adventistai.lt » bendravimas

Grublėti kraštai. Dievo nuostabūs įrankiai. (Gerald A. Klingbeil)

Giedrius Čepulis — Fri, 06 May 2011 11:13:29 +0000

Jie atrodė nepatraukliai, šiurkščiai ir bjauriai. Apie tai neparašysi namiškiams. Mūsų aplankytos pramoninės įmonės darbuotojas pasėmė juos ir subėrė į didžiulį cilindrą. Tada jis įpylė smėlio, pjuvenų, vandens ir hermetiškai uždarė įrenginį. Paspaudus mygtuką jis pradėjo drebėti ir suktis. Triukšmas buvo kurtinantis. Įmonėje buvo daugybė tokių cilindrų. Kadangi viską stebėjome iš aukštai, niekas neliudijo apie brangų turinį prietaisuose. Taip, akmenys atrodė nepatraukliai, šiurkščiai ir bjauriai, kai juos subėrė į cilindrus, bet pastaruosius atidarius po savaitės, pokyčiai tiesiog pritrenkė. Po dulkėmis ir purvu slėpėsi brangūs akmenys. Kvarcas, ametistas, agatas, jaspis ir daugybė kitų buvo rūpestingai sudėlioti pagal dydį ir kokybę. Rožinė, tamsiai mėlyna, balta, raudona ir žalia spalva netikėtai nušvietė kambarį.

Brangakmeniai ir bažnyčia
Akmenys virtę poliruotais brangakmeniais priminė bažnyčią. Ne pastatą, ne organizaciją, bet tikinčiųjų bendruomenę, sudarytą iš skirtingų etniniu grupių. Kiekvienas turi grublėtų kraštų, ir visi mes „suberti“ į bažnyčią.

Augant Vokietijoje, Švarcvalde, kur gausu sniego, aš mėgau slidinėti, todėl tapau slidininkų klubo nariu. Visi ten mėgo slidinėti ir buvo pasiruošę sunkiai treniruotis, kad pasiruoštų lenktynėms. Tačiau bažnyčia nepanaši į klubą. Greičiau, ir Šventame Rašte ši metafora panaudota (Ef 1, 5. 17; 2, 18-19), ji primena šeimą. Įsivaizduokite slidininkus, kurie nemėgsta trenerio ar kai kurių klubo narių. Jie paprasčiausiai gali susirasti labiau patinkantį klubą. Šeimoje (kaip bažnyčioje) neturime tokio pasirinkimo. Esame dalis kažko didesnio, patinka mums tai ar ne.

Grublėtų kraštų poliravimas
Gal šalia jūsų bažnyčioje sėdintis brolis ar sesuo jus kartais erzina? Gal atsidūstate, pamatę tam tikrą vardą sąraše (o ne, ir vėl jis/ji!)? Ar kieno nors bažnyčioje mėgstama teologinė tema verčia jus „giiiiiliai“ įkvėpti? Tikrai dauguma mūsų tai jautė, nepaisant to, kad esame patenkinti būdami paskutiniųjų laikų bažnyčios dalimi, ir jaučiamės pasišventę Septintos dienos adventistų bažnyčios misijai. Tačiau konfliktai, ne itin svarbūs ar reikšmingesni suerzinimai yra viso pasaulio šeimų (ir bažnyčios) dalis. Mums nenatūralu būti Dievo nukreiptiems, nes esame žmonės, egocentriški.

Naujame Testamente yra daug pasakojimų, atspindinčių konfliktus ankstyvoje bažnyčioje. Kai kuriais atvejais įtampą galbūt lėmė prieštaringos asmenybės ar nuvylimas (žr. Apd 15, 37-40; 13, 13). Kitais – konfliktą sukėlė teologiniai skirtumai. Skaitant Apd 15 susidaro įspūdis, kad Jeruzalės susirinkime buvo daug („triukšmingai“) diskutuojama ir argumentuojama. Tačiau yra vienas pasakojimas, pabrėžiantis šiokį tokį poliravimo procesą, kuris yra bažnyčios dalis.

