Pražūtingas tikėjimas
Kiekvienas mąstantis žmogus gali suprasti, kad savanaudiškais siekiais pagrįsta gyvenimo filosofija yra pražūtinga. Kas gi sukluptų gundomas šėtono, jei iš anksto numatytų pasekmes? Todėl piktasis imasi subtilesnės taktikos: tam, kad sugriautų Dievo planus, jis iškraipo religijos esmę, tikėjimą.
Pradėkime nuo vienos iš pagrindinių biblinių tiesų: Dievas nori, kad mes būtume laimingi. Jėzus dažnai kartojo: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jono 10, 10). „Aš jums palieku ramybę, duodu jums Savo ramybę… Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14, 27) Šis pažadas nesibaigia vien Jėzaus žodžiais, kuriuos Jis ištarė gyvendamas žemėje, nes „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Šėtonas trokšta, kad į Dievą žiūrėtume ne kaip į mylintį, o kaip į piktą ir grėsmingą Tėvą. Antai puritonų pamokslininkas Džonatanas Edvardsas išgarsėjo savo pamokslu „Nusidėjėliai piktojo Dievo rankose“. Jis gan vaizdingai ir teatrališka kalbėsena pavaizdavo sielą, tarsi vorą kabančią ant siūlo virš pragaro gelmių. „Taigi Dievas rankoje laiko šios žemiškos prigimties nusidėjėlius virš pragaro duobės; jie nusipelnė šitos liepsnojančios bedugnės ir jau yra pasmerkti; Dievas tiesiog priverstas tai padaryti… šėtonas jų laukia, pragaras jau atsivėręs jiems, liepsnos laižo ir plaikstosi apsukui ir galiausiai juos praryja“.
Pamokslas pasiekė apogėjų: žmonės šaukė, verkė ir alpo. Tūkstančiai atgailavo. Deja, jie giliai susimąstė ne dėl to, kad suvokė Dievo meilę, bet todėl, kad jiems buvo pateiktas iškreiptas Dievo įvaizdis. Žinoma, Dievas nepakenčia nedorybės, bet tiesa ir tai, jog Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti (1 Timotiejui 2, 4) ir yra greitas1 atleisti tiems, kurie prašo atleidimo. Tuo tarpu kai kurie pamokslininkai baugina žmones, norėdami atvesti juos pas Dievą; toks motyvavimas dažnai paveikia, bet kas gi norėtų tarnauti tokiam sadistiškam Dievui ir dar mažiau norėtų būti su Juo visą amžinybę?..
Dar vienas netinkamas tikėjimo mokymas yra tas, kad Dievas reikalauja tobulumo. Kartą lankiausi pas moterį, kuri buvo labai susikrimtusi dėl to, kad kažkada, dar paauglystėje, pamelavo. Tai buvo tikrai tik išpūstas dalykas, tačiau šio nerimo ji negalėjo prisipažinti asmeniui, kuriam pamelavo, kuris (net jeigu ji ir būtų sugebėjusi jį rasti) būtų labai nustebęs dėl tokio menkniekio prisipažinimo.
Dievas, norėdamas, kad gyventume laimingai, Biblijoje pateikė tam tikras elgesio normas – tokias geras, kad dauguma jų (nežudyti, nevogti, nemeluoti ir kt.) atsispindi kiekvienos šalies juridiniame kodekse. Tačiau, be jokios abejonės, mes vis dėlto klysime ir darysime nuodėmes… Tad Biblijoje vis kartojama ir kartojama, kad per Jėzų Dievas geranoriškai mums atleidžia. „Kuriame turime atpirkimą Jo krauju ir nuodėmių atleidimą Jo malonės gausa“ – liudijo apaštalas Paulius (Efeziečiams 1, 7)2. Aš užtikrinau tą moterį, kad Dievas daug geriau suprato ir atleido jos netinkamą poelgį nei ji pati!

Baimės našta
Jaunystėje Martyną Liuterį persekiojo baimė, kad kai kurios jo nuodėmės gali taip ir likti neišpažintos, todėl jis gali pražūti. Savo nereikšmingus prasižengimus jis taip dažnai pasakodavosi savo nuodėmklausiui, kad šis galiausiai pasakė: „Martynai, neateik, kol iš tikro nenusidėsi!“ Dievo baimė jo neapleido daugybę metų, kol kartą Romoje jis, atgailoj negailestingai kankindamas save, prisiminė eilutę iš pranašo Habakuko knygos: „O teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ (2, 4). Liuteris pradėjo suvokti, kad Dievas nėra pernelyg nepasiekiamas ir reiklus, bet veikiau dosnus ir supratingas. Dievas trokšta tik mūsų pasitikėjimo Juo. Taigi su šia padrąsinančia žinia, jog teisumas įgyjamas tiktai per tikėjimą Jėzumi Kristumi, jis pradėjo protestantišką reformaciją.
Pats žalingiausias tikėjimas (ar pasitikėjimas žmogumi) yra tas, kai tikintieji patenka į religinių vadovų gniaužtus savo pačių pražūčiai. Grįžkime į 1970–uosius metus. San Franciske vienas krikščionių pastorius pradėjo kurti kažką panašaus. Džimas Džounsas buvo ganėtinai žavinga asmenybė. Ir, aišku, būriai plūsdavo pas jį. O vadovavo jis būtent taip, kad žmonės besąlygiškai jam paklustų. Savo sekėjams tvirtino, kad jis pats yra akivaizdus Dievo pavyzdys, o jų gyvenimas ir laimė priklausė tik nuo jo. Visa ši istorija baigėsi 1978–aisiais tuo, ko ir buvo galima tikėtis utopiškoje Gajanos džiunglių aplinkoje: šimtai sekėjų jo liepiami nusižudė.
Būkite budrūs, jei išgirstumėte tokius religinių vadovų tvirtinimus: „Išsigelbėsite tik sekdami paskui mane“; „Dievas man perdavė, jog nori, kad jūs atiduotumėte visas savo lėšas mano tarnystei“; „Dievas reikalauja, kad jūs darytumėte visa tai, ką aš pasakysiu, nesvarbu, jog tai gali atrodyti klaidinga“; „Jūs patys negalite suprasti Biblijos. Tik aš galiu išaiškinti, kas joje parašyta“.
Pažinojau vyrą, kuris buvo tvirtai įsitikinęs kiekvienu savo religinio supratimo aspektu, kad mušdavo savo vaikus, neleisdavo jiems išsimiegoti, trikdė privatumą, žemino.
Tikras tikėjimas niekada neengia kitų. Priešingai, Jėzus gyvą tikėjimą laikė tokiu, kuris leidžia tapti iš tiesų laisviems: „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jono 8, 36).

