Brangakmeniai ir bažnyčia
Akmenys virtę poliruotais brangakmeniais priminė bažnyčią. Ne pastatą, ne organizaciją, bet tikinčiųjų bendruomenę, sudarytą iš skirtingų etniniu grupių. Kiekvienas turi grublėtų kraštų, ir visi mes „suberti“ į bažnyčią.

Augant Vokietijoje, Švarcvalde, kur gausu sniego, aš mėgau slidinėti, todėl tapau slidininkų klubo nariu. Visi ten mėgo slidinėti ir buvo pasiruošę sunkiai treniruotis, kad pasiruoštų lenktynėms. Tačiau bažnyčia nepanaši į klubą. Greičiau, ir Šventame Rašte ši metafora panaudota (Ef 1, 5. 17; 2, 18-19), ji primena šeimą. Įsivaizduokite slidininkus, kurie nemėgsta trenerio ar kai kurių klubo narių. Jie paprasčiausiai gali susirasti labiau patinkantį klubą. Šeimoje (kaip bažnyčioje) neturime tokio pasirinkimo. Esame dalis kažko didesnio, patinka mums tai ar ne.

Grublėtų kraštų poliravimas
Gal šalia jūsų bažnyčioje sėdintis brolis ar sesuo jus kartais erzina? Gal atsidūstate, pamatę tam tikrą vardą sąraše (o ne, ir vėl jis/ji!)? Ar kieno nors bažnyčioje mėgstama teologinė tema verčia jus „giiiiiliai“ įkvėpti? Tikrai dauguma mūsų tai jautė, nepaisant to, kad esame patenkinti būdami paskutiniųjų laikų bažnyčios dalimi, ir jaučiamės pasišventę Septintos dienos adventistų bažnyčios misijai. Tačiau konfliktai, ne itin svarbūs ar reikšmingesni suerzinimai yra viso pasaulio šeimų (ir bažnyčios) dalis. Mums nenatūralu būti Dievo nukreiptiems, nes esame žmonės, egocentriški.

Naujame Testamente yra daug pasakojimų, atspindinčių konfliktus ankstyvoje bažnyčioje. Kai kuriais atvejais įtampą galbūt lėmė prieštaringos asmenybės ar nuvylimas (žr. Apd 15, 37-40; 13, 13). Kitais – konfliktą sukėlė teologiniai skirtumai. Skaitant Apd 15 susidaro įspūdis, kad Jeruzalės susirinkime buvo daug („triukšmingai“) diskutuojama ir argumentuojama. Tačiau yra vienas pasakojimas, pabrėžiantis šiokį tokį poliravimo procesą, kuris yra bažnyčios dalis.

Atsimenate Petro ir Pauliaus akistatą Antiochijoje? Šventajame Rašte šis epizodas aprašytas labai trumpai (Gal 2, 11-14). Tačiau tai primena mus, kad neklystančių nėra. Komentuodama šį įvykį, E. Vait pabrėžė bendrą bažnyčios konfliktams būdingą bruožą, kad užimama vadovo padėtis (visuose lygmenyse) gali išpūsti mūsų ego ir iškreipti požiūrį: „Šio nukrypimo nuo teisingų principų istorija išlieka kaip rimtas perspėjimas žmonėms, užimantiems Dievo darbe atsakingus postus, kad jie išsaugotu savo vienybę ir tvirtai laikytųsi principų“.

Kai Petras ėmė vengti įtikėjusių pagonių dėl brolių iš Jeruzalės spaudimo, Paulius negalėjo tylėti (žr. Gal 2, 11). Čia pavartotas graikiškas žodis yra „kietas“. Jok 4, 7 jis vartojamas skatinant krikščionis priešintis velniui. Kaip Petras tai priėmė? – Neparašyta. Paulius pasinaudojo šią galimybe, kad išaukštintų Evangeliją, gerąją naujieną apie išgelbėjimą malone. Aš manau, kad Petras tai suprato, ir atgailavo. Jis buvo pasiruošęs priimti kritiką. Jis buvo to didelio cilindro dalis, t.y. bažnyčios, kurioje yra „brangių akmenų“, nors jų kraštai kieti ir grublėti.