Atsimenate Petro ir Pauliaus akistatą Antiochijoje? Šventajame Rašte šis epizodas aprašytas labai trumpai (Gal 2, 11-14). Tačiau tai primena mus, kad neklystančių nėra. Komentuodama šį įvykį, E. Vait pabrėžė bendrą bažnyčios konfliktams būdingą bruožą, kad užimama vadovo padėtis (visuose lygmenyse) gali išpūsti mūsų ego ir iškreipti požiūrį: „Šio nukrypimo nuo teisingų principų istorija išlieka kaip rimtas perspėjimas žmonėms, užimantiems Dievo darbe atsakingus postus, kad jie išsaugotu savo vienybę ir tvirtai laikytųsi principų“.

Kai Petras ėmė vengti įtikėjusių pagonių dėl brolių iš Jeruzalės spaudimo, Paulius negalėjo tylėti (žr. Gal 2, 11). Čia pavartotas graikiškas žodis yra „kietas“. Jok 4, 7 jis vartojamas skatinant krikščionis priešintis velniui. Kaip Petras tai priėmė? – Neparašyta. Paulius pasinaudojo šią galimybe, kad išaukštintų Evangeliją, gerąją naujieną apie išgelbėjimą malone. Aš manau, kad Petras tai suprato, ir atgailavo. Jis buvo pasiruošęs priimti kritiką. Jis buvo to didelio cilindro dalis, t.y. bažnyčios, kurioje yra „brangių akmenų“, nors jų kraštai kieti ir grublėti.

Dievas poliruoja
Apmąstydamas Dievo darbą, t.y. mano (ir bažnyčios) grublėtų kraštų poliravimą, Šventame Rašte įžvelgiau daug naudingų pamokymų dvidešimt pirmo šimtmečio adventistams:

1. Nuolankumas yra pagrindinė bažnyčios sudedamoji dalis. Pats Jėzus kvietė pasimokyti iš Jo, kas yra nuolankumas ir romumas (Mt 11, 29). Ir Petras rašė: būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems (1 Pt 5, 5). Nuolankumas yra panašus į gydomąjį tepalą, kai aštrūs kraštai įbrėžia. Tai idealus būdas net tiesiogiai pasipriešinti.

2. Nelengva pripažinti klaidas ir atgailauti, bet tai turi būti bažnyčios dalimi. Kai kritikuojama nuolankiai ir paisant biblinių principų, ateina laikas pasakyti: „aš klydau. Prašau man atleisti“. Įtampa tarp brolių ir seserų gali skaudinti, bet galiausiai ji turi mus suartinti.

3. Anot Jėzaus (Mt 18, 15-20), konfliktams ir nuodėmės problemai bažnyčioje spręsti reikia kelių žmonių sprendimo. Pasipriešinimas broliui ar seseriai tiesiogiai dažnai duos geresnius rezultatus negu klausimo paviešinimas. Tačiau yra ir kitas principas, vertas dėmesio: vieša nuodėmė reikalauja viešo priekaišto ir sprendimo. Paulius pasipriešino Petrui visų akivaizdoje (Gal 2, 14), nes aplinkybės buvo susijusios su teologiškai reikšmingu klausimu, aktualiu visai bažnyčiai.

4. Atsižvelgiant į cilindro iliustraciją svarbu atsiminti, kad už grublėtų kraštų, kietų kampų, dažnai gadinančių nuotaiką manierų ir daug kitų nereikšmingų bei reikšmingų dirgiklių slepiasi kažkas brangaus, t.y. brolis ar sesuo, sukurti pagal Dievo paveikslą, atpirkti Jėzaus krauju. Tai gerokai viršyja brangaus akmens grožį ir vertę. Bebaimis Paulius, retai švelninantis žodžius, kai reikėdavo ryžtingų veiksmų, primena mums svarbų principą, užrašytą Fil 2, 3: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save…“

Tai geras patarimas nuolat judančiam ir nuolat gludinančiam „cilindrui“, t.y. bažnyčiai.