Gelbstintis tikėjimas
Tikras tikėjimas ves jus ramybės ir šventėjimo keliu. Tai dar nereiškia, kad gyvenant su Dievu jus visada lydės džiaugsmas ir bus lengva. „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“, – sakė Jėzus. Ne kiekvieną akimirką būsite laimingi, ne į visas maldas bus atsakyta. Bet Jėzus pridūrė: „Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16, 33) Šiuose trijuose žodžiuose galima rasti pažadą tikėjimo, kuris teikia laimę ir klestėjimą.
Yra tik keletas būdų, kaip tikras, gyvas tikėjimas Dievu gali jus padaryti laimingesnius.
Tikėjimas, kad Dievas mus labai myli, leidžia mums į gyvenimo sunkumus pažvelgti kitaip. Nors ir slėgtų nedarbas, kamuotų skausmas ar šeimos problemos, vis dėlto yra dalykai, kuriais galime save padrąsinti: Dievas visad yra su mumis, net „iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 20). Kartais atrodo, kad ne iš kiekvienos nesėkmės Jis mus gelbsti, tačiau Jis tikrai supranta ir rūpinasi mumis: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10, 29–31).
Svarbu suprasti ir tai, jog nėra tokio žmogaus, kuriam nebūtų galima atleisti. „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“, – rašė Paulius romiečiams (3, 23). Be abejonės, jūs kaip ir dažnas žmogus žemėje, gailitės dėl kažko, ką kada nors esate padaręs ar pasakęs. Net jei nusižengimas ir turi būti baudžiamas pagal įstatymą, Dievas vis dėlto atleidžia, ir tai galėtų paliudyti daugelis kalinčių, bet įtikėjusiųjų kalėjimuose.
Ko jūs labiausiai bijote? Dauguma žmonių nedvejodami atsakytų, jog bijo mirties. Ir kaip galima jos nebijoti? Ji, atrodo, yra visa ko pabaiga. Tačiau krikščionybė teikia viltį: yra kažkas daugiau nei gyvenimas šioje žemėje. Anapus mirties mūsų laukia geresnis gyvenimas, ten nebebus ligų, sielvarto, ašarų, tai byloja Šventojo Rašto knyga – Apreiškimas Jonui (21, 3–4): „Ir išgirdau galinga balsą, skambantį nuo sosto: ‘Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo’“. Ar įmanoma, kad mirusieji vėl gyventų? Dievas Jėzaus prisikėlimo pavyzdžiu įrodė, kad Jis yra galingesnis net ir už pačią mirtį! „Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis. Kaip per žmogų atsirado mirtis, taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, kaip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę: pirma Kristus, po Jo – priklausantys Kristui Jo atėjimo metu“ (1 Korintiečiams 15, 20–23). Mirtis nėra visagalė. „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Korintiečiams 15, 55), o Dievas – Visagalis!
Mes galime būti tikri, kad amžinasis gyvenimas nėra vien tik pažadas. „Aš tai parašiau jums, ‒ teigia Jonas, ‒ kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“ (1 Jono 5, 13). Reikia ne tikėtis amžinojo gyvenimo ar norėti patekti į Dangaus buveines, galvoti apie galimybę ten patekti. Ne, galite jau dabar gyventi ir žinoti, kad jei šią akimirką mirtumėte, kita dalykas, kurį išvysite, tai bus Jėzaus veidas. Koks užtikrinimas garantuotas mums! Kokia viltis! „Jei Dievas už mus, ‒ tvirtina Paulius, ‒ tai kas gi prieš mus?!“ (Romiečiams 8, 31) Net mirtis negali mūsų išskirti su Juo!
Viename iš pagrindinių „Time“ žurnalo (2009 m. vasario 12 d.) straipsnių pateikiama tokia informacija: mokslininkai išsiaiškino, jog tikėjimas labai stipriai įtakoja mūsų sveikatą. „Žmonių, kurie lanko pamaldas bažnyčiose, ankstyvas mirštamumas yra mažesnis. Tikintys mylintį Dievą Tėvą ramiau išgyvena ligų diagnozes, negu tie, kurie tiki baudžiančiu Dievu. Tvirtai tikintis Dievu, daug lengviau išgyvens net ir žudikę AIDS“.
Augustinas yra pasakęs, kad kiekvienas turime „Dievui skirtą tuštumą, kurios niekas kitas negali užpildyti“. Dievas taip sukūrė3 mūsų smegenis, kad mes norėtume Jį pažinti ir Juo pasitikėti. Tad nėra ko stebėtis, kad be Jo jaučiamės apleisti, o įsileidę Jį į savo gyvenimą – jaučiame pilnatvę.
Taigi nepasitenkinkite tokiu savo tikėjimu, kuris gali jus žlugdyti. Verčiau pasitikėkite mūsų geruoju ir mylinčiu Dievu ir siekite tokio gyvenimo, kokį mums pažadėjo Kristus – apstaus ir laimingo gyvenimo.

Pražūtingi požymiai
Nuo šėtono gyvavimo Edene iki šių dienų gausybės kultų atsirasdavo žmonių, kurie paversdavo Dievo žodžius tikėjimu arba religija, vedančia į pražūtį. Kas gi būdinga pražūtingai religijai ar jos vadovams?
Tai visiškas savo narių elgesio kontroliavimas. Kulto vadovai yra linkę labai smulkmeniškai įsakinėti, ką nariams dėvėti, valgyti, kada ir kur dirbti, miegoti, praustis, kuo galima tikėti, ką galvoti, ką kalbėti…
Vadovai reikalauja aklo paklusnumo. Jūs privalote tikėti tuo, ką jie vadina „absoliučia tiesa“. Čia negali būti jokių diskusijų. Ypač pavojinga, kai kviečiama nusikalsti „Dievo“ vardu. Jie ugdo nepakantumą tiems, kurie nemąsto taip, kaip jie; vadovai skatina nenuolaidumą, kritišką nusistatymą, vedantį į atsiskyrėliškumą ir šeimyninių santykių pašlijimą.
Tokioms bendrijoms būdingas kraštutinis požiūris į lytinį gyvenimą. Tikinama, kad mūsų kūnai ar fiziniai malonumai, net ir santuokoje, yra blogis ir turi būti smerktini. Tačiau kartais skatinama paleistuvystė.
Be to, iškraipomas Raštas, o regėjimų gavimas esą patvirtina asmeninius įsitikinimus ar ketinimus. Vadovai teigia gauną ypatingus nurodymus iš Dievo ar angelų, kurie lyginant su Šventuoju Raštu visiškai prieštarauja akivaizdžiam Biblijos mokymui.
Tokių bendrijų vadovai skatina atsiskyrimą. Tikintiesiems neleidžiama bendrauti su ne „kulto“ atstovais, taip pat ir su savo šeimų nariais.

Klaidingi pranašai
Jėzus įžvelgė pavojų: yra Jo vardą skelbiančiųjų, bet klaidinančiųjų žmones. Ir įspėjo: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mato 7, 15).
Apaštalas Petras taip pat kalbėjo apie netikrus mokytojus ir jų sunaikinimą. Jis rašė: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui. Iš godumo jie bandys jus išnaudoti suktais žodžiais. Bet nuo seno pasmerkimas jų laukia ir jų pražūtis nesnaudžia“ (2 Petro 2, 1–3).

Pagal priimtą planą, Vidurio rytų unija bus prijungta prie šiaurės Afrikos regiono, Turkija ir Iranas suformuos naują uniją, kuri bus pavadinta – Didžioji vidurio rytų unija, kartu su Izraeliu, bus tiesiogiai pavaldžios Generalinei konferencijai.

Pietų Sudanas prijungtas prie Rytų – Centrinės Afrikos divizijos, kurios raštinė yra Nairobyje. Pakistanas bus prijungtas prie Pietų Azijos – Ramiojo vandenyno divizijos. Sprendimas palietė taip pat ir Afganistaną, kuris bus apjungtas su Euro-Azijos divizija. Kipras išlieka Trans europinės divizijos dalimi.

Tokio sprendimo tikslas – sudaryti geresnes sąlygas vidurio rytuose Bažnyčios misijai. Tai leis apjungti šalis, kuriose kultūra yra panaši. Taip pat leis skirti daugiau dėmesio, laiko ir resursų, susitelkiant į iššūkius, kurie iškyla Bažnyčios misijoje vakaruose – Europoje. Visi šie sprendimai įsigalios nuo kitų metų sausio pirmosios.

Trans Europinės divizijos vadovas Bertil Viklander šį sprendimą komentavo sakydamas: “Žinoma, pradžioje buvau kiek nusivylęs tokiu sprendimu. Mes tikrai daug pastangų

dėjome į misijos darbą Vidurio Rytų regione. Susigyvenome su žmonėmis ten, dirbome jiems ir su jais. O dabar gavosi taip, kad mes sodinome medžius, o jų vaisiais mėgausis kiti. Taičiau kartais taip nutinka. Turime nepamiršti, kad visų mūsų misija viena. Dirbame dėl to paties tikslo.”

Nepaisant to, kad praeityje darbas daugiausia islamiškose šalyse vyko gana neblogai, paskutiniu metu susidūrėme su gana dideliais sunkumais. Pasak  B. Viklander’io Bažnyčios veikla musulmoniškose Vidurio Rytų šalyse, nebuvo labai sėkminga. Tačiau nuo 2006 metų buvo dirbama vadovaujantis nauja konsepcija – paremta draugyste. Stengėmės būti atviri kalbėdami apie tai, kas yra Septintosios dienos adventistai, kuo mes tikime ir ką galėtume pasiūlyti ten gyvenantiems žmonėms. Išvystėme televizijos tarnystę, paremtą šiais principais ir tikime, kad ateityje tai atneš vaisių. Tačiau didžiausi iššūkiai išlieka tie patys: regione labai trūksta misionierių ir apmokytų pastorių, mokančių arabų kalbą.

Kaip vieną iš tokio sprendimo neigiamų aspektų, reorganizuoti šį regioną, B. Viklander paminėjo atstumą: “Privalumas, kai gali per 2-3 valandas susisiekti su kaiminystėje esančiomis, tai pačiai divizijai priklausančiomis unijomis ir kartu organizuoti darbą. Dabar, kai šis regionas bus prijungtas tiesiogiai prie Generalinės konferencijos, kurios būstinė yra daug toliau, tokios galimybės nebelika. Tačiau svarbu yra ir tai, kad Europos regionas neturėjo pakankamai lėšų plėtoti darbą Vidurio Rytuose. Lėšas skirdavo Generalinė konferencija, kurias paskirstydavo Trans Europinė divizija, tad normalu, kad GK nori tiesiogiai įtakoti veiklos strategiją bei fondų naudojimą.

Mes suprantame, kad tokiu sprendimu norima suburti visas musulmoniškas šalis į vieną organizacinį vienetą tam, kad darbas šiame regione būtų vystomas, taip pat regionas būtų tinkamai atstovaujamas Bažnyčios organizacijoje bei pačioje Generalinėje konferencijoje. Tai strateginis sprendimas, kuris gali suteikti naują impulsą Bažnyčios darbui Vidurio Rytuose. Mes melsimės už tai. Mes trokštame matyti Bažnyčios augimą šiame regione taip pat, kaip ir bet kur Europoje”.

