adventistai.lt » bendruomenė

Pauliaus bendradarbiai: Silas ir Apolas (Rimantas Marušauskas)

Rimantas Marušauskas — Sun, 25 Mar 2012 19:27:42 +0000

Bendradarbiavimo ir nuolankumo pamokos liudijantiems Evangeliją.

41 psalmė. Liudijimas – pokalbis su soc. darbuotoja Elvyra Grabnickiene

adventomedia — Thu, 24 Mar 2011 19:34:31 +0000

Biblijoje užrašyta 41 Dovydo psalmėje kalba apie tai, kad Dievas laimina tuos, kurie pasirūpina vargšais. Išgirskite ir pamatykite žmogų, kuris tai patyrė “savo kailiu”. Pokalbis su socialine darbuotoja Elvyra Grabnickiene. Tai įkvepiantis liudijimas kurį išgirdus negalėsi likti toks pat koks buvai, o požiūris į visuomenės atstumtuosius ir vargšus gali pasikeisti radikaliai.
Ponią Elvyrą kalbina Gina Kapučinskaitė.

Laimingas kas rūpinasi vargšais; nelaimės dieną jį Viešpats gelbės. Viešpats jį saugos ir stiprins, padarys laimingą žemėje… (Ps 41:1-3)

Vienybė Šventojoje Dvasioje (Vilnis Latgalis)

adventomedia — Thu, 24 Mar 2011 09:14:08 +0000

Pamokslas latvių kalba. Verčia Bertold Hibner.
Vienybė Šventojoje Dvasioje

Kritika. Žaidžiame dievus (George K. Knight)

Mantas Kučinskas — Thu, 29 Jul 2010 09:09:34 +0000

Ar matome skirtumą tarp dalykiškos kritikos ir priekabių? Iš tiesų žinojimas kaip reikia kritikuoti yra nuostabus dalykas. Nors tai parodo žmonių trūkumus bei padarytas klaidas, tačiau visada atveria erdvę tobulėti ir mokytis iš savęs paties. Šiuo atžvilgiu kritika yra labiau KURIANTI nei GRIAUNANTI. Kuriančioji krikščioniškame kontekste ir tarnauja žmonėms.

Jėzus nesmerkia kritikos. Priešingai – jo taikinyje tie, kurių kritika nepagrįsta. Aiškus priekabiavimas yra negatyvus dalykas. Priekabūs žmonės stengiasi kituose atrasti blogą savybę ir tikisi priversti kitą žmogų pasijausti kaltu. Jie jaučią malonumą suteikdami kaltės jausmą kitam. Jų ausys plačiai atvertos apkalbos, o lūpos jas ir toliau lengvai išplatina. Ir tai NĖRA krikščioniška. Tai šėtono simbolis.

Vienas paprasčiausių būdų atskirti kritikos nevaldantį žmogų, yra stebėti jo bendravimą su kitais žmonėmis: jis tampa negeranoriškas, pavydus, pagyrūniškas, arogantiškas, šiurkštus, džiūgaujantys kito nesėkme. Trumpai tariant žmogus pasidaro pagiežingas bei jaučia pasitenkinimą rasdamas klaidas kitų mąstyme ir gyvenime. Tačiau mes visi su tuo gyvename. Vieni leidžiame tam pasireikšti, kiti nenorime taip gyvent ir prašome Dievo pagalbos.

Buvimas Dievo kailyje, Dievo galios pasiglemžimas kilo dar iš edeno laikų. Teisdami žmogų ar jo motyvus, mes apsiimame Dievo vietą, kuri mums nepriklauso. Žmogaus darbų, teorijų, doktrinų kritikavimas, meilės ar pagarbos vedinas yra viena, tačiau teisti pačio žmogaus neturime teisės. Akimirka, kai imame teisti patį žmogų, imame patys žaisti Dievą. Bet pasakykime patys sau – ar žaisdami Dievą elgiamės krikščioniškai? Mes turime suprasti savo pačių silpnybes ir tai, kad be Dievo, mes esame NIEKAS, mes žlugę. Mes turime būti kuklūs. Dievas ir TIK Dievas suteikė mums gyvenimą ir tik jis turi mums rodyti kaip turime gyventi. Jei Dievas duotų mums tai, ko esame verti, kai kurie nebeegzistuotų…

Bet tai kodėl mes taip lengvai palenkiami ir stengiamės kitiems duoti tai, ko jie nusipelnė? Kodėl teisiame? Dievas neduoda mums to, ko esame verti, Jis duoda tai, ko mums reikia. Jis mums atleido nuodėmę bei išgelbėjo nuo pragaro ir gelbsti bei palaiko gyvenimą kasdien. O kai pagaliau suprantame svarbą to, ką mums duoda Dievas, suprantame ir tai, kad turime būti be galo dėkingi už visus mums duotus šansus gyvenime.

Išėjimo 25:39 Šventykloje stovėjo žvakidė, padaryta iš vieno talento aukso. Statant šventyklą Dievas davė konkrečius nurodymus ir jos tikslius išmatavimus. Tačiau duodamas nurodymus apie šventykloje stovėsiančią žvakidę, Dievas nurodė tiktai tai, kaip ji turi atrodyti ir kiek aukso turi būti panaudota jos gamybai. Dievas suteikė laisvę pačiam meistrui nuspręsti kokio aukščio ir pločio ji turi būti. Turbūt pamenate Kristaus palyginimą apie turtingą žmogų, kuris iškeliaudamas į svetimą šalį savo tarnams padalino talentus, kad jie juos naudotų ir taip uždirbtų kitus talentus. Tas, kuris turėjo penkis talentus, uždirbo kitus penkis. Tarnas turėjęs du talentus uždirbo kitus du, o tas, kuris turėjo vieną talentą, užkasė jį ir laukė, kada galės jį atiduoti savo šeimininkui. Toks jo elgesys grįžusiam šeimininkui nepatiko. Nors ir turėjo tik vieną talentą, tarnas turėjo jį naudoti, kad juo uždirbtų daugiau.

Šis palyginimas kalba apie naudojimą talentų, kuriuos mums davė Dievas. Tie talentai gali būti įvairiausi. Vieni turi sugebėjimą užjausti ir paguosti, kiti turi sugebėjimą išmintingai naudoti pinigus ir taip uždirbti jų dar daugiau, dar kiti turi sugebėjimą dirbti su vaikais, o dar kiti puikiai groja muzikos instrumentais. Kokie mūsų sugebėjimai bebūtų, jie yra mums DUOTI DIEVO. Ir nepamirškite: nėra nei vieno, kuris neturėtų jokių sugebėjimų. Tačiau patirtis rodo, kad turintys vieną talentą yra dažniausiai linkę jį paslėpti. Jie mano, kad tarnauti ir padėti turi tie, kurie turi daugiausiai talentų. Turintys vieną talentą dažnai galvoja, kad jų sugebėjimai yra per menki ir niekam tikę. Jie mano, kad savo gyvenimus jie gali pragyventi mėgaudamiesi kitų skleidžiama šviesa. Tačiau ar gi neparadoksalu, kad šventyklai apšviesti užteko žvakidės, pagamintos iš vieno talento aukso, kai tuo tarpu daugelis žmonių gavę tą patį talentą, jį paslepia manydami, kad tokios dovanos nepakaks tam, kad jų gyvenimo šviesa galėtų tinkamai šviesti.

Dievas jūsų gyvenimus apdovanojo dovanomis. Tačiau tik nuo jūsų priklauso ar jos bus panaudotos. Neleiskite, kad nei viena Dievo dovana liktų užkasta tolimiausiame jūsų širdies kampelyje. Dalinkite Dievo dovanas, kaip išmintingi prievaizdai ir Dievas pasirūpins, kad jūsų gyvenimai niekada neskendėtų tamsybėje….

12. Bažnyčia

Mantas Kučinskas — Wed, 12 May 2010 15:14:22 +0000

Bažnyčia yra tikinčiųjų, išpažįstančių Jėzų kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją, bendruomenė. Kaip ir Senajame Testamente, mes esame pakviečiami iš pasaulio. Mes susiburiame kartu garbinti, bendrauti, mokintis iš Žodžio, švęsti Viešpaties Vakarienę, tarnauti visai žmonijai ir skelbti Evangeliją visam pasauliui. Bažnyčia gauna savo teises iš Kristaus, kuris yra įsikūnijęs Žodis, ir i Biblijos, kuri yra užrašytas Žodis. Bažnyčia yra Dievo šeima. Jos nariai, Jo įvaikinti kaip vaikai, gyvena naujosios sandoros pagrindu. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tikinčiųjų bendruomenė, kurios galva yra pats Kristus. Bažnyčia yra nuotaka, už kurią mirė Jėzus, kad galėtu ją pašventinti ir apvalyti. Jis, pergalingai sugrįžęs antrą kartą, pasiims šlovingąją bažnyčią pas Save, už kurią Jis sumokėjo Savo krauju ir kuri yra šventa ir be jokio trūkumo.
Pr 12,3; Apd 7,38; Ef 2,19-22; 1,22.23; 5,23-27; Kol 1,17.18

14. Kristaus kūno vienybė

Mantas Kučinskas — Wed, 12 May 2010 15:07:24 +0000

Bažnyčia yra vienas kūnas, susidedantis iš daugybės narių, pašauktų iš kiekvienos tautos ir giminės. Kristuje mes esame nauji kūriniai. Mūsų neturėtų skaldyti skirtumai tarp turtingų ir vargšų, vyrų ir moterų, kilmingųjų ir paprastų bei rasiniai, kultūrinai ir tautiniai ypatumai. Mes vis esame lygus Kristuje, kuris Savo Dvasia visus mus subūrė kartu. Mes turime tarnauti ir būti aptarnaujami be jokio susiskaldymo. Mes dalijamės tuo pačiu tikėjimu ir viltimi, kuriuos dėka Jėzaus Kristaus apsireiškimo randame Rašte ir visiems apie tai liudijame. Šios vienybes šaltinis yra vienybe triasmenio Dievas, kuris mus įvaikino, kaip Savo vaikus.
Rom 12,4.5; 1Kor 12,12-14; Mt 28,19.20; Ps 133,1; 2Kor 5,16.17; Apd 17,26.27; Gal 3,27.29; Kol 3,10-15; Ef 4,1-6.14-16; Jn 17,20-23