23. Santuoka ir šeima

Santuokos institucija buvo įsteigta Edeno sode ir patvirtinta paties Jėzaus, kaip vyro ir moters pasišventimas vienas kitą mylėti visą likusį gyvenimą. Krikščioniui santuokos įsipareigojimas yra ir Dievui, ir sutuoktiniui, todėl santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters, išpažįstančių tą patį tikėjimą. Abipusė meilė, pagarba ir atsakomybė yra santuokos pagrindas, kuris turi atspindėti meilę, šventumą, artumą ir pastovumą egzistuojantį tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios. Jėzus, kalbėdamas apie skyrybas, mokė, kad asmuo, išsiskirdamas su sutuoktiniu ne dėl neištikimybės, ir vesdamas kitą, pats svetimauja. Nors kai kuriose šeimose santykiai nėra idealūs, vyras ir moteris, kurie visiškai įsipareigoja vienas kitam Kristuje, per santuoką gali pasiekti meilės vienybę dėka Dvasios vedimo ir bažnyčios pagalbos. Dievas laimina šeimą ir nori, kad kiekvienas jos narys padėtų vienas kitam augti iki tobulo brandumo. Augantis šeimose artumas yra vienas iš galutinių Evangelijos žinios ženklų. Tėvai turėtų išauginti vaikus mylinčius ir paklūstančius Viešpačiui. Savo pavyzdžiu ir savo žodžiais jie turi mokyti juos, kad Kristus yra mylintis, švelnus ir rūpestingai nukreipiantis, trokštantis, kad jie taptų Jo kūno, Dievo šeimos, apimančios tiek nesusituokusius, tiek susituokusius asmenis, nariais. (Pr 2, 18–25; Iš 20, 12; Įst 6, 5–9; Pat 22, 6; Mal 3, 23–24; Mt 5, 31–32; Mt 19, 3–9.12; Mk 10, 11–12; Jn 2, 1–11; 1 Kor 7, 7.10–11; 2 Kor 6, 14; Ef 5, 21–33; Ef 6, 1–4)