Istoriškai mažiau apgyvendintos vietovės visada buvo labiau atviros Adventistų bažnyčios skelbiamai Vilties žiniai, sakė pasaulinės Adventistų bažnyčios sekretorius G.T.Ng. Mes buvome “salų bei kaimų bažnyčia”, kalbėjo jis kreipdamąsis į 300 delegatų suvažiavusių į susitikimą iš viso pasaulio, “Miestų evangelizacija gali būti didelis iššūkis”.

Apie 19 milijonų žmonių, kalbančių 800 skirtingų kalbų gyvena Niujorke. Apie darbą didžiuosiuose pasaulio miestuose galvojo ir mūsų bažnyčios “pionieriai”. E. Vait rašė, kad ji praleido labai daug bemiegių naktų galvodama apie evangelizaciją didžiuosiuose miestuose. “Kankinančiai sunku galvoti apie tai, kad taip ilgai jie buvo apleisti” – rašė ji.

“Visą šį laiką didžioji dalis bažnyčios resursų buvo skiriama misijai aplenkiant didelius miestus” – kalbėjo Adventistų misijos skyriaus vadovas Gary Krause, “Nors didžiausi mūsų poreikiai yra butent čia” (t.y miestuose red.past.). Bažnyčia privalo sekti Jėzaus pavyzdžiu, kuris buvo tarp žmonių, rūpinosi jais, rodė dėmesį, užuojautą bei supratimą, padėjo jų fiziniuose poreikiuose ir tik tada kviesdavo žmones sekti juo”.

Gairės kurias priėmė iš viso pasaulio susirinkę bažnyčios atstovai, įtraukia tiek asmeninę evangelizaciją tiek įvairius renginius bei programas skirtas pasiekti žmones gyvenančius 650-yje didžiųjų pasaulio miestų. ” Atsižvelgiant į kultūrinius skirtumus bei kiekvieno regiono unikalius poreikius”, trylikos pasaulinės Adventistų bažnyčios divizijų atsakingi vadovai savo nuožiūra pasirinks konkrečius miestus bei veiklos juose strategijas. Didžioji dauguma delegatų sutarė, kad šioje misijoje Bažnyčia sutelks savo resursus, skyrių veiklą, mokslo institucijas.

“Mūsų mokyklos gali vaidinti labai svarbų vaidmenį siekiant šio tikslo. Jose gali būti koordinuojami metodai, kurie naudojami misijos darbui didžiuosiuose miestuose, ugdant evangelistus, siekiant, kad jie būtų tikri savo reikalo žinovai”.

Misija didžiuosiuose pasaulio miestuose ir konkrečiai – Niujorke buvo ilgametė Bažnyčios prezidento T. Wilson’o idėja ir aistra. 1981 metais jis apsigynė daktaro laipsnį Niujorko Universitete. Jo mokslinio darbo tema buvo susijusi su E. Vait darbų studija apie misijos darbą mieste.

Kol bažnyčia, pradedanti savo tarnavimą didžiuosiuose miestuose žengs rimtus žingsnius Niujorke, Bažnyčios vadovas paragino kitų pasaulio regionų atstovus mąstyti apie panašią veiklą savo kraštuose. Kaip labai svarbų misijos lauką T. Wilson’as paminėjo ir Europos miestus.

Komentuodamas pasaulinės Adventistų bažnyčios sprendimą koncentruoti savo misijos veiklą didžiuosiuose pasaulio miestuose, Adventistų bažnyčios Lietuvoje vadovas Bertold Hibner sakė: “Tai perspektyvi idėja ir aš ją palaikau. Tokiu būdu galima pasiekti didesnę visuomenės dalį miestuose. Lietuvoje miestai nėra tokie kaip Niujorkas, bet ir čia didžioji dalis žmonių gyvena miestuose. Be to, žmonės gyvenantys miestuose, turi vienokių ar kitokių ryšių su tais, kurie gyvena kaimo vietovėse, pavyzdžiui, studentai atvažiuonatys studijuoti iš kaimo vietovių ar mažesnių miestų. Lietuvoje situacija kiek kitokia ir mūsų didieji miestai gerokai mažesni, tad mažieji miestai taip pat svarbūs. Reikia balanso.”

***

Tiesos beieškant
„Aš esu revoliucionierė, ramaus būdo revoliucionierė“, – kartą sakė reporteriui Wendy Luhabe iš Johanesburgo, Pietų Afrikos Respublikos. Kaip viena žinomiausių Pietų Afrikos Respublikos verslininkių ir socialinių aktyvisčių, Wendy yra nuveikusi daug. Tačiau jos gyvenimą amžiams pakeitė knyga „Didžioji Kova“. Pasaulinio lygio verslininkė ir socialinė aktyvistė Wendy Luhabe yra dėkinga, kad jai buvo padovanota ši knyga. Wendy gyvenimo aprašyme paminėta daug aukštų pareigų ir tarptautinių apdovanojimų. Ji yra septynių didžių korporacijų tarybos narė, Johanesburgo Vertybinių popierių biržos valdybos narė. Ji yra Moterų Investicijų Paketo įkūrėja ir buvo nominuota viena iš 50 Įtakingiausių Pasaulio Moterų Verslininkių. 2006 m. ji buvo pirmoji moteris, paskirta Johanesburgo universiteto garbės rektore. Ji vadovauja įtakingiems susitikimams visoje Europoje ir yra gavusi prestižinį Pasaulinio Ekonominio Forumo Šveicarijoje apdovanojimą ir garbės raštų iš Japonijos. Ji parašė knygą, „Esminės akimirkos“ (Defining Moments), už kurią gautas pelnas yra panaudotas mokyti jaunas socialiai nuskriaustas juodaodes moteris. Pastarosiomis rūpinasi Wendy Luhabe Fondas.

Gyvenimą pakeitusi dovana
Atrodė, niekas negalėjo sulėtinti Wendy, kol nelūžo jos kulkšnis 2010 m. pradžioje. Jai sveikstant, draugas pasidalijo su ja Pietų Afrikos evangelisto Mark Woodman DVD rinkiniu. Taip ji susipažindino su Didžiosios kovos sąvoka. Pasakiusi savo sūnui Lumko ir marčiai Zanele apie nuostabius dalykus, kurių ji sužinojo, Zanele davė jai E. Vait knygą „Didžioji Kova“. Wendy su užsidegimu perskaitė ją. Pastaroji padarė didelį įspūdį ir Wendy apsilankė Adventistų Knygų Centre, kuriame ji nusipirko didelį E. Vait knygų rinkinį.

Be to, Wendy susisiekė su Paul Ratsara, Pietų Afrikos ir Indijos vandenyno divizijos prezidentu. Ratsara pasiūlė tyrinėti Bibliją kartu, ir po šešių mėnesių, 2010 m. spalio 23-iąją, jam teko garbė pakrikštyti Wendy Luhabe Septintos dienos adventistų bažnyčioje.

„Visą gyvenimą buvau anglikonė, ir praėjusius 10 metų ieškojau bažnyčios, ginančios tiesą. Aš jaučiuosi palaiminta, kad buvau atvesta į Septintos dienos adventistų bažnyčią“, – sako Wendy. – „E. Vait knygos yra neįkainojamos. Perskaičiusi knygą Didžioji Kova pirmą kartą supratau, kas įvyko Edene, ką reiškia Kristaus nukryžiavimas, supratau mano ankstesnės religijos apgaulę, supratau, kad pasaulyje yra blogis ir gėris ir kad vyksta kova tarp nuodėmės ir teisingumo“.

„Šią knygą padovanojau daugeliui žmonių, įskaitant mano ankstesnės bažnyčios vyskupui. Knyga Didžioji Kova lėmė mano sprendimą išeiti iš anglikonų bažnyčios ir pasikrikštyti 2010 m. spalį“.

Mylinčio Dievo beieškant
Karen Banner iš JAV ieškojo mylinčio Dievo, o ne atšiauraus, paviršutiniško, kritiško. Mat apie tokį Dievą jai buvo dėstoma nuo vaikystės.

Kadangi užaugo griežtų katalikų šeimoje, Karen lankė katalikų mokyklas. Nepaisant religinio išsilavinimo, Karen troško kažko daugiau. „Kažkodėl uždavinėjau sau klausimus“ – atsimena ji. – „Man rūpėjo klausimai apie Dievą ir tikėjimą, bet atsakymų į juos nerasdavau“.

Klausimai – atsakyti
Perskaičiusi knygą „Didžioji kova“ Karen Banner rado atsakymus į daugelį klausimų. Gavusi diplomą Karen toliau ieškojo atsakymų. Ji lankėsi Baptistų bažnyčioje, bet ten atsakymų į rūpimus klausimus nerado. Nors Karen sutiko ir ištekėjo už septintos dienos adventisto bei kartu su vyru lankė bažnyčią, jai vis dar rūpėjo atrasi atsakymus į daugybę klausimų.

