Šis Dievo pažadas buvo daug kartų pakartotas per kitus pranašus, kol galiausiai Jėzus pats ėmė kurti tos Karalystės pagrindus. Tai įvyko prieš pora tūkstančių metų, kai Jėzus per Mariją priėmė žmogaus kūną.

Sulaukęs trisdešimties metų, Jėzus pasikrikštijo ir ėmė skelbti Dievo karalystės principus. Per tą laiką Jis subūrė dvylika Savo pasekėjų, apaštalų (gr. apostolos – pasiuntinys), kuriuos apmokė ir pasiuntė tęsti Jo darbą – skelbti Kristaus mokslą – Evangeliją, gerąją naujieną, iki pat žemės pakraščių, kur tik gyvena žmonės. Po to Jėzus grįžo pas Savo Tėvą, ten, iš kur Jis buvo atėjęs.

Šitas laikotarpis vadinamas Kristaus pirmuoju atėjimu. Tačiau visą tą laiką Jėzus mokė, kad atpirkimas iš nuodėmių – tai tik pirmoji Jo plano dalis. Jis ateis dar kartą. Tada Jis ir įkurs Savo amžinąją karalystę. Šitą tikinčiųjų viltį Jėzus įtraukė į maldą, kurios mokė Savo pasekėjus: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. (Mt 6, 10) Šitos maldos žodžius krikščionys kartoja iš kartos į kartą jau porą tūkstančių metų. Ši viltis neužgeso ir neišblėso iš Jo pasekėjų atminties. Tai vadinama Kristaus antruoju atėjimu. Apaštalas Paulius rašo: „Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui“. (Hbr 9, 28) Jėzus ir pats labai konkrečiai nusakė Savo tarnavimo antrąją dalį: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą, tikėkite ir Mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Antraip argi būčiau sakęs: ‚Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) Tai Jėzus pasakė prieš palikdamas Savo pasekėjus, kad jie suprastų, jog Jis nemeta jų, bet eina toliau įgyvendinti Savo planų.

Kur Jis ruošia tas vietas? Kur ta vieta, kur Jis yra? Apaštalas Paulius sako: „Mat Kristus įžengė ne į rankų (žmogaus) darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“. (Hbr 9, 24) Taigi aišku, Jėzus grįžo pas Savo Tėvą, ten, kur Jis buvo per amžinuosius laikus. Savo paskutinėje maldoje Tėvui, prieš suėmimą ir nukryžiavimą, Jėzus Tėvui pateikė tokį prašymą: „Tėve, Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš, kad jie pamatytų Mano šlovę, kurią esi Man suteikęs, nes pamilai Mane prieš pasaulio įkūrimą“. (Jn 17, 24)

Evangelistas Lukas aprašo Jėzaus atsiskyrimą nuo mokinių. Manau, kad tai buvo įspūdinga. Tai atsiskleidžia ir žiūrovų elgesyje. „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas Jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“. (Lk 24, 50–51) „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių“. (Apd 1, 9) Toliau Lukas rašo, kad stebėtojams sunku buvo atsitokėti ir patikėti tuo, kas įvyko. „Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: ‚Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų‘“. (Apd 1, 10–11)

Angelai, kurie šiuo atveju pasirodė žmogaus pavidalu, pakartojo, kad Jėzus ateis dar kartą. Be to, angelai nurodė ir būdą, kaip tai įvyks. Pirmą kartą Jėzus atėjo žmogišku būdu – gimė kaip kūdikis per Mariją. Tačiau antras kartas bus skirtingas. Jis nebegims kūdikiu. Jis pratęs Savo tolimesnius planus. Dabar Jo atėjimas nebus toks nepastebimas, kaip pirmą kartą. Jėzus pasakė: „Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas“. (Mt 24, 27) „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs Savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“. (Mt 24, 30–31) „Kai ateis Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste“. (Mt 25, 31) Jėzaus antrasis atėjimas tikrai skirsis nuo pirmojo. Dabar Jėzus ateis su visa Savo dieviška šlove ir didybe. Neveltui pasakyta, kad daugeliui tai sukels spontanišką raudą. Dabar jie pamatys, ko atsisakė, ką atmetė ir ką prarado.

Toliau kalbėdamas, Jėzus praneša Savo antrojo atėjimo tikslą. Jis ne vienas. Apie vieną jau skaitėme: „‘Einu jums vietos paruošti‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“. (Jn 14, 1–3) Tačiau tai ne vienitelis tikslas. Jėzus sako, kad būtent tada spręsis kiekvieno žmogaus amžinasis likimas. Ne visi žmonės vienodi, ne visi siekė tų pačių tikslų, ne visi buvo mieli, atidūs ir gailestingi. Net ne visi buvo sąžiningi. Jėzus pareiškia, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas Dievui, savo Kūrėjui, už savo veiksmus. „Juk Žmogaus Sūnus ateis Savo Tėvo šlovėje su Savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“. (Mt 16, 27)

Kadangi tai visuotinis teismas, tai ir Jėzaus atėjimas turi būti labai viešas – visi turi Jį pamatyti. „Štai Jis ateina su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis, net ir tie, kurie Jį perdūrė; ir dėl Jo raudos visos žemės giminės. Taip, amen!“ (Amen – tikrai taip) (Apr 1, 7)

Šitai tikslo daliai įgyvendinti neužtenka Jėzui tik ateiti į žemę. Daugybė tikinčių žmonių, – nuo pasaulio pradžios iki paskutinių dienų – kuriuos Jis numatė pasiimti pas Save, yra mirę. Tad pažvelkime, kas dar pažadėta to šlovingojo atėjimo metui.

Tai konkrečiai aprašo apaštalas Paulius. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“. (1Tes 4, 13–18) Labai nuosekliai ir aiškiai užrašyta. Pirmiausia apaštalas sako, kad mums reikia žinoti, kaip visa tai įvyks. Priešingu atveju ir mes beviltiškai raudosime išsiskirdami su mirštančiais mūsų tikinčiais artimaisiais. Paulius sako, kad tai išgyvena tie, kurie miršta be vilties. Po mirties jiems jokia pagalba nebegalima.

Kitas dalykas, jei žmogus miršta turėdamas viltį Kristuje. Tai yra, jei jo gyvenimas atitiko tuos kriterijus, kurių Kristus laukia iš mūsų. Tada mirtis mums – tik miegas, iš kurio būsime pažadinti. Bet ne anksčiau, negu sugrįš Jėzus. O tai dar neįvyko. Tad visi mirusieji tebesiilsi kapuose, laukdami to šlovingojo prisikėlimo. Iškilmingas vyriausiojo angelo trimito gausmas, ir atsiveria mirusių tikinčiųjų kapai. Sunku patikėti? Be abejo. Paulius tai pavadina „paslaptimi“. Jis ne tik tvirtina, kad tai įvyks, bet ir pasako, kokiais kūnais kelsis mirusieji. „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“. (1Kor 15, 51–53) Čia Paulius kalba ne apie visą žmoniją. Čia jis sako “„mes“, tai yra, tikintieji.