Dievas poliruoja
Apmąstydamas Dievo darbą, t.y. mano (ir bažnyčios) grublėtų kraštų poliravimą, Šventame Rašte įžvelgiau daug naudingų pamokymų dvidešimt pirmo šimtmečio adventistams:

1. Nuolankumas yra pagrindinė bažnyčios sudedamoji dalis. Pats Jėzus kvietė pasimokyti iš Jo, kas yra nuolankumas ir romumas (Mt 11, 29). Ir Petras rašė: būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems (1 Pt 5, 5). Nuolankumas yra panašus į gydomąjį tepalą, kai aštrūs kraštai įbrėžia. Tai idealus būdas net tiesiogiai pasipriešinti.

2. Nelengva pripažinti klaidas ir atgailauti, bet tai turi būti bažnyčios dalimi. Kai kritikuojama nuolankiai ir paisant biblinių principų, ateina laikas pasakyti: „aš klydau. Prašau man atleisti“. Įtampa tarp brolių ir seserų gali skaudinti, bet galiausiai ji turi mus suartinti.

3. Anot Jėzaus (Mt 18, 15-20), konfliktams ir nuodėmės problemai bažnyčioje spręsti reikia kelių žmonių sprendimo. Pasipriešinimas broliui ar seseriai tiesiogiai dažnai duos geresnius rezultatus negu klausimo paviešinimas. Tačiau yra ir kitas principas, vertas dėmesio: vieša nuodėmė reikalauja viešo priekaišto ir sprendimo. Paulius pasipriešino Petrui visų akivaizdoje (Gal 2, 14), nes aplinkybės buvo susijusios su teologiškai reikšmingu klausimu, aktualiu visai bažnyčiai.

4. Atsižvelgiant į cilindro iliustraciją svarbu atsiminti, kad už grublėtų kraštų, kietų kampų, dažnai gadinančių nuotaiką manierų ir daug kitų nereikšmingų bei reikšmingų dirgiklių slepiasi kažkas brangaus, t.y. brolis ar sesuo, sukurti pagal Dievo paveikslą, atpirkti Jėzaus krauju. Tai gerokai viršyja brangaus akmens grožį ir vertę. Bebaimis Paulius, retai švelninantis žodžius, kai reikėdavo ryžtingų veiksmų, primena mums svarbų principą, užrašytą Fil 2, 3: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save…“

Tai geras patarimas nuolat judančiam ir nuolat gludinančiam „cilindrui“, t.y. bažnyčiai.

***

Gerald A. Klingbeil yra žurnalo „Adventistų Pasaulis“ redaktoriaus pavaduotojas. Jis gyvena su žmona Čental (Chantal) ir trimis dukterimis Silver Springs, Merilende, JAV.

Atsiradus nuodėmei, pastaroji stojo tarp jų ir Dievo. Nuodėmingų žmonių bendravimas su šventu Dievu tapo nebegalimas. Tačiau Dievas neketino palikti žmonijos šėtono savivalei. Dievas sukūrė sistemą, kuria žmonės galėtų palaikyti ryšį su Dievu.

Kelias buvo tikrai savotiškas ir įdomus. Kad ir pirmieji žmonių veiksmai suvokus, jog jie nuogi. „Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus“. (Pr 3, 7). Kitas veiksmas: „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių“. (Pr 3, 8) Nuodėmė kaip tarpeklis stojo tarp Dievo ir puolusio žmogaus. Nuogumas buvo fizinis, bet jie suvokė ir dvasinį nuogumą. Jų darbas – iš figmedžio lapų pasidaryti juosmens aprišalai – simbolizavo žmogaus mėginimą „savo darbais“ išspręsti nuodėmės sukeltą problemą. Tai netrukus paaiškėjo, kai tik pasirodė Dievas. Išaiškinęs žmonėms puolimo esmę ir pasekmes, Dievas „padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos“. (Pr 3, 20) Kam žudyti avinėlį, kad aprengus jau apsirengusį žmogų? Ar jų pačių pasidarytas aprišalas nebuvo pakankamas? Čia ir randame pirmą Dievo sukurto išganymo plano simbolį. Žmogaus sukurtasis apdaras simbolizavo žmogaus darbus, žmonių sukurtą religiją; Dievo duotasis apdaras iš avinėlio kailio simbolizavo Dievo paruoštą išganymo planą, Jo sukurtą religiją. Tas avinėlis simbolizavo „Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Savo teisumu Dievas apgaubė puolusį žmogų.