***

Gerald A. Klingbeil yra žurnalo „Adventistų Pasaulis“ redaktoriaus pavaduotojas. Jis gyvena su žmona Čental (Chantal) ir trimis dukterimis Silver Springs, Merilende, JAV.

Pasirinktas požiūris (Arūnas Čerkesas)

Arūnas Čerkesas — Fri, 04 Feb 2011 13:22:47 +0000

Kuo ilgiau gyvenu, tuo geriau suprantu, kokį svarbų vaidmenį mano gyvenime atlieka mano požiūris. Tai svarbiau už mano praeitį, už išsilavinimą, pinigus, aplinkybes, nesėkmes, pergales, kitų žmonių nuomones ar jų poelgius.
Nuostabus dalykas yra tai, kad mes kasdien galime apsispręsti, kokį požiūrį pasirinksime. Mes negalime pakeisti savo praeities, pakeisti žmonių, kurie elgiasi vienai ar kitaip. Bet mes galime pakeisti savo požiūrį į tai.
Pritariu girdėtai nuomonei, kad gyvenimas yra 10 proc. to, kas mums atsitinka ir 90 proc. – kaip mes į tai reaguojame. Mūsų pareiga pasirinkti tinkamą požiūrį.
Kas yra požiūris? Tai – vidinis nusistatymas arba jausmas kuris keičia mūsų nuomonę apie kažką tai. Galime pamąstyti apie keletą artimos reikšmės žodžių. Požiūris – tai būdas, tonas, nusistatymas, nusiteikimas, nuomonė, savitvarda, perspektyva, pažiūrų sistema, pasaulėžiūra, dvasinė būklė.
Kas yra svarbiausia mūsų gyvenime? Noriu prisiminti galbūt daugeliui girdėtą pasakojimą. Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to paklausė studentų, ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino. Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių, ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų, ar stiklainis pilnas, ir šie juokdamiesi jam pritarė. Tada profesorius išsitraukė iš kišenės maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų, visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų, ar dabar stiklainis pilnas. Šie vėl atsakė. kad taip. Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius arbatos ir supylė juos į stiklainį. Arbata subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
- Taigi, – tarė profesorius, – dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus: šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams. Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, namų ruošai, vakarėliams ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais dalykais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai arbatos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė: „Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad nesvarbu, koks pilnas jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių arbatos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!“
Kokį požiūrį mes pasirinksime? Tai bus mūsų geriausias draugas arba pikčiausias priešas. Tai trauks žmones prie mūsų arba atstums juos.
Skirtumas tarp murmėtojų ir nugalėtojų yra jų požiūris bei tai, kaip jie sprendžia savo problemas. Nugalėtojai problemas sutinka kaip gyvenimo iššūkius ir galimybes augti, mokytis, tobulėti, pažinti save, kitus ir Dievą. Murmėtojai problemas mato kaip grėsmę jų augimui, tobulėjimui, pasiekimams ir siekiams.
Linkiu Jums svarbiausiems dalykams gyvenime skirti daugiausia savo laiko.

Kas bebūtų – myliu tave (Arūnas Čerkesas)