Atsakymai – rasti
Vieną dieną Karen, dirbdama teismo vykdytoja JAV apygardos teismo rūmuose Vašingtone, pastebėjo knygą „Didžioji kova“ ant kolegos, kuris nebuvo septintos dienos adventistas, rašomojo stalo. Atpažinusi autorės E. Vati vardą, Karen paprašė pasiskolinti knygą, kai jos kolega baigs ją skaityti.

Gavusi knygą Karen negalėjo padėti jos. Visi klausimai, kankinę ją, buvo atsakyti. „Atšiaurus, paviršutiniškas Dievas, kurio bijojau augdama, nebuvo tas Dievas, apie kurį perskaičiau knygoje Didžioji kova“, – sako Karen. – „Pirmą kartą supratau, ką Dievas dėl mūsų atliko, kad Jis iš tikrųjų myli mus…“. Jos balsas virpėjo, o skruostais riedėjo ašaros. – „Visą laiką Dievas vedė mane, ir aš esu dėkinga, kad galiu išreikšti tai žodžiais“.

Karen netrukus buvo pakrikštyta Septintos dienos adventistų bažnyčioje. Dabar ji tarnauja kaip vadovaujanti saugumo pareigūnė pasaulinės adventistų bažnyčios būstinėje Silver springs, Merilende, JAV.

Rizika
Rutina Lėjai Polisčiuk buvo įprasta: uždengti visus langus, uždaryti visas duris, užsidaryti mažoje medinėje drabužių spintoje ir spausdinti po antklode, kad niekas negirdėtų senos rankinės rašomosios mašinėlės. Kiekvieną dieną Lėja rizikavo savo gyvybe, kad tikintieji Tarybų Sąjungoje galėtų skaityti religinę medžiagą, įskaitant knygą „Didžioji kova“.

„Mes niekada negalvojome apie tai kaip apie pavojų“, – sakė Lėja. Reikmė buvo milžiniška. – „Darėme tai, nes žinojome, jog tai reikėjo padaryti“.

Lėja buvo dalis pogrindinio adventistų tinklo, leidžiančio neteisėtas pačių spausdintas knygas komunizmo laikotarpiu. Daugiau nei 30 moterų tarnavo šiame slaptame tinkle. Daug moterų ir vyrų tarnavo kaip vertėjai, knygų įrišėjai ir platintojai. Be mechaninėmis spausdinimo mašinėlėmis parašytų (kartais ranka) knygos „Didžioji kova“ kopijų ir kitų E. Vait knygų, taip pat buvo verčiamos Sabatos mokyklos pamokos ir kita svarbi religinė medžiaga.

Kadangi visos naujos rašomosios mašinėlės TSRS turėjo būti užregistruotos, tai užtikrino KGB slaptoji policija, adventistų tinklas senas mašinėles suremontavo ir panaudodavo spausdinant brangias knygas.

Gyvybinis dvasinis maistas
„Knyga Didžioji Kova buvo svarbesnė mums už duoną“, – sakė Nikolajus Žukaluk, koordinavęs knygų leidybą Ukrainoje. – „Tai buvo dvasinė duona“.

Ir Lėja Polisčiuk, ir pastorius Nikolajus Žukaluk kalėjo, nes maitino žmones dvasiniu maistu. Įkalinta mažytėje kameroje, 25 metų Lėja guodė save, pasitikėdama Dievu ir Jo pažadais. „Tuo metu buvome įpratę Šv. Rašto eilutes mokytis mintinai“, – sakė Lėja. – „Aš atsiminiau daugelį mintinai išmoktų pažadų“.

Neįbauginta kalėjimo, išėjusi į laisvę Lėja tęsė pavojingą darbą, spausdindama knygą „Didžioji kova“ ir kitas brangias knygas trokštantiems tiesos. Dėka jos ir kitų panašiai rizikavusių žmonių, tūkstančiai šios knygos kopijų pasklido visoje Tarybų Sąjungoje.

Laikas rizikuoti
Šiandien Septintos dienos adventistai visame pasaulyje yra kviečiami rizikuoti ir dalytis šia savalaike ir svarbia knyga su draugais, kaimynais, bendradarbiais ir net nepažįstamaisiais.

„Nebijokite to, ką žmonės pagalvos ar pasakys, duodant jiems knygą Didžioji kova“ – sako Ted N. C. Wilson, Generalinės Konferencijos prezidentas. – „Pasitikėkite Dievu, kad Jis paskatins gavėją perskaityti tiesos pilną medžiagą ir pasikeisti“.

Daugeliui žmonių sunku suprasti sparčiai besirutuliojančius įvykius, o knyga „Didžioji kova“ parūpina atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus, susijusius su žmonijos istorija ir mūsų planetos ateitimi. Pripažindama tai E. Vati ragino Septintos dienos adventistus platinti šią knygą, nes pastarojoje „paskutinė įspėjimo žinia pasauliui yra apreikšta aiškiau negu kitose mano knygose“ („Colporteur Ministry“, 127 p.).

Ar šis patarimas yra aktualus ir šiandien?
Atsižvelgiant į Wendy Luhabe Pietų Afrikoje, Karen Banner Jungtinėse Valstijose ir Lėjos Polisčiuk Ukrainoje patyrimus, bažnyčios vadovai jaučia, kad atsakymas į šį klausimą yra neginčijamas – taip.

***

Sumanymas „Didžioji kova“ trumpai:
♦ 2011 – visi tikintieji skaito arba iš naujo perskaito knygą „Didžioji kova“
♦ 2012 – 2013 visi tikintieji, bendruomenė, skyriai ir kiti bažnyčios subjektai platina kiek gali knygą „Didžioji kova“
♦ Apsilankykite www.thegreathope.org, jei norite sužinoti daugiau. Padrąsinant bendruomenių narius 13-oje pasaulinių divizijų platinti šią knygą, pasaulinės bažnyčios Vykdomasis komitetas nubalsavo dėl sumanymo pavadinimu – „Didžioji kova“, kurio metu bus masiškai dalijama ši E. Vait knyga 2012 ir 2013 m.

Be to, tikintieji yra raginami pasiruošti tam ir skaityti šią knygą savarankiškai per 2011 m.

„Kygoje Didžioji Kova yra užrašyti atsakymai į klausimus, kylančius paskutinėmis dienomis“, – sako Delbert W. Baker, GK viceprezidentas ir sumanymo vadovas. – „Aš drąsinu narius perskaityti arba iš naujo paskaityti šią knygą šiais metais, ir prisijungti prie pasaulinės bažnyčios perkant ir dovanojant šią knygą šeimos nariams, draugams ir nepažįstamiesiems“.

Knyga „Didžioji kova“ yra ruošiama pardavinėti su nuolaida, kad visi galėtų neišlaidaudami ją įsigyti. Bus išleista klasikinė, sutrumpinta, šiuolaikinė knygos versija ir variantas jauniems žmonėms (anglų kalba).

„Norime išdalinti jų kuo daugiau“, – sako Wilson, „bet šis sumanymas yra susijęs su Šv. Dvasios tikslais, ne mūsų. Leiskime Šv. Dvasiai vesti mus ir veikime tikėdami“.

***

Gina Wahlen laikinai eina leidinių „Adventist World“ ir „Adventist Review“ redaktoriaus padėjėjo pareigas.

***

Knygą “Didžioji kova” lietuvių kalba galima įsigyti leidyklos “amžinoji uola” interneto knygyne.

Dievo požiūris į baimę
Atrodo, baimė yra žmogaus genuose, ir mes visi vienai ar kitaip turime su ja kovoti. Nors Dievas myli bijančius žmones, Jis pats ir baimė yra nesuderinami, nes „tobula meilė išveja baimę“ (1 Jn 4, 18). Dievas su baime elgiasi keistai. Jis nesiūlo naujų aplinkybių ar daiktų. Jis tiesiog sako, kad nebijotume.

Beveik kiekvieną kartą, kai Dievas ir bijantys žmonės susitikdavo, buvo sakoma nesibaiminti. Atsimenate Jozuės pašaukimą? Patriarchui susidūrus su tariamai per didele užduotim, Dievas sako Jozuei nesibijoti (Joz 1, 9). Kai Saliamonui teko statyti Namus Viešpačiui, jam buvo pasakyta nebijoti (1 Met 22, 13). Jeremijui teko net labiau gąsdinanti užduotis. Pranašas turėjo būti Dievo lūpomis. Nepaisant tikrai nepalankių aplinkybių, Dievas sakė jam nebijoti (Jer 1, 8).

Tuo metu, kai toks paprastas įsakymas gali atrodyti gerai popieriuje, daug sudėtingiau laukti greitosios pagalbos priimamajame. Pastarajame žodžiai gali atrodyti tušti, neatjaučiantys ir net nepakenčiami, bet neužmirškime, kas sako mums nebijoti. Dievui baimė nėra nepažįstamasis jausmas. Jėzus grūmėsi su baime Getsemanėje. Ne vaizduotė ar keistas nakties triukšmas privertė Jį prakaituoti krauju, bet gerai pažįstamas skausmo jausmas, atskyrimo nuo Tėvo ir antros mirties baimė, su kuria Kristus susidūrė. Jis įveikė ne tiktai mirtį, bet ir baimę.