Nuo to laiko puolę žmonės ėmė aukoti avinėlius, siekdami palaikyti santykius su Dievu, pripažįstant tik paties Dievo paruoštą kelią. Netruko ilgai, kai žmonės iš naujo ėmė kurti savo darbų pagrindu paremtą religiją. „Abelis (antrasis Adomo ir Ievos sūnus) tapo aviganiu, o Kainas (pirmasis jų sūnus) žemdirbiu. Laikui bėgant, Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo savo kaimenės rinktines pirmienas. Viešpats maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą, o į Kainą ir jo atnašą nepažvelgė“. (Pr 4, 2–5) Žmonės jau žinojo, kokią auką jie privalo aukoti, kas atspindi Dievo sukurtą išganymo planą. Tačiau Kainas parodo abejingumą – jis vėl sukuria savo religiją. Tarnavimas Dievui savo sukurtu būdu, koks gražus jis bebūtų, negali patikti Dievui, nes neparodo tikėjimo Dievo išganymu. Taip gimė pagonybė. Jėzus vėliau pasakė: „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“. (Jn 5, 41) Užuot atsiprašęs Dievo už tokį savo įžūlumą ir abejingumą, Kainas „buvo labai piktas ir prislėgtas“. (Pr 4, 5)

Vėliau, keršydamas Abeliui už tai, kad šio auką Dievas priėmė, Kainas nužudė savo brolį Abelį (Pr 4, 8). Dievo išvarytas tapti klajokliu, Kainas išvystė pagonybę ir įkūrė stabmeldystę. Kai po ilgo laiko išvarytoji Kaino giminė vėl susitiko su savo buvusiais giminaičiais, kurie liko ištikimi Dievui, jie ėmė kurti bendras šeimas. Raštas sako, kad tokios vedybos atvedė prie visiško moralinio degradavimo. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta“. (Pr 6, 5) Tai susilaukė visuotinio potvynio, iš kurio Dievas išgelbėjo aštuonis asmenis.

Po šito potvynio, Biblijoje vadinamo tvanu, žmonės ėmė kurtis žemėje. Žmonija vėl susidalijo į dvi stovyklas: vieni liko prie tarnavimo Dievui pagal visus Jo nurodymus, kiti – vėl ėmė kurti stabmeldystę. Mokslininkai atkasa tiek prieštvaninio, tiek jau potvaninio pasaulio stabmeldystės liekanas – jų saulei ir mėnuliui pastatytas šventyklas.

Religija, kurią įkūrė pats Dievas, simbolių pagalba atspindėjo Dievo numatytą išganymo planą. Šitoks tarnavimas Dievui tęsėsi nuo puolimo iki Mozės laikų. Kiekvienos šeimos tėvas atlikdavo ritualinį avinėlio aukojimą už savo ir savo šeimoje padarytas nuodėmes. Ši auka jiems priminė kažkada ateityje Dievo pažadėtąją tikrąją Auką – Jėzų Kristų, kaip Dievo Avinėlį. Tuo tikėdami ir tai darydami, jie gaudavo savo nuodėmių atleidimą.

Iš esmės likdama tokia pati, ši sistema Mozės laikais buvo sukonkretinta. Kai Dievas išvedė Izraelio tautą iš Egipto vergijos, pakelyje, prie Sinajaus kalno, Dievas Mozei davė konkrečius nurodymus, kaip jie ateityje turės atlikinėti apeigas ir aukojimus, laukdami tikrosios Aukos paaukojimo laiko.

Ši sitema plačiai aprašyta Išėjimo, Kunigų ir Skaičių knygose. Mes glaustai apžvelgsime šią sistemą.

Ši sistema buvo labai plati ir sudaryta iš skirtingos paskirties elementų. Galima pastebėti keturias ar net daugiau dalių. Ten matoma taip vadinama „šešėlinė“ sistema, kada tam tikrais simboliais labai plačiai vaizduojamas Dievo sumanytas išganymo planas. Kita dalis – Izraelio, kaip valstybės, vidinė tvarka – teisė ir valstybės apsauga. Trečia nurodymų grupė – sveikatos ir higienos taisyklės. Ir, svarbiausia – Sandoros Įstatymas, Dešimties įsakymų Įstatymas, kuriame atskleidžiami visi doroviniai žmogaus santykių su Dievu ir su artimaisiais, principai.

Šitoje temoje mes apžvelgsime „šešėlinį įstatymą“, tai yra simbolius, kurie turėjo vaizduoti Dievo sukurtąjį žmogaus gelbėjimo planą. Ši sistema Biblijoje vadinama įvairiai: šešėlinis įstatymas, apeiginis, įstatymas, laikinasis įstatymas ar net Mozės įstatymas. Pavadinimas esmės nekeičia. Svarbiausia žinoti, apie ką kalbame.