Taigi kas laukia tikinčiųjų prisikėlimo dieną? Pirmiausia, Raštas sako, kad kelsis tikintieji, kurie gyveno prieš tai, ir jie kelsis jau negendančiais kūnais, tai yra jie nebesirgs, nebemirs, jų kūnai numatyti amžinam gyvenimui. Po to tie tikintieji, kurie Jėzaus atėjimo metu dar buvo gyvi, taip pat akimirksniu gauna tokį pat negendantį kūną. Tada susidaro viena bendra grupė, ir jie paimami prie Dievo sosto, kad visada liktų su juos atpirkusiu Viešpačiu. Jau Senojo Testamento laikais per pranašą Izaiją, gyvenusį septynis šimtus metų prieš Kristaus gimimą, Dievas buvo pasakęs: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels, nes Tavo rasa – rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis (kapas) atiduos mirusiuosius“. (Iz 26, 19)

Bet juk tuo metu, kada Jėzus ateis antrą kartą, čia, žemėje gyvens ir ne visai amžinam gyvenimui pasiruošusių žmonių. Daugybė kitų taip pat ilsisi kapuose. Kas jų visų laukia? Ar ir jie tuo metu kelsis, ar ir jie gaus tą šlovingą negendantį kūną? Ar jie to siekė ir dabar turi pagrindo to tikėtis? Ką sako Raštas?

„Visi kiti mirusieji neatgijo iki pasibaigiant tūkstančiui metų. Toks yra pirmasis prisikėlimas. Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios“. (Apr 20, 5–6) Taigi aišku, kad ir prisikėlimai bus du: pirmasis ir antrasis. Raštas sako, kad pirmasis skirtas Dievo žmonėms. Nedorėliams jis negalioja. Jiems dar tūkstantį metų ilsėtis kape, iki antrojo prisikėlimo. O kaip su gyvaisiais, tais, kurie Jėzaus atėjimo metu gyvens žemėje? „Dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos ritinys, ir visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų. Tuomet žemės karaliai, didikai, karo vadai, turtuoliai, galiūnai, visi vergai ir laisvieji pasislėpė urvuose ir tarp kalnų uolų. Jie šaukė kalnams ir uoloms: ‚Griūkite ant mūsų ir paslėpkite mus nuo Sėdinčiojo soste veido ir nuo Avinėlio rūstybės, nes atėjo didi Jų rūstybės diena, ir kas galės ištverti?!‘“ (Apr 6, 14–17) „Visus kitus išžudė raitelis kalaviju, einančiu iš burnos. Ir visi paukščiai prisilesė jų lavonų“. (Apr 19, 21) Kad ir koks klaikus vaizdas, bet ko  geresnio nedorėliai gali tikėtis? Tai jie patys bėga nuo Kristaus ir Jo šlovės. Tai jie patys geriau trokšta žūti po kalnų griuvėsiais, negu susidurti akis į akį su Tuo, kurį niekino ir juokėsi iš Jo. Tad belieka paukščiams sunaikinti jų lavonų liekanas.

Tačiau tai dar ne paskutinis teismas. Tai tik pauzė tarp įvykių, kuriais turės amžiams užsibaigti nuodėmės sukelta problema Visatoje.

Tik teisieji galės džiaugtis tą iškilmingąją dieną, kada jų priespauda bus užsibaigusi. „Tą dieną bus sakoma: ‚Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir Jis mus išgelbėjo! Štai Viešpats! Juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime ir linksminkimės, kad Jis mus Išganė!‘“ (Iz 25, 9)

Plačiau apie tuos įvykius, tūkstanties metų laikotarpį ir kas po jo, pakalbėsime kitose temose. Dabar norėtųsi iškelti dar vieną mintį: kada tai įvyks? Ar žinomas tas laikas, kada Jėzus sugrįš į žemę? Juk jau beveik du tūkstančiai metų, kai tikintieji meldžiasi laukdami tos dienos? Ar ji žinoma? Štai ką sako Raštas: „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas“. „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“. (Mt 24, 36.32–33) Sąmoningai Jėzus nepranešė Savo sugrįžimo laiko. Juk tikrai mes būtume linkę papiktnaudžiauti savo atėjimu pas Dievą, žinodami, kad dar daug laiko turime. Tačiau Jėzus pasakė, kad kaip kituose gamtos reiškiniuose mes suvokiame besikeičiančius įvykius, taip ir dėl Jo sugrįžimo yra ženklų, arba požymių, pagal kuriuos galime orientuotis laike. Apie juos pakalbėsime artimiausioje temoje.

Galiausiai, juk ne taip svarbu, kada tai įvyks, jei mes būsime pasiruošę tam. Blogiau, jei tai mus užkluptų nepasiruošusius. Jėzus tam ir ragina mus: „Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje“. (Lk 21, 36)

Blogis – tai blogi santykiai su Dievu. Tikriau nebuvimas santykių su Juo. Tai konfliktas su Tuo, kuris mus sukūrė ir nuo kurio priklauso visa gerovė ir saugumas. Tai mūsų nesiskaitymas su Jo pažadais ir perspėjimais, tai mūsų maištavimas ir nepaklusnumas Jam. Apaštalas Jonas taip apibūdina nuodėmę: „Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo Įstatymą, nuodėmė – tai Įstatymo laužymas“. (1Jn 3, 4)

Dar kartą prisiminkime, kiek nuodėmė išplitusi mūsų aplinkoje: „Kaip parašyta: ‚Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėras kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno“. (Rom 3, 10–12) Sutiksite, kad apaštalas „nepersūdė“. Ir Jėzus yra pasakęs, kad nuodėmė taip paveikė mus, jog mes prilygstame vergo būsenai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ‚kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“. (Jn 8, 34)

Toliau Raštas mums primena mūsų išgyvenimą: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne“. (Rom 7, 18) Kam neteko to patirti? Gal per daug kartų!

Ši tikrovė visiškai sužlugdytų mūsų gyvenimo prasmę, jei Dievas Savo Žodyje nebūtų suteikęs mums vilties. Dievas sako, kad Jis nėra abejingas Savo kūriniams, kuriuos sukūrė panašius į Save, kaip Savo vaikus. Net mums puolus į šėtono glėbį, Dievas tebemyli mus. Atėjęs žmogaus kūne į šį pasaulį, Jėzus būtent to siekė – parodyti Dievo tikruosius jausmus žmogui. Jonas rašo: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“. (Jn 1, 18) Ir koks gi tas Dievas? Tas pats Jonas rašo: „Dievas yra meilė“. (1Jn 4, 8) Ir štai kaip pasireiškė Jo meilė žmogui, – tai aiškiai matome Jėzaus gyvenime, tai Jis pareiškė asmeniškai: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn 3, 16) Ir tame nieko naujo. Jau Senojo Testamento laikais, apie šešis šimtus metų prieš Kristaus įsikūnijimą, per pranašą Jeremiją Dievas buvo pasakęs: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile“. (Jer 31, 3)

Kaip Dievas įgyvendina Savo siekį mus išgelbėti, jau skaitėme – siuntė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. O dabar plačiau pažvelkime į tai, kaip tai vyko.

Laiške galatams apaštalas Paulius rašo: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“. (Gal 4, 4–5) „Atėjus laiko pilnatvei“ mums primena gilioje senovėje Dievo duotus pažadus, kuriuos įgyvendino pačiu tinkamiausiu metu. Jis jų nepamiršo, kaip kad nepamiršo ir mūsų vargų. Štai kaip tai vystėsi.

Prieš porą tūkstančių metų Dievo siųstas angelas atėjo pas Juozapą, Marijos sužadėtinį, ir jam pranešė: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių“. (Mt 1, 21) Kai Jėzus buvo įgyvendinęs visus Jo tarnavimui numatytus dalykus, kai Jis grįžo į Savo amžinąją buveinę pas Tėvą, likę kaip Jo darbo pratęsėjai, apaštalai taip skelbė apie Jėzų: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12) O daugiau mums ir nereikia! Jeigu Jėzaus veikla pakankama, kam mums ieškoti dar kažko? Todėl nuo to meto per visą Evangeliją skamba didysis vilties pažadas: „Todėl Jis (Dievas) per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį (Jėzų) eina prie Dievo. Jis (Jėzus) amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25) Antroje temoje skaitėme, kad Jėzus mus sukūrė, šioje – kad Jis mus atpirko iš nuodėmių, dabar prie viso to Paulius sako, kad Jis mus užtaria, Jis mūsų Užtarėjas, Tarpininkas, arba Kunigas.

Praeitoje temoje kalbėjome apie galingą nuodėmės pasireiškimą mūsų prigimtyje. Dabar skaitykime Jėzaus pažadą, kad Jis, ir tik Jis, gali mus išlaisvinti iš tos nuodėmės vergijos. „Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“. (Jn 8, 36) Būti iš tiesų laisvam yra didžiausia paguoda. Žmonės už laikiną laisvę atiduoda savo gyvybes. O Dievas dėl mūsų amžinos laisvės mūsų nieko nereikalauja aukoti. Dievas pats paaukojo Savo Auką – Jėzų Kristų, kad mus išlaisvintų. Jėzui tai kainavo didžiulį išniekinimą, skausmą, kančią ir mirtį. Mums išlaisvinimą Dievas siūlo veltui.

Kad galėtų nemirtingas Dievas įgyvendinti atpirkimą per mirtį, Jam reikėjo prisiimti mirtingo žmogaus kūną. Tai Jis padarė per Mariją. Jonas rašo: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir Tiesos“. (Jn 1, 14) Kiek kartų esame girdėję šiuos žodžius! Patikėkime jais.

Taigi Kristus atėjęs prisiėmė visos žmonijos – milijardų žmonių padarytas nesuskaičiuojamas nuodėmes – ir už visas jas sumokėjo Savo gyvybe, mirdamas ant kryžiaus. Kristus sutiko tapti kaltu ne už Savo – Jis nepadarė nė vienos nuodėmės – bet už svetimas, mūsų padarytas nuodėmes. „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: ‚Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. (Gal 3, 13) „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė Savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę“. (Gal 4, 4–5) Kitoje vietoje Paulius rašo: „O Dievas mums parodė Savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“. (Rom 5, 8) Taigi mūsų nuopelnų mūsų pačių išganyme neperdaugiausia. Visame tame Dievo iniciatyva ir priemonės.

Ir dar kas įdomu, kad šitas išgelbėjimo planas buvo sumanytas ne tada, kada Jėzus atėjo į šią žemę, net ne tada, kada įvyko puolimas. Tai Dievas buvo sumanęs per Savo visažinojimą dar prieš sukurdamas pasaulį. Petras rašo: „O Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris Jį prikėlė iš numirusių ir suteikė Jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą“. (1Pt 1, 20–21)

Apaštalas Paulius sako, kad Jėzaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas yra svarbiausios mūsų tikėjimo ir išganymo gairės. „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; Jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“. (1Kor 15, 3–4)

Taigi Senojo Testamento pranašystės iš anksto nusakė Dievo planą išgelbėti mus, o Naujasis Testamentas aprašo, kaip Jis tai įvykdė. Visas Šventasis Raštas atskleidžia Dievo charakterį, tikslus ir veiksmus. Dievas iš Savo pusės padarė viską, kas reikalinga mūsų išsigelbėjimui iš šėtonui skirto likimo. Toliau pažvelgsime, kaip mes galime pasinaudoti šia Dievo nepelnyta malone savo išsigelbėjimui.

Atpirkęs žmoniją ir ruošdamasis grįžti pas Tėvą, Jėzus dar kartą priminė tą svarbiausią tiesą: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“. (Lk 24, 46–47) Apaštalas Paulius priešpastato tas dvi priešingas tiesas: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. (Rom 6, 23) Taigi pirmas žingsnis link Dievo ir mūsų išganymo – asmeniškas pasirinkimas. Pasekmės parodytos aiškiai.

Kitas žingsnis – tikėjimas. Kuo? Dievu, Jėzaus auka už mus, Dievo pažadais mums ir viskuo, kas parašyta Jo Žodyje. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“. (Ef 2, 8–9) Pasirodo, kad mūsų nuopelnų tame nėra. Dievas jų net nereikalauja. Išganymas ir nuodėmių atleidimas – absoliuti Dievo dovana Jėzuje Kristuje. Tačiau mes turime tuo tikėti. „Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“. (Ef 3, 17)

Nors mūsų nuopelnų mūsų išganyme nėra, tačiau tai nereiškia, kad tikėjimu priėmę Jėzaus amžinojo gyvenimo dovaną, toliau gyventume nedorą, nuodėmingą gyvenimą. Tai Jėzaus auką darytų beprasmiška. Tai rodytų, kad mes gyvename dvejopą gyvenimą – vieną, tarnaudami šėtonui, kitą – priimdami dovanas iš kito asmens. Tai būtų nesąžininga. Dievas mus kviečia apsispręsti ir rinktis, kam mes tarnausime. Juk Jis pasakė, kad dviem ponams neįmanoma tarnauti.

Bijodamas savo kolegų, kartą pas Jėzų nakčia apsilankė vienas įžymus Rašto mokytojas, Nikodemas. Jis tikėjosi įdomios diskusijos su Jėzumi. Tačiau Jėzus nesileido į diskusijas, o iš karto nurodė esmę: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: ‚jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės.‘ Nikodemas paklausė: ‚Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?‘ Jėzus atsakė: ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė ir kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės‘“. (Jn 3, 1–7) Tuo Jėzus parodė, kad dvasinis pasikeitimas prilygsta iš naujo gimimui. Tai yra visiškas pasikeitimas. Tai nėra tik kažko pagerinimas, bet esminis visos žmogiškos esybės atsinaujinimas. Toliau matysime, kaip tai pasireiškia.

Panašią mintį teigia ir Paulius: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. (2Kor 5, 17) „Sena“ – tai mūsų nuodėminga prigimtis ir atitinkamas gyvenimas. „Nauja“ – be abejo, gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį. Ir šitą naują gyvenimą Paulius siūlo pradėti nuo mąstymo pasikeitimo. „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“. (Rom 12, 2) Mūsų prigimtinis mąstymas yra egoistiškas, ribotas, nematantis toliau šios dienos. Toks mąstymas nesiderina su Dievo tikslais ir mintimis. Toks žmogus nesuvokia Dievo planų ir jam šie atrodo keisti, nepriimtini. Pirmiausia turi pasikeisti mąstymas, ir tik tada galime suprasti Dievą, Jo veiksmus, tikslus ir priemones. Tik tada mes būsime pasiruošę net nukentėti už tiesą, aukotis dėl kitų. Tik tada Dievo valia, išreikšta Jo Įstatyme, bus mums priimtina. Taigi be pasikeitusio mąstymo iš mūsų neišeis tikras krikščionis, koks galėtų tikėtis amžino gyvenimo su Dievu.

Net ir suvokdamas Dievo valią, neatgimęs, neatsinaujinęs, nesujungęs savo gyvenimo su Dievu žmogus negali gyventi pagal Dievo valią. Jam neužteks savosios jėgos ir ištvermės. Dievas negalėtų sulaukti iš mūsų Jo valios vykdymo, jeigu nebūtų numatęs tam Savo priemonių. Štai kaip teigia Raštas. „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“. (Jn 1, 12) Paulius tvirtina tai asmeniškai patyręs: „Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“. (Fil 4, 13)

Siūlydamas Savo malonę ir pagalbą žmogui, Dievas nori sukurti tvirtus santykius ir abipusę sąjungą. Ši sąjunga su Dievu vadinama Sandora. Sandora nekuriama vienpusė. Sandoroje dalyvauja mažiausia du asmenys ir jų abiejų sutarties sąlygos bei pasižadėjimai sudaro Sandoros esmę. „Ir štai kokia bus Sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, praslinkus anoms dienoms, – sako Viešpats: – Aš duosiu Savo įstatymus jų protams ir juos įrašysiu jų širdyse, Aš būsiu jiems Dievas, o jie bus Man tauta“. (Hbr 8, 10) Jeigu šią Sandorą Dievas sudaro „praslinkus anoms dienoms“, tai yra po Senojo Testamento laikų, tai ir Sandora su „Izraelio namais“ reiškia Naujojo Testamento tikinčiuosius (žr. Rom 2, 28–29). Be Sandoros įsipareigojimų ir pasižadėjimų Sandora bus neveiksminga. Čia prisiimama atsakomybė ir įsipareigojimai. Dievas nešvaisto Savo malonės į kairę ir dešinę. Jeigu Jis renka žmones artimai bendrystei su Juo per visus amžinybės laikus, Jis turi teisę tikėtis jų lojalumo ir ištikimybės. Mūsų Sandoros įsipareigojimai leidžia Dievui vykdyti Jo įsipareigojimus mums, juk Dievas mus nori susigrąžinti iš šėtono ir vėl padaryti Savo vaikais. Apaštalas Paulius sako, kad „visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“. (Rom 8, 14) Ką reiškia „vedami Dievo Dvasios“? Tai Jėzus pasakė Nikodemui: : ‚Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė ir kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės‘“. (Jn 3, 1–7) Gimti iš Dvasios reiškia visiškai atsiduoti Dievo Šventosios Dvasios vadovavimui. Be maištavimo, be murmėjimo, be priešinimosi ar veidmainiavimo. Būti Dievo vaiku reiškia būti labai artimu Jam ir daug kuo panašiu į savo Tėvą.

Apie Šventąją Dvasią kaip Dieviškos Trejybės atstovą mes jau kalbėjome antroje temoje. Ten mes taip pat pastebėjome, kad Šventoji Dvasia tapo Kristaus Vietininku Jėzui grįžus pas Tėvą. „Aš prašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse.“ „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską priims, ką esu jums pasakęs“. (Jn 14, 16–17.26) Jėzus pasakė, kad Šventoji Dvasia bus jumyse – Jo pasekėjuose. Jeigu mes esame Jėzaus pasekėjai, tada Šventoji Dvasia skirta ir mums, kad globotų, mokytų, vestų ir ugdytų mus. Mes negalime Jos ekploatuoti, tačiau Ji visada yra pasiruošusi padėti nuoširdiems ir nuolankiems Dievo vaikams.

Ir ne tik Šventoji Dvasia žada apsigyventi mumyse. Jėzus pažadėjo, kad įtikėjusieji Jį susijungia su visa Dieviška Trejybe. „Jėzus jam atsakė: ‚Jei kas Mane myli, laikysis Mano Žodžio, ir Mano Tėvas jį mylės; Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“. (Jn 14, 23) Tai reiškia, kad Dievas Tėvas, Sūnus Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia mus priima į Savo šeimą, padaro Savo vaiku ir prisiima visą atsakomybę už mus. Suprantama, kad tokia sąjunga pakeičia ir mūsų santykius su Dievu. Jonas rašo: „Iš to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome Jo įsakymus, nes tai ir yra Dievo meilė – vykdyti Jo įsakymus“. (1Jn 5, 2–3) „Kas tik gyvena Jame, tas nedaro nuodėmių, o nė vienas, nusidėjėlis Jo neregėjo ir nepažino. Vaikeliai! Tegul niekas jūsų nesuklaidina! Kas teisiai elgiasi, tas yra teisus, kaip ir Jisai teisus. Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų. Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo. Taip išaiškėja Dievo vaikai ir velnio vaikai; tas, kuris elgiasi neteisiai, nėra iš Dievo; taip pat tas, kuris savo brolio nemyli“. (1Jn 3, 6–10)

Apibendrinant šią nuostabią išganymo temą, norėtųsi priminti apaštalo Jono žodžius, kad amžinąjį gyvenimą paveldės tie, kas priėmė Jėzaus malonės dovaną, atgimė iš Šventosios Dvasios ir sujungė savo gyvenimą su Dievu: „Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo“. (1Jn 5, 12) Dievas padovanojo mums Savo Sūnų, kad per Jį mes visi turėtume amžinąjį gyvenimą.

Viskas atrodo nuostabu, jeigu mes patys negyventume toje žemėje ir nematytume labai jau netobulų dalykų. Ar Dievas būtent tokią kūrybą įvertino „labai gerai“, ar Jam patinka, kas čia vyksta, ką mes patiriame? Kiekvienas suvokiame, kad kažkas ne taip. O gal pradžioje buvo ne taip? Gal kažkas yra pasikeitę? Ar Biblijoje kas nors kalbama šiuo klausimu? Saliamonas, gyvenęs beveik prieš tris tūkstančius metų, Dievo įkvėptas, parašė taip: „Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į svarstymus“. (Mok 7, 29)

Kodėl? Ar jiems ko nors trūko? Gal jie norėjo kažką patobulinti Dievo kūryboje? Svarbiausia, ar jie patys tai sumąstė? Tai, ką šiuo metu mes matome ir patiriame, gali būti apibūdinta Jėzaus mokinio apaštalo Jono žodžiais: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“. (1Jn 5, 19) Net doriausi ir teisingiausi žmonės nepajėgia išvengti klaidingų sprendimų ir veiksmų. Kokios jėgos yra užvaldžiusios žmogaus sąmonę ir veiksmus? Ar įmanoma joms pasipriešinti? Ar mes taip amžinai ir liksime to įtakoje?

Dievo Žodis turi mums atsakymą. Tačiau tas atsakymas mums gali nuskambėti keistokai: pirmasis karas kilo danguje. Mes pripratę galvoti, kad danguje – viskas puiku, blogai tik čia, žemėje. Dievas nebijo atskleisti šios didžiosios tragedijos, kuri prasidėjo būtent ten, danguje, paslaptį. Sunku patikėti, kad vienas iš tų šlovingųjų angelų, kuris buvo arčiausia Dievo, galėjo suabejoti Dievo charakteriu ir Jo valdymu.

„Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir Jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai“. (Apr 12, 7–9) Taigi dabar jau turime kažkokį, nors ir ne galutinį, vaizdą. Mykolas – tai vienas iš Jėzaus vardų. Pačiame tekste pasakyta, kad „slibinas“ yra „senoji gyvatė, velnias ir šėtonas“. Bet jis anksčiau buvo angelas, kaip ir kiti jo bendrai. Dar pasakyta, kad būtent jis suvedžiojo visą pasaulį. Matome, kad ne pats žmogus, bet būtent tas atpuolęs angelas, sukėlė šitą maištą danguje, o vėliau tas maištas persimetė į žemę. Taigi blogio autorius Biblijoje parodomas šėtonas, o žmonės – jo marionetės.

Pirmiausia randame, kad sukėlęs maištą danguje, šėtonas pralaimėjo ir buvo nublokštas iš dangaus drauge su savo bendraminčiais. Vėliau skaitydami pamatysime, kad dėl nepatyrimo, pirmieji žmonės patikėjo jo klasta ir „priglaudė“ jį. Dabar jis jaučiasi turįs visas teises į žmogų ir jo valdas – žemę. Todėl Jonas ir pasakė: „Visas pasaulis yra piktojo pavergtas“. (1Jn 5, 19) To niekas nepaneigs. Kuris nesame vienaip ar kitaip patyrę to pasireiškimą?

Ši tema mums labai sunkiai suprantama, nes viskas vyksta mūsų užkuliuose. Mes gauname pamatyti tik galutinį rezultatą – blogį, tačiau mes nematome visos tos veiklos, kuri vyksta už mūsų nugarų. Todėl dažniausia mes kovojame su blogio pasekmėmis, o ne su priežastimi, kurios nematome.

Norėdamas palengvinti mums šio klausimo supratimą, Dievas Savo Žodyje panaudoja mūsų patiriamus ir išgyvenamus pavyzdžius. Dievas paima vos ne iki šėtono lygio sužvėrėjusį valdovą – tironą ir jį pastato mums kaip šėtono veiklos pavyzdį. Vienas jų – senovės Babilono karalius. Apibūdindamas jo žiaurią veiklą, Dievas toliau tęsia mintį, atskleisdamas jau nebe Babilono karaliaus, o šėtono veiklą, nes karalius niekada nebuvo danguje ir neatliko tokių veiksmų, kokie minimi šiame tekste: „Tai nupuolei iš dangaus, Aušrini, aušros sūnau! (Šitas vardas lotyniškame Biblijos vertime yra Liuciferis, šviesos nešėjas) Kaip tave sukniubdė ant žemės, tave, kuris išguldei tautas! Kadaise manei savo širdyje: ‚Užlipsiu į dangų, viršum Dievo žvaigždžių iškelsiu savo sostą. Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai, pačiuose Šiaurės pakraščiuose. Užlipsiu ant aukščiausių debesų ir prilygsiu Aukščiausiajam!‘“ (Iz 14, 12–14)

Kitas „neblogas“ šėtono veiklos pavyzdys – Tyro karalius: „Taip kalba Viešpats Dievas. Tu buvai tobulumo antspaudas, kupinas išminties ir tobulo grožio. Tu buvai Edene, Dievo sode; tave puošė visokiausi brangakmeniai: sardis, chrizolitas ir deimantas, berilas, oniksas ir jaspis, safyras, rubinas ir smaragdas; iš aukso tavo karuliai ir puošmenos. Tą dieną, kai buvai sukurtas, jie buvo padirbti. Su kerubu išskleistais ir saugančiais sparnais Aš padariau tave globėju; tu gyvenai ant Dievo šventojo kalno ir vaikščiojai tarp ugningųjų akmenų. Tu buvai be dėmės savo keliuose nuo pat savo sukūrimo dienos, ligi buvo nustatyta tavo kaltė. Per savo plačiąją prekybą tu prisipildei smurto ir nusidėjai, todėl varau tave toli nuo Dievo kalno. Ir kerubas išskėstais ir serginčiais sparnais nuvarė tave nuo ugningųjų akmenų. Nuo tavo grožio išpuiko tavo širdis, dėl savo spindesio piktnaudžiavai savo išmintimi. Nubloškiau tave žemėn, padariau iš tavęs reginį, kad karaliai įsidėmėtų. Išniekinai savo šventyklas savo kalčių daugybe ir sukta prekyba. Uždegiau tave ugnimi, ir ji tave surijo; paverčiau tave pelenais ant žemės akyse visų, kurie tave matė. Visi, kas tik pažino tave tautose, yra apstulbę; tu tapai pasibaisėjimu, ir tavęs niekada nebebus“. (Ez 28, 12–19)

Iš šių, nors supintų su karalių veikla, apibūdinimų galime susikurti bendrą vaizdą. Tas galingasis angelas Dievo buvo apdovanotas viskuo labiau už bet kurį kitą kūrinį. Didžiulė išmintis, tobulas grožis, aukštos pareigos (Dievo sostą dengiantis kerubas), spindinti aplinka jį pastūmėjo išsikelti dar labiau, iki paties Dievo lygio. Tačiau, kadangi jis buvo kūrinys, toks jo elgesys buvo šventvagiškas. Siekdamas įgyvendinti savo sumanymą, jis ėmė šmeižti Dievą kitų angelų akyse, įtarinėti Jo elgesį su kitais kūriniais, kritikuoti Jo valdymą. (Apie tai galima skaityti Jobo knygoje.)

Galiausiai toks jo elgesys privertė Dievą pašalinti Liuciferį iš jo tarnybos ir šventos aplinkos. Apaštalas Petras tą vietą, kur buvo nublokštas Liuciferis su savo juo patikėjusiais angelais, pavadina „tamsiomis pasmerktųjų buveinėmis“ (2Pt 2, 4), graikiškai Tartaras – tamsi kosmoso erdvė.

Klausimas kyla: kaip ši puolusių angelų armija atsirado mūsų žemėje? Jobo knygoje randame, kad vis dėlto šėtonas galėjo klajoti Visatoje ir ieškoti sau draugų tarp Dievo kūrinių. (Job 1, 6–7) Kažkurią dieną jis atkreipė dėmesį į naujai sukurtą planetą ir jos naujuosius gyventojus – žmones. Pasinaudodamas jam būdinga klasta, jis užkalbina Ievą ir pasiūlo jai kažką geresnio, negu davė Dievas. Jis net išdrįsta sukelti abejojimą Dievo nurodymais, neva Dievas nėra nuoširdus Savo kūriniams ir patį geriausią – gero ir blogo pažinimą – nuslėpė. Juk tokia romantika slypi tame! Taigi skaitykime. „O žaltys buvo sumanesnis už visus kitus laukinius gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: ‚Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘“? Moteris atsakė žalčiui: ‚Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: „Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ Bet žaltys tarė moteriai: ‚Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta‘. Kai moteris pamatė, kad tas medis geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties, ji skynėsi jo vaisių ir valgė, davė ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir šis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė, ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė juosmens aprišalus. Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ‚Kur tu?‘ Jis atsiliepė: ‚Išgirdau Tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau‘. (Dievas) jo klausė: ‚Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?‘ Žmogus atsakė: ‚Moteris, kurią man davei būti su manimi, davė man vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau‘. Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: ‚Kodėl taip padarei?‘ Moteris atsakė: ‚Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau‘. Viešpats Dievas tarė žalčiui: ‚Kadangi tu tai padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos; ji trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną‘. O moteriai Jis tarė: ‚Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi vyro, o jis valdys tave‘. O žmogui Jis tarė: ‚Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: „Nuo jo nevalgysi!“ – tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsiesi iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!‘ Žmogus pavadino savo žmoną Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina. Viešpats Dievas padarė drabužius iš kailių žmogui bei jo žmonai ir aprengė juos. Tuomet Viešpats Dievas tarė: ‚Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta. Kad tik jis kartais neištiestų rankos, nepasiimtų ir nuo gyvybės medžio, nevalgytų ir negyventų amžinai! Todėl Viešpats Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo dirbti žemės, iš kurios buvo paimtas. Išvaręs žmogų, Jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus ir liepsna švytruojantį kalaviją kelio prie gyvybės medžio saugoti“. (Pr 3, 1–24)

Tokia žmogaus puolimo istorija. Žadėtoji romantika tęsėsi neilgai. Atpuolimo pasekmės netrukus užklupo žmogų visu savo rūstumu. Dievas pranešė pirmiesiems žmonėms, kas jų laukia, kokia ta pikto pažinimo tikrovė. Iškentęs visas gyvenime sutiktas nelaimes ir skausmus, galiausiai žmogus pasitraukia iš gyvenimo. Taip, pradžioje paslaptingas ir gundantis žingsnis, atvedė visą žmoniją prie tragiškų pasekmių. Apaštalas Paulius rašo: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“. (Rom 6, 23) „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones“. (Rom 5, 12) Šiandieną niekas negalėtų paneigti šių faktų: nuodėmė atsiskleidžia visoje žmonijoje, nuo gimimo iki mirties, o galutinio rezultato – mirties niekam nepavyksta išvengti.

Raštas teigia, kad ne tik žmogų palietė šis nuopuolis, bet visą mūsų planetą. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei  – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“. (Rom 8, 19–23) Taigi padėtis liūdna. Daugybė geros valios žmonių daro viską, ką tik gali, kad palengvintų žmonių ir kitų būtybių dalią, tačiau aiškiai matome, kad esame riboti. Be išorinės pagalbos ši problema nebus išspręsta. Bet apie tai kitoje temoje, o dabar mes tęsiame kelionę nuodėmės paliestais keliais.

Toliau skaitome Rašte apie Liuciferio veiklą, kaip tai aprašyta Apreiškimo knygoje. „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. Kūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie Jo sosto“. (Apr 12, 1–5) Nesusipažinusiems su Šventojo Rašto simboline kalba, šis tekstas gali nuvilti, nes tiesiogiai jo nesuprasi. Reikia žinoti simbolių reikšmę. Pradžiai bent trumpai paaiškinsiu kai kuriuos jų svarbesnius. Moteris Šventajame Rašte labai dažnai simbolizuoja Dievo Bažnyčią, – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento laikų. Slibiną mes jau matėme anksčiau – tai šėtonas, Liuciferis. Taigi čia aprašoma Senojo Testamento Dievo Bažnyčia – judaizmo sistema, kurią Dievas buvo įsteigęs per Mozę prie Sinajaus kalno. Iš istorijos žinome, jog šėtonas panaudojo pagoniškas tautas, kad sunaikintų žydų tautą ir jos religiją. Tuo jis tikėjosi užkirsti kelią į pasaulį ateiti pažadėtajam Mesijui. Taigi tuo metu, kada turėjo į pasaulį ateiti Gelbėtojas Jėzus, žydai kentė „gimdymo skausmus“ – pagoniškų tautų priepaudą ir judaizmo religijos naikinimą. Ir jau gimus Jėzui, Erodas pasiuntė į Betliejų kariuomenę, kad nužudytų gimusį Jėzų. Tačiau šėtono planas žlugo – Dievas išsaugojo Kūdikį, kuris, atlikęs atpirkimo darbą, sėkmingai grįžo pas Savo Tėvą.

Nepavykus pražudyti Jėzaus, net sulaikyti kape, kai Šis tikrai atrodė patekęs į šėtono nagus, piktasis ėmė persekioti Jėzaus įkurtą Bažnyčią – krikščionis. Pirmiausia jis sukurstė žydų dvasinius vadovus, ir šie ėmė persekioti krikščionis Izraelyje. Tai tik pasitarnavo į gera. Krikščionys pasklido po visą Romos imperiją, išsinešdami Jėzaus gerąją išganymo žinią. Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams teigia, kad jo dienomis „vilties Evangelija paskelbta visai Kūrinijai“. (Kol 1, 23) Šėtonas „pasikinko“ pagoniškus valdovus, kurie mielai vykdo jo užsakymą ir kankina bei žudo krikščionis. Kur buvo pralietas vieno tikinčiojo kraujas, ten stojo dešimtys naujų. Šėtono planas vėl nesuveikė.

Paskutinė gudrybė, kurią piktasis panaudojo, tai pati krikščionybė. Praėjus vos keliems šimtmečiams nuo įsikūrimo, krikščionybė ėmė keistis. Pavargusi nuo persekiojimų, ji griebėsi kompromiso – šventus išganymo principus ji pakeitė pagoniškomis apeigomis ir tradicijomis. Istorikai rašo, kad Viduramžių krikščionybė buvo tik Kristaus priedanga apsigaubusi pagonybė. Tai buvo didžiausias šėtono pasiekimas. Atrodė, kad jis pasiekė savo tikslus. Tačiau per visus laikus Dievas išlaikė Savo ištikimus žmones, kurie nieko nebijodami, laikėsi tyro Kristaus mokslo.

Nors šėtonas savo rankose turėjo pagoniškąjį pasaulį, per didelius vargus pasigrobė ir didžiąją dalį krikščionybės, tačiau jis negalėjo būti ramus, kol yra bent keletas žmonių, šventai atsidavusių Jėzui. Jonas rašo: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“. (Apr 12, 17)

Šėtonas nenori pasiduoti ir toliau tęsia įnirtingą kovą prieš Dievo ištikimuosius vaikus. Apaštalas Petras rašo, kad šėtonas neturi tiesioginio priėjimo prie Dievo vaikų, Dievas juos saugo ir globoja. Tačiau jam lieka galimybė juos šantažuoti, gąsdinti. „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“. (1Pt 5, 8–9)

Kokias priemones šėtonas naudoja šiuo metu? Priespauda, kentėjimais, papirkinėjimu ir apgaule šėtonas valdo vos ne visą žmoniją. Tikinčiųjų nerūpestingumas, abejingumas šventiems dalykams, už gerą atlyginimą ar aukštas pareigas žmonės aukoja savo šventus idealus, dar kiti patiki paslaptingomis antgamtinėmis (tiksliau šėtoniškomis) jėgomis, – ir daugybe kitų priemonių šėtonas pritraukia žmonių dėmesį ir užliūliuoja sąžinės balsą.

Jėzus, dar būdamas žemėje, atskleidė visą šėtono charakterį ir veiklą. „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“. (Jn 8, 44) Suprantama, kad bendravimas su tokiu asmeniu labai pavojingas, bet jis moka pridengti savo tikruosius kėslus ir apsimesti labai geru. Ypatingai tai jam sekasi daryti per paslaptingas priemones. Noras žinoti ateitį, kaip išvengti nesėkmių gyvenime, politikoje ar versle, kas vyksta žmogui mirus ir daugybė kitų paslapčių visais amžiais nedavė žmonėms ramybės. Nors mūsų dienomis mokslas yra atskleidęs daugybę paslapčių, žmonės iki šiol neišeina iš namų nepasiklausę horoskopo, ištikus nelaimei, skuba pas ekstrasensus, studentai žaidžia adata, lėkščių sukimu ir kitais „nekaltais“ žaidimais. Kai kurie bėga pas mirusiųjų iššaukėjus. Dar pasiskaito sapnininkus ir tiki prietarais. Kokia šventė apsieina be burtų ir būrimų? Žmogui smagu, linksma, atrodo nekalta. Vienoje vėlesnių temų pažvelgsime giliau į šį klausimą. Bet noriu iš anksto pasakyti. Už viso to „kyšo piktojo ausys“.

Konkretus atvejis aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Apaštalas Paulius skelbdamas Evangeliją atvyksta į Pafo salą Viduržemio jūroje. Tos salos prokonsulas susidomi Evangelijos žinia. Tačiau pastarasis buvo žynio įtakoje ir negalėjo atsispirti jam. Tada Paulius tiesiai pareiškė žyniui Elimui: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?“ (Apd 13, 10) Paulius aiškiai pareiškia, jog visi burtai yra velnio klastinga veikla, kad sulaikytų žmones nuo Dievo ieškojimo.

Kitas labai populiarus šėtono metodas – puolusios bažnyčios. Pirmoji šėtono buvo panaudota judaizmo religija. Tuo metu, kada gyveno Jėzus, ji buvo beveik visiškai puolusi. Tad šėtonas nesunkiai ją panaudojo susidorojimui su Jėzumi. Sekminių dieną apaštalas Petras pareiškė žydams: „Taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus“. (Apd 2, 23) Jėzus pranešė, kad šis, šėtono išbandytas ir pasitvirtinęs metodas, bus ir ateityje sėkmingai naudojamas. „Aš jums tai paskelbiau, kad nesukluptumėte. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei Manęs nepažįsta“. (Jn 16, 1–3) Turbūt prisimename iš mokyklos suolo laikų, kaip Viduramžiais siautėjo popiežija su savo „šventąja inkvizicija“, „valydama Dievo Bažnyčią nuo eretikų“. Kiek milijonų dorų krikščionių atidavė savo gyvybę, kiek buvo nukankinta ir išniekinta, – kas suskaičiuos!? Ir visa tai – Dievo vardu darė „šventoji bažnyčia“. Kiek vyko „šventųjų karų“, kryžiaus žygių? Kiek žmonių nusigręžė nuo Dievo, manydami, kad Dievui tai patinka!

Štai kaip Dievas apibūdino tą iš pagrindų sugedusią krikščionybę: „Tuomet atėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, ir užkalbino mane: ‚Eikš, aš tau parodysiu teismą didžiosios ištvirkėlės, sėdinčios ant didžių vandenų. Su ja ištvirkavo žemės karaliai, ir jos ištvirkimo vynu pasigėrė žemės gyventojai‘. Ir jis dvasios galia nusinešė mane į dykumą. Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir raudonu drabužiu, išsipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais. Ji laikė rankoje aukso taurę, pilną ištvirkimo šlykštybių ir nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: „Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina“. Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo. Ją matydamas, aš labai stebėjausi“. (Apr 17, 1–6) Jeigu tyra moteris simbolizuoja ištikimus krikščionis, tai ištvirkėlė – neištikimuosius. Paleistuvavimas su karaliais vaizduoja bažnyčios sąjungą su valstybe. Raudoni drabužiai – prostitutės apranga. Ir kiek ši sugedusi krikščionybė išliejo Dievo vaikų kraujo? Atidžiai apmąstykite šią Dievo žinią.

Apaštalas Paulius dar kartą pamini, kad vykdydami bet kokią neteisybę, nedorybę, mes vykdome šėtono užgaidas. „Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešapataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose“. (Ef 2, 1–2) Paulius aiškiai sako, kad toks gyvenimas veda į mirtį.

Tokia yra tikrovė, bet ar yra išeitis? Ar mes visi beviltiškai pasmerkti? Apie tai plačiau pakalbėsime kitoje temoje, bet dabar noriu iškelti keletą minčių, kurios suteiks mums paguodos ir vilties.

Apreiškime Jonui Dievas parodė, kad šėtono viešpatavimo laikas eina į pabaigą. Pirmas jo pralaimėjimas įvyko dar danguje, kai jis buvo išblokštas iš dangaus į tamsią kosminę erdvę. Lemtingas pralaimėjimas įvyko Golgotoje, kada jis prieš visą Visatą atskleidė savo piktą charakterį, nužudydamas savo Kūrėją ir Valdovą Jėzų. Šis prisikėlė iš mirties. Galutinis šėtono sunaikinimas įvyks ateityje. Biblija aiškiai apie tai kalba, tad galime tuo pasitikėti. Jėzus sako: „Aš nugalėjau pasaulį“. (Jn 16, 33)

Jėzus padarė viską, kas buvo reikalinga Visatos išlaisvinimui iš šėtono tironijos. Tačiau žmonėms tai neduodama automatiškai. Kiekvienas žmogus turi įrodyti savo lojalumą Dievui, nors tai tenka daryti susigrumiant su paties šėtono armija. Jonui angelas pasakė: „Bet jie (tikintieji) nugalėjo jį (šėtoną) Avinėlio (Kristaus) krauju ir savo liudijimo žodžiu. Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti“. (Apr 12, 11) Kadangi Kristus jau nugalėjo šėtoną, mes susigrumiame su jau nugalėtu priešu. Bet savo ryžtingumą ir ištikimybę mes turime įrodyti.

Užbaigiant šią temą, noriu pacituoti keletą minčių, kurios kalba apie galutinį šėtono sunaikinimą ir Visatos išlaisvinimą.

„Ir aš išvydau angelą, nužengiantį iš dangaus, laikantį rankose bedugnės raktą ir didžiulę grandinę. Jis nutvėrė slibiną – senąją gyvatę, kuri yra velnias ir šėtonas, surišo jį tūkstančiui metų ir įmetė į bedugnę, užrakino ją ir iš viršaus užantspaudavo, kad nebegalėtų suvedžioti tautų, kol pasibaigs tūkstantis metų. Paskui jis turės būti atrištas trumpam laikui“. „Kai pasibaigs tūkstantis metų, šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo“. „Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“. (Apr 20, 1–3.7.9–10) Aišku, kad grandinės simbolizuoja šėtono veiklą ribojančias aplinkybes. Ugnies ežeras, kuris pažadėtas jam po tūkstančio metų, – tai galutinis jo ir jo pasekėjų sunaikinimas.

Deja, bet Raštas liūdnai kalba, kad į tą paskutinę bausmės vietą pateks ne tik piktosios dvasios, bet ir žmonės, kurie mielai joms tarnavo. „Paskui Jis prabils į stovinčius kairėje: ‚Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41)

Mums tikrai nereikia bijoti tos ugnies, juk ji paruošta „velniui ir jo angelams“. Mes galime pasirinkti sau amžinybę – su velniu ir jo likimu, ar su Jėzumi ir Jo amžinojo gyvenimo pažadu.

Žengus šį mažą žingsnelį link Dievo pažinimo, mums lengviau suvokti Dievo Sūnaus vaidmenį. Jau skaitėme, kaip Jonas pristato Jėzų: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“. (Jn 1, 1–4) Tai buvo Jėzaus vardas nuo amžinybės laikų iki priėmimo žmogaus kūno. Vėliau, rašydamas padrąsinimo laišką tikintiesiems, Jonas Jėzų pavadina „Tikruoju Dievu“: „Dar mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“. (1Jn 5, 20) Galima nujausti, kad Jono laikais buvo krikščionių, kurie abejojo Jėzaus dieviškumu. Po tokio pareiškimo abejonėms vietos nebelieka.
Tačiau Jėzaus titulai nesibaigia Jo dieviškumu. Jau skaitėme, kad Jis pristatomas kaip viso Kūrėjas: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“. (Jn 1, 1–4)
Toliau randame, kad po įsikūnijimo Jis gauna kitų vardų, arba titulų. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“. (Jn 1, 14) Angelo Gabrieliaus nurodymu Juozapas Jam suteikė Jėzaus vardą, kas reiškia Gelbėtojas, Atpirkėjas: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių“. (Mt 1, 22) Ten pat angelas primena senovinę pranašystę – Dievo pažadą – „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‚Dievas su mumis‘“. (23 eilutė) Septynis šimtus metų iki tam įvykstant Dievas buvo pranešęs Izraeliui, kad Jis nori būti su žmonėmis visuose jų išgyvenimuose – Dievas su mumis, o ne prieš mus. Tai turėtų įkvėpti mums pasitikėjimo Dievu net tada, kada ne viską galime suvokti ir paaiškinti. Toje senojoje pranašystėje vardais buvo nusakoma Jėzaus veikla Jo įsikūnijimo programoje: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‚Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis‘. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius“. (Iz 9, 5–6)
Jėzus į šį pasaulį atėjo ne pasižiūrėti, kaip mes kenčiame. Jis atėjo amžiams išspręsti blogio problemą ir įgyvendinti Savo teisumą. Tėvo sumanymu, Jėzus tapo vienintele mūsų išganymo ir vilties priežastimi.
Patekę blogio jėgų įtakon, žmonės ieško būdų, kaip iš to išeiti. Nepažindami Dievo planų, išdėstytų Šventajame Rašte, žmonės susikūrė savo kelius ir būdus. Net krikščionybėje žmonės nepasitenkina ar nepasitiki Jėzaus atpirkimu, tad susikuria atpirkėjų ir užtarėjų sąrašą. Ne taip kalba Biblija. Ten labai aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kas yra mūsų Atpirkėjas ir Užtarėjas. Pažvelkime į keletą tekstų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. (Jn 3, 16) „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“. (Apd 4, 12) Taigi vėl Jėzus, ir tik Jis vienintelis.
Apaštalas Paulius teigia, kad Jėzus yra krikščionių Bažnyčios įkūrėjas ir Vadovas – Galva: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“. (1Kor 3, 11) „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“. (Ef 4, 15) „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“. (Kol 1, 18)
Ir dar. Laiške hebrajams Paulius teigia, kad: „Todėl Jis (Dievas) per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį (Jėzų) eina prie Dievo. Jis (Jėzus) amžinai gyvas, kad juos užtartų“. (Hbr 7, 25)
Dar atkreipkime dėmesį, kad ir šiuo metu, tai yra po to, kai Jėzus mirdamas ant kryžiaus atliko žmonijos išgelbėjimą, Jis ir dabar tarpininkauja už Savo pasekėjus, arba užtaria juos. Apaštalas Paulius teigia, kad Jis vienintelis yra tikinčiųjų Užtarėjas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“. (1Tim 2, 5–6)
Net klausimas, kas paveldės amžinąjį gyvenimą, o kas bus atmestas, paliktas spręsti Jėzui. Tik Tas, kuris mus sukūrė, kuris mus atpirko, gali nuspręsti, kam Jis patikės amžinybę kaip patikimiems asmenims. „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui“. (Jn 5, 22) Tik Jėzaus paskutinis teismas patvirtins teisiesiems amžiną paveldą, o nedorėliams – sunaikinimą.

Pati kalėdiškiausia istorija

Kristaus gimimas

Neteisingas gerumas