Pasakojimas apie dvi moteris
Susitiko dvi moterys. Viena nebejauna bevaisė moteris, kita – jauna mergelė. Vyresnė moteris visą gyvenimą kentė žeminančius žvilgsnius, kaltinimus ir baimę, kad Dievas ją atstūmė. Tačiau dabar abi moterys buvo nėščios, Dievui stebuklingai įsikišus. Bevaisiai metai išmokė Elzbietą grumtis su baime ir rasti laimę net tuomet, kai aplinkybės nebuvo palankios. Elzbieta pasiūlė Marijai priešnuodį baimei. Marijai to reikėjo, nes jos gyvenimas nebus pasakiškas. Jos laimės nelems aplinkybės. Jai teks paaiškinti savo šeimai neįtikėtiną pasakojimą, kaip ji pastojo. Jos sužadėtinis nuspręs palikti ją, taip sukeliant grėsmę būti užmėtytai akmenimis dėl svetimavimo. Po trisdešimt trejų metų kalavijas pervers jos širdį, nes ji stebės, kaip prie kryžiaus bus prikalamas jos sūnus.

Elzbieta sakė: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Luko 1, 45). Elzbieta sakė Marijai, kad laimė neturi nieko bendra su palankiomis aplinkybėmis. Laimė – tai imtynės su baime ir apsisprendimas paklusti Dievo įsakymui nebijoti. Tai reiškia, kad teks pasitikėti Dievo žodžiu, meldžiant Jo pažadų įvykdymo. Elzbieta sakė, kad ramybė slypi tikėjime, jog Dievas yra numatęs kažką gera. Ji žinojo, kad pasitikėti Dievo žodžiu, tai tikėjimas, kad Jis myli mane ir rūpinasi manim. Toks tikėjimas padeda suprasti, kad Jis yra numatęs kažką geriau, net jei aplinkybės yra visiškai nepageidautinos.

Ar Marija žinojo viską apie baimę, laimę ir visus nelauktus gyvenimo vingius, kurie yra neišvengiami, jei tarnaujame Dievui? – Ne, ji to nežinojo. Marija bus patraukta ir sugluminta jos nuostabaus Vaiko. Ji taip pat sužinos, kad Jo tėvo Dovydo sostas (eilutė 32) yra ne žemiškas. Ji turės suprasti, kad Dievo mintys nėra mūsų mintys, nei Jo keliai – mūsų keliai (Iz 55, 8). Tuomet ji dar nežinojo, kad išgelbėjimo planas apima laiką ir amžinybę, žemę ir visatą. Marija nesuprato bendro vaizdo, bet ji žinojo pakankamai, kad tikėtų. Ji nusprendė vaikščioti tikėjimu. Kaip Ona, susidūrusi su baime ir palikusi savo didžiausią turtą – mažą Samuelį Dievo rankose, taip ir Marija ėmė giedoti. Jos giesmėje apsčiai džiaugsmo. Marija tiki žinodama, kad Dievas yra jos Išgelbėtojas. To pakako, kad jos dvasia džiūgautų, nepaisant to, kad ji dar nesuprato išgelbėjimo plano ar jos dalies tame plane. Po susitikimo su angelu, Marija tiksliai žinojo, kad Dievas pažvelgė į ją (Luko 1, 48). Tarp knibždėte knibždančių milijonų žemės gyventojų ji niekada nebus nepažystamas veidas. Galbūt aplinkybės mes nemažai iššūkių, bet Marija gali žvelgti į Dievą, kuris nepamiršta laikytis savo pažadų (eilutė 54). Ji galėjo svajoti ką panorėjusi, nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (eilutė 37).

Marijai teko unikali privilegija pamatyti Dievo Pažadą augantį jos akyse. Jai teko privilegija laikyti rankose tą, kuris apkabins žmoniją. Ji pažinojo Jėzų ir niekada neabejojo Jo meile net tą tamsų ir bauginantį penktadienį. Nestebina tai, kad ji pavadinta laiminga.

Ko reikia, kad aš ir jūs būtume laimingi? Dievas pažvelgė į mus. Žvelkime už mūsų aplinkybių ir baimių. Galime giedoti nepaisant aplinkybių. „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jono 20, 29).

***

Chantal J. Klingbeil yra namuose ugdanti vaikus mama, autorė ir kalbėtoja, gyvenanti Silver Springs, Merilende, JAV. Ji ištekėjusi už Gerald Klingbeil ir mėgsta leisti laiką su jų trimis dukterimis.

Dieviška įtaka yra būtina
Pasaulio Atpirkėjas norėjo paguosti liūdinčius mokinius. Iš daugelio Jis pasirinko Šventosios Dvasios temą, kuri turėjo įkvėpti ir nuraminti jų širdis. Vis dėl to, nors Kristus Šventosios Dvasios temą laikė svarbia, nedaug ja kalbama bažnyčiose! Šventosios Dvasios vardas ir artumas yra beveik nežinomi, nors dieviška įtaka yra būtina tobulinant krikščionišką charakterį. Kai kurie nejaučia ramybės; jie nuolat suirzę ir leidžia impulsams bei aistrai vadovauti širdžiai. Jie nežino, ką reiškia patirti ramybę ir atilsį Kristuje. Jie tarsi laivas be inkaro, genami ir mėtomi vėjo. Bet tie, kurių protas yra pavaldus Šventai Dvasiai, jie vaikšto nuolankume ir romume; nes jie neprieštarauja Kristui, todėl bus išlaikyti visiškoje ramybėje, o nepavaldūs Šventajai Dvasiai yra panašūs į nerimstančią jūrą.

Sunkūs klausimai
1. Ką galime padaryti, kad sužinotume Dievo valią?
2. Kuo skiriasi asmuo, turintis ramybę, nuo nerimaujančio?
3. Kaip asmens valia ir ramybė susijusios?
4. Kas pašventins sielą ir pakeis charakterį?

Dievo valios pažinimas
Viešpats davė mums „žinyną“, kurio pagalba galime pažinti Jo valią. Egocentriški, patenkinti savimi žmonės nejaučia reikmės tyrinėti Bibliją, ir juos labai trikdo tai, kad aplinkinių mintys prieštarauja jų idėjoms, kai aplinkiniai nesupranta jų iškreiptos įžvalgos. Tačiau vedamas Šventosios Dvasios žmogus išmeta savo inkarą ten, kur vaikščiojo Jėzus. Toks žmogus rimtai tyrinėja Šventą Raštą, trokšdamas ir siekdamas šviesos bei žinių, padedančių sąmyšyje ir pavojuose, kurie pastoja kelią kiekviename žingsnyje. Tie, kas nerimsta, skundžiasi, murma, jie skaito Bibliją, kad pateisintų savo kelią, elgesį, jie nepaiso arba iškreipia Dievo patarimus.

Ramybė
Turintys ramybę suderino savo valią su Dievo valia, ir noriai seka dieviškais nurodymais. Tuo tarpu tie, kurie yra pilni nepasitenkinimo, jie nuolat kovoja palaikydami save, kad atrodytų, jog jie yra teisūs, kad būtų palaikoma tai, ką jie vadina išmintimi.

Nuoširdžiai, atgailaujančiai sielai tiesa yra tiesa. Jei bus leidžiama, siela bus pašventinta, o charakteris pakeistas pagal dievišką paveikslą. Kitiems tiesa yra teorija, nepritaikoma praktiškai. Suprantantys darbo, kurį jie turi padaryti, prigimtį, kad būtų tinkamai atstovaujama Kristui, tyliai ir drebėdami vaikščios Dievo akivaizdoje, žiūrėdami į Jėzų, jų tikėjimo Autorių ir Ištobulintoją. Jie nedrįsta pasitikėti savimi, nežiebia nešventintos ugnies, nes Viešpats pasakė, kad tokie atguls liūdesyje. Viešpats patikėjo Savo žmonėms šventos tiesos lobius, ir jei jie pristatys tiesą nepašventintoje dvasioje ar panaudos tiesą kaip rykštę gniuždyti kitus, jiems nebus atleista.

***

Šis straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas leidinyje „Laikų ženklai“, 1893 m. rugpjūčio 14-ąją, pavadinimu – „Pašventinimas per Tiesą“. Septintos dienos Adventistai tiki, kad E. G. Vait (1827-1915) turėjo biblinę pranašystės dovaną ir naudodama ją tarnavo daugiau kaip 70 metų.

Kai mūsų pirmieji tėvai buvo sugundyti šėtono ir pasirinko jį valdovu, jie, tiesą sakant, neteko laisvės rinktis. Kelio atgal nebuvo. Pora nebepakluso Dievui iš meilės. Pagalba turėjo būti suteikta iš aukščiau. Dievas buvo paruošęs sprendimą. Prieš sukurdami žemę, Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia paruošė išgelbėjimo planą. Todėl Kristus atėjo į šią žemę ir gyveno iš meilės paklusdamas Savo Tėvui, paneigdamas šėtono tvirtinimą, kad iš meilės Dievo įstatymui paklusti negalima. Tada Jis mirė už mus ir sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes, kad vėl galėtume rinktis.