Arūnas Čerkesas — Wed, 12 Jan 2011 14:54:49 +0000

Man teko girdėti istoriją apie žmogų, kuris nusprendė eiti pas savo direktorių prašyti padidinti jo algą. Atėjo penktadienis, tą rytą vyras pasakė savo žmonai, kad jis ruošiasi kalbėtis su savo viršininku. Visą tą dieną jam teko nervintis ir praleisti įtampoje. Pagaliau baigiantis darbo dienai, jis sukaupė drąsą ir nuėjo pakalbėti su savo darbdaviu. Direktorius buvo geranoriškai nusiteikęs ir sutiko pakelti algą.
Jis laimingas grįžo namo, kur jo laukė puikiai paruoštas maistas žvakių šviesoje. Jo žmona jam paruošė ypatingą vakarienę! Jis, iš karto, pagalvojo, kad žmona buvo susisiekusi su kažkuo iš jo administracijos ir žino naujienas. Nuėjęs į virtuvę jis apkabino žmoną ir papasakojo geras naujienas. Jie susėdo prie šventinio stalo, šalia savo lėkštės jis surado atviruką. Ten buvo parašyta: „Sveikinu. Aš žinojau, kad tau pakels algą! Visi šie dalykai tau parodo kaip aš tave myliu!“
Kai žmona ėjo atnešti deserto, jai iš prijuostės kišenės iškrito atvirukas. Pakėlęs nuo grindų, jis perskaitė: „Nesijaudink, kad tau nepakėlė algos! Tu to vertas ir tu tai kažkada gausi! Visi šie dalykai tau parodo kaip aš tave myliu!“ Jis suprato…
Kokia nuostabi meilė. Jos meilė jam nebuvo paremta jo sėkme darbe, netgi priešingai. Jeigu jam nepasisektų tenai, ir jis pasijustų viršininko atstumtas, jis būtų dar daugiau priimtas namuose. Ji buvo pasiruošusi stovėti šalia jo nesvarbu kas beatsitiktų, sušvelnindama audras, išgydydama žaizdas, pasitikėdama juo, mylėdama jį. Mes galime pakelti viską kai turime žmonių ratą, kurie mus palaiko. Netgi jei visi mus paliktų, mes išstovėsime, jeigu bus nors vienas, kuris iš tikro mus myli.
Būtent tokios šeimos ir turėtų būti. Mes turime išmokti palaikyti vieni kitus, ypatingai sunkiausiomis valandomis, vyras žmoną, brolis brolį, gerbti savo tėvus, mylėti savo artimą.
Ir dar daugiau, Šventasis Raštas sako: „Jūs vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Pauliaus laiškas efeziečiams 5, 25). Jeigu jūs nepatyrėte palaikymo iš savo artimų, tvirtai tikėkite, kad Dievas yra šalia jūsų, kad ir kas bebūtų. Jis pamilo mus netgi tada kai mes Jo nemylėjome, ar gali būti kas nors nuostabesnio už Dievo meilę?!

Brangios tarpusavio bendravimo pamokos (Arūnas Čerkesas)

Arūnas Čerkesas — Thu, 06 Jan 2011 14:47:11 +0000

Visada įvertink gerų žodžių svarbą, kurie gali pakeisti žmonių gyvenimo tėkmę.

Daugelis iš mūsų dar savo vaikystėje išmokstame skambių frazių, kurios dažnai būna daugiau melagingos nei teisingos. Prisiminkime vieną iš jų: „Akmenimis gali užgauti kitą, bet žodžiais niekada“. Bet užaugę suprantame, kad kartais žodžiais užgautas žmogus gali būti traumuotas labiau nei akmenimis.
Sugebėjimas bendrauti – neabejotinai vienas iš svarbiausių dalykų mūsų gyvenime. Nors iš tikrųjų niekas mūsų nemoko tikro bendravimo, daugelis dalykų mūsų gyvenime priklauso nuo teisingos perduotos ir priimtos informacijos bei teisingai suformuotų santykių su mus supančiais žmonėmis. Manau, visiems mums ne vėlu pradėti mokytis bendrauti. Svarbu patikėti, kad bendravimo įgūdžių galime išmokti ir pradėti mokytis.
Svarbu suvokti, jog bendravimas vyksta netgi mums nekalbant. Juk yra kelios bendravimos formos: verbalinis, neverbalinis bei raštiškas. Mes bendraujame net tylėdami bet būdami šalia kito žmogaus.
Kada kalbame, mūsų žodžiai perduoda informaciją, žodžių turinys bei balso tonas sukelia tam tikrus jausmus. Be abejo, svarbu ir tai, kaip mes aiškiname bei vertiname gautą informaciją ir kokia mūsų reakcija į jos turinį. Reikia mokėti išklausyti žmones. Todėl ir turime dvi ausis ir vieną liežuvį…
Šventajame Rašte skamba nuostabus patarimas: „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti.“ (Naujasis Testamentas, Jokūbo laiškas 1, 19).
Iš šios ištraukos išmokstame dar vieną svarbią bendravimo pamoką: būkime lėti kalbėti, t.y. apgalvokime žodžius pries juos pasakydami. Ir būkime lėti pykti. Jeigu kito žodžiai jus supykdė, išgerkite gurkšnį vandens ir palaikykiote burnoje penkias minutes, galbūt preis noras išrėkti dešimtis bjaurių ir neapgalvotų žodžių, dėl kurių vėliau gailėsimės 

