Biblijos istorija

Senojo Testamento chronologija

Senojo Testamento istoriją galima suskirstyti į sekančius etapus:

– Nuo sukūrimo iki visuotinio tvano
– Nuo tvano iki Abraomo
– Nuo Abraomo iki Izraelio Išėjimo iš Egipto nelaisvės
– Nuo Izraelio Išėjimo iš Egipto iki Izraelio teisėjų laikotarpio 1445-1350 iki Kr.
– Nuo Izraelio teisėjų iki Izraelio karalių laikotarpio 1350-1050 iki Kr.
– Nuo suvienytos Izraelio karalystės iki karalystės skilimo 1050 – 931 iki Kr.
– Judo karalystė 931-609 ir Izraelio karalystė 931-722 iki Kr.
– Judo karalystė 609-586 iki Kr.
– Nuo Babilonijos žlugimo iki 539-457 Artakserkso įsakymo sugrąžinti žydams valstybingumą (atstatyti Jeruzalę).
– Paskutinis Senojo Testamento laikų pranašas siųstas į Judėją – Malachijas (apie 425 iki Kr.)

Nuo sukūrimo

Pradžios knygoje aprašyta žmonijos genealogija nuo Adomo iki Nojaus. Ši genealogija yra svarbi, nes ji parodo Dievo planą išgelbėti žmoniją per Nojų ir jo šeimą.

Adomas, pirmasis žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, gyveno 930 metų (Pr 5,5). Būdamas 130 metų, jis susilaukė sūnaus Seto (Pr 5,3). Setas tapo Adomo ir Ievos „pakeistuoju sūnumi” po Abelio nužudymo (Pr 4,25).

Setas, kurio vardas hebrajų kalba reiškia „paskirtas”, gyveno 912 metų. Būdamas 105 metų, jis susilaukė Enoso (Pr 5,6). Enoso laikais „žmonės pradėjo šauktis VIEŠPATIES vardo” (Pr 4,26), kas rodo dvasinį atgimimą.

Genealogija tęsiasi per Kenaną, Mahalalelį ir Jarėdą. Jarėdas, kurio vardas gali reikšti „nusileidimas”, gyveno ilgiausiai iš visų patriarchų – 962 metus (Pr 5,20).

Henochas, septintasis nuo Adomo, išsiskiria tuo, kad jis „vaikščiojo su Dievu” ir buvo paimtas Dievo, nematęs mirties (Pr 5,24). Judo laiške (Jud 1,14-15) Henochas minimas kaip pranašas.

Metušelachas, kurio vardas gali reikšti „jo mirties metu bus atsiųsta”, gyveno ilgiausiai iš visų Biblijoje paminėtų žmonių – 969 metus (Pr 5:27). Jis mirė tais pačiais metais, kai prasidėjo tvanas.

Lamehas, Nojaus tėvas, davė savo sūnui vardą sakydamas: „Šis mus paguos mūsų darbuose ir rankų triūse dirbant žemę, kurią VIEŠPATS prakeikė” (Pr 5,29). Tai rodo viltį dėl Dievo pažado išgelbėjimo.

Nojus, kurio vardas reiškia „poilsis” arba „paguoda”, buvo „teisus ir nepriekaištingas žmogus tarp savo amžininkų” (Pr 6,9). Jis susilaukė trijų sūnų: Semo, Hamo ir Jafeto, būdamas 500 metų (Pr 5,32).

Tvanas prasidėjo, kai Nojui buvo 600 metų (Pr 7,6). Ši data yra svarbi, nes ji žymi naują erą žmonijos istorijoje. Archeologiniai radiniai, tokie kaip Gilgamešo epas ir kiti senovės Artimųjų Rytų tekstai, taip pat mini didžiulį tvaną, kas gali būti šio biblinio įvykio atgarsiai.

Ši genealogija ne tik parodo ilgaamžiškumą prieš tvaną, bet ir atskleidžia Dievo planą išgelbėti žmoniją per ištikimą likutį, kulminaciją pasiekiantį Nojaus asmenyje. Ji taip pat sudaro chronologinį pagrindą ankstyvosios žmonijos istorijai ir veda link Abraomo pašaukimo, kuris yra kitas svarbus etapas išgelbėjimo istorijoje.

Patriarchų laikotarpis

2348 m. pr. Kr. Pasaulinis tvanas (Pr 6-9). Nojaus arka nusileidžia ant Ararato kalno (Pr 8,4). Archeologai teigia radę galimus arkos likučius Turkijoje
2346 m. pr. Kr. Semas, 2 metai po tvano, 600 metų (Pr 11,10). Semas – vienas iš trijų Nojaus sūnų, hebrajų protėvis.
2403 m.pr. Kr. Arpachšadas, 35 metų, gyveno 438 metus (Pr 11,12). Vardas reiškia „Chaldėjos tvirtovė”, siejamas su šiaurės Mesopotamija
2368 m. pr. Kr. Šelachas, 30 metų, gyveno 433 metus (Pr 11,14). Vardas hebrajų kalba reiškia „atsiųstas” arba „ietis”
2333 m. pr. Kr. Eberas, 34 metų, gyveno 464 metus (Pr 11,16). Nuo jo vardo kildinamas „hebrajų” pavadinimas
2303 m. pr. Kr. Pelegas, 30 metų, gyveno 239 metus (Pr 11,18). Jo vardas reiškia „padalijimas”, siejamas su Babelio bokšto įvykiais (Pr 11,1-9)
2269 m. pr. Kr. Reuvas, 32 metų, gyveno 239 metus (Pr 11,20)
2139 m. pr. Kr. Serugas, 30 metų, gyveno 230 metų (Pr 11,22). Archeologiniai radiniai mini Serugą kaip miestą šiaurės Mesopotamijoje
2109 m. pr. Kr. Nahoras, 29 metų, gyveno 148 metus (Pr 11,24)
2080 m. pr. Kr. Terachas, 130 metų, gyveno 200 metų (Pr 11,26). Abraomo tėvas, iškeliavo iš Ūro miesto Chaldėjoje (Pr 11,31)
1950 m. pr. Kr. Abraomas, 100 metų, gyveno 175 metus (Pr 21,5). Hebrajų tautos patriarchas, monoteizmo pradininkas
1875 m. pr. Kr. Dievo sandora su Abraomu (Pr 11,29-12,4). Pažadas padaryti Abraomą didele tauta ir palaiminti per jį visas žemės tautas
1850 m. pr. Kr. Izaokas, 60 metų, gyveno 180 metų (Pr 25,26). Abraomo ir Saros sūnus, „pažado vaikas”
1790 m. pr. Kr. Jokūbas, gyveno 147 metus. Vėliau pavadintas Izraeliu, 12 Izraelio genčių tėvas
1775 m. pr. Kr. Abraomo mirtis (175 metų) (Pr 25,7-8). Palaidotas Machpelos oloje, Hebrone (dabartinė Vakarų Kranto teritorija)
1753 m. pr. Kr. Juozapas, gyveno 110 metų. Jokūbo sūnus, tapo Egipto valdytoju
1660 m. pr. Kr. Persikėlimas į Egiptą (Pr 47,9). Jokūbas ir jo šeima persikelia dėl bado Kanaane
1660–1445 pr. Kr. Hebrajai Egipte. Ilgainiui tampa vergais faraonams
1643 m. pr. Kr. Jokūbo mirtis, 147 metų (Pr 49,33). Palaidotas Machpelos oloje Kanaane
1643 m. pr. Kr. Juozapo mirtis, 110 metų (Pr 50,26). Jo kūnas balzamuotas ir laikomas Egipte
1525 m. pr. Kr. Mozės gimimas, gyveno 120 metų (Iš 2). Išgelbėtas nuo faraono įsakymo žudyti hebrajų berniukus
1445 m. pr. Kr. Išėjimas iš Egipto (Iš 12,51). Dešimt Egipto negandų, Paschos šventės įsteigimas
1445–1405 pr. Kr. Kelionė Sinajaus dykuma. Dešimt Dievo įsakymų (Iš 20), Sandoros skrynia, Padangtė

Ši chronologija apima svarbiausius Pradžios ir Išėjimo knygų įvykius, susietus su archeologiniais radiniais ir biblinėmis vietovėmis. Ji parodo hebrajų tautos istoriją nuo tvano iki išėjimo iš Egipto, pabrėžiant Dievo sandorą su Abraomu ir jo palikuonimis.

Svarbu atkreipti dėmesį, jog vieningo sutarimo dėl tvano datos nėra. Pateiktos datos yra sąlyginės, remiantis atskirų Biblijos tyrinėtojų paskaičiavimu, tikint, jog jos labiau atspindi Biblijos chronologiją. Štai keletas datavimo variantų, kuriuos pateikia įvairūs biblistai:

Tradicinė žydų chronologija (Seder Olam Rabbah): • Apie 2105 m. pr. Kr.
Arkivyskupo James Ussher chronologija: • 2348 m. pr. Kr. (kaip jau minėta šiame dėstyme)
Septuagintos (graikiškas Senojo Testamento vertimas) chronologija: • Apie 3300-3200 m. pr. Kr.
Dr. John Whitcomb ir Dr. Henry Morris: • 2348-2302 m. pr. Kr. (remiantis masorečių tekstu)
Dr. Floyd Nolen Jones: • 2348 m. pr. Kr.
Dr. Gerald E. Aardsma: • Apie 3520 m. pr. Kr. (bandymas suderinti biblinę chronologiją su radiokarboniniu datavimu)
Dr. William Ryan ir Dr. Walter Pitman hipotezė: • Apie 5600 m. pr. Kr. (siejama su Juodosios jūros užtvindymu)
Šumerų Tvano pasakojimai: • Kai kurie mokslininkai sieja biblinį Tvaną su šumerų pasakojimais, datuojamais apie 2900-2350 m. pr. Kr.
Dr. David Rohl (alternatyvi Egipto chronologija): • Apie 3114 m. pr. Kr.
John Baumgardner (geofizikos modeliai): • Tarp 3398 ir 3102 m. pr. Kr.

Teisėjų laikotarpis

1405–1364 m. pr. Kr. Jozuės ir vyresniųjų valdymo laikotarpis. Teisėjų knygoje (Ts 2,7) minima, kad „tauta tarnavo Viešpačiui per visas Jozuės dienas ir per dienas vyresniųjų, kurie pergyveno Jozuę”. Šis laikotarpis žymi Izraelio įsikūrimą Pažadėtojoje žemėje po išėjimo iš Egipto. Archeologiniai radiniai Jeriche ir kituose Kanaano miestuose rodo sunaikinimo pėdsakus, kurie gali būti siejami su izraelitų užkariavimais.

1364–1356 m. pr. Kr. Kušan Rišataimo, Mesopotamijos karaliaus, priespauda (8 metai). Teisėjų 3,8 aprašoma, kaip Dievas leido šiam valdovui engti izraelitus dėl jų nuodėmių. Šis laikotarpis atspindi Artimųjų Rytų politinę dinamiką tuo metu, kai Egipto įtaka regione silpnėjo.

1356–1316 m. pr. Kr. Otnielio, Kalebo jaunesniojo brolio, vadovavimas (40 metų taikos). Teisėjų 3,11 pasakoja, kaip Otnielis išvadavo Izraelį ir tapo pirmuoju teisėju. Šis laikotarpis rodo Izraelio gebėjimą atsispirti išorės grėsmėms ir išlaikyti savo tapatybę.

1316–1298 m. pr. Kr. Moabo karaliaus Eglono priespauda (18 metų). Teisėjų 3,14 aprašo šį laikotarpį, parodantį nuolatinę įtampą tarp Izraelio ir kaimyninių tautų. Moabas, esantis į rytus nuo Negyvosios jūros, buvo nuolatinis Izraelio priešas.

1298–1218 m. pr. Kr. Ehudo vadovavimas (80 metų taikos Rytuose). Teisėjų 3,30 pasakoja apie Ehudo pergalę prieš Moabą ir ilgą taikos laikotarpį. Šis laikotarpis galėjo sutapti su Egipto Naujosios karalystės silpnėjimo pradžia, leidusiu Izraeliui įsitvirtinti regione.

1218–1258 m. pr. Kr. Jabino ir kanaaniečių priespauda (20 metų). Teisėjų 4,3 mini šį laikotarpį, kai šiauriniai Kanaano miestai-valstybės, vadovaujami Hazoro karaliaus Jabino, engė izraelitus. Archeologiniai kasinėjimai Hazore atskleidė didelį ir galingą miestą tuo laikotarpiu.

1258–1218 m. pr. Kr. Deboros ir Barako vadovavimas (40 metų taikos Šiaurėje). Teisėjų 5,31 aprašo šį laikotarpį po pergalės prieš Jabiną. Deboros giesmė (Ts 5) yra laikoma vienu seniausių Biblijos poezijos pavyzdžių ir svarbiu istoriniu šaltiniu.

1218–1211 m. pr. Kr. Midianiečių priespauda (7 metai). Teisėjų 6,1 mini šį laikotarpį, kai klajokliai midianiečiai nuolat puldinėjo ir plėšė izraelitus. Tai atspindi nestabilią politinę situaciją regione vėlyvojo bronzos amžiaus pabaigoje.

1211–1171 m. pr. Kr. Gideono vadovavimas (40 metų taikos). Teisėjų 8,28 pasakoja apie Gideono pergalę prieš midianiečius ir ilgą taikos laikotarpį. Gideono istorija yra svarbi Izraelio religinės ir politinės tapatybės formavimosi kontekste.

1171–1168 m. pr. Kr. Abimelechas, Gideono sūnus, uzurpuoja valdžią ir tampa Izraelio valdovu trejus metus. Jo valdymo centras buvo Šecheme, senoviniame Kanaano mieste. Archeologiniai kasinėjimai Šecheme atskleidė miesto sienas ir pastatus, kurie gali būti siejami su šiuo laikotarpiu. Abimelecho valdymas buvo žiaurus ir kruvinas, kaip aprašyta Teisėjų knygoje 9 skyriuje.

1168–1074 m. pr. Kr. Po Abimelecho seka keletas teisėjų, kurių valdymo laikotarpiai sudarė 94 metus: Tola iš Isacharo genties (Ts 10,1-2). Jairas iš Gileado (Ts 10,3-5). Iftachas, kuris davė įžadą Viešpačiui (Ts 11-12). Ibcanas iš Betliejaus (Ts 12,8-10). Elonas iš Zebulono genties (Ts 12,11-12). Abdonas iš Pirhatono (Ts 12,13-15). Šis laikotarpis pasižymėjo cikliškais Izraelio nuopuoliais ir atgimimais, kurie yra pagrindinė Teisėjų knygos tema.

1119–1079 m. pr. Kr. Filistinų priespauda tęsėsi 40 metų. Filistinai, jūrų tautos, įsikūrė Kanaano pakrantėje ir tapo pagrindine Izraelio priešininke. Archeologiniai radiniai, tokie kaip keramika ir ginklai, liudija apie filistinų kultūros klestėjimą šiuo laikotarpiu.

1101–1081 m. pr. Kr. Samsono, naziriečio nuo gimimo, veikla. Jo istorija, aprašyta Teisėjų knygos 13-16 skyriuose, yra kupina antgamtinių įvykių ir kovų su filistinais. Timna, miestas, kuriame Samsonas sutiko savo žmoną, buvo atkastas archeologų ir patvirtina biblinį pasakojimą.

1099 m. pr. Kr. Kunigo Elio mirtis, aprašyta 1 Samuelio knygos 4-6 skyriuose. Šis įvykis žymi perėjimą nuo teisėjų laikotarpio prie monarchijos. Šilojaus šventykla, kur Elis tarnavo, buvo sunaikinta, o Sandoros skrynia paimta filistinų.

1079 m. pr. Kr. Filistinų pralaimėjimas, aprašytas 1 Samuelio 7 skyriuje. Šis įvykis siejamas su Eben-Ezero („Pagalbos akmens”) pastatymu, simbolizuojančiu Dievo pagalbą Izraeliui.

1079–1050 m. pr. Kr. Samuelio, paskutinio teisėjo ir pirmojo pranašo, veiklos laikotarpis. Jis patepė pirmuosius Izraelio karalius – Saulių ir Dovydą, taip pradėdamas monarchijos erą.

Šis laikotarpis yra ypač svarbus Izraelio istorijoje, nes jis žymi perėjimą nuo gentinės santvarkos prie centralizuotos valstybės. Archeologiniai radiniai, tokie kaip miestų įtvirtinimai, keramika ir raštijos pavyzdžiai, patvirtina intensyvų kultūrinį ir politinį vystymąsi šiuo laikotarpiu.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tradicinis Izraelio vyresniųjų ir teisėjų valdymo laikotarpis 1400-1050 m. pr. Kr. remiasi 1 Karalių 6:1, kur teigiama, kad Išėjimas įvyko 480 metų prieš Saliamono šventyklos statybą. Mokslininkai palaikantys tokį datavimą: Eugene Merrill, Bryant Wood, Norman Gesler…

Suvienyto Izraelio karalių laikotarpis

Apie 1086 m. pr. Kr. Sauliaus, būsimo pirmojo Izraelio karaliaus gimimas žymi naują erą Izraelio istorijoje. Jis gimė Benjamino gentyje, kas vėliau turės reikšmės jo išrinkimui (1 Sam 9,1-2).

1050–1011 m. pr. Kr. Sauliaus valdymo laikotarpis. Samuelio teisėjavimas ir pranašavimas: Samuelis, paskutinis iš teisėjų, atlieka svarbų vaidmenį pereinant nuo teisėjų valdymo prie monarchijos. Jo tarnystė simbolizuoja dvasinį ir politinį vadovavimą (1 Sam 7,15-17).

1050 m. pr. Kr. Samuelis patepa Saulių (34m.) karaliumi (1 Sam 9,1-10,16). Šis įvykis parodo Dievo valios vykdymą, nors ir su tam tikru nepritarimu monarchijai (1 Sam 8,6-9). Sauliaus išrinkimas ir paskelbimas karaliumi Karaliaus rinkimas naudojant Urimus ir Tumimus (1 Sam 10,17-27) parodo, kaip senovės Izraelyje buvo siekiama Dievo valios svarbiuose sprendimuose. Amonitų užpuolimas ir Sauliaus pergalė (1 Sam 11,1-14) tampa pirmuoju išbandymu naujajam karaliui ir įrodo jo tinkamumą vadovauti. Sauliaus oficialus paskelbimas karaliumi Gilgale (1 Sam 11,15) žymi monarchijos pradžią Izraelyje. Samuelio kalba (1 Sam 12,1-25) apibendrina teisėjų laikotarpį ir įspėja tautą dėl karaliaus valdymo pasekmių.

1049 m. pr. Kr. Filistinų užpuolimas. Filistinų užpuolimas antraisiais Sauliaus valdymo metais (1 Sam 13,1) parodo nuolatinę grėsmę, su kuria susidūrė Izraelis, ir išbandymus naujajai monarchijai. Sauliaus ankstyvieji karai ir pirmasis nepaklusnumas. Sauliaus ir Jonatano pergalė prieš filistinus (1 Sam 13:2-14:46) parodo Dievo pagalbą Izraeliui kovose, bet taip pat atskleidžia Sauliaus charakterio silpnybes. Sauliaus nekantrumas ir neteisėtas aukojimas (1 Sam 13:8-14) tampa lemiamu momentu jo karaliavime. Sauliaus nepaklusnumas aukojant aukas (1 Sam 13:8-14) atskleidžia įtampą tarp karališkos ir kunigiškos valdžios, kuri bus svarbi visoje Izraelio istorijoje. Samuelio žodžiai apie karalystės neišlikimą nurodo į būsimą Dovydo dinastijos iškilimą. Jonatano vaidmuo kovose prieš filistinus (1 Sam 14) pabrėžia jo karinį talentą ir drąsą, kas vėliau kontrastuos su jo lojalumu Dovydui, nepaisant savo teisių į sostą.

Šie įvykiai turi gilią teologinę ir istorinę reikšmę:Jie žymi perėjimą nuo teokratijos prie žmogiškos monarchijos, kas atspindi Izraelio tautos troškimą būti „kaip kitos tautos” (1 Sam 8,5).

Sauliaus istorija parodo sudėtingus santykius tarp žmogiškos valdžios ir dieviškos valios. Jo valdymas tampa pavyzdžiu, kaip net Dievo išrinktas valdovas gali nusigręžti nuo Jo (1 Sam 15,11). Šis laikotarpis paruošia kelią Dovydo karaliavimui, kuris taps Izraelio „aukso amžiumi” ir mesijinių lūkesčių pagrindu. Samuelio vaidmuo šiuose įvykiuose pabrėžia pranašo svarbą Izraelio politiniame ir dvasiniame gyvenime, nustatant modelį vėlesniems pranašams. Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio yra riboti, tačiau kai kurie artefaktai ir struktūros Izraelio žemėje atspindi perėjimą nuo genčių visuomenės prie centralizuotos valstybės, kas atitinka biblinį pasakojimą apie monarchijos įvedimą.

1048 m. pr. Kr. Sauliaus karinės kampanijos. Sauliaus kovos prieš aplinkinius priešus (1 Sam 14:47-48) parodo jo, kaip karinio vado, sėkmę ir Izraelio karalystės stiprėjimą. Sauliaus karinės kampanijos prieš aplinkinius priešus rodo Izraelio karalystės konsolidaciją ir plėtrą, išpildant pažadus apie žemės užkariavimą.

1041–1047 m. pr. Kr. Sauliaus šeima. Sauliaus sūnų ir dukterų paminėjimas (1 Sam 14:49) pabrėžia dinastinį monarchijos pobūdį ir Jonatano, kaip potencialaus įpėdinio, svarbą.

1040 m. pr. Kr. Dovydo gimimas. Jo tėvui Jesei 100 m. (Saulius valdė jau 10 metų) (1 Sam 17:12) yra esminis momentas Izraelio istorijoje. Jo genealogija Mato Evangelijoje (Mt 1:1-17) parodo jo reikšmę mesijinėje linijoje.

1039–1025 m. pr. Kr. Sauliaus (46-60) karalystė ir karai. Sauliaus valdymo laikotarpis žymi perėjimą nuo teisėjų eros prie monarchijos Izraelyje. Šis perėjimas buvo sudėtingas ir kupinas iššūkių. Politinis kontekstas: Izraelis buvo apsuptas stipresnių kaimyninių valstybių ir gentinių grupių. Sauliaus užduotis buvo suvienyti Izraelio gentis ir apginti jas nuo išorinių grėsmių. Karai: Saulius kovojo su įvairiais priešais:

1. Moabiečiai ir amoniečiai: šios tautos gyveno į rytus nuo Jordano upės.
2. Edomiečiai: įsikūrę pietryčiuose, Negevo dykumos regione.
3. Zobos karaliai: aramėjų valstybė šiaurės Sirijoje.
4. Filistinai: pagrindiniai Izraelio priešai, įsikūrę vakarinėje pakrantėje.
5. Amalekiečiai: klajoklių gentys Negevo ir Sinajaus dykumose.

Archeologiniai duomenys: Radiniai Gibėjoje (manoma Sauliaus sostinė) rodo miesto augimą ir stiprėjimą XI a. pr. Kr. Filistinų miestų (pvz., Gato, Aškelono) archeologiniai sluoksniai rodo konfliktų ir destrukcijos pėdsakus. Geležies amžiaus I periodo (1200-1000 m. pr. Kr.) keramika ir ginklai rodo technologinį progresą ir karinį aktyvumą.

1024 m. pr. Kr. Sauliaus atmetimas (61m.) 1 Sam. 15, 22-35 ir Dovydo patepimas. Šis momentas žymi lemiamą posūkį Izraelio istorijoje. Religinis kontekstas: Sauliaus nepaklusnumas Dievo įsakymams (ypač amalekiečių atžvilgiu) parodo įtampą tarp karaliaus ir pranašo/kunigo autoriteto. Dovydo patepimas: 1 Samuelio 16:7: „Bet VIEŠPATS tarė Samueliui: ‘Nežiūrėk į jo išvaizdą ar ūgio didumą, nes aš jį atmečiau. VIEŠPATS žiūri ne taip, kaip žmogus. Žmogus žiūri į išorę, o VIEŠPATS žiūri į širdį.'” Šis epizodas pabrėžia dieviškojo pasirinkimo svarbą Izraelio vadovavime.

Archeologinis kontekstas: Betliejus (Dovydo gimtinė) buvo apgyvendintas nuo bronzos amžiaus, bet archeologiniai duomenys iš šio konkretaus laikotarpio yra riboti. Aliejaus gamybos įrankiai ir indai, rasti įvairiose Izraelio vietovėse, patvirtina patepimo ritualo materialinį kontekstą.

Dovydas (15) ganydamas avis kovojo su liūtu ir meška 1 Sam 17:34-37

1023–1017 m. pr. Kr.: Dovydo iškilimas ir konfliktas su Sauliumi. Šis laikotarpis žymi Dovydo brendimą ir augančią įtampą su Sauliumi.

Dovydo (16m) tarnavimas Sauliui (62m.): Kaip muzikantas: 1 Samuelio 16:23: „Kai tik Dievo siųsta pikta dvasia apimdavo Saulių, Dovydas paimdavo arfą ir skambindavo. Tada Sauliui palengvėdavo, jis pasijusdavo geriau, ir pikta dvasia pasitraukdavo.” Kaip karys: Goliatą nugalėjimo epizodas. 1 Sam 17:1-58. Dovydui (18) pažadėta Meraba, Sauliaus vyresnioji duktė 1 Sam 18:17-19

Archeologinis kontekstas: Muzikos instrumentų liekanos, įskaitant styginius instrumentus, buvo rastos Izraelio teritorijoje. Filistinų ginklai ir šarvai, panašūs į Goliato aprašymą, buvo rasti archeologiniuose kasinėjimuose.

Sauliaus pavydas ir persekiojimas: Dovydo populiarumas tarp žmonių kėlė grėsmę Sauliaus valdžiai. Dovydo (19m.)santuoka su Mykale (Sauliaus dukra) komplikavo situaciją. 1 Sam 18:20-27

Dovydo bėgimas 1 Sam 19;20. Dovydas slapstėsi įvairiose vietovėse, įskaitant Adulamą, Nobą ir net filistinų žemėse. Šis laikotarpis formavo Dovydo charakterį ir vadovavimo įgūdžius. Dovydas bėga į Nobą. Paima kardą iš kunigų 1 Sam 21:1-9. Nuvyksta pas Gato karalių Achišą. Apsimeta pamišėliu. 1 Sam 21:10-15 (34Psalmė). Dovydas vyksta į Adulamą. Susirenka šeima. 1 Sam 22:1-2. Palydi tėvus į Noabą, kad apsaugotų ir grįžta atgal 1 Sam 22:3-4

Archeologinis kontekstas: Adulamo ir kitų Judėjos dykumos vietovių archeologiniai radiniai rodo, kad šios vietos buvo apgyvendintos geležies amžiaus I periodu. Olų kompleksai, tokie kaip tie, kurie yra En Gedi, galėjo būti naudojami kaip slėptuvės.

Psalmių kūryba: Manoma, kad daugelis Dovydo psalmių buvo sukurtos šiuo sudėtingu jo gyvenimo laikotarpiu. 34 Psalmė, kurią jūs paminėjote, yra priskiriama Dovydo bėgimo laikotarpiui. Psalmės 34:4-5: „Aš ieškojau VIEŠPATIES, ir jis mane išklausė, išgelbėjo iš visų mano baimių. Žvelkite į jį, ir nušvisite, jūsų veidai neraus iš gėdos.”

Šis laikotarpis Izraelio istorijoje yra ypač svarbus, nes jis žymi perėjimą nuo pirmosios (Sauliaus) prie antrosios (Dovydo) karalystės. Jis parodo sudėtingą santykį tarp politinės ir religinės valdžios, asmeninių ambicijų ir dieviškojo pašaukimo. Nors tiesioginių archeologinių įrodymų, patvirtinančių konkrečius biblinius įvykius, yra nedaug, bendras archeologinis kontekstas atitinka Biblijos aprašymą apie besiformuojančią Izraelio karalystę, kuri kovoja su vidiniais ir išoriniais iššūkiais.

Apie 1016 m. pr. Kr. įvykiai, susijusius su Dovydu ir Sauliumi: Dovydas (23) pasitraukia į Hereto mišką (1 Sam 22:5). Dovydas, bėgdamas nuo Sauliaus, ieško prieglobsčio įvairiose vietose. Hereto miškas buvo viena iš tokių slėptuvių. „Bet pranašas Gadas tarė Dovydui: ‘Nepasilik tvirtovėje. Eik į Judo žemę.’ Taigi Dovydas išėjo ir atvyko į Hereto mišką.” (1 Sam 22:5). Geografinis kontekstas: Hereto miškas tikriausiai buvo Judo žemėje, nors tikslios vietos šiandien nežinome. Tai galėjo būti tankus miškingas plotas, suteikiantis gerą priedangą Dovydui ir jo sekėjams. Archeologinis kontekstas: Nors tikslios Hereto miško vietos neturime, archeologiniai tyrimai Judo žemėse rodo, kad šiame regione I tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje buvo daugiau miškų nei dabar.

Saulius (69) paskelbia Dovydą savo priešu ir persekioja jį (1 Sam 22:6-8).: „Saulius sėdėjo Gibėjoje po tamarisko medžiu ant aukštumos, rankoje laikydamas ietį, o visi jo tarnai stovėjo aplink jį.” (1 Sam 22:6). Istorinis kontekstas: Šis epizodas parodo augančią Sauliaus paranoją ir baimę dėl Dovydo populiarumo. Saulius mato Dovydą kaip grėsmę savo sostui.

Saulius išžudo kunigus Nobe (1 Sam 22:9-19). Šis epizodas yra vienas tragiškiausių Sauliaus valdymo momentų. : „Karalius įsakė sargybiniams, stovintiems šalia jo: ‘Apsupkite ir nužudykite VIEŠPATIES kunigus, nes jie padėjo Dovydui.'” (1 Sam 22:17). Istorinis kontekstas: Šis veiksmas parodo, kaip toli Saulius buvo nutolęs nuo Dievo valios. Kunigų žudymas buvo laikomas ypač sunkiu nusikaltimu senovės Izraelyje. Archeologinis kontekstas: Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie šį įvykį nėra, Nobe miestas buvo realus. Archeologai rado keramikos ir kitų artefaktų iš šio laikotarpio netoli dabartinio Abu Gošo, kur manoma buvus Nobe.

Kunigas Abjataras bėga pas Dovydą (1 Sam 22:20-23).: „Bet vienas Ahimeleko, Ahitubo sūnaus, sūnus, vardu Abjataras, išsigelbėjo ir pabėgo pas Dovydą.” (1 Sam 22:20). Istorinis kontekstas: Abjataro pabėgimas pas Dovydą buvo svarbus, nes jis atsinešė efodą – šventą drabužį, naudotą Dievo valiai sužinoti. Tai suteikė Dovydui galimybę tiesiogiai konsultuotis su Dievu.

Prie Keilos Dovydas užpuola filistinus (1 Sam 23:1-13).: „Dovydui buvo pranešta: ‘Filistinai puola Keilą ir plėšia klojimus.’ Dovydas klausė VIEŠPATĮ: ‘Ar man eiti ir pulti tuos filistinus?'” (1 Sam 23:1-2). Geografinis kontekstas: Keila buvo miestas Judo žemėje, netoli filistinų teritorijos. Tai buvo strategiškai svarbi vieta. Archeologinis kontekstas: Keila yra identifikuojama su dabartine Khirbet Qila. Archeologiniai kasinėjimai šioje vietoje atskleidė geležies amžiaus (Dovydo laikotarpio) sluoksnius.

Dovydas pasitraukia į Zifo ir Maono dykumą (1 Sam 23:14-15).: „Dovydas pasiliko dykumos tvirtovėse ir kalnuose Zifo dykumoje.” (1 Sam 23:14). Geografinis kontekstas: Zifo ir Maono dykumos yra Judo dykumos dalis, į pietus nuo Hebrono. Tai buvo sunkiai prieinamas, kalnuotas regionas, tinkamas slėptis. Archeologinis kontekstas: Archeologai rado tvirtovių ir slėptuvių liekanas Judo dykumoje, kurios gali būti siejamos su Dovydo laikotarpiu. Tai patvirtina biblinį pasakojimą apie Dovydo slapstymasį šiame regione.

Apie 1015 m. pr. Kr. įvykiai, susiję su Dovydu ir Sauliumi

Jehonatano ir Dovydo susitikimas (1 Sam 23:16-25): „Sauliaus sūnus Jehonatanas pakilo ir nuėjo pas Dovydą į Horšą. Jis sustiprino jo pasitikėjimą Dievu.” (1 Sam 23:16). Kontekstas: Šis susitikimas įvyko Zifo dykumoje, kur Dovydas slėpėsi nuo Sauliaus. Jehonatanas, nors ir buvo Sauliaus sūnus, rizikavo savo gyvybe, kad padrąsintų savo draugą Dovydą. Draugystės svarba: Šis epizodas parodo gilią Jehonatano ir Dovydo draugystę, kuri peržengia šeimos ir politikos ribas. Jehonatanas pripažįsta Dovydą kaip būsimą karalių, nors tai reiškia, kad jis pats niekada netaps karaliumi. Archeologinis kontekstas: Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie šį susitikimą nėra, Zifo dykuma yra reali geografinė vietovė Judėjos dykumoje, į pietus nuo Hebrono.

Saulius nutraukia persekiojimą (1 Sam 23:26-28): „Bet pasiuntinys atėjo pas Saulių ir tarė: ‘Skubėk ir ateik, nes filistinai įsiveržė į kraštą!'” (1 Sam 23:27). Strateginė dilema: Šis epizodas parodo Sauliaus, kaip karaliaus, dilemą – ar toliau persekioti asmeninį priešą (Dovydą), ar ginti savo karalystę nuo išorės priešų (filistinų). Dieviška intervencija: Biblinis pasakojimas šį įvykį pristato kaip Dievo įsikišimą, saugant Dovydą nuo Sauliaus.

Dovydas En Gedyje (1 Sam 23:29): Geografija: En Gedis yra oazė prie Negyvosios jūros vakarinio kranto, žinoma dėl savo šaltinių ir uolėtų slėptuvių. Strateginė vieta: Ši vieta buvo ideali slėptuvė dėl sunkiai prieinamos vietovės ir vandens šaltinių. Archeologiniai radiniai: En Gedyje rasti archeologiniai įrodymai apie žmonių gyvenimą šioje vietovėje nuo neolito laikų, įskaitant ir Dovydo laikotarpį.

Dovydas pasigaili Sauliaus (1 Sam 24:1-21): „Štai šiandien tavo akys matė, kaip VIEŠPATS buvo atidavęs tave į mano rankas oloje. Kai kurie ragino mane tave nužudyti, bet aš tavęs pasigailėjau.” (1 Sam 24:10). Moralinis aspektas: Šis epizodas parodo Dovydo moralinį charakterį ir jo pagarbą Dievo pateptajam karaliui, net kai tas karalius siekia jo gyvybės. Simbolinis veiksmas: Apsiausto krašto nupjovimas buvo simbolinis veiksmas, parodantis, kad Dovydas galėjo nužudyti Saulių, bet to nepadarė.

Saulius palieka Dovydą (1 Sam 24:22): Laikina taika: Šis epizodas parodo laikiną susitaikymą tarp Sauliaus ir Dovydo, nors tai nebuvo ilgalaikė taika. Sauliaus pripažinimas: Saulius pripažįsta Dovydo teisingumą ir net pranašauja, kad Dovydas taps karaliumi.

Šie įvykiai iliustruoja sudėtingus santykius tarp Sauliaus ir Dovydo, parodydami Dovydo lojalumą Dievui ir jo nenorą imti valdžios jėga, net kai turėjo galimybę tai padaryti. Tai taip pat parodo Dievo apsaugą Dovydui ir jo pašaukimą būti būsimuoju Izraelio karaliumi.

Šis laikotarpis Dovydo gyvenime buvo kupinas iššūkių ir pavojų. Jis turėjo nuolat judėti, vengdamas Sauliaus persekiojimo, tuo pačiu metu vadovaudamas savo sekėjams ir gindamas Izraelio žemes nuo išorinių priešų. Šie įvykiai formavo Dovydo charakterį ir paruošė jį būsimam karaliavimui.

1014 m. pr. Kr. Saulius atiduoda Mykalę kitam vyrui 1 Samuelio 25:44: „O Saulius jau buvo atidavęs savo dukterį Mykalę, Dovydo žmoną, Palčiui, Laišo sūnui iš Galimo.” Istorinis kontekstas: Šis veiksmas buvo ne tik asmeninis, bet ir politinis. Atiduodamas Dovydo žmoną kitam, Saulius bandė nutraukti Dovydo teisėtus ryšius su karališkąja šeima.

Dovydo susidūrimas su Nabalu: 1 Samuelio 25:10-11: „Bet Nabalas atsakė Dovydo tarnams: ‘Kas toks tas Dovydas? Kas toks Jesės sūnus? Šiais laikais daug tarnų, pabėgusių nuo savo šeimininkų. Argi aš imsiu savo duoną ir vandenį, mėsą, papjautą kirpėjams, ir duosiu vyrams, apie kuriuos nežinau, iš kur jie?'” Istorinis kontekstas: Šis epizodas parodo sudėtingus socialinius santykius to meto Izraelyje. Dovydas, nors ir pateptas būti karaliumi, vis dar buvo laikomas maištininku prieš Saulių.

Dovydo vedybos su Abigaile: 1 Samuelio 25:39-40: „Dovydas, išgirdęs, kad Nabalas mirė, tarė: ‘[…] Tuomet Dovydas pasiuntė žmonių pasikalbėti su Abigaile, kad ją paimtų sau į žmonas.'” Istorinis kontekstas: Vedybos su turtinga našle sustiprino Dovydo socialinę ir ekonominę padėtį. Tai buvo įprastas būdas to meto lyderiams įgyti įtaką ir išteklius.

1013 m. pr. Kr. Dovydo vedybos su Ahinoama: 1 Samuelio 25:43: „Dovydas taip pat buvo vedęs Ahinoamą iš Jezreelio. Jos abi buvo jo žmonos.” Istorinis kontekstas: Daugybinės santuokos buvo įprastos tarp Artimųjų Rytų valdovų. Jos ne tik didino valdovo šeimą, bet ir kūrė politinius aljansus.

Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio (vadinamojo Geležies amžiaus I periodo pabaigos) rodo:

1. Augantį socialinį sudėtingumą Izraelio teritorijoje, ką atspindi didėjantys gyvenviečių dydžiai ir sudėtingesnės architektūros struktūros.
2. Padidėjusį turtų kaupimą, ką rodo importuotų prekių radiniai ir sudėtingesni laidojimo papročiai.
3. Augančią centralizaciją, ką rodo administracinių pastatų ir fortifikacijų liekanos kai kuriose gyvenvietėse.

Šis laikotarpis žymi svarbų perėjimą Izraelio istorijoje. Dovydo iškilimas ir Sauliaus valdžios silpnėjimas rodo ne tik asmeninę dramą, bet ir platesnį politinį bei socialinį pokytį Izraelyje. Dovydo gebėjimas pritraukti sąjungininkus ir stiprinti savo poziciją, nepaisant Sauliaus priešiškumo, rodo jo politinį sumanumą ir charizmą, kurie vėliau padėjo jam tapti vienu iš svarbiausių Izraelio karalių.Saulius (72 m.) persekioja Dovydą (26 m.) Zifo dykumoje (1 Sam 26:1-25). Dovydo sprendimas nenužudyti Sauliaus parodo jo pagarbą Dievo pateptajam ir tikėjimą, kad Dievas pats įvykdys savo planą.

1012 m. pr. Kr. Dovydas (27 m.) pabėga į filistinų teritoriją. 1 Samuelio 27:1: „Bet Dovydas pagalvojo sau: ‘Vieną dieną vis tiek žūsiu nuo Sauliaus rankos. Geriausia man bus pabėgti į filistinų kraštą. Tada Saulius liausis manęs ieškojęs visoje Izraelio žemėje, ir aš ištrūksiu iš jo rankų.'” Archeologinis kontekstas: Filistinų miestai, tokie kaip Gatas ir Aškelonas, buvo svarbūs urbanistiniai centrai šiuo laikotarpiu. Archeologiniai kasinėjimai šiose vietovėse atskleidė sudėtingą miestų planavimą ir pažangią materialinę kultūrą.

1012 m. pr. Kr. Achišas duoda Dovydui (28 m.) Ciklagą. 1 Samuelio 27:6: „Tą pačią dieną Achišas davė jam Ciklagą. Todėl Ciklagas priklauso Judo karaliams iki šios dienos.” Archeologinis kontekstas: Nors tikslios Ciklago vietos archeologai dar nenustatė, yra kelios galimos lokacijos pietinėje Judo dalyje. Viena iš jų – Tel Sera, kur rasta keramikos iš geležies amžiaus pradžios, atitinkančios Dovydo laikotarpį.

Dovydas rengiasi pulti Saulių su filistinais. 1 Samuelio 28:1-2: „Tomis dienomis filistinai sutelkė savo kariuomenes karui prieš Izraelį. Achišas tarė Dovydui: ‘Žinok, kad tu ir tavo vyrai turite eiti su manimi į mūšį.’ Dovydas atsakė Achišui: ‘Gerai! Tu pats pamatysi, ką tavo tarnas gali padaryti.’ Achišas tarė Dovydui: ‘Gerai! Aš paskirsiu tave savo asmeniniu sargybiniu visam laikui.'” Istorinis kontekstas: Šis epizodas parodo sudėtingą Dovydo padėtį, balansuojant tarp lojalumo savo tautai ir išlikimo būtinybės.

Amalekiečiai apiplėšia Ciklagą, Dovydas jį susigrąžina. 1 Samuelio 30:8: „Dovydas pasiteiravo VIEŠPATIES: ‘Ar man vytis šią gaują? Ar aš juos pasivysiu?’ Jis atsakė: ‘Vykis! Tu tikrai juos pasivysi ir išvaduosi belaisvius.'” Archeologinis kontekstas: Nors konkrečių archeologinių įrodymų apie šį įvykį nėra, radiniai iš šio laikotarpio rodo dažnus karinius konfliktus ir plėšikavimą regione. Ginklų, tokių kaip strėlių antgaliai ir kardų fragmentai, radiniai patvirtina šią tendenciją.

Šis laikotarpis Dovydo gyvenime yra labai svarbus, nes jis parodo Dovydo sugebėjimą išgyventi sudėtingomis aplinkybėmis ir jo augančią galią bei įtaką. Dovydo buvimas filistinų teritorijoje ir jo sėkminga karinė veikla prieš amalekiečius padėjo pagrindus jo būsimam valdymui kaip Izraelio karaliui.

Archeologiniai duomenys, nors ir netiesiogiai, patvirtina bendrą istorinį kontekstą, kurį aprašo Biblija – sudėtingą geopolitinę situaciją regione, kurioje įvairios grupės (izraelitai, filistinai, amalekiečiai) kovojo dėl teritorijos ir resursų. Šis laikotarpis taip pat žymi perėjimą nuo gentinės visuomenės prie labiau centralizuotos valdymo formos Izraelyje, kurią vėliau įtvirtins Dovydo karalystė.

1011 m. pr. Kr. Mūšis prie Gilbojos. Sauliaus (75 m.) mirtis (1 Sam 28, 29, 31, 1 Met 10). Šis mūšis žymi Sauliaus dinastijos pabaigą ir atveria kelią Dovydo karaliavimui. Dovydas (29 m.) sužino apie Sauliaus mirtį (2 Sam 1). Jo reakcija parodo pagarbą Dievo pateptajam, nepaisant jų konfliktų.

Šie įvykiai turi gilią teologinę ir istorinę reikšmę:

1. Jie parodo, kaip Dievas vykdo savo planą per sudėtingas žmonių situacijas ir konfliktus.
2. Dovydo charakteris išryškėja per jo elgesį su Sauliumi, parodant jo ištikimybę Dievui ir pagarbą Jo pateptajam.
3. Sauliaus tragiška pabaiga parodo, kas nutinka, kai valdovas nusigręžia nuo Dievo.
4. Šie įvykiai paruošia kelią Dovydo karaliavimui, kuris taps Izraelio „aukso amžiumi” ir mesijinių lūkesčių pagrindu.

Archeologinė perspektyva: Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie šiuos konkrečius įvykius yra mažai, archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio rodo:

1. Filistinų miestų, tokių kaip Gatas, klestėjimą, kas patvirtina jų svarbą regione.
2. Karinių konfliktų pėdsakus Izraelio ir filistinų pasienyje.
3. Miestų, tokių kaip Ciklagas, vystymąsi, kas atitinka biblinį pasakojimą apie Dovydo veiklą šiame regione.

Nuo 1011 m. pr. Kr. Šis laikotarpis žymi kritinį perėjimą Izraelio istorijoje nuo Sauliaus valdymo prie Dovydo karaliavimo, su visais iš to kylančiais iššūkiais ir galimybėmis. Jis taip pat parodo, kaip Dievas veikia istorijoje, vykdydamas savo planą per žmonių veiksmus ir sprendimus.

1011–971 m. pr. Kr. Dovydo valdymo laikotarpis yra vienas svarbiausių Izraelio istorijoje. Jo karaliavimą lydėjo pranašai Natanas ir Gadas, kurie vaidino svarbų vaidmenį perduodant Dievo žinią ir vadovaujant karaliui (2 Sam 7,2-17; 12,1-25; 24,11-19; 1 Sam 22,5).

1010–1003 m. pr. Kr. Dovydas – Judo genties karalius. „Dovydas (30) Judo giminės karalius. Sostinė Hebronas.” (2 Sam 5:4, 2 Sam 2:11). Šiuo laikotarpiu Dovydas sutvirtina savo pozicijas Judo gentyje, o Hebronas tampa jo valdžios centru. Tai parodo laipsnišką Dovydo įtakos augimą. Šiuo 7,5 metų laikotarpiu Dovydas (2 Sam 3:2-5) veda Maachą, Gešūro karaliaus dukterį, Hagitą, Abitalę, Eglą. Gimę sūnūs: Amnonas (motina Ahinoama iš Jezrėelio). Kileabas (motina Abigailė). Absalomas (motina Maacha). Adonijas (motina Hagita). Šefatija (motina Abitalė). Itreamas (motina Egla). Šie santuokiniai ir šeimos ryšiai rodo Dovydo politinės įtakos plėtimąsi ir dinastijos formavimąsi.

1010–1004 m. pr. Kr. Pilietinis konfliktas. Šis laikotarpis žymi įtampą tarp Šiaurės ir Pietų genčių, kas veda prie pilietinio konflikto. 1010 m. pr. Kr.: Pilietinio konflikto pradžia „Sauliaus sūnus Išbošetas 40 metų tapo Izraelio karaliumi. Karaliavo du metus. Tauta padalinta.” (2 Sam 2,8-10). 1008 m. pr. Kr.: Karo veiksmai „Abnerio ir Joabo kova prie Gibeono. Dovydui 32 m.” (2 Sam 2:11-32). 1005 m. pr. Kr.: Tęsiasi nesutarimai „Nesutarimai su Šiaurine gimine tęsiasi. Dovydui 35.” (2 Sam 3,1)

1004 m. pr. Kr. Politiniai pokyčiai: Abneris pereina į Dovydo pusę, bet yra nužudomas Joabo (2 Sam 3:7-11, 17-39). „Mykalė sugrąžinama Dovydui (36)” (2 Sam 3:13-16). „Išbošeto nužudymas” (2 Sam 4:1-12). Šie įvykiai parodo sudėtingą politinę situaciją Izraelyje Dovydo valdymo pradžioje, jo laipsnišką įtakos augimą ir konfliktus su Sauliaus namais. Šie įvykiai parodo sudėtingą politinę situaciją ir Dovydo sugebėjimą navigupti šiuose konfliktuose.

Teologinė ir istorinė reikšmė:

1. Dovydo iškilimas parodo Dievo ištikimybę savo pažadams ir Jo planą Izraeliui.
2. Pranašų vaidmuo Dovydo valdyme pabrėžia dvasinės ir politinės valdžios sąveiką.
3. Pilietinis konfliktas atskleidžia žmogiškąją pusę Dievo plano įgyvendinime, parodant, kad net ir „vyras pagal Dievo širdį” susiduria su iššūkiais.
4. Dovydo šeimos augimas ir jo santuokos atspindi to meto politinę realybę, bet taip pat tampa ateities konfliktų šaltiniu.

Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie šiuos konkrečius įvykius yra mažai, archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio rodo:

1. Hebrone rasti artefaktai patvirtina miesto svarbą ankstyvuoju geležies amžiumi.
2. Regioninių centrų, tokių kaip Hebronas ir vėliau Jeruzalė, augimas atitinka biblinį pasakojimą apie centralizuotos monarchijos formavimąsi.

Šis laikotarpis žymi kritinį momentą Izraelio istorijoje, kai formuojasi vieninga karalystė po Dovydo valdžia. Jis taip pat parodo, kaip Dievas veikia per žmogiškus konfliktus ir ambicijas, vykdydamas savo didesnį planą.

988 m. pr. Kr. Dievo pažadėtas įpėdinis gimsta Jeruzalėje, Dovydo mieste, gimsta Saliamonas, kurio vardas reiškia „taika”. Pranašas Natanas jį pavadina Jedidija, reiškiantį „Viešpaties mylimasis”. Šis įvykis žymi naują erą Izraelio istorijoje, nes Saliamonas taps išminties simboliu ir pastatys pirmąją Jeruzalės šventyklą. „Dovydas paguodė savo žmoną Batšebą. Nuėjęs pas ją, jis gulėjo su ja. Ji pagimdė sūnų, kurį jis pavadino Saliamonu. VIEŠPATS pamilo jį ir per pranašą Nataną liepė jį pavadinti Jedidija, nes VIEŠPATS jį mylėjo.” (2 Samuelio 12:24-25)

987 m. pr. Kr. Pergalė prieš amonitus ir šeimos tragedija. Joabo vadovaujama Izraelio kariuomenė apgula Rabą, dabartinį Amaną Jordanijoje. Šis miestas buvo svarbus prekybos centras. Tuo pat metu Jeruzalėje įvyksta tragedija – karaliaus sūnus Amnonas išprievartauja savo pusseserę Tamarą, parodydamas moralinį nuosmukį karališkojoje šeimoje. „Joabas kovojo prieš Rabą, amonitų sostinę, ir užėmė karališkąjį miestą.” (2 Samuelio 12:26). „Po to atsitiko taip: Dovydo sūnus Absalomas turėjo gražią seserį, vardu Tamarą, ir Dovydo sūnus Amnonas ją įsimylėjo.” (2 Samuelio 13:1)

986–984 m. pr. Kr. Karai ir šeimos konfliktas. Vyksta karai su filistinais, kurių metu pasižymi Dovydo kariai, nugalėdami milžinus. Tuo tarpu karaliaus šeimoje bręsta kerštas – Absalomas nužudo savo brolį Amnoną ir pabėga į Gešūrą, aramėjų karalystę į šiaurės rytus nuo Galilėjos ežero. „Vėl kilo karas tarp filistinų ir Izraelio. Dovydas nužygiavo su savo kariais kautis su filistinais.” (2 Samuelio 21:15)

„Po dvejų metų, kai Absalomas kirpo avis Baal Hacoro vietovėje, netoli Efraimo, jis pasikvietė visus karaliaus sūnus.” (2 Samuelio 13:23)

981–979 m. pr. Kr. Absalomo grįžimas ir politinės intrigos. Joabui tarpininkaujant, Absalomas grįžta į Jeruzalę. Šis laikotarpis žymi politinių intrigų pradžią, kai Absalomas pradeda siekti sosto. Tuo metu Dovydas galimai atskleidžia Saliamonui, kad jis bus jo įpėdinis, sukeldamas dar didesnę įtampą tarp brolių. „Kai Tekojos moteris atėjo pas karalių, ji parpuolė veidu žemėn ir nusilenkė jam, tardama: ‘Padėk, karaliau!'” (2 Samuelio 14:4) „Absalomas gyveno Jeruzalėje dvejus metus, nematydamas karaliaus veido.” (2 Samuelio 14:28)

976 m. pr. Kr. Teisingumo vykdymas ir maištas. Dovydas įvykdo mirties bausmę septyniems Sauliaus palikuonims, siekdamas atkurti teisingumą gibeoniečiams. Šis įvykis parodo sudėtingus santykius tarp izraelitų ir vietinių Kanaano gyventojų. Tuo pat metu Absalomas surenka savo šalininkus ir pasiskelbia karaliumi Hebrone, senoviniame mieste, kur Dovydas pradėjo savo valdymą. „Karalius paėmė du Rispos, Ajos dukters, sūnus, kuriuos ji buvo pagimdžiusi Sauliui: Armonį ir Mefibošetą, ir penkis Merabo, Sauliaus dukters, sūnus, kuriuos ji buvo pagimdžiusi Adrieliui.” (2 Samuelio 21:8)

„Po keturiasdešimties metų Absalomas tarė karaliui: ‘Leisk man nueiti į Hebroną ir įvykdyti įžadą, kurį daviau VIEŠPAČIUI.'” (2 Samuelio 15:7)

Jeruzalėje rasti to meto statinių likučiai, įskaitant Dovydo miesto dalis, liudija apie klestintį miestą. Taip pat rasti filistinų miestų griuvėsiai patvirtina konfliktus tarp izraelitų ir filistinų. Reikšmė: Šie įvykiai parodo sudėtingą Izraelio karalystės formavimosi laikotarpį, kai politinės ambicijos, šeimos konfliktai ir religiniai įsipareigojimai susipynė į vieną dramą. Jie taip pat iliustruoja, kaip asmeninės nuodėmės (pvz., Dovydo svetimavimas su Batšeba) turėjo ilgalaikes pasekmes visai tautai. Biblijos tekstai suteikia tiesioginį šaltinį įvykiams ir parodo, kaip jie buvo užrašyti Izraelio istorijos kontekste. Jie atskleidžia ne tik istorinius faktus, bet ir dvasinę bei moralinę to meto atmosferą, parodydami, kaip asmeniniai sprendimai ir Dievo valia formavo tautos likimą.

Absalomo maištas prieš karalių Dovydą (apie 976-973 pr. Kr.). Dovydo sūnus Absalomas, garsėjęs savo grožiu ir ilgais plaukais (2 Sam 14:25-26), pradėjo rengti sąmokslą prieš savo tėvą. Hebrono mieste, senojoje Judėjos sostinėje, jis pasiskelbia Izraelio karaliumi (2 Sam 15:7-10). Šis įvykis sukelia pilietinį karą Izraelyje.Dovydas, tuomet maždaug 64 metų amžiaus, priverstas bėgti iš Jeruzalės (2 Sam 16-17). Bėgdamas jis kopia Alyvų kalną, verkdamas ir basa koja (2 Sam 15:30). Šiame kontekste jis sukuria 3-iąją Psalmę, išreikšdamas savo pasitikėjimą Dievu nepaisant sunkumų.Nors Absalomas siekia Dovydo gyvybės, pastarasis vis tiek stengiasi išsaugoti sūnaus gyvybę (2 Sam 18:5). Tačiau Joabas, Dovydo kariuomenės vadas, nužudo Absalomą, kai šis įstringa medyje (2 Sam 18:14-15). Archeologiniai radiniai Jeruzalėje, tokie kaip Dovydo miesto iškasenos, patvirtina šio laikotarpio istoriškumą.

Dovydo paskutiniai metai ir Saliamono įpėdinystė (apie 973-971 pr. Kr.) 973 m. pr. Kr. Dovydas, būdamas 67 metų, įsako atlikti gyventojų surašymą (2 Sam 24, 1 Metr 21). Šis veiksmas sukelia Dievo rūstybę ir Izraelį ištinka maro epidemija. Dovydas, atgailaudamas, nuperka Ornano (Araunos) klojimą ir ten pastato aukurą Viešpačiui (1 Metr 21:18-26). Ši vieta vėliau tampa Saliamono šventyklos statybos vieta.. Dovydas pradeda rinkti medžiagas būsimai šventyklai (1 Metr 22:1-6) ir patvirtina savo sūnų Saliamoną kaip įpėdinį (1 Metr 23:1). Jis perduoda Saliamonui detalų šventyklos planą (1 Metr 28:11-21), kuris, manoma, buvo įkvėptas dieviško apreiškimo. Tačiau kitas Dovydo sūnus, Adonijas, mėgina uzurpuoti sostą (1 Kar 1:5-10). Dovydo žmona Batšeba ir pranašas Natanas įsikiša, užtikrindami, kad Saliamonas būtų pateptas karaliumi (1 Kar 1:11-53).

971 m. pr. Kr. Saliamonas tampa bendravaldytoju su Dovydu (1 Kar 1:11-53, 1 Metr 28:1-10, 1 Metr 29). Tais pačiais metais Dovydas miršta, sulaukęs 70 metų amžiaus (1 Kar 2:11).

Saliamono valdymas (971-931 pr. Kr.) Saliamonas pradeda savo vienvaldį valdymą, žymimą išmintimi ir klestėjimu. Jo laikais Izraelis pasiekia savo didžiausią teritorinę ir ekonominę galią. Saliamono laikotarpiu veikia pranašas Ahija (1 Kar 11:29-40), kuris vėliau pranašauja apie karalystės padalijimą. Archeologiniai radiniai, tokie kaip Megido vartai ir Gezerio vandens tunelis, patvirtina Saliamono statybų mastą ir technologinę pažangą. Šis laikotarpis žymi Izraelio „aukso amžių”, kurio metu buvo pastatyta garsioji Jeruzalės šventykla, tapusi Izraelio religinio ir tautinio tapatumo centru.

Pasidalijusio Izraelio istorija

931–722 m. iki Kr. Šiaurinės Izraelio karalystės karaliai. 10 dinastijų.

Izraelio karaliaus Jeroboamo I dinastija nuo 931 iki 909
Izraelio karaliaus Baašos dinastija nuo 909 iki 885
Izraelio karaliaus Omrio dinastija nuo 885 iki 841
Izraelio karaliaus Jehuvo dinastija 841 iki 752 Paskutiniai Izraelio karaliai:
Izraelio karaliaus Šalumas 752
Izraelio karalius Menahemas 752 iki 742
Izraelio karalius Pekachija 742 iki 740
Izraelio karalius Pekachas 752 iki 732
Izraelio karalius Ozėjas 732 iki 722

Sostinė Samarija.
Valdė 20 karalių.
Vien blogi karaliai.
Valdymo laikotarpis 208 m.
Tremtis į Asiriją 722 m. iki Kr.

931–586 m iki Kr. Pietinę karalystę valdė viena Judo dinastija.
– 2 giminės: Judo ir Benjamino
– Sostinė Jeruzalė.
– Valdė 19 karalių ir viena karalienė. 1 dinastija. 4 geri karaliai, 4 pakankamai geri, 12 blogi.
– Tremtis į Babiloną nuo 605/4 m. iki Kr.

Nuo Šiaurinio Izraelio atskilimo nuo Judėjos iki Izraelio sąjungos su finikiečiais sutvirtinimo
931-874 iki Kr.

Dovydo dienomis sukurtas vieningas Izraelis suskilo po Saliamono mirties. Izraelio tautos atstovai susirinkę Sichemo mieste pareikalavo naujojo karaliaus Rehabeamo sumažinti mokesčius. Nekreipdamas dėmesio į jų prašymus karalius susidūrė su rimta opozicija ir buvo priverstas bėgti į Jeruzalę. Judo ir Benjamino giminės prisijungė prie Dovydo sūnaus, o likusios 10 giminių Šiaurinio Izraelio karaliumi išsirinko Jeroboamą. Dievo pranašas Judo karaliui uždraudė malšinti sukilimą. Šiaurinio Izraelio karalius Dane ir Betelyje pastatė auksinius veršius, užėmė vyriausio kunigo pareigas, parinko kunigus, įvedė naujas šventes ir skatino visą Izraelio tautą garbinti stabus. Pilietinis karas tarp Judo ir Izraelio tęsėsi 22 metus. Judo karalius visoje savo teritorijoje tvirtino miestus ir juose palikdavo savo vietininkus, kad jie stiprintų jo karalystę. Įtvirtinęs karalystę, Judo karalius ir tauta atpuolė nuo Dievo. Penktais Judo karaliaus valdymo metais Egipto kariuomenė įsiveržė į Judėją ir užėmė daugelį įtvirtintų miestų įskaitant ir Jeruzalę. Paklausę pranašo žodžių karalius ir judėjai atgailavo. Egiptiečių antpuoliai buvo pristadyti. Visdėlto Rehabeamas garbino stabus. Sekantis Judo karalius Abijamas kariavo prieš Izraelį, užėmė kai kuriuos miestus. Stabmeldystė plito Judoje. Judo karaliaus Asos valdymo pradžioje taika truko apie dešimt metų. Kadangi jis sostą paveldėjo gana jaunas, jo motina valdė pirmuosius penkiolika jo valdymo metų. Nežiūrit į jos prieštaravimus Asa įsakė naikinti Judėjoje stabus. 897-896 m. iki Kr. etiopiečiai užpuola Judą. Asa laimi karą prieš juos. Net iš Šiaurinio Izraelio žmonės rinkosi pas Judo karalių, pripažindami kad Dievas yra su juo. Jis savo stabmeldę motiną atleido iš pareigų, sudaužė jos stabus. Po Jeroboamo I mirties jo dinastiją sunaikino Baša ir pasiskelbė Izraelio karaliumi. Jis savo valdas išplėtė iki Ramos (8 km. iki Jeruzalės). Taip kontroliavo šiaurinius kelius nuo Ramos į Jeruzalę ir neleido žmonėms perbėgti į Judą. Judo karalius Asa atnaujino sąjungą su Sirų karaliumi Bendadu I Damaskiečiu. Bendadas nutraukė sąjungą su Izraeliu ir įsiveržė į Šiaurinio Izraelio teritoriją. Izraelio karalius pasitraukė iš Ramos ir nebekėlė grėsmės Judai. Dievo pranašui papriekaištavus Asai dėl jo sąjungos su sirais, jis uždarė jį į kalėjimą. Zimris, Izraelio karaliaus kovos vežimų vadas nužudo Bašo palikuonį ir pasiskelbia Izraelio karaliumi. Omris, Izraelio kariuomