Neseniai darbo reikalais turėjau vykti į Honkongą. Aš esu teologijos profesorius, ir buvau pakviestas dėstyti pastoriams Kinijoje. Įstrigo du patyrimai, padėję aiškiau suprasti didžiosios kovos tarp gėrio ir blogio tikrovę.
Dievo namai
Paskutinę sabatą Honkonge aš buvau pakviestas pamokslauti filipinų bendruomenėje. Honkongas yra turtingas miestas, todėl tikėjausipatrauklaus bažnyčios pastato su reikiamomis patalpomis, tačiau tikrovė buvo priešinga. Gatvė, kuria ėjome, buvo neišvaizdi, o susitikimų salė buvo kiek didesnė už mano svetainę. ten Apytiksliai 70 žmonių, daugiausia moterys, sėdėjo greta viena kitos. Sabatos mokykla buvo tik prasidėjusi. Buvau sveikinamas šiltomis šypsenomis ir rankos paspaudimais. Pamoką sumaniai vedė vienas iš narių. Susirinkusieji buvo aktyvūs, todėl diskusija buvo gyvybinga ir asmeniška. Aš pastebėjau, kad keli žmonės akyse laikė ašaras. Gyvenimas ne visada jiems lengvas. Daugelis paliko šeimas kaimuose, kad suradę darbą, dažnai varginantį, ir uždirbę pinigų, galėtų nusiųsti juos namiškiams. Stebėdamas šiuos brangius žmones vos nepravirkau pats.
Po pamaldų kartu papietavome. Valgis buvo paprastas, bet skanus. Vėliau ruošiausi grįžti į savo kambarį ir ilsėtis, bet buvau pakviestas pasilikti popietės programai. Nors norėjau pailsėti, nusprendžiau pasilikti.
Buvo beveik antra valanda, ir popietės programa netrukus turėjo prasidėti. Netikėtai supratau, kad kaip kviestinis tarnautojas galiu būti paprašytas pamokslauti dar kartą. Mintyse pradėjau iš naujo dėlioti vieną iš savo pamokslų. 14 val. programa prasidėjo ir po maldos bei giesmių vadovas pranešė, kad laikas bus skirtas man.
Pamokslavau iš Mato Evangelijos apie Dievo meilę, ir vėl pamačiau paplūdusias ašaromis žmonių akis. Po to grupelėje tyrinėjome Bibliją, apie Kristaus gyvenimą.
Maniau, kad programa netrukus baigsis, bet vadovas dar sykį paskelbė, kad laikas vėl bus skirtas man. Buvau visiškai nepasiruošęs. Mintyse pasimelžiau ir pasakiau, kad dabar bus klausimų ir atsakymų metas. Tada pagiedojome, pasimeldėme ir susitikimas baigėsi. Atėjo vakaras, ir vienas iš narių lydėjo mane į mano kambarį, daugiau nei valanda kelio. Paklausiau, ar lydintis mane žmogus eis namo? – „Ne“, – atsakė jis. – „Grįšiu į bažnyčią“.
Netrukus supratau, kad šitiems žmonėms bažnyčia nėra kažkas, kur jie užsuka kartą per savaitę. Bažnyčia jiems yra prieglauda. Jų gyvenimas yra sudėtingas, dažnai verčiantis susidurti su iššūkiais. Bažnyčia yra jų namai — vieta, kur jie yra priimtini ir mylimi, kur jie jaučiasi didelės ir gražios Dievo šeimos dalimi. Jie čia atvyksta nuvargę, kartais palūžę, bet išvyksta dvasiškai atnaujinti, pasiruošę kitai savaitei.
Pagalvojau apie tai, kaip aš praleidau dieną. Pamokslavau tris kartus. Tam tikra prasme jaučiausi nuvargęs, nors taip pat jaučiausi dvasiškai atsigavęs. Jaučiau Dievo meilę, gerumą ir gilią, kurią patyrė šie broliai ir seserys Kristuje. Ir tai, ką aš patyriau šioje bažnyčioje taip pat prilygo apsilankymui Dievo namuose.