Svarbiausias elementas šitoje šešėlinėje sistemoje buvo Šventykla. Ant Sinajaus kalno Dievas nurodė Mozei: „Tepadaro jie Man Šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau – pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, – taip turite ją padaryti“. (Iš 25, 8–9) Vėliau, praėjus daug šimtmečių, kai Kristus jau pats pasiaukojo kaip Dievo Avinėlis, apaštalas Paulius rašė: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hbr 9, 24) Taigi tikroji Šventykla yra danguje. Mozei buvo duotas nurodymas padaryti lyg kad jos maketą – iš žemiškų medžiagų ir žmogaus protui suvokiamą.

Toliau skaitome, kaip Paulius trumpai aprašo daiktų išdėstymą toje Šventykloje. „Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką Šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį“. (Hbr 9, 1–5) Reikia pastebėti, kad Paulius leidžia sau šiek tiek prasilenkti su tikrąja padėtimi. Išėjimo knygoje rašoma, kad auksinis smilkymo aukuras buvo pastatytas ne šventų švenčiausioje dalyje, o šventojoje. Paulius ją „perkelia“ į šventų švenčiausiąją trumpindamas pasakojimą, mat šito aukuro paskirtis buvo tikrai šventų švenčiausioji dalis. Problema ta, kad kunigai kiekvieną dieną atlikdavo smilkymą ant šio aukuro, o įeiti į šventų švenčiausiąją dalį galėjo tik vyriausiasis kunigas vieną kartą per metus. Todėl, nors priklausė antrajai daliai, ji stovėjo pirmojoje. Tačiau smilkalų kvapas kildavo ir virš uždangos pasiekdavo šventų švenčiausiąją dalį. Aarono lazda irgi ne nuo pradžios buvo Skrynioje. Ten ją padėjo vėliau, kad būtų patogiau pernešti.

Faktiškai pilnas vaizdas buvo toks. Šventyklos kiemas nuo aplinkos buvo atitvertas stovais, tarp kurių buvo užkabinamos užuolaidos. Kieme stovėjo Šventykla – padangtė, arba palapinė. Kieme, prie pat įėjimo, stovėjo varinis taip vadinamas gyvosios aukos aukuras. Ten nuolatos buvo deginamos įvairiausios paskirties aukos – aukojamų gyvulių kūnai. Tarp šio aukuro ir padangtės buvo apsiplovimo indas. Pati padangtė buvo užuolaidomis padalyta į dvi dalis. Pirmoji vadinosi šventoji dalis. Joje stovėjo septynių žibintų žvakidė, padėtinės duonos staliukas ir smilkalų aukuras. Antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – stovėjo vienintelis įrenginys: Sandoros Skrynia. Tačiau ji buvo nevienalytė. Skrynia buvo medinė, iš visų šonų apkalta auksu. Joje buvo Sandoros Plokštės. Ant Skrynios viršaus buvo Malonės Dangtis – auksinė plokštė, o ant Malonės Dangčio buvo du iš aukso padaryti angelai. Šitie angelai stovėjo vienas priešais kitą, savo du sparnus buvo suglaudę vienas su kitu, o išorinius sparnus nukreipę į priešingas sienas. Prieš aiškinantis tų daiktų paskirtį ir simbolį, įdomumo dėlei norėčiau pastebėti, kad apaštalas Jonas kai kuriuos tų daiktų matė dangaus Šventykloje. Štai kaip jis juos aprašo: „Nuo sosto skriejo žaibai, aidėjo balsai ir griaustiniai; septyni deglai liepsnojo priešais sostą, o tai yra septynios Dievo dvasios“. (Apr 4, 5) „Atėjo dar vienas angelas ir atsistojo prie aukuro, laikydamas aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą“. (Apr 8, 3) „Ir atsidarė danguje Dievo Šventykla, ir pasirodė Šventykloje Jo Sandoros Skrynia“. (Apr 11, 19)

Kasdienis tarnavimas

Tarnavimas šitoje žemiškoje, arba laikinojoje, Šventykloje – padangtėje vyko dviem būdais. Kieme ir pirmojoje Šventyklos dalyje kunigai atlikdavo tarnavimą kiekvieną dieną, tai yra nuolatos. Antrojoje – šventų švenčiausioje dalyje – tik vyriausiasis kunigas ir tik vieną kartą per metus.

