Šventasis Raštas II d. - Autorystė ir reikšmė (Danielius Oželis)

Teologiniai straipsniai 2011-02-17

Tęsinys. Pirma straipsnio dalis.

Kaip jau minėjau, Biblijos surašymo laikas apima virš pusantro tūkstančio metų. Pagalvokime, kiek per tą laiką pasikeitė politinių sistemų, kaip keitėsi žmonių mąstysena, kokie skirtingi buvo žmonės, kuriems Dievas patikėjo Savąją žinią. Karaliai ir kunigai, žemdirbiai ir kerdžiai, didikai ir eiliniai žmonės – visi jie buvo pašaukti pranešti žmonijai Dievo sumanymus ir tikslus žmogui. Tad neretai skaitytojui kyla klausimas: ar Biblija išlaikė laiko išbandymą? Ar galime ja tikėti dabar, kada mokslas atveria vis naujas pažinimo duris? Gal Biblijos teiginiai ir buvo kada nors aktualūs, bet kaip šiandien? Leiskime kalbėti pačiai Biblijai. Verskime jos lapus ir patys patirkime jos dievišką įkvėpimą.
(Biblijos knygų pavadinimus ir skyrių bei eilučių išdėstymą sekite pagal Biblijos pradžioje duotus nurodymus, nes taupant vietą, jie rašomi sutrumpinti.)

1. Šventojo Rašto autorius. Pirmiausia paskaitykime kai kurių rašytojų pareiškimus dėl Biblijos autorystės. Vienos Naujojo Testamento knygos, apaštalo Pauliaus rašyto laiško bendradarbiui Timotiejui, autorius pareiškia: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui.“ (2Tim 3, 16) Tai rimtos apaštalo Pauliaus pretenzijos. O ar Senajame Testamente tas pats Dievas kalbėjo per pranašus? „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, nuo dienų Egipto žemėje; Aš ir vėl tave apgyvendinsiu palapinėse, kaip Susitikimo dienomis. Kalbėjau pranašams, gausinau jų regėjimus, per pranašus sukelsiu ir pražūtį“ (Oz 12, 10–11).
2. Kokiu būdu duotas. „Prašau klausytis Mano žodžių! Jei tarp jūsų būtų pranašas, Aš apsireikščiau jam regėjime, Aš kalbėčiau jam sapne“ (Sk 12, 6). „Aš neperėmiau jos (Evangelijos žinios) iš žmogaus ir nebuvau jos išmokytas, bet gavau Jėzaus Kristaus apreiškimu.“ (Gal 1, 12) Aišku, kad Dievas per Savo žinios perteikėjus kalba dviem būdais – sapne, kada žmogus miega; ir regėjime, kada žmogus budrus, nors kartais ir sapne gauta žinia vadinama regėjimu.
3. Patikimumas. Ar Biblija apskritai patikima, tuo labiau, praėjus šimtmečiams po jos surašymo? „Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas! Jis skydas tų, kurie juo pasitiki. Nieko prie Jo žodžių nepridėk, kad Jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu.“ (Pat 30, 5.6) „Dangus ir žemė praeis, o Mano žodžiai nepraeis.“ (Mt 24, 35) „Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena.“ (1Pt 1, 25) Jei tai tvirtina Dievas, ar turėtume ieškoti patikimesnių informacijos šaltinių?
4. Neklaidingumas. Ar galėtų suklysti Dievas? Ar Dievas leistų, kad Jo žinia žmonijai pasentų ir taptų nebepatikima? „Viešpaties akys apsaugo tiesą“. (Pat 22, 12) „Tiesa – Tavo žodžio šerdis, kiekvienas Tavo teisus sprendimas tveria amžinai“. (Ps 119, 160)
5. Kieno žodžius perdavė pranašai? „Štai paskutiniai Dovydo žodžiai: ‚Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė, ištarmė Dievo išaukštinto vyro, Jokūbo Dievo pateptojo, Izraelio tvirtovės numylėtinio. Per mane kalba Viešpaties Dvasia, ant mano liežuvio Jo žodis‘“. (2Sam 23, 1.2) „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę iš mūsų išgirstąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį, bet tokį, koks jis iš tikro yra, kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“. (1Tes 2, 13) „Mane pasiekė Viešpaties žodis: ‚Dar prieš sukurdamas įsčiose, Aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau, pranašu tautoms tave paskyriau. […] Kur tik tave siųsiu, ten eisi, ką tik tau liepsiu, tą kalbėsi!‘“ (Jer 1, 4–8)
6. Ar jie reikšmingi mūsų laikams. Gal šiandieną, mūsų pažangiame pasaulyje, Dievo žinia mums nebeaktuali? Gal žmonija pati gali sukurti sau saugumą ir gerovę? „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams“. (Am 3, 7) „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“. (2Pt 1, 19) „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti“. „Štai Aš veikiai ateinu! Palaimintas, kas laikosi šios knygos pranašystės žodžių!“ (Apr 1, 3; 22, 7) Pasak cituotų tekstų, Dievas turi Savo planų ir tikslų net mūsajai kartai, tai yra gyvenantiems paskutiniais laikais.
7. Jėzaus nurodymas. Gyvendamas žemėje žmogaus kūne, Jėzus Šventąjį Raštą nurodė kaip vienintelį gyvenimo prasmės ir amžinojo gyvenimo pagrindo šaltinį. „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie Mane“. (Jn 5, 39)
8. Kaip tyrinėti. Ar galima Šventąjį Raštą aiškinti taip, kaip žmogui norėtųsi? Biblijos tyrinėjimas reikalauja atsakingo požiūrio. „Apie tai mes ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus“. (1Kor 2, 13) „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis (Jėzus) aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. (Lk 24, 27)
9. Mūsų požiūris į Šventąjį Raštą. „Jei sieksi supratimo, kaip žmonės ieško sidabro, ir ieškosi jo tarsi paslėptų turtų, tai suprasi pagarbią Viešpaties baimę ir sužinosi, ką reiškia pažinti Dievą. Juk Viešpats duoda išminties, iš Jo lūpų ateina pažinimaas ir supratimas“ (Pat 2, 4–6) „Kam vadinate Mane: ‚Viešpatie, Viešpaties‘, o nedarote, ką sakau?! Kiekvienas, kuris ateina pas Mane, klausosi Mano žodžių ir juos vykdo; Aš jums parodysiu, į ką jis panašus. Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas. O kas klausosi Mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.“ (Lk 6, 46–49) „Branginu širdyje Tavo Žodį, kad Tau nenusidėčiau. Mėgaujuosi Tavo įstatais, paisysiu Tavo Žodžio“. (Ps 119, 11. 16)
10. Kokiu tikslu duotas Šventasis Raštas. „Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumės visų šio Įstatymo žodžių“. (Įst 29, 28) „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“. (2Tim 3, 16–17) „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų , kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per Jo vardą“. (Jn 20, 30–31)