Išgelbėjimo darbas nepasibaigė Kristaus mirtimi ant kryžiaus. Dabar Jis tarpininkauja už mums dangiškoje šventykloje. Tiriamasis teismas, prasidėjęs 1844 m. (Dan 8, 14), yra didžia dalimi susijęs su žmonių sprendimais, kuriuos daro kiekvienas asmuo, arba pasirinkdamas Dievą, arba Jį atmesdamas.

Tai turi būti daroma širdimi
Todėl septintos dienos adventistai energingai palaiko ir gina religines žmogaus teises. Kiekvienas žmogus turi turėti teisę priimti Dievą. Žinoma, nenorime ginti to, kas prieštarauja Dievo įstatymui. Tačiau norime, kad visi galėtų rinktis tikėti galingu ir mylinčiu Dievu, parūpinusiu išganymą kiekvienam iš mūsų. Nors norime, kad kiekvienas pažintų ir mylėtų Šventame Rašte apreikštą Dievą, neverčiame to daryti. Versti daryti net tai, kas gera prieštarauja Dievo valiai ir prisideda prie šėtono melagystės apie Dievą. Dievui turime paklusti iš meilės. Tai yra religinės laisvės esmė.

Dauguma žmonių paprastai mano, kad laisvė garbinti yra geras dalykas. Daugelis pasakytų, kad jie tiki religijos laisve. Lankydamas įvairias šalis, kuriose sąžinės laisvė yra nedraudžiama, aš dėkoju valstybės tarnautojams už religinę laisvę, suteiktą jų gyventojams, ir nurodau, kad šis principas yra stiprios visuomenės ir tautos pamatas. Bet dažnai šis principas pritaikomas labai skirtingai.

Kai kuriose vietose, kur religinė laisvė praeityje buvo varžoma, pasikeitus politinei situacijai, tvirtą poziciją užsitikrino dominuojančios religijos, kurios gali būti priešiškos skirtingiems tikėjimams. Atrodo, kad kai kurie žmonės nori religinės laisvės sau, bet ne kitiems. Tokios šališkos religinės laisvės apraiškos septintos dienos adventistai turi saugotis. Niekada neturime būti dėl to kalti, augdami skaičiumi ir įtaka.

Žvelgiant į istoriją galima pamatyti, kad religijai ir politikai artimai susivienijus atsiranda potencialas piktnaudžiauti. Dažnai, kai dominuojančios religinės organizacijos įtakoja socialinius ir politinius svertus, atsiranda paskata riboti daugumai nepriklausančiųjų asmeninę laisvę. Todėl svarbu, kad septintos dienos adventistai visame pasaulyje nuolat imtųsi iniciatyvos supažindindami vietos valdžią ir šalies vyriausybę, pilietinius lyderius, religines organizacijas ir įmonių vadovus su mūsų pozicija, susijusia su religinės laisvės būtinybe.

Tai neturi būti tik išpažįstamų tiesų sąrašo dalis, bet mūsų kaip sąžinės laisvės gynėjų požiūris. Kai žmonės geriau supras, kokios pozicijos laikosi septintos dienos adventistai, vyriausybės, religinės organizacijos ir įvairiausių sričių lyderiai pamatys, kad septintos dienos adventistai nėra kažkokia keista grupė, bet žmonės, kuriems rūpi žmonijos gerovė, kad mes užsiimame visuomenės ir tautos kūrimu. Tada mūsų pareiškimas dėl religinės laisvės bus aiškesnis ir priimtinesnis.

Žinojimas, kas mes esame
Generalinės Konferencijos Ryšių Su Visuomene ir Religinės Laisvės Skyrius ruošia nuostabią medžiagą ir stropiai dirba, iškeliant religinės laisvės ir sąžinės laisvės klausimą visame pasaulyje. Tačiau to nepakanka. Mums reikia visų septintos dienos adventistų pastangų. Mes visi turime pristatyti mūsų supratimą, kad gyvybė yra visa aprėpianti dovana, sukurta Dievo, įskaitant fizinius, protinius, socialinius ir dvasinius mūsų gyvenimo aspektus.

Iš visų žmonių šioje žemėje, septintos dienos adventistai turi būti draugiškiausi ir aktyviausiai parodyti, kas mes esame, kokie esame, ką palaikome ir kaip galime padėti kurti sveiką visuomenę. Kur bebūtume, turime ieškoti galimybių bendrauti su žmonėmis, neišsižadant mūsų tikėjimo tiesų. Nors netikime ekumenizmu, turime ieškoti galimybių padėti žmonėms priimti gerus sprendimus. Susidraugaujant būsime paprašyti paaiškinti mūsų tikėjimą ir gyvenseną. Taip atsiras galimybių padėti žmonėms sužinoti, kas mes ir kodėl giname religinę laisvę.

Asmeniškai aiškinant mūsų tikėjimą, galėsime pristatyti ir krikščionišką literatūrą, įskaitant nuostabią knygą „Didžioji Kova“. Pastarosios autorė Elena Vait (Ellen G. White) norėjo, kad ši knyga būtų platinama daugiau negu kiti jos darbai. Knygoje „Didžioji Kova“ yra apibūdinta religinės laisvės svarba bei paaiškinta, kodėl svarbu priimti tinkamus sprendimus, pasirenkant sekti Dievą. Verta iš naujo perskaityti šią knygą šiais metais, ruošiantis 2012 ir 2013 metų programai, kai ši knyga bus dalijama.

Net tose vietose, kur religinė laisvė nėra varžoma, visada išlieka grėsmė, kad galime netekti to, kas neįvertinama. Todėl nuolatinis budrumas yra religinės laisvės kaina. Religinė laisvė nėra svarbi tik septintos dienos adventistams, tiesiog esame tam kvalifikuoti.

Parodykime, kas esame
Mano draugas turėjo tokį ženklą, ant kurio buvo parašyta: „Skelbkite Evangeliją visada. Kai būtina, tai darykite kalbėdami“. Būti septintos dienos adventistu reiškia kur kas daugiau, negu laikytis tikėjimo tiesų ir pasirinkti tam tikrą gyvenseną. Tai susiję su mūsų asmeniniais santykiais su Dievu ir artimu. Juk mūsų priimti sprendimai lemia, ar pavedame save į Dievo rankas ir leidžiame Jam veikti mumyse per Šventąją Dvasią. Turime aiškiai suprasti, kad esame išgelbėti malone, kad esame visiškai priklausomi nuo Dievo bei skolingi mylinčiam ir galingam Viešpačiui, kuris ne tiktai sukūrė mus, bet ir atpirko. Kai tai įvyks, mūsų požiūris nebus tarsi mechaninis, atspindintis įstatymo raidės prisilaikymą. Greičiau jis taps dinamiškas, pilnas Dvasios dėl mūsų dėkingumo ir visiško atsidavimo Dievui.

Yra toks posakis: „duonos kepalėlyje yra daugiau religijos, negu gali atrodyti“. Pasidalindami kepalėliu duonos su artimu, talkinant kažkam patenkinti elementarius poreikius, padedant kalinčiam ar kažkam, kas turi bėdų namuose, galbūt kažkam, kas susiduria su problemomis santuokoje, kur bebūtume, padėdami žmonėms galingai liudijame pasauliui, kas tokie yra septintos dienos adventistai.

Ginant laisvę
Pranašystės liudija, kad, nepaisant dabartinės religinės laisvės, ateis metas, kai dėl daugybės veiksnių sąžinės laisvė visame pasaulyje bus apribota. Tačiau vis tiek turime optimistiškai žvelgti į ateitį, nes žinome istorijos pabaigą. Biblija patikina dėl Dievo žmonių likimo. Skaitant tokias knygas, kaip „Didžioji Kova“, aš žinau, kad Dievo bažnyčia ištvers iki galo, ir kad Dievas Savo ranka lydės likučio bažnyčią.

Saugodami ir gindami brangią religinės laisvės dovaną, pasinaudokime ja ir parodykime žmonėms pasirinkimo laisvės Iniciatorių, mylintį ir nuostabų Dievą.

***

Ted N.C.Wilson yra Septintosios dienos adventistų bažnyčios Generalinės konferencijos prezidentas.

Ilgiausia psalmė Biblijoje (Ps 119) nėra skirta Dievo meilei ar Jo šventumui apibūdinti, bet – žavėjimąsi Dievo įstatymu. Šis džiaugsmas atspindi Dešimties Įsakymų apmąstymą: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Nors dažnai praleidžiama, ši įžanginė eilutė nusako likusio teksto, t.y. geriausiai žinomų Dievo įsakymų, toną. Įstatymo tikslas nėra priversti paklusti griežtam tironui, ar nuraminti kaprizingą dievą. Dievas pats davė pagrindinę priežastį, kodėl reikia laikytis įstatymo. Tai dėkingumas už atpirkimą.