Kadangi tas aprašymas labai platus, palengvinimui tik apibūdinsiu visą tarnavimo eigą ir prasmę. Apaštalas Paulius irgi sako, kad: „Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti“. (Hbr 9, 5). O plačiau norintys gali pasiskaityti Kunigų knygos 4.5.ir 7 skyriuose.

Pradėkime nuo kiemo. Tvora, kuri skyrė Šventyklos teritoriją nuo aplinkinio pasaulio, simbolizavo Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, arba Bažnyčios (tikinčiųjų) atskyrimą nuo pasaulietiškumo. Pagal visus Dievo nurodymus žmogus, suvokęs padaręs nuodėmę, turėjo atvesti prie Šventyklos nurodytą auką – gyvulį. Prie vartų jį pasitikdavo kunigas. Nusidėjęs žmogus dėdavo savo rankas gyvuliui ant galvos ir išsipažindavo savo nuodėmę. Tada gyvulys būdavo papjaunamas, jo mėsa sudeginama ant čia pat stovinčio aukuro, o truputį kraujo kunigas nešdavo į Šventyklą ir šlakstydavo priešais uždangą, skiriančią šventąją dalį nuo šventų švenčiausiosios. Žmogus namo grįždavo gavęs nuodėmių atleidimą, o į Šventyklą įneštas kraujas simbolizavo jo nuodėmės perkėlimą į Šventyklos šventų švenčiausiąją dalį. Taip simboliškai buvo pavaizduojama, kad nuodėmė sutepė šventą Dievo Įstatymą, kuris buvo surašytas Sandoros Plokštėse ir laikomas Sandoros Skrynioje.

Nereikia pamiršti, kad kiekvieną kartą, eidamas į šventyklą, kunigas turėjo apsiplovimo inde nusiplauti savo rankas ir kojas.

Toks tarnavimas vykdavo kas dieną. Tai atlikdavo eiliniai kunigai.  Dar kunigai prižiūrėdavo žvakidę, smilkalų aukurą ir kiekvienai sabatai pakeisdavo duoną ant padėtinės duonos staliuko.

Kokia buvo šito šešėlinio tarnavimo simbolika? Iš Jėzaus atlikto darbo ir Jo mokymo galima susidaryti tokį vaizdą. Visa ta įranga simbolizavo Kristaus atliktą atpirkimą ir Jo sekėjų tarnavimo būdą. Gyvosios aukos aukuras simbolizavo Golgotą, kur Jėzus buvo paaukotas kaip „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Tik per Jėzaus auką, tik ja gyvai tikėdamas ir nuoširdžiai atgailaudamas, nusidėjęs žmogus gali gauti savo nuodėmių atleidimą. Kito būdo ir kitų priemonių tam nėra. Apie tai mes jau plačiau kalbėjome 5 temoje. Taigi šis gyvosios aukos aukuras simbolizuoja Kristų ir Jo atperkančiąją mirtį Golgotoje ant kryžiaus. Kiekvienas žmogus, norėdamas išsigelbėti, turi pirmiausia įtikėti į Jėzų.

Toliau buvo apsiplovimo indas. Šitas apsiplovimas simbolizavo Kristų įtikėjusio žmogaus sandorą su Dievu per krikštą. Apaštalas Petras Sekminių dieną savo pamoksle sakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės“. (Apd 2, 38)

Įtikėjęs ir pasikrikštijęs žmogus tampa Kristaus Bažnyčios nariu. Simboliškai tik tada jo atgailą simbolizavusios aukos kraujas būdavo įnešamas suderinimui į Šventyklą. Apaštalas Petras sakė: „Tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas“. (Apd 2, 38–39). Taigi Šventyklos pirmojoje dalyje kairėje pusėje stovėjo septynžvakė žvakidė – Šventosios Dvasios simbolis. Ji turėjo visą laiką degti, nes Šventoji Dvasia niekada nenutraukia Savo veiklos dėl atgailaujančio žmogaus išgelbėjimo. Izaijo 11, 2 pranašas Šventąją Dvasią apibūdina septyniomis Jos savybėmis: „Ant Jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia“.

Dešinėje pusėje stovėjo padėtinės duonos staliukas. Apaštalas Petras sakė, kad „juk jums skirtas pažadas“. Tai Šventasis Raštas, kurį kiekvieną sabatą vis naują, šviežią galime klausytis Dievo Bažnyčios pamaldose. Ten surašyti visi Dievo vaikams skirti pažadai.