Netekties namai
Kitą rytą vietinis pastorius parodė man Makao. Ši šalis žinomą dėl gražios Portugalijos kolonijinės architektūros ir kazino. Vos atvykus buvome apipilti lapeliais ir kazino kvitais. Vėliau pastebėjome eilę autobusų, nemokamai vežančių į miestą. Tai pasirodė naudinga, nes įšokę į autobusą po kelių minučių būtume išlaipinti prie kazino. Nusprendėme taip ir padaryti, kad galėtume pasidairyti ir surasti vietą pavalgyti.
Pastorius ir aš gavome du kvitus, vertus 30 dolerių. Vos užėjus, prisistatė moteris ir pasakė, kad buvome atsitiktinai pasirinkti ir gausime dovaną. Ji davė mums du vokus. Viduje buvo 150 dolerių vertės kvitas. Dabar jau turėjome kvitų, vertų 180 dolerių. Aišku, jie norėjo, kad pasiliktume ir loštume. Vietoj to mes panaudojome kvitus ir nusipirkome vegetariško maisto japonų restorane. Taip pat pasinaudojome proga ir aplankėme virėją bei pasidalijome su juo Evangelijos žinia.
Grįžus, viešbučio vestibiulyje viskas spindėjo prabanga: grindys, dekoracijos, sienos, erdvė. Grupė dainininkų klajojo koridoriais ir dainavo svečiams. Pastebėjome didelį auksinį veršį, apsuptą dovanomis ir blizgančia šviesa. Nedelsiant pagalvojau apie Iš 32. Tačiau šis veršis nebuvo skirtas priminti Išėjimo knygoje užrašytus įvykius. Artinosi kinų Naujieji metai, Jaučio metai. Visgi paralelė su Iš 32 buvo pernelyg stipri, kad nekreipčiau į tai dėmesio. Atrodė, kad lošiantys gerai leido laiką. Alkoholis ir nealkoholiniai gėrimai dalijami nemokamai. Bet nepaisant juoko ir gerų emocijų, pastorius ir aš pastebėjome kelis asmenis, matyt patiriančius nuostolį. Atrodė, kad kai kurie iš jų iššvaistė visas santaupas. Kazino yra apsčiai nusiminusių ir smurto, pagalvojau sau, pamatęs metalo detektorius prie durų.
Koks kontrastas!
Tada supratau, kad visi šitie kvitai, nemokami valgiai ir gėrimai, graži muzika yra tik kablys aukai. Visa tai padaryta ne linksminti, bet išvilioti žmonių pinigus. Vos dieną anksčiau, sabatoje, daugiabučio namo mažos salės kuklioje aplinkoje aš jutau Dievo artumą. Žmonės ten rinkosi sužeisti, bet išeidavo išgydyti. Turtingame ir didingume kazino viskas yra kitaip. Daug žmonių ateina „sveiki“, bet išeina sužeisti ir prislėgti.
Koks ryškus kontrastas, kaip veikia Dievas ir šėtonas! Dievas, visada mylintis ir teisingas, veiks ir kuklioje, ir prabangioje aplinkoje, kad išgydytų, palaimintų ir suteiktų ramybę, kuri viršija supratimą. Šėtonas, neturėdamas ką pasiūlyti, siekia patenkinti pojūčius, o vėliau sunaikina ramybę. Jis veda nieko neįtariančias aukas į pražūtį. Jo namuose gausu tik netekties ir skausmo.
Padėkokite Dievui už tai, kad Honkonge yra tokių vietų, kaip filipinų bendruomenė ir tūkstančiai panašių visame pasaulyje, skirtų tiems brangiems žmonėms, kurie myli Viešpatį ir aplinkinius. Kol yra tokių žmonių ir bendruomenių, šis pasaulis turi viltį.
Te kiekviena adventistų bendruomenė būna Dievo namais, kur palaužti žmonės gali būti atgaivinti.
***
Kim Papaioannou yra Naujo Testamento profesorius, dėstantis Adventistų Tarptautiniame Institute Filipinuose (AIIAS).