Pakartoto įstatymo knygoje dešimt įsakymų yra išplėsti ir paaiškinti detaliau, tarsi pamokslas. Hebrajų kalboje šios knygos pavadinimas reiškia „mokymas“ (Tora). Kas septynerius metus izraelitai perskaito visą knygą drauge (Įst 31, 10-13). Svarbiau, Įst 17, 14-20 yra užrašytas pamokymas kiekvienam karaliui, turinčiam būti pavyzdžiu žmonėms. Monarchas privalėjo turėti įstatymo nuorašą nuo pat savo karaliavimo pradžios. Šios eilutės nurodo keturias pagrindines priežastis, kodėl Dievo įstatymas buvo svarbus.

1. Klusnumas – tai dėkingumas, kad Viešpats išvedė izraelitus iš vergijos namų. „Kai būsi atėjęs į kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau, ir paveldėjęs jį bei įsikūręs jame, nuspręsi: ‘Pasiskirsiu sau karalių, kaip kad visur daro aplinkinės tautos’, iš tikrųjų gali pasiskirti karaliumi tą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinks. [...] Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje“ (Įst 17, 14-18). Dievo rūpestis yra klusnumo pagrindas. Kraštą ir pačią karalystę suteikė tik Dievas. Įstatymas simbolizuoja Dievo ir Jo žmonių sandorą. Iš tikrųjų visa Pakartoto įstatymo knyga primena daugybę to laikmečio sutarčių, kuriose buvo išvardinamos visos feodalo (Dievas) vasalams (Izraeliui) suteiktos malonės. Paskui sutartyje būdavo išvardijamos sąlygos, padėsiančios išreikšti dėkingumą. Naujame Testamente yra užrašyti Jėzaus žodžiai, mokantys, kad klusnumas Dievo įstatymui yra artimai susijęs su meile Jam: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15).

Dievo įstatymas

Svarbūs Dievo įstatymo principai yra apreikšti ir Dešimtyje Įsakymų, ir Kristaus gyvenime. Jie išreiškia Dievo meilę, valią ir tikslus, susijusius su žmonių elgesiu ir santykiais. Šie įsakymai saisto visus žmones visais laikais. Nurodymai yra Dievo sandoros su Jo žmonėmis pagrindas ir teismo matas. Tarpininkaujant Šventajai Dvasiai įsakai atskleidžia nuodėmę ir padeda suprasti, kad mums reikia Išgelbėtojo. Išganymas yra pagrįstas malone, o ne darbais, bet to vaisius yra klusnumas Įstatymui. Klusnumas ugdo krikščionišką charakterį ir apskritai pasitarnauja gerovei. Tai įrodo mūsų meilę Viešpačiui ir artimui. Tikinčiojo klusnumas apreiškia Kristaus galią keisti žmogaus gyvenimą, ir tai sustiprina krikščionišką liudijimą. (Iš 20, 1-17; Ps 40, 7-8; Mt 22, 36-40; Įst 28, 1-14; Mt 5, 17-20; Hbr 8, 8-10; Jn 15, 7-10; Ef 2, 8-10; 1 Jn 5, 3; Rom 8, 3-4; Ps 19, 7-14.)

2. Kai apmąstome Dievo Žodį, Aukščiausiasis įgalina mus paklusti. „Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo“ (Įst 17, 19). Dievo įstatų apmąstymas yra būtinas klusnumui. Dėl laiko, praleisto su Dievo Žodžiu, Viešpats įgalindavo karalių laikytis įstatymo. Dievo žmonės visada laikydavosi Jo įsakų, ir širdyje palaikydavo santykius su Juo. Pats Dievas žadėjo apipjaustyti jų širdis, kad jie sugebėtų sekti Jo įstatais (Įst 30, 6). Dėl šios priežasties Dešimt Įsakymų gali būti skaitomi kaip 10 pažadų (pvz.: „[pažadu], neturėsi kitų dievų, tiktai mane“). Jėzus pakartojo šį principą Naujame Testamente, vadindamas Save vynmedžiu, o mokinius – šakelėmis, kurios duos vaisių tiktai pasilikdamos Jame, ir Jis padarys juos panašius į Save (Jn 15, 1-8).

3. Įstatymas – apsauga. „Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje“ (Įst 17, 20). Įstatymas taip pat apreiškia, kokia pikta yra nuodėmė. Be įstatymo žmonės nežinotų, kada jie nukrypo nuo siauro tako. Ir dar, skirtingai nuo kitų „dievų“ reikalavimų, Dievo įstatymas nėra nei sunkus, nei tolimas (Įst 30, 11-16). Parašytas dėl kitų gerovės, įstatymas globoja gyvybę ir orumą, santykius ir turtą. Taigi, įstatymas nėra kliūtis, neleidžianti mums mėgautis gyvenimu ir malonėmis, bet tvora, apsauganti mus nuo pasaulio ir jo pavojų.

Iš tikrųjų, Dievo įstatymas yra amžinas ir nesikeičiantis. Dešimt Įsakymų buvo žinomi iki įvykių prie Sinajaus (pvz.: Pr 2, 2-3; 4, 8-12; 26, 7; 39, 7-9). Nors Paulius džiaugiasi laisve Kristuje, ją apaštalas taip pat lygino su vergystę teisumui (Rom 6, 15-22). Pauliaus apibūdinta vergystė nuodėmei neleidžia mums laikytis įstatymo, bet esame išlaisvinami, priėmę mums priskirtą nepriekaištingą Kristaus klusnumą (Rom 8, 3-4). Jonas pakartojo tai, užrašydamas, kad laikų pabaigoje mylintys Dievą laikysis Jo įsakymų (Apr 14, 12).

4. Pavojus – Dievo vardui. „Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje“ (Įst 17, 20). Galų gale, įstatymo vykdymas yra susijęs su Dievo vardu ir charakteriu, kuriuos apjuodino Jo tautos nuodėmės. Aplinkinės tautos garbindavo dievus atsižvelgiant į dievo sugebėjimą apsaugoti ir palaiminti žmones ir žemę. Dėl to, kad būtų išsaugotas geras Dievo vardas, kurį Jo tauta išniekino kitų tautų akivaizdoje, Dievas žada duoti naują širdį Savo žmonėms (Ez 36, 22). Taip pat ir mūsų samprata, ryšium su Dievo įstatymu, turi būti siejama su visuotine klusnumo reikšme. Paklusdami Dievo įstatymui, kuris yra Jo charakterio atspindys, liudijame visiems, kad mūsų Dievas yra ištikimas (Mt 5, 16; Rom 7, 12; Hbr 8, 8-10; 1 Jn 5, 2-3).

Krikščionys neturi sutelkti savo dėmesį į tai, kad paklusti Dievo įstatymui yra sunku. Verčiau energingai ieškokime galimybių, kad parodytume dėkingumą mūsų Išgelbėtojui. Negalime paklusti įstatymui atsiskyrę nuo Jėzaus, tačiau buvome atpirkti Avinėlio krauju, ir Šventosios Dvasios galia panašėjame į Kristų. Įstatymas apsaugo mus nuo vergystės nuodėmei, ir suteikia daug galimybių paliudyti ir pagarbinti Dievo vardą. Užuot galvoję, kad įstatymas yra našta, galime džiaugsmingai liudyti, kad Dievas išvadavo mus iš nuodėmės, ir dėl to mes tarnaujame Jam.

„O, kaip aš branginu tavo Įstatymą! Mąstau apie jį visą dieną“ (Ps 119, 97).

Dievo namai

Paskutinę sabatą Honkonge aš buvau pakviestas pamokslauti filipinų bendruomenėje. Honkongas yra turtingas miestas, todėl tikėjausipatrauklaus bažnyčios pastato su reikiamomis patalpomis, tačiau tikrovė buvo priešinga. Gatvė, kuria ėjome, buvo neišvaizdi, o susitikimų salė buvo kiek didesnė už mano svetainę. ten Apytiksliai 70 žmonių, daugiausia moterys, sėdėjo greta viena kitos. Sabatos mokykla buvo tik prasidėjusi. Buvau sveikinamas šiltomis šypsenomis ir rankos paspaudimais. Pamoką sumaniai vedė vienas iš narių. Susirinkusieji buvo aktyvūs, todėl diskusija buvo gyvybinga ir asmeniška. Aš pastebėjau, kad keli žmonės akyse laikė ašaras. Gyvenimas ne visada jiems lengvas. Daugelis paliko šeimas kaimuose, kad suradę darbą, dažnai varginantį, ir uždirbę pinigų, galėtų nusiųsti juos namiškiams. Stebėdamas šiuos brangius žmones vos nepravirkau pats.

Po pamaldų kartu papietavome. Valgis buvo paprastas, bet skanus. Vėliau ruošiausi grįžti į savo kambarį ir ilsėtis, bet buvau pakviestas pasilikti popietės programai. Nors norėjau pailsėti, nusprendžiau pasilikti.

Buvo beveik antra valanda, ir popietės programa netrukus turėjo prasidėti. Netikėtai supratau, kad kaip kviestinis tarnautojas galiu būti paprašytas pamokslauti dar kartą. Mintyse pradėjau iš naujo dėlioti vieną iš savo pamokslų. 14 val. programa prasidėjo ir po maldos bei giesmių vadovas pranešė, kad laikas bus skirtas man.

Pamokslavau iš Mato Evangelijos apie Dievo meilę, ir vėl pamačiau paplūdusias ašaromis žmonių akis. Po to grupelėje tyrinėjome Bibliją, apie Kristaus gyvenimą.

Maniau, kad programa netrukus baigsis, bet vadovas dar sykį paskelbė, kad laikas vėl bus skirtas man. Buvau visiškai nepasiruošęs. Mintyse pasimelžiau ir pasakiau, kad dabar bus klausimų ir atsakymų metas. Tada pagiedojome, pasimeldėme ir susitikimas baigėsi. Atėjo vakaras, ir vienas iš narių lydėjo mane į mano kambarį, daugiau nei valanda kelio. Paklausiau, ar lydintis mane žmogus eis namo? – „Ne“, – atsakė jis. – „Grįšiu į bažnyčią“.

Netrukus supratau, kad šitiems žmonėms bažnyčia nėra kažkas, kur jie užsuka kartą per savaitę. Bažnyčia jiems yra prieglauda. Jų gyvenimas yra sudėtingas, dažnai verčiantis susidurti su iššūkiais. Bažnyčia yra jų namai — vieta, kur jie yra priimtini ir mylimi, kur jie jaučiasi didelės ir gražios Dievo šeimos dalimi. Jie čia atvyksta nuvargę, kartais palūžę, bet išvyksta dvasiškai atnaujinti, pasiruošę kitai savaitei.

Pagalvojau apie tai, kaip aš praleidau dieną. Pamokslavau tris kartus. Tam tikra prasme jaučiausi nuvargęs, nors taip pat jaučiausi dvasiškai atsigavęs. Jaučiau Dievo meilę, gerumą ir gilią, kurią patyrė šie broliai ir seserys Kristuje. Ir tai, ką aš patyriau šioje bažnyčioje taip pat prilygo apsilankymui Dievo namuose.

Netekties namai

Kitą rytą vietinis pastorius parodė man Makao. Ši šalis žinomą dėl gražios Portugalijos kolonijinės architektūros ir kazino. Vos atvykus buvome apipilti lapeliais ir kazino kvitais. Vėliau pastebėjome eilę autobusų, nemokamai vežančių į miestą. Tai pasirodė naudinga, nes įšokę į autobusą po kelių minučių būtume išlaipinti prie kazino. Nusprendėme taip ir padaryti, kad galėtume pasidairyti ir surasti vietą pavalgyti.

Pastorius ir aš gavome du kvitus, vertus 30 dolerių. Vos užėjus, prisistatė moteris ir pasakė, kad buvome atsitiktinai pasirinkti ir gausime dovaną. Ji davė mums du vokus. Viduje buvo 150 dolerių vertės kvitas. Dabar jau turėjome kvitų, vertų 180 dolerių. Aišku, jie norėjo, kad pasiliktume ir loštume. Vietoj to mes panaudojome kvitus ir nusipirkome vegetariško maisto japonų restorane. Taip pat pasinaudojome proga ir aplankėme virėją bei pasidalijome su juo Evangelijos žinia.

Grįžus, viešbučio vestibiulyje viskas spindėjo prabanga: grindys, dekoracijos, sienos, erdvė. Grupė dainininkų klajojo koridoriais ir dainavo svečiams. Pastebėjome didelį auksinį veršį, apsuptą dovanomis ir blizgančia šviesa. Nedelsiant pagalvojau apie Iš 32. Tačiau šis veršis nebuvo skirtas priminti Išėjimo knygoje užrašytus įvykius. Artinosi kinų Naujieji metai, Jaučio metai. Visgi paralelė su Iš 32 buvo pernelyg stipri, kad nekreipčiau į tai dėmesio. Atrodė, kad lošiantys gerai leido laiką. Alkoholis ir nealkoholiniai gėrimai dalijami nemokamai. Bet nepaisant juoko ir gerų emocijų, pastorius ir aš pastebėjome kelis asmenis, matyt patiriančius nuostolį. Atrodė, kad kai kurie iš jų iššvaistė visas santaupas. Kazino yra apsčiai nusiminusių ir smurto, pagalvojau sau, pamatęs metalo detektorius prie durų.

Koks kontrastas!

Tada supratau, kad visi šitie kvitai, nemokami valgiai ir gėrimai, graži muzika yra tik kablys aukai. Visa tai padaryta ne linksminti, bet išvilioti žmonių pinigus. Vos dieną anksčiau, sabatoje, daugiabučio namo mažos salės kuklioje aplinkoje aš jutau Dievo artumą. Žmonės ten rinkosi sužeisti, bet išeidavo išgydyti. Turtingame ir didingume kazino viskas yra kitaip. Daug žmonių ateina „sveiki“, bet išeina sužeisti ir prislėgti.

Koks ryškus kontrastas, kaip veikia Dievas ir šėtonas! Dievas, visada mylintis ir teisingas, veiks ir kuklioje, ir prabangioje aplinkoje, kad išgydytų, palaimintų ir suteiktų ramybę, kuri viršija supratimą. Šėtonas, neturėdamas ką pasiūlyti, siekia patenkinti pojūčius, o vėliau sunaikina ramybę. Jis veda nieko neįtariančias aukas į pražūtį. Jo namuose gausu tik netekties ir skausmo.

Padėkokite Dievui už tai, kad Honkonge yra tokių vietų, kaip filipinų bendruomenė ir tūkstančiai panašių visame pasaulyje, skirtų tiems brangiems žmonėms, kurie myli Viešpatį ir aplinkinius. Kol yra tokių žmonių ir bendruomenių, šis pasaulis turi viltį.

Te kiekviena adventistų bendruomenė būna Dievo namais, kur palaužti žmonės gali būti atgaivinti.

***

Kim Papaioannou yra Naujo Testamento profesorius, dėstantis Adventistų Tarptautiniame Institute Filipinuose (AIIAS).

Septintosios dienos adventistų bažnyčia ilgą laiką buvo žinoma dėl savo įsitikinimų ir tvirtų nuostatų, tačiau, visų nuostabai, šiuo metu ji yra sparčiausiai auganti krikščioniška denominacija Šiaurės Amerikoje.

Duomenys rodo, kad Septintosios dienos adventistų bendruomenė auga 2,5% Šiaurės Amerikoje kasmet, o tuo tarpu Pietų baptistai ir kitos neauga.

Jėzaus Kristaus paskutiniųjų laikų bažnyčia, arba mormonai, užregistravo 1,4% augimą. Ši denominacija taip pat akcentuoja narystę.

Stebėtojai nesugeba paaiškinti tokio augimo, nes adventistai laikosi šabo bei kitų Senojo Testamento įstatymų, susijusių su mityba, įskaitant vegetarizmo.

„Tai denominacija, kuri iš esmės grįžta prie pagrindų, galvodama apie tai, ką Dievas norėjo pasakyti visomis šiomis taisyklėmis ir nurodymais bei kaip mes galime tapti tuo, kuo Dievas norėtų, kad mes taptume?“ – sakė Fulerio Seminarijos (Fuller Theological Seminary) krikščioniškos evangelizacijos ekspertas Danielius Šo (Daniel Shaw). Jis pridėjo, kad tai prieštarauja viskam, kas vyksta amerikietiškoje kultūroje. Jo manymu, tai labai įdomu.

Tačiau Septintos dienos adventistai galvoja apie tolimesnį augimą Šiaurės Amerikoje. Čia yra tiktai 1.1 milijono viso pasaulio adventistų. Pastarųjų pasaulyje – 16 milijonų. Kitur ši bendruomenė auga beveik dukart greičiau.

„Nemanome, kad mūsų bendruomenė itin auga, ir tai kelia rūpestį, ypač Šiaurės Amerikoje“, – anot Rono Kluze (Ron Clouzet), Šiaurės Amerikos Divizijos Evangelizacijos Instituto, priklausančio Andrews universitetui, vadovo.

Kluze nurodė, kad sparčiai auga ispaniškai kalbanti adventistų bendruomenė. Anot Rono: „Be pastarosios mes atrodytume niūriai“.

Adventistai didino evangelizacines pastangas ir JAV, ir visame pasaulyje. 2009 m. beveik 80 % iš 6 000 adventistų bendruomenių Šiaurės Amerikoje vykdė ilgalaikes evangelizacines programas viešbučiuose ir kitur.

Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regionas tradiciškai priskiriamas daugumai nereliginių JAV sričių. Čia pradėtos kurti vadinamos „krikščioniškos kavinės“, kuriose žmonės gali įsitaisyti patogiai, atsipalaiduoti ir klausinėti apie bažnyčią nejausdami spaudimo.

[tedNEWS]