Įdomu, kad apaštalas Jonas pats išaiškina auksinio smilkalų aukuro simbolį – šventųjų maldos (Apr 8, 3). Kaip smilkalų kvapas per uždangą kildavo prie Malonės Sosto, taip tikinčiųjų maldos visada pasiekia Dangiškojo Dievo širdį.

Šitaip glaustai galima nupiešti bendrą simbolinį ir jo reikšmę atskleidžiantį vaizdą.

Permaldavimo diena

Tačiau antrojoje dalyje – šventų švenčiausioje – vykdavo kitoks tarnavimas. Jis vadinamas Permaldavimo dienos tarnavimu. Jeigu kasdieninis tarnavimas, kurio metu atgailaujantis nusidėjėlis gaudavo savo nuodėmių atleidimą, vykdavo ištisus metus, tai Permaldavimo dienos tarnavimas vykdavo tik vieną kartą per metus. Tai buvo Šventyklos išvalymo nuo ten suneštų nusidėjėlių nuodėmių tarnavimas.

Apaštalas Paulius rašė: „O į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus“. (Hbr 9, 7) (Pilnas šio tarnavimo aprašymas yra Kunigų knygos 16 skyriuje ir 23 skyriaus 26–32 eilutės)

Permaldavimo diena būdavo apeiginio tarnavimo ciklo – metų pabaigoje, kas simbolizavo nuodėmės veikimo ir išganymo plano užsibaigimą ir apskritai visą nuodėmės sprendimo programą laikų pabaigoje.

Pirmiausia vyriausiasis kunigas (tuo metu tai buvo Aaronas) turėjo atlikti suderinimą už save. „Štai kaip Aaronas turi eiti į Šventyklą – su jaučio iš bandos auka už nuodėmę ir su avino deginamąja auka“. (Kun 16, 3)

Po to „iš izraelitų bendrijos jis paims du ožius aukai už nuodėmę ir vieną aviną deginamajai aukai. Aaronas atnašaus savo paties jautį kaip auką už nuodėmę ir atliks permaldavimą už save ir savo namus. Paėmęs abu ožius ir pastatęs juos prie įėjimo į Susitikimo Palapinę Viešpaties akivaizdoje, Aaronas trauks burtus, kad patirtų, katras iš ožių yra Viešpačiui ir kartas – Azazeliui (Azazelis izraelitams buvo šėtono įvaizdis). Ožį, burtu paskirtą Viešpačiui, Aaronas atves ir atnašaus kaip auką už nuodėmę, o ožys, burtu paskirtas Azazeliui, bus paliktas gyvas stovėti Viešpaties akivaizdoje, kad per jį būtų atliktas permaldavimas ir Azazelis išvarytas į dykumą“. (Kun 16, 6–10)

„Tada jis (Aaronas) papjaus žmonių aukos už nuodėmę ožį, nusineš jo kraujo už uždangos ir darys su jo krauju, kaip darė su jaučio krauju, šlakstydamas malonės sostą ir priešais malonės sostą. Taip jis atliks permaldavimą už Šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų. Nė vieno žmogaus neturi būti Susitikimo Palapinėje, kai jis įeina atlikti permaldavimo Šventykloje už save, savo namus ir visą Izraelio bendriją. Tada jis nueis prie aukuro, esančio Viešpaties akivaizdoje, ir atliks permaldavimą. Paėmęs truputį jaučio kraujo ir ožio kraujo, pateps visus aukuro ragus. Savo pirštu patepdamas krauju septynis kartus, apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins“. (Kun 16, 15–19)

„Kai bus atlikęs permaldavimą už Šventyklą, Susitikimo Palapinę ir aukurą, jis atves gyvąjį ožį. Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes į tyrus“. (Kun 16, 20–22).

Taigi trumpai būtų galima pasakyti taip. Permaldavimo diena simbolizavo paskutinį Dievo teismą. Tik tada galutinai išaiškės, kas tarnavo Dievui ištikimai, o kas buvo abejingas tam. „Tuomet vėl pamatysite skirtumą tarp teisiojo ir nedorėlio, tarp tarnaujančiojo Dievui ir Jam netarnaujančiojo“. (Mal 3, 18)

Kadangi vyriausiasis kunigas buvo irgi nuodėmingas žmogus, tai pirmiausia jis pats turėjo apsivalyti nuo savo nuodėmių. Tada jis galėjo atlikti apvalymo tarnavimą už visą tautą. Visų metų eigoje atgailaujančių nusidėjėlių nuodėmės būdavo jiems atleidžiamos per jų atgailą ir paaukojimą nurodytos aukos. Tačiau nuodėmės dar nebūdavo galutinai sunaikinamos. Jos likdavo Šventykloje. Ištisus metus jos buvo „kaupiamos“ šventų švenčiausioje dalyje.

