10. Išgelbėjimo patyrimas

Dievas iš savo begalinės meilės ir gailestingumo Kristų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu. Mes, Šventosios Dvasios vedami, suvokiame savo poreikį[Gelbėtojui], pripažįstame savo nuodėmingumą, atgailaujame dėl savo prasižengimų ir tikime Jėzų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, Pavyzdį ir Auką vietoje mūsų. Šis gelbėjantis tikėjimas ateina per dieviškąją Žodžio galią ir yra Dievo malonės dovana. Per Kristų mes esame nuteisinami, įvaikinami kaip Dievo sūnūs ir dukterys ir išlaisvinami iš nuodėmės valdžios. Dvasios dėka mes gimstame iš naujo ir esame pašventinami. Dvasia atnaujina mūsų mintis, įrašo Dievo meilės Įstatymą į mūsų širdis ir suteikia jėgos šventai gyventi. Pasilikdami Jame, mes tampame dieviškosios prigimties dalininkais ir turime užtikrinimą išgelbėjimu dabar ir teismo metu. (Pr 3, 15; Iz 45, 22; Iz 53; Jer 31, 31–34; Ez 33, 11; Ez 36, 25–27; Hab 2, 4; Mk 9, 23–24; Jn 3, 3–8.16; Jn 16, 8; Rom 3, 21–26; Rom 5, 6–10; Rom 8, 1–4.14–17; Rom 10,17; Rom 12, 2; 2 Kor 5, 17–21; Gal 1, 4; Gal 3, 13–14.26; Gal 4, 4–7; Ef 2, 4–10; Kol 1, 13–14; Tit 3, 3–7;  Hbr 8, 7–12; 1 Pt 1, 23; 1 Pt 2, 21–22; 2 Pt 1, 3–4; Apr 13, 18)