Keletas patarimų, kaip būti geru klausytoju:

Kuo dažniau išlaikykime akių kontaktą.
Atsakykime žmogui šypsena arba galvos palinksėjimu, kad jį supratome.
Nepertaukime žmogaus.
Pabandykime įsivaizduoti save kalbančiojo situacijoje.
Išlikime susivaldantys.
Nekeiskime temos, leiskime kalbėtojui pasakyti viską.
Nevenkime pasitikslinti, ar teisingai supratome, ką girdėjome.

Visada svarbu pagalvoti, ko pasieksime savo žodžiais. Mes galime laimėti šimtus ginčų, bet prarasti visus draugus. Bendravimas – tai ne vien galimybė įrodyti, koks aš teisus, o visi kiti klystantys, bet ir galimybė mokytis vieniems iš kitų.
Mūsų žodžiai turi galią teikti žmogui gyvenimą arba mirtį. Kalbėkime tai, kas kitus padrąsina, ugdo ar skatina geresniems santykiams.

Kodėl turime atleisti (Arūnas Čerkesas)

Arūnas Čerkesas — Tue, 14 Dec 2010 05:07:49 +0000

Turbūt kartais pasakote arba dažnai girdite kitus sakant: “Aš atleisiu, bet aš neužmiršiu.” Ar mes turime užmiršti taip pat, kaip ir atleisti? Ar užmiršti nebūtų kvaila?
“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.” (Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Mato 5, 43-45). Pats Viešpats kviečia mylėti net savo priešus. Ir yra` kantrus su visais. Ar tai lengva? Pripažinkime, kad nelengva mylėti priešus, nes daugelis esame linkę geriau atkeršyti ar panašiai. Leiskite man prisiminti žodžius: „…ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.” Šie žodžiai yra iš mums visiems gerai žinomos maldos „Tėve mūsų.“ Jeigu mes nemokame atleisti, ar mums bus atleista?
Keletas praktinių žingsnių padėtų atrasti kelią į geresnius santykius ir ramybę savyje:
1 žingsnis: Kodėl jūs esate piktas ant šio asmens? Jūs nepatikėtumėte, kiek žmonių yra pikti dėl kažko ir net neatsimena kodėl. Išsitraukite popieriaus lapą ir užrašykite, kodėl jūs esate supykęs. Tai gali būti viena priežastis arba visas jų sąrašas. Užsirašykite visa tai.
2 žingsnis: Geri dalykai. Ant kitos popieriaus dalies rašykite visus gerus dalykus, kuriuos žmogus, ant kurio pykstate, yra jums padaręs. Būkite tikri, kad tai – “gerų atsiminimų” sąrašas.
3 žingsnis: Kaip aš prisidėjau prie to? Ant trečios popieriaus dalies rašykite, kaip jūs galbūt prisidėjote prie šio konflikto. Rašydami būkite dori ir sąžiningi.
4 žingsnis: Pamąstykite… Žvelgdami į visas tris lapo dalis pagalvokite: galbūt tas žmogus su jumis taip elgėsi dėl baimės, kančios ar dar kažko. Pagalvokite, kaip gerai jaučiatės, kai jums atleidžia arba jūs atleidžiate kitiems. Neatleisdami mes labiausiai kenkiame sau patiems. Pripažinkite, kad atleidę visko iš karto nepamiršite, nes esate ne kompiuteris, kad paspaudus “delete” klavišą viskas dingsta. Atleisti ir pamiršti nėra lengva, bet bent jau priimkime sprendimą atleisti.
5 žingsnis: Dar kartą pakartosiu: atleisdami kitiems, mes atveriame kelią patys patirti atleidimą. Mes galime kitiems atleisti tik patys suprasdami, kiek mums daug yra atleista. Ką pasėsi, tą ir pjausi – ši taisyklė veikia ir šiuose santykiuose…
To galbūt jums neužtenka? Galbūt reikėtų susirasti knygų šia tema. Man atrodo, kad viena iš geriausių knygų būtų Šventasis Raštas. Istorijos, esančios jame, moko apie Dievo kantrumą su mumis ir iš Jo galime mokytis, kaip būti kantriems bei atlaidiems. Pirmiausia mums reikia suprasti, kad neatleisdami ar keršydami mes pakenksime sau patiems ir tik po to kitiems. Neapykanta, neatleidimas, nerimas, pyktis, kerštas, pavydas griauna mūsų emocinę, dvasinę, psichologinę ir fizinę sveikatą.
Ar mylime priešus, ar lengvai atleidžiame tiems, kas sukelia pyktį ir kerštą? Kviečiu pagalvoti, kur nuves mūsų požiūris į šiuos klausimus. Nuoširdžiai linkiu daugiau atlaidumo, šypsenų, gerumo, kantrumo vieni kitiems.

Bendravimas – tai dovana (Arūnas Čerkesas)

Arūnas Čerkesas — Fri, 03 Dec 2010 15:08:27 +0000

Bendravimo tema daug kalbėta ir rašyta, bet dar daug lieka neišsakyta ir neišmokta. Juk XXI amžiuje ypač trūksta kokybiško bendravimo.
Kodėl mums reikia mokytis bendrauti? Todėl, kad kiekvienas susitikimas su žmogumi reikalauja susivaldymo, kantrybės ir užuojautos. To mums visiems dažnai labai trūksta. Juk mes visi tokie skirtingi savo auklėjimu, išsilavinimu, mūsų pasaulėžiūra dažnai labai nevienoda.
Mes nerastume dviejų žmonių, kurių gyvenimo patirtis būtų visiškai tokia pati. Mūsų gyvenimai dažnai tokie sudėtingi, kad turėtume labai atsargiai vertinti vieni kitų patirtį ir sprendimus. Mes mažai besuprantame, ką kitam tenka išgyventi. Tai, kas atrodo mažareikšmiai dalykai, gali pasirodyti labai svarbūs, jei tik mes „praregėtume“ ir teisingai įvertintume situaciją. Tam, kad išmoktume geriau bendrauti, turime pripažinti, jog reikia tobulėti ir pradėti mokytis bendrauti kitaip.
Visada elkimės ne pagal savo besikeičiančias emocijas, bet pagal gyvenimo principus. Neskubėkime vieni kitų žeminti. Mąstykime apie teigiamus dalykus – tai padės mums ir mūsų artimiesiems į gyvenimą žvelgti kitomis akimis. Mes kalbame tai, ką mąstome ir mąstome taip, ką mes kalbame. Tarp šitų dalykų yra labai glaudus ryšis. Išmokime kalbėti gera apie vieni kitus – tai skatins augti mūsų geriesiems siekiams. O jeigu kalbėsime tik apie tai, kas blogai kituose, ir nebegalėsime lengvai įžvelgti gerų charakterio bruožų.
Be to, visada veikia toks gyvenimo dėsnis: ką pasėsi – tą ir pjausi. Aš šią taisyklę radau Šventojo Rašto puslapiuose : „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus.“ (Šventasis Raštas, Galatams 6, 7). Kaip mes bendraujame su kitais, taip ir su mumis bus bendraujama. Mes dažnai paskubomis pasmerkiame kitus, bet juk negalime perskaityti kitų širdies minčių ir visada teisingai įžvelgi jų motyvų. Todėl būkime greiti klausytis, bet lėti pykti ar smerkti.
Galbūt iš tiesų reikia pradėti mokytis iš savo klaidų. Galima susirasti ir tinkamų knygų, skatinančių apmąstyti, kaip mes bendraujame vieni su kitais. Aš daug pamokų radau Šventojo Rašto puslapiuose, nes žinau, kad tai – gyvenimo knyga.
Mes turime išmokti palaikyti, padrąsinti vieni kitus, nes tik tada atrasime artimų draugų, kurie ir mus padrąsins. Bendravimas – tai dovana, kuri palaiko mūsų dvasinę ir fizinę sveikatą.

Deividas ir Vilma Vanagai – Emocijų vaidmuo santuokoje

Mantas Kučinskas — Mon, 13 Sep 2010 07:28:56 +0000

Paskaita šeimos santykių tema. Ar konfliktų nebuvimas santuokoje yra sveikos santuokos požymis? Ar svarbu, kad partneris suprastų tai, kaip jūs jaučiatės? Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus išgirsite šioje paskaitoje, kurią paveda sutuoktiniai, šeimos konsultantai, Deividas ir Vilma.

Emocijų vaidmuo santuokoje

Deividas ir Vilma Vanagai – Tegyvuoja skirtumai!

Mantas Kučinskas — Sat, 11 Sep 2010 06:17:58 +0000

Paskaita šeimos santykių tema. Ar tai, kad vyras turi “tunelinį” matymą, o moters odos PH kitoks nei vyro, įtakoja sutuoktinių santykius? Atsakymus į šį ir kitus klausimus išgirsite šioje paskaitoje, kurią paveda sutuoktiniai, šeimos konsultantai, Deividas ir Vilma.

Tegyvuoja skirtumai

Kritika. Žaidžiame dievus (George K. Knight)

Mantas Kučinskas — Thu, 29 Jul 2010 09:09:34 +0000

Ar matome skirtumą tarp dalykiškos kritikos ir priekabių? Iš tiesų žinojimas kaip reikia kritikuoti yra nuostabus dalykas. Nors tai parodo žmonių trūkumus bei padarytas klaidas, tačiau visada atveria erdvę tobulėti ir mokytis iš savęs paties. Šiuo atžvilgiu kritika yra labiau KURIANTI nei GRIAUNANTI. Kuriančioji krikščioniškame kontekste ir tarnauja žmonėms.

Jėzus nesmerkia kritikos. Priešingai – jo taikinyje tie, kurių kritika nepagrįsta. Aiškus priekabiavimas yra negatyvus dalykas. Priekabūs žmonės stengiasi kituose atrasti blogą savybę ir tikisi priversti kitą žmogų pasijausti kaltu. Jie jaučią malonumą suteikdami kaltės jausmą kitam. Jų ausys plačiai atvertos apkalbos, o lūpos jas ir toliau lengvai išplatina. Ir tai NĖRA krikščioniška. Tai šėtono simbolis.

Vienas paprasčiausių būdų atskirti kritikos nevaldantį žmogų, yra stebėti jo bendravimą su kitais žmonėmis: jis tampa negeranoriškas, pavydus, pagyrūniškas, arogantiškas, šiurkštus, džiūgaujantys kito nesėkme. Trumpai tariant žmogus pasidaro pagiežingas bei jaučia pasitenkinimą rasdamas klaidas kitų mąstyme ir gyvenime. Tačiau mes visi su tuo gyvename. Vieni leidžiame tam pasireikšti, kiti nenorime taip gyvent ir prašome Dievo pagalbos.

Buvimas Dievo kailyje, Dievo galios pasiglemžimas kilo dar iš edeno laikų. Teisdami žmogų ar jo motyvus, mes apsiimame Dievo vietą, kuri mums nepriklauso. Žmogaus darbų, teorijų, doktrinų kritikavimas, meilės ar pagarbos vedinas yra viena, tačiau teisti pačio žmogaus neturime teisės. Akimirka, kai imame teisti patį žmogų, imame patys žaisti Dievą. Bet pasakykime patys sau – ar žaisdami Dievą elgiamės krikščioniškai? Mes turime suprasti savo pačių silpnybes ir tai, kad be Dievo, mes esame NIEKAS, mes žlugę. Mes turime būti kuklūs. Dievas ir TIK Dievas suteikė mums gyvenimą ir tik jis turi mums rodyti kaip turime gyventi. Jei Dievas duotų mums tai, ko esame verti, kai kurie nebeegzistuotų…

Bet tai kodėl mes taip lengvai palenkiami ir stengiamės kitiems duoti tai, ko jie nusipelnė? Kodėl teisiame? Dievas neduoda mums to, ko esame verti, Jis duoda tai, ko mums reikia. Jis mums atleido nuodėmę bei išgelbėjo nuo pragaro ir gelbsti bei palaiko gyvenimą kasdien. O kai pagaliau suprantame svarbą to, ką mums duoda Dievas, suprantame ir tai, kad turime būti be galo dėkingi už visus mums duotus šansus gyvenime.

Išėjimo 25:39 Šventykloje stovėjo žvakidė, padaryta iš vieno talento aukso. Statant šventyklą Dievas davė konkrečius nurodymus ir jos tikslius išmatavimus. Tačiau duodamas nurodymus apie šventykloje stovėsiančią žvakidę, Dievas nurodė tiktai tai, kaip ji turi atrodyti ir kiek aukso turi būti panaudota jos gamybai. Dievas suteikė laisvę pačiam meistrui nuspręsti kokio aukščio ir pločio ji turi būti. Turbūt pamenate Kristaus palyginimą apie turtingą žmogų, kuris iškeliaudamas į svetimą šalį savo tarnams padalino talentus, kad jie juos naudotų ir taip uždirbtų kitus talentus. Tas, kuris turėjo penkis talentus, uždirbo kitus penkis. Tarnas turėjęs du talentus uždirbo kitus du, o tas, kuris turėjo vieną talentą, užkasė jį ir laukė, kada galės jį atiduoti savo šeimininkui. Toks jo elgesys grįžusiam šeimininkui nepatiko. Nors ir turėjo tik vieną talentą, tarnas turėjo jį naudoti, kad juo uždirbtų daugiau.

Šis palyginimas kalba apie naudojimą talentų, kuriuos mums davė Dievas. Tie talentai gali būti įvairiausi. Vieni turi sugebėjimą užjausti ir paguosti, kiti turi sugebėjimą išmintingai naudoti pinigus ir taip uždirbti jų dar daugiau, dar kiti turi sugebėjimą dirbti su vaikais, o dar kiti puikiai groja muzikos instrumentais. Kokie mūsų sugebėjimai bebūtų, jie yra mums DUOTI DIEVO. Ir nepamirškite: nėra nei vieno, kuris neturėtų jokių sugebėjimų. Tačiau patirtis rodo, kad turintys vieną talentą yra dažniausiai linkę jį paslėpti. Jie mano, kad tarnauti ir padėti turi tie, kurie turi daugiausiai talentų. Turintys vieną talentą dažnai galvoja, kad jų sugebėjimai yra per menki ir niekam tikę. Jie mano, kad savo gyvenimus jie gali pragyventi mėgaudamiesi kitų skleidžiama šviesa. Tačiau ar gi neparadoksalu, kad šventyklai apšviesti užteko žvakidės, pagamintos iš vieno talento aukso, kai tuo tarpu daugelis žmonių gavę tą patį talentą, jį paslepia manydami, kad tokios dovanos nepakaks tam, kad jų gyvenimo šviesa galėtų tinkamai šviesti.

Dievas jūsų gyvenimus apdovanojo dovanomis. Tačiau tik nuo jūsų priklauso ar jos bus panaudotos. Neleiskite, kad nei viena Dievo dovana liktų užkasta tolimiausiame jūsų širdies kampelyje. Dalinkite Dievo dovanas, kaip išmintingi prievaizdai ir Dievas pasirūpins, kad jūsų gyvenimai niekada neskendėtų tamsybėje….

Deividas Vanagas – Santykių supuoklės

Mantas Kučinskas — Sun, 13 Jun 2010 18:51:28 +0000

Santykių supuoklės