Adventistų jaunimo misija Molėtuose

„Adventistų Misija Lietuvoje“ – šie žodžiai iškilo kartu su mano svajone 2011 metais, kad sutelkus energingą ir pasišventusį Viešpačiui jaunimą, kartu ir brandžius ir veiklius brolius ir seseris, liudyti ten, kur buvo menkai arba visai nevystoma adventistų Evangelijos misija Lietuvoje.
2011 – 2012 m., Adventistų dvasinėje stovykloje kalbėjau jaunimui paskaitas apie pasišventimą ir liudytojo ypatumus. Tai buvo 10 paskaitų ciklas, kurios suteikė klausytojams teorinį žinių ir motyvacijos tarnavimui.
Ką gi, atėjo metas ruoštis į Viešpaties laukus, nešti žmonėms vilties kupiną žinią. Man iškilo dvi Lietuvos vietovės – tai Neringa ir Molėtų ežeringas kraštas. Visgi, gavęs iš vyresnių brolių patarimų, ėmiausi planuoti misijos darbą Molėtuose.

Š.m. liepos 29 d. (sekmadienis) buvau nuvykęs įvertinti Molėtų miestelį. Molėtuose gyvena apie 7 tūkst. gyventojų. Miestas išsidėstęs Rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje. Šiemet Molėtų miestelis švenčia 625 m. nuo savo miesto vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose.
Molėtuose nėra nei adventistų bendruomenės, nei mažos grupelės ar gyvenančių šiame mieste adventistų. Artimiausia adventistų grupelė renkasi Ukmergėje, kur pastoriumi tarnauja Arūnas Čerkesas. Suderinęs su Lietuvos jaunimo skyriaus direktoriumi Algimantu Jankevičiumi ir Ukmergės grupės pastoriumi Arūnu apie misijos planus, gavau pritarimą. Parašęs projektą, buvo skirta finansinė parama projekto įgyvendinimui.
Šiai misijai buvo surinkti iš viso 27 žmonės nuo 8 iki 41 metų. Visi iki vieno dalyvavo misijoje nuo durų prie durų, nuo žmogaus iki žmogaus. Tuo metu, kai visi darbavosi misijoje Molėtuose, tuščioje poilsio sodyboje maistą gamino dvi nuostabios vyrėjos iš mūsų gretų Vilma ir Jevgenija Marušauskienės.
Misija prasidėjo rugpjūčio 24 d. ir tęsėsi iki 26 d. (Penktadienis – Sekmadienis). Beveik visi susirinko laiku. Penktadienio vakarą savo veiklą pradėjome nuo dvasinio laiko – giesmių, maldos Šv. Žodžio. Pažadas, kuriuo vadovavomės visas šias dienas, skelbė – „Aš tau tariau: „Tu mano tarnas; išsirinkau tave ir neatmesiu!“ Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine.“ Izaijo 41,9b-10. Vėliau aptarėme misijos planus, buvo paskirstyti žmonės po du eiti nuo durų prie durų. Pasiskirstėm miesto rajonais ir kvartalais, organizavomės darbus, dalijomės kontaktais, trumpai aptardami kaip ir ką reikia daryti ir ko nedaryti. Buvo klausimų ir atsakymų laikas.

Sabatos rytą, po pusryčių, turėjome pamaldas. Atvyko svečių iš Vilniaus bendruomenės sudalyvauti pamaldose. Sabatos mokyklą pravedžiau aš pats, o pamokslo dalyje talkino brolis Linas Jankus, kuris taip pat dalyvavo šioje misijoje. Už giesmes buvo atsakingas brolis Marius. Pamokslo metu Viešpats uždegė mūsų visų širdis tarnauti žmonėms liudijant jiems apie mylintį Dievą. Tad po šventos sueigos, mes palikome sodybą ir išvykome. Dirbome iki pietų ir po pietų iki vakaro eidami nuo durų prie durų. Patirčių buvo įvairių. Sabatos vakarą mes turėjome liudijimus, kurie mus pastiprindavo. Štai tarnaujančiųjų liudijimų trumpos ištraukos:

Jonas ir Jolanta: „Buvo aišku ir tokių žmonių, kurie nenorėjo mūsų matyti, vos tik atidarė duris, paklausėm kur randamės (pagal miesto žemėlapį), atsakė, tada pasakėm kokiu tikslu vaikštom nuo durų prie durų, kad mes klausinėjam žmonių ar jie tiki Dievu. Ir jis sakė, „eikite ir toliau vaikščiokite ir klausinėkite“. Ir uždarė duris“.
Vaidas ir Monika: „Po pietų teko sutikti vaikinukų komandą, su meškerėm grįžtančius. Sakom „imkit laikraštukus“. Jie sako „ne, ne, mes netikim į Dievą“. „Gerai, netikit, tada imkit kompaktą apie netikintį žmogų, kuris tapo tikinčiu“. Jie šypsodamiesi sakė: „Gerai, pažiūrėsim ar tas filmas patiks, o jei nepatiks, mes išsitrinsime ir muzikos įsirašysime“
Jurgita ir Artūras: „Vienam jaunuoliui davėme laikraštį. Jis pasakė: „panaudosiu jį tualete“. Tuomet paprašėme grąžinti atgal, ir jis grąžino.“
Vaiva ir Edvinas: „Šiaip malonūs žmonės buvo. Prieš pietūs įėjom į vienus namus. Kalbėjomės. Ten buvo senutė, berods 84 metų, turinti sveikatos problemų su sąnariais. Tuo metu buvo mūsų pirmoji malda. Pasimeldėm. Obuoliais pavaišino“.
Marius Karolina ir Kaja: „Kai ateidavom pas žmones į jų namus, sakydavome „atėjom jūsų aplankyti“. „Pas mane?“, „na taip. Ieškom krikščionių, ieškom tikinčių žmonių“. Tai močiutei kalbėjome apie tikėjimą, apie Dievą, kodėl mes esame čia, nors gyvename Kėdainiuose. Kad esame misionieriai. Esam ne vieni, mūsų daug. Močiutė pradėjo verkti. Ji pasakė „netekau savo sūnaus kare“. Guodėm ją. Bendravom.“
Linas ir Raminta: „Žiūrim moteris sėdi prie savo namo pavėsinėje. Jos namas gražus ir čia pat ežeras. Tik įėjom į kiemą ir sakom „ar galima užeit?“. Ji klausia „o ko jūs norite?“. Norim užeit ir pakalbėt, padovanot. Ji sakė, kad jai nieko nereikia ir paklausė mūsų, ką mes ten turim. Minėjom, kad turime laikraštį, kuriame rašoma apie sveikatą, bendravimą… Ji tęsė tai, kad jai nieko nereikia, kad ji viską žino, ir kad tarybiniais laikais dirbo partijos komitete, ir kad viską žino. Linas atsakė: „šaunu, kad jūs dirbote. Mano dėdė ten dirbo taip pat“. „Koks dėdė? Kur jis dirbo? Kur gyveno?“ , Linas atsakė, kad Mažeikiuose. „aaa, tokio nepažinojau, nieko apie jį negirdėjau“, „na, jis dirbo kartu su Giedraičiu“, – tęsė Linas. „ai, Giedraitį žinau, sėskit“. Atradom bendrą kalbą, pakalbėjom. Ji pasipasakojo apie savo bėdas… kalbėjomės tikėjimo dalykais, vėliau padovanojome jai laikraštį. O Raminta pasiūlė: „gal norėtumėte, kad mes už jumis pasimelstume?“ Ji sutiko, pasimeldėm, o po maldos mus abu išbučiavo“

Rolandas ir Roberta: „Daug žmonių buvo nepatenkintų, nelaimingų ir netikinčių, bet užėjome į vienos moters sodybą. Ji sėdėjo kieme. Mes minėjom, kad nešiojame krikščioniškus laikraščius. Kai mes pradėjome kalbėtis, ji pradėjo sakyti, kad neranda ramybės, kad neatranda atsakymo kokia jos gyvenimo prasmė. Mes palikome jai pastoriaus Arūno Čerkeso vizitinę kortelę, kad, prireikus, susisiektų. Ir toliau ėmėme bendrauti apie maldą ir Dievo valią.

Rimantas su Rebeka ir Estrėja: „Pastebėjome du žmones, besiruošiančius išvykti iš sodybos. Užkalbinom. Pradėjus kalbėti apie Dievą, jie atsakė, kad tai jų nedomina ir pasakė, kad jie statosi namą, kad būtų arčiau prie Dievo. Paminėjau, kad nemanau, kad toks būdas priartina juos labiau prie Dievo. Jie kalbėjo, kad yra pasipiktinę tikinčiaisiais, mat kalba gerus dalykus, o patys veidmainiauja, konkrečiai paminėjo, kad ypač nusivylę kunigais. Pasakė, kad geriausia ne kalbėti apie Dievą, o širdy tai turėti ir viskas. Ir ruošėsi lipti į automobilį. Atsisveikindamas pasakiau „dar geriau, kai žmogus tiki į Dievą širdimi, ir lūpomis išpažįsta Jį“. Ir palinkėję gerų metų jiems, jie išvažiavo…“

Romas ir Simas: „Atidarė duris močiutė, užėjom. Prakalbėjom apie 10 min. Ji ėmė sakyti „jūs, vargšai sektantai, jūs įlindot į sektą, baikit, jau užtenka, vaikšto čia visokie. Romas paklausė: „Jūs skaitote Šv. Raštą?“. Ji pažiūrėjo tiesiai į juos. „Sūneli, kodėl tu manęs klausinėji? Ar turiu tau duoti ataskaitą?“ „Ne, ne, tiesiog paklausėm jūsų. Jūs vaikštot į bažnyčią?“ Ji sakė, kad vaikšto. „Rytoj sekmadienis, planuojat eiti į bažnyčią?, ji atsakė, kad jai sąnariai skauda ir t.t. Na mes atsakėm, kad nieko tokio. Davėm jai knygelę, bet ji neėmė, minėjo, kad ji laikysis savo tikėjimo…“