Tada buvo atvedami du ožiai. Iki burtų metimo jie niekuo nesiskyrė. Burtų metimu tik simboliškai jie įgydavo savo reikšmę – vienas turėjo simbolizuoti tikrąją Dievo Auką – Dievo „Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmę“, o kitas – šėtoną – visų nuodėmių ir nedorybių kaltininką.

Kristų simbolizuojantis ožys būdavo papjaunamas ir jo krauju patepami Sandoros Skrynią dengiančio Malonės Sosto kampuose esantys ragai. Tuo veiksmu buvo pavaizduojama, kad visos per metus ten susikaupusios nuodėmės paimamos ir išnešamos iš Šventyklos. Šventykla apvalyta. Tačiau tos nuodėmės vyriausiojo kunigo rankų uždėjimu antrajam ožiui ant galvos simboliškai perkeliamos ant jo – šėtono įvaizdžio. Dabar šitas ožys turi pavaizduoti šėtono galutinį likimą. Kai rankų uždėjimu jis parodomas kaip kaltininkas dėl visų padarytų nuodėmių, ožys išvedamas į dykumą, kad ten žūtų. Šiuo veiksmu parodoma, kad paskutinio teismo metu šėtonas bus pripažintas kaltu už visas žmonių padarytas nuodėmes ir žus už savo paties kaltę. 

Tik po šio tarnavimo atgailaujantis nusidėjėlis būdavo visiškai apvalytas nuo savo nuodėmių: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti. Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių Viešpaties akivaizdoje“. (Kun 16, 30)

Naujojo Testamento tikrovė

Dabar metas Senojo Testamento laikų šešėlinį tarnavimą sugretinti su Naujojo Testamento Kristaus tarnavimu.

Jonas Krikštytojas, rodydamas į Kristų, pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“. (Jn 1, 29) Jėzus yra vienintelė Auka už visos žmonijos nuodėmes. „Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“. (Hbr 9, 26–28) Žemiškosios šventyklos apvalymas galiojo tik atgailaujanties Dievo žmonėms ir simbolizavo Kristaus aukos galiojimą tik Jį įtikėjusiems, atsivertusiems žmonėms: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12) „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25) Nenorėję savo nuodėmes atgailoje atiduoti Kristui, teismo dieną turės patys atsakyti už savo elgesį.

Jėzus Kristus taip pat yra ir vienintelis tikrasis Vyriausiasis Kunigas, Savo žmonių Užtarėjas. „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet Savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į Šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo Save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvajam Dievui. Ir todėl Jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria Jis atpirko pirmojoje Sandoroje padarytus nusižengimus, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį paveldą“. (Hbr 9, 11–15) (Taip pat žr. Hbr 8, 1–6)

„Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“. (1Tim 2, 5–6) „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“. (1Jn 2, 1–2)

Kadangi Kristus nepadarė nė vienos nuodėmės, todėl Jam nereikėjo, kaip kunigams iš žmonių, aukoti auką už Savo nuodėmes. Jėzus pasiaukojo už mūsų nuodėmes. „Mums ir derėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, atskirtą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirma už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes Jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats Save“. (Hbr 7, 26–27)

Kaip skaitėme, Naujojo Testamento tikintiesiems nebereikia už savo nuodėmes aukoti nekaltų gyvulių. Kristus yra vienintelė ir tobuliausia Auka. Taip pat nereikia ir nuodėmingo žmogaus tarpininkavimo – Jėzus Kristus yra amžinas, šventas ir tobuliausias Vyriausiasis Kunigas. Tad kaip turi vykti Naujojo Testamento Kristaus įsteigtos Bažnyčios tarnavimas?

