II dalis
Viena mano mėgstamiausių Pranašystės dvasios citatų skamba taip: „Kiekvieno krikščionio privilegija yra ne tik laukti, bet ir skubinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienos atėjimą (žr. 2 Petro 3, 12). Jei visi tie, kurie išpažįsta Jo vardą, duotų vaisių, kaip greitai visas pasaulis būtų apsėtas Evangelijos sėkla. Greitai subręstų didysis derlius, ir Kristus ateitų surinkti brangųjį derlių.“
Pasidalijau pasakojimu apie Besimeldžiantį Haidą, nes jo liudijimas labiausiai iš visų metė man iššūkį mano pačios maldos gyvenimui. Galbūt aš nelaimiu tūkstančių Kristui, kaip pavyksta daugeliui evangelistų ar kitų religinių vadovų. Ir aš tikrai nesijaučiu tokia užtikrinta, kad galėčiau prašyti Dievą bent vienos sielos per dieną. Vis dėlto neseniai Dievas įteigė man, kad galiu Jį prašyti bent vieno Jo atsakymo į mano maldą per dieną. Kadangi prieš beveik dvejus metus pradėjau vesti dienoraštį, kuriame fiksuoju tikslius įrašus, žinau, jog nebuvo nė vienos dienos, kad nesulaukčiau bent vieno atsakymo į savo maldas. Kartais sulaukiu keturių ar penkių atsakymų, o vieną dieną šią savaitę sulaukiau net septynių!
Atsakymus galėčiau vardyti iki begalybės: nuo liudijimo, kaip Dievas atgaivina pašlijusius santykius, atsidūrusius ant skyrybų slenksčio, iki matymo, kaip Dievas atveda konkrečias pražuvusias sielas į tiesą, dvasinio ir fizinio išgydymo, stebėjimo, kaip prieš mane išnyksta neįmanomos kliūtys, iki tam tikrų poreikių išpildymo, apie kuriuos žinojo tik Dievas, nemokamai ant mano įvažos prie namų išpilto žvyro (taip, Dievas pasirūpina net ir žvyru!), iki išminties gavimo ir tarnystėje nuostabiai atsiveriančių durų. Nenoriu pasakoti apie visus patirtus stebuklus, nes tai užimtų per daug vietos šioje knygoje. Tačiau kai matau, kaip Dievas kasdien atsako į mano maldas, kartais didžiais dalykais, kartais mažais, bet visada labai reikšmingais, mano tikėjimas nuolat auga.
Visa širdimi tikiu, jog Dievas trokšta, kad mes tikėtumės daugiau, melstumės daugiau ir tikėdami prašytume daugiau. O visa tai prasideda nuo asmeninio pasišventimo tame mažame maldos kambarėlyje. Neįmanoma, kad mūsų svajonės būtų per didelės, jei gyvename ir dirbame pagal Jo valią. Tai nesusiję su mūsų talentais ir gebėjimais. Svarbiausia yra Jo gebėjimai! Nes mes meldžiamės, kad būtų įvykdyti Jo užmojai!
Pranašystės dvasia mums sako: „Jums nereikia eiti į pasaulio kraštą ieškoti išminties, nes Dievas yra arti. Ne mūsų turimi ar vėliau įgyti gebėjimai atneš mums sėkmę. Tai gali padaryti tik Viešpats. Privalome mažiau pasitikėti tuo, ką gali padaryti žmogus, ir žymiai daugiau pasitikėti tuo, ką gali padaryti Dievas kiekvienai tikinčiai sielai. Jis nori, kad jūs ieškotumėte Jo tikėdami. Jis trokšta, kad jūs tikėtumėtės iš Jo didelių dalykų.“
Nors vieninga malda su kitais tikinčiaisiais gali tapti galinga palaima, meldimasis vienumoje slaptame kambarėlyje yra ypatinga privilegija, kurios niekada nepakeis bendra malda. Asmeninis Kristaus pažinimas ir žinojimas, kaip galynėtis su Juo vienam, yra svarbiausias raktas į mūsų dvasinę sėkmę.
Melody Mason