Birutė ir Kristina: „Mes apėjome daugiau tokių pagyvenusių žmonių kvartalą. Išpuolė mums tokios gatvės, kur buvo seni, mediniai namai. Jaunų žmonių mums nepasitaikė. Pirmoji ir vienintelė tokia močiutė mus įsileido į namus. Ji kvietė užeiti, nebijoti, mat jos namai nebuvo švarūs, daug musių skraidė. Ėmėm bendrauti…šalia jos gyveno kaimynė, ji taip pat priėmė knygutę „Biblijos pažadai“, ir buvo geranoriška bendrauti“

Robertas ir Karolina R.: „Eidami prie durų, pamatėme užrašą „K+M+B”. Pasibeldėm, ėmėm ir paklausėm, ką reiškia „KMB“. Sakė, kad čia gyvena tikinti šeima. Tada pasirodė dar viena moteris, piktai paklausiusi „ko norėjote?“ Ir jie paklausė to paties apie „KMB“. Ji atsakė, kad tai tikinti šeima. Tai tada mes sakėme: „jei tai tikintys, tai tikintieji myli Dievą ir įsileidžia tikinčius į namus …“. Tuomet tos moters balso tonas pasikeitė ir ėmė kviesti vidun…“
Mes su malda skaitėme vėl tą patį pažadą iš Izaijo knygos, kad Viešpats mus stiprins, padės ir rems. Ir dėkojome Dievui, kad buvo atrasti 10 žmonių, kurie lauks pastoriaus apsilankymo jų namuose.

Sabatos vakare mes buvome aplanke ir Alantos Senelių namus, kuriuose mes giedojome giesmes ir keli pamokslininkai skelbė Paguodos Žodį nuo Viešpaties. Kiekvienam išdalijome laikraščius, knygeles ir palinkėjom pilnos ramybės metų.
Atėjus sekmadieniui, po rytinių pamaldų mes vėl išvykome į misiją. Tik šį kartą pasiskirstę į tris skirtingas puses Molėtų rajone. Buvo aplankytos trys sodybos, kuriose gyveno senyvo amžiaus žmonės. Žinoma, nieko nedarėme nesuderinus su jų socialiniais darbuotojais. Jie ypač apsidžiaugė, kad yra savanorių krikščionių, kurie pagelbės žmonėms. Žmonėms tarnavome dirbdami jų sodyboje: nešėme malkas į malkinę, tvarkėme aplinką ir ravėjome daržus. Pabaigę darbus, giedojome, dalijomės mintimis apie Dievo malonę ir dovanojome dvasinę literatūrą šeimininkams ir jų kaimynams.

Po pietų mes turėjome laisvą laiką ir pabaigoje mes skyrėme laiko liudijimams, giesmėms, maldai, Žodžiui. Išdalinta buvo per 700 vnt. laikraščių žmonėms į rankas gatvėse ir jų namuose, apie 200 knygelių „Biblijos pažadų“, keli šimtai bukletėlių „10 Dievo įsakymų“, bukletėlių apie Septintosios Dienos Adventistų bažnyčią, per šimtą DVD kompaktinių plokštelių su Valterio Veito liudijimu lietuvių kalboje. Iš Misijos visi išvyko su dvasinę palaimą, kupini įspūdžių ir kvietimu į sekančių metų misija Lietuvos pajūrio kurortuose pavasarį.

Mielieji, mano svajonė, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų į šį tarnavimą liudijant asmeniškai žmonėms. Mano svajonė, kad kiekvienas misionierius, dalyvavęs šioje misijoje, grįžęs į savo bendruomenę, liudytų ir uždegtų kitų širdis tarnavimui ir tęstų evangelijos skelbimą ten, kur jie yra. Tos misijos dienos – tai lyg praktinė mokykla, kaip panaudoti tas žinias, kurias gauni klausydamasis pamokslų ir Sabatos mokyklos pamokų, iš mažų grupelių motyvacinių susirinkimų ir iš misionieriškos mokyklos gautų apmokymų žinių. Visada gali išmėginti Viešpaties tau dovanotas dovanas asmeniškai liudijant Evangeliją žmonėms. Jei tau sunku tai praktikuoti ar nori gauti daugiau patirties, Adventistų Misija Lietuvoje yra atviras Viešpaties laukas, kuriame skelbi Gerąją Naujieną, tarnauji savanoriška pagalba ir kartu mokiniesi vedamas Šventosios Dvasios.

Visus broliškai sveikinu ir linkiu meilės, išminties ir drąsos liudijant žmonėms ten, kur Viešpats jus apgyvendino kaip Savo ištikimus liudytojus ir visada remkimės Viešpačiu, kuris liudija Savo malonės žodžius (Apaštalų darbai 14,3).