Nors Senajame Testamente išganymą simbolizavo daugybė vaizdinių, kurių Naujojo Testamento Bažnyčioje nebėra, vis dėlto, pavaizdavimui Bažnyčios esmės ir atsakomybės, galime sutikti simbolinių apibūdinimų. Kartais Bažnyčia vaizduojama kaip Kristaus nuotaka, kartais kaip žmona. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją Save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį“. „Tai didelis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“. (Ef 5, 25–26.32) „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi“. (Apr 19, 7)

Kitas palyginimas – Bažnyčia – kūnas, Kristus – to kūno Galva. „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai“. (1Kor 12, 27) „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“. (Ef 4, 15) „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“. (Kol 1, 18)

Tokiais suprantamais pavyzdžiais pavaizduodamas ryšį tarp Bažnyčios ir Kristaus, Raštas rodo, kokie turi būti jų tarpusavio santykiai ir atsakomybė. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu“. (1Kor 6, 19–20) Kaip galima kūnu šlovinti Dievą? Kitoje vietoje Paulius sako: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“. (1Kor 10, 31) Kitaip tariant, tikinčiojo gyvenime neturi būti nieko tokio, kas žemintų ar skaudintų Dievą. Mūsų valgiai ir gėrimai, mūsų gyvenimo būdas ir santykiai, – viskas turi atitikti Dievo valią.

Apibūdindamas Dievo vaikų savybes, Dievas davė trumpą, bet konkretų savybių sąrašą: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apr 14, 12)

Rašte taip pat sakoma, kad Kristus Bažnyčią įsteigė dėl dviejų esminių paskirčių: asmeniškas kiekvieno tikinčiojo pasiruošimas gyventi Dievo karalystėje ir Evangelijos skelbimas aplinkiniams žmonėms. Palikdamas Savo įkurtą Bažnyčią, Jėzus nurodė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Mt 28, 18–20) Evangelistas Morkus užrašė tokį Jėzaus nurodymą: „ Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“. (Mk 16, 15–16) Atsisveikindamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė, kad be Dievo pagalbos Bažnyčia negalės įgyvendinti Dievo tikslų. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“. (Apd 1, 8)

Du tūkstantmečius besitęsiančioje Bažnyčios istorijoje galima pastebėti teigiamų ir neigiamų dalykų. Pasaulyje yra daugybė besivadinančių krikščionimis žmonių, daugybė pretenduojančių į amžiną gyvenimą Kristaus karalystėje. Kaip senovėje Permaldavimo dienos tarnavimas galutinai išspręsdavo kiekvieno žmogaus dvasinę būseną, taip ir Naujojo Testamento tikintieji laukia tos dienos, kada amžiams išaiškės tikrovė. Galutinė pergalė ar pralaimėjimas išaiškės tik tada, kada Jėzus sugrįš į žemę įvykdyti paskutinio lemtingo sprendimo. Tai bus galutinis ir neapskundžiamas teisingojo Dievo teismo sprendimas. Nuodėmės sukeltos problemos amžiams bus išspręstos, blogis, šėtonas ir blogį mėgstantys žmonės amžiams panaikinti.

Artimiausiose temose apžvelgsime paskutinio teismo vaizdą, laiką ir jo simbolinį pavaizdavimą šešėliniame tarnavime. O šią temą noriu užbaigti simbolinio Kristaus amžino susijungimo su Bažnyčia– Jo atpirktaisiais žmonėmis – aprašymu. Tai vaizduojama iškilmingomis Kristaus, kaip Avinėlio, ir Bažnyčios, kaip nuotakos, jungtuvėmis. „Vėl aš išgirdau tarsi gausingos minios balsą, lyg didelių vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, skelbiant: ‚Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir sako man [angelas]: ‚Rašyk: „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“‘. (Apr 19, 6–9)

Dalomoji medžiaga:

Uploaded with Skitch!

Dalomoji medžiaga:

Uploaded with Skitch!

Paskutinė Biblijos knyga, Apreiškimų knyga, ir joje užrašytos pranašystės daugelį amžių traukė žmones. Tačiau jos daugeliui taip ir liko paslaptimi. Iki šios dienos. Šiandien, kaip niekada, šios knygos pranašystė aktuali mums visiems – gyvenantiems laikų pabaigoje.
10d. – Apreiškimo knyga. Lemtingas judėjimas (2d.)

Paskutinė Biblijos knyga, Apreiškimų knyga, ir joje užrašytos pranašystės daugelį amžių traukė žmones. Tačiau jos daugeliui taip ir liko paslaptimi. Iki šios dienos. Šiandien, kaip niekada, šios knygos pranašystė aktuali mums visiems – gyvenantiems laikų pabaigoje.

Apreiškimo knyga. Lemtingas judėjimas