Septintosios dienos adventistų Bažnyčia savo veiklą Lietuvoje pradėjo jau XIX a. pabaigoje Klaipėdos krašte (Mažojoje Lietuvoje). Didžiojoje Lietuvoje  ši bažnyčia veikė po I-ojo Pasaulinio karo (1914-1919).

Pirmoji tikinčiųjų grupė (Didžiojoje Lietuvoje) buvo įkurta Žagarės mieste iki 1919m. Šiame mieste dirbo pamokslininkas Vilhelmas Štrolis.

1920m. Kaune dirbo pamokslininkas Michailas Moreningas.

1920 m. organizuotas Septintosios dienos adventistų Bažnžnyčios Lietuvos Misijos laukas (LML), į kurio sudėtį įėjo Didžioji Lietuva ir Klaipėdos kraštas. Pirmasis vadovas buvo pamokslininkas Eduardas Enzelaitis. SDA Bažnyčios LML – as priklausė Rytų Vokietijos Unijai.

1921 m. birželio 3-6 dienomis Klaipėdoje įvyko SDA Bažnyčios LML – o eilinis suvažiavimas, kurio metu oficialiai patvirtintos 2 bendruomenės ir 3 grupės. Bendras narių skaičius tuo metu buvo 67 nariai (Klaipėda, – 40, Pagėgiai – 7, Kaunas – 5, Žagarė – 10, Kybartai – 5) ir 4 tarnautojai (1 palaimintas pastorius ir 3 Biblijos darbininkai).

1921m. Kybartuose pradėjo dirbti pamokslininkas M.Gnedinas, o pamokslininkas Vilhelmas Štrolis, po apmokymų Friedensau misionierių mokykloje (Vokietija), pradėjo dirbti Šiauliuose.

1922 m. Adventistų Bažnyčios LML-as įsigijo maldos namus Klaipėdoje.

1923 m. Adventistų Bažnyčios LML-as tapo SDA Bažnyčios Baltijos Unijos dalimi. Į Adventistų Bažnyčios Baltijos Unijos sudėtį tuo metu įėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos SDA Bažnyčios bendruomenės.

1923m Šiaulių bendruomenę sudarė 17 narių.

1924 m. viduryje Adventistų Bažnyčios LML-o sudėtyje buvo 130 narių.

1925 m. Adventistų Bažnyčios LML – as Kaune įkūrė leidyklą ”Uola”. Ji leido periodinį leidinį “Krikščionies namų prietelis”, nuo 1930m. leidinys vadinosi “Dabarties klausimai”. 1929m. šleido 16 traktatų įvairiais klausimais. Tais pačiais metais buvo išleistas giesmynas “Kanklių aidai” su 132 giesmėmis. Iki karo leidykla išleido keletą knygų: “Kelias pas Kristų”, “Pasaulio krizės išvakarėse”, “Būsimasis pasaulio karas”, “Kuomet ateis geresni laikai”, “Kova prieš Dievą” ir kitas. Apie 10 knygnešių platino šią ir kitą literatūrą. Redaktoriais leidykloje dirbo: M. Gnedinas, V. Štrolis, V. Kavaliauskas, K. Strazdauskas, P.Bluzmanas.

1926 m. Šiauliuose pradėjo dirbti – Jonas Oltinas.

1927 m. birželio 10 d. Adventistų Bažnyčios LML – as buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijoje (registracijos numeris Nr 7913).

1930 m. Šiaulių grupė išaugo iki 35 narių. Tais metais Lietuvoje jau veikė 11 bendruomenių bei keletas grupių: Kaune, Klaipėdoje, Žagarėje, Pagėgiuose, Vilkyškiuose, Jurbarke, Rusnėje, Šilutėje, Šiauliuose, Žemaitkiemyje, Vilkyčiuose, Panevėžyyje, Marijampolėje, Kybartuose, Biršuose, Zarasuose, Šventojoje, Mažeikiuose, Akmenėje. Bendras narių skaičius buvo 209 nariai, dirbo 9 tarnautojai (3 palaiminti pastoriai, 2 evangelistai, 4 Biblijos darbininkai). Šiauliuose buvo leidžiamas leidinys “Tiesos Draugas”.

Prieš II-ąjį Pasaulinį karą Adventistų Bažnyčios LML – as vienijo daugiau kaip 500 narių. Centras buvo Kaune, Tulpių g. 4. Bažnyčia turėjo metrikacijos punktą. Tikintieji rinkdavosi bažnyčios patalpose arba jas nuomuodavo. Tarpukaryje LML – e dirbo viso 17 dvasininkų, tarp kurių buvo pamokslininkai, evangelistai ir Biblijos darbuotojai: Petras Bluzmanas, Stasys Bataitis, Albinas Virbickas, Edvardas Kantaučūinas, Vilhelmas Štrolis, Augustas Birzgalas, Kazys Strazdauskas, Jonas Oltinas, Krauzas, Michailas Moreningas, M. Gnedinas, Hilvegas, Vahauzas, Eduardas Enzelaitis, H. Boksas, V. Kavaliauskas, Jonas Kelertas.

Adventistų Bažnyčia nukentėjo II-jo karo ir pokario metais.

Karo metais dingo didelė dalis dokumentų – tame tarpe ir Klaipėdos maldos namų dokumentai. Sovietų Sąjungos okupacijos metais Adventistų Bažnyčios LML – o veikla buvo labai apribota. Pusiau pogrindžio sąlygomis liko veikti 2 bendruomenė – Šiauliuose (pamokslininkas Albinas Virbickas) ir Kaune ( pamokslininkas Edvardas Kantaučiūnas ). Atskiros grupės ir pavieniai nariai rinkosi daugelyje Lietuvos vietų (Panevėžyje, Biržuose, Mažeikiuose, Jonavoje, Akmenėje ir kitur). Kaip ir kitų Bažnyčių, Adventistų Bažnyčios LML-o veikla sovietų valdąios buvo persekiojama.

Po karo kai kurios bendruomenės sovietų valdžios buvo perregistruotos (pvz. Šiaulių).

1953m. Kaune buvo nupirktas bažnyčios pastatas adresu: Kulvos 14 ir tų pačių metų lapkričio 3 d. įvyko maldos namų atidarymas. 1961m. jis buvo nacionalizuotas.

Panevėžio bendruomenė rinkdavosi adresu Klaipėdos g. 10.

9-jame dešimtmetyje, sumažjus įvairiems trukdymams, Adventistų Bažnyčia pradėjo plėsti savo veiklą Lietuvoje. Kūrėsi naujos bendruomenės. Ypatingai veikla suaktyvėjo Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

1992m. įvyko pirmasis plataus masto evangelistinis seminaras Vilniuje. Drauge su pamokslininku Donu Barntu. Paskaitas medicinos klausimais skaitė Ira E. Beili.

Pastarasis yra baigęs Loma Lindos Universiteto medicinos fakultetą, yra diplomuotas Amerikos Chirurgijos Ministerijos ir Nacionalinės Medicinos Ministerijos, taip pat Amerikos Chirurgų kolegijos narys. Po seminaro prie bąžnyčios prisijungė 168 nauji nariai.

Tais pačiais metais Lietuvoje pradėjo dirbti pastorius N. Link.

1992 – 1993m. įvyko evangelistiniai seminarai Kaune.

1993 m. pabaigoje Adventistų Bažnyčios LML – o gretose buvo 539 nariai.

1994 birželio 9 d. įvyko steigiamasis SDA Bažnyčios LML – o suvažiavimas. Jo metu buvo nutarta kreiptis į LR vyriausybę su prašymu atnaujinti SDA Bažnyčios LML – o registraciją. 1996m. birželio 28 d. Teisingumo Ministerija atnaujino Adventistų Bažnyčios LML (Lietuvos misijos lauko) registraciją.

1994m. Lietuvos Misijos Lauke dirbo 5 dvasininkai; Danielius Oželis – prezidentas, Bertold Hibner – sekretorius.

1996m. dirbo 14 dvasininkai.

Šiuo metu Adventistų Bažnyčios LML-e dirba 28 dvasininkai.

Po nepriklausomybės atkūrimo iki šios dienos SDA Bažnyčia atlieka šą veiklą:

a) humanitarinė pagalba vaikų globos namams, internatinėms mokykloms, pensionatams maistu ir drabužiais, medicinine įranga ligoninėms;

b) aktyvus dalyvavimas įsteigiant Biblijos draugiją ir ją palaikant bei išleidžiant nauą lietuvišką Šventąjį Raštą;

c) pastoviai rengiami seminarai aktualiomis temomis: šeimos, sveikos gyvensenos, alkoholio, tabako bei narkotikų prevencijos temomis;

d) rengiami kultūriniai renginiai ir leidžiama dorovinio ugdymo literatūra bei literatūra vaikams.

Adventistų Bažnyčia prisideda prie šeimos stiprinimo, sutuoktinių ištikimybės ugdymo, jaunimo ir vaikų auklėjimo.

Bendras Adventistų Bažnyčios Lietuvoje narių skaičius – 908.

Iš jų 12% gyvena kaime ir 88% gyvena mieste. 30-40 % atstovauja darbininkams , 12-15 % valstiečiams ir 25% inteligentijai. Bažnyčioje yra virš 22 % jaunesnių kaip 30 metų narių.

Adventistų Bažnyčia buvo viena iš aštuonių Lietuvos Biblijos Draugijos steigėjų 1992m. ir aktyviai dalyvauja jos veikloje. Pastorius Danielius Oželis buvo vienas iš 1999 metais Vilniuje išleisto lietuviško Šventojo Rašto redakcinės komisijos narių.

Adventistų  Bažnyčia yra aktyvi taikos šalininkė, skatina visų tautų ir rasių žmonių draugystę ir brolybę. Adventistų Bažnyčios tarptautinė ADRA-os organizacija vykdo humanitarinę pagalbą visose kritinėse pasaulio vietovėse: Kosove, Ruandoje, buvusiose Jugoslavijos šalyse, Albanijoje ir kt.

Adventistų Bažnyčia gerbia kiekvieno žmogaus įsitikinimus. Kiekvienas žmogus turi teisę rinktis bažnyčią pagal savo asmenišką įsitikinimą.

Adventistų Bažnyčia pripažįsta teisėtą vyriausybę, gerbia jos įstatymus, savo mokesčiais remia ją ir ragina Bažnyčios narius būti garbingais valstybės piliečiais bei melstis už valstybės vadovus bei saugumą, daryti gerą valstybės piliečiams, visomis tinkamomis priemonėmis prisidėti prie valstybės gerovės, dorovės ir kultėros kūrimo ir palaikymo.

Adventistų Bažnyčios nariai yra lojalūs piliečiai kiekvienoje valstybėje, kurioje gyvena.

Adventistų Bažnyčia yra pripažinta JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Kanadoje, Švedijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Italijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Čekijoje, Rumunijoje, Australijoje, Brazilijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Belgijoje, Portugalijoje ir kitose pasaulio valstybėse. Viso 112 šalių.

SDA Bažnyčios mokymas pagrįstas tik Šventojo Rašto principais.

Devynioliktojo amžiaus pradžia pasižymėjo tūkstantmetiniu lukesčiu antplūdžiu. Krikščionių rašytojai ir pamokslininkai, tokie, kaip Edvardas Irvingas Anglijoje, Jozepas Volfas ‘misionierius pasauliui’ ir Manuelis de Lacunza Pietų Amerikoje, skelbe greitą Jėzaus Kristaus sugrįžimą. Jie rėmėsi biblinių pranašysčių išsipildymų bei pažangiais skaiciavimais, pagrįstais Biblija.

Baptistas Viljamas Mileris, ūkininkas, tapes pamokslininku, tapo advento judėjimo katalizatoriumi Šiaures Amerikoje. Mileris pamokslavo apie labai greitą Jėzaus atėjimą (iš pradžių 1843 m., veliau 1844),pagrįsdamas savo skaičiavimus Danieliaus pranašysčių knygos 8-u ir 9-u skyriais.

Milerio ir jo šalininkų skelbimas sukėlė visuotinį susidomėjimą. Tai taip pat sukėlė ir pasipriesinimą jau įsikūrusių bažnyčių. Prijaučiantys Milerio mintims buvo metami iš bažnyčių. Tokiu žmonių tarpe buvo jaunuolis vardu Džeimsas Vaitas bei paauglė, vėliau tapusi jo žmona, Elena Harmon.

Paskutinė data, kurią buvo apskaiciaves Mileris, buvo 1844-uju spalio 22-oji. Tikintieji Jėzaus atėjimu ruošėsi, meldėsi ir laukė – iš pradžių džiaugsmingai vildamiesi, bet vėliau, laikui bėgant, su nerimu širdyse. Žinoma, naktis praėjo be jokių įvykiu. Jų viltys pamatyti Jėzų grįžtant neišsipildė.

Mileritų judėjimas iširo po spalio 22-osios nusivylimo. Jis skilo į grupes, kurių vienos bandė nustatyti tikslias Jėzaus atėjimo datą, o kitos visiskai išsižadėjo bet kokio datų nustatinėjimo. Daugelis ištikimų Milerio bendražygių nusprendė, kad visas šis judėjimas buvo suklaidintas ir ji visiškai apleido.

Tačiau šios nieko nežadančios aplinkybės ir tapo ta dirva, kurioje išaugo Septintosios dienos advetnistų Bažnyčia. Viena iš šių adventistų grupelių, kuriai įtaką padarė Septintosios dienos baptistai, priėme mokyma apie septintąją dieną, sabatą. Tikintieji, priklausę šiai grupei, suteike naują aiškinimą 1844-uju spalio 22-osios dienos įvykiams ir galiausiai (1860 m.) pavadino save Septintosios dienos adventistais.

Septintosios dienos adventistams ši bažnyčios susikūrimo XIXa. istorija yra ypatingai svarbi, tačiau jie savo tapatybę įžvelgia kur kas platesniame kontekste. Paklusdami Šv. Raštui, jie save priima, kaip Reformacijos palikimo paveldėtojais.

Daugelis adventistų bažnyčios pionierių buvo išmesti iš savo gimtųjų bažnyčiu už tai, kad pagal savo supratimą sekė tuo, ką laikė bibliniu mokymu. Panašiai yra ir su septintąja diena sabata, kuri nėra lengva doktrina, nes atmeta bet kokias galimybes dirbti ir siekti savanaudiškų malonumų. Nepaisant to, septintosios dienos adventistai tiki, kad tai yra aiškiai išdėstyta Biblijoje ir stengiasi sekti Žodzio mokymu. Adventistų tarpe yra puoselėjamas daugelio krikščionių palikimas rimtai vertinti Šv. Raštą. Liuterio šūkis sola scripture yra ir jų gyvenimo kredo.

Adventistų savęs suvokimas yra linkęs apimti ne vieną krikščionybės istorijos amžių. Jame telpa Reformacijos periodas. Tačiau solidžiausia pagrindą savo identitetui jie randa Naujojo Testamento bažnyčioje. Butent joje adventistai randa didžiausia pateisinimą savo išskirtinėms doktrinoms. Apokalipsė yra aiškiai pastebima. Ernstas Hasemanas savo esėje pabrėžė, jog apokalipsė yra Naujojo Testamento teologijos lopšys. Būtent Naująjame Tetamente mes randame Jėzu, kuris yra sabatos Viešpats, žmonijos Gelbėtojas, kuris pats laikėsi septintosios dienos ir Savo žodžiu bei pavyzdžiu ketino suteikti jai tinkamą prasmę.

Taigi, tai, kaip adventistai supranta savo istoriją, daug kuo skiriasi nuo to, kaip ją pateikti ryžtūsi kai kurie bažnyčios istorikai. Istorikas dažniausiai sukoncentruotų savo dėmesi į XIX amžiuje susidariusią padėtį Amerikoje bei joje kilusią tūkstantmetinę karštligę. Adventistai yra linkę įtraukti šią istorijos dalį ir pabrežti tų įvykių ryšį su Reformacija ir ypatingai su Naujojo Testamento bažnyčia.

Nuo pat bažnyčios susikūrimo doktrina buvo svarbi Septintosios dienos adventistams. Doktrina tapo judėjimo pagrindu. Ji yra įkūnyta pačiame jos pavadinime.

Tačiau adventistai yra atsargūs ir nesistengia doktrina įamžinti nesikeičiančio išpažinimo forma. Bažnyčios egzistavimo pradžioje kai kurie jos vadovai norejo oficialiai susisteminti bažnycios doktrinas, jiems buvo duotas atsakymas, kad Biblija yra vienintelis musu kredo. Adventistai troško išsaugoti atvirumą Šventosios Dvasios vedimui interpretuojant Raštą. Jie kalbejo apie ‘naują šviesą’, kurią Viešpats gali būti pruošęs Savo žmonėms.

Adventizmo tyrinėtojai pastebi įdomų dvilypumą, atrodytų akivaizdų prieštaravimą. Iš vienos pusės, jie pastebi svarų doktrinos išskyrima ir akcentavimą: doktrininiai pamokslai, Biblijos studijos, plačiai paplitę bibliniai skaitiniai bei tinkamas doktrinos suvokimas bažnyčios narių tarpe. Tačiau iš kitos pusės, yra stiprus priešinimąsis oficialiems doktrininiams pareiškimams ir atsisakymas išbraukti narius iš bažnyčios doktrininių formuluočių pagrindu(šiandieninės priežastys išbraukimo iš bažnyčios sąrašų yra dažniau susijusios su kitais klausimais, o ne doktrinomis).

Neišvengiamai, vis oficialesnės doktrininės formuluotės tampa būtinybe. Bažnyčia išaugo iš keletos tūkstančių narių iki dvylikos milijonų. Jai priklauso koledžai ir universitetai, seminarijos ir sveikatos apsaugos centrai. Bažnyčia didelį dėmesį skiria aukštąjam išsilavinimui ir, kalbant apie narių išsilavinimo lygį, švietimo srityje ji yra viena iš toliausiai pažengusių denominacijų. Neišvengiamai, Septintosios dienos adventistų doktrininiai pareiškimai turi atspindėti augantį bažnyčios išprusimą.

Taigi mes matome, kad trumpoje adventizmo istorijoje yra pastebimas tikėjimo išpažįnimo vystymasis. Netolimoje praeityje vienas doktrininis klausimas buvo pateiktas balsavimui Generalines Konferencijos sesijoje (Pasauliė Baznyčios taryba) 1980 metais. Bažnyčios teologai suvaidino ne menką vaidmenį jį formuluodami.

Yra pravartu stabtelėti ir atkreipti dėmesį į įžangą, po kurios seka tikejimo formuluočių išdėstymas, bei į pirmąjį straipsnį. Įžangoje mes matome advetnistų siekimą išlikti ištikimais augančiam Šv. Rašto pažinimui ir Dvasios vedimui. Pirmasis straipsnis pabrežia Raštus, kaip adventistų mokymo pagrindą:

‘Septintosios dienos adventistai priima Bibliją kaip vienintelį autoritetą ir tiki, kad tam tikri pagrindiniai jų įsitikinimai yra jos mokymas. Rašto tiesų formuluotės atspindi šį bažnyčios supratimą. Šių pareiškimų peržiūros galima tikėtis Generalinės Konferencijos sesijoje, kai bažnyčia Šv. Dvasios yra vedama į gilesnį Biblijos tiesų supratimą arba suranda geresnį būdą išreikšti Dievo Žodžio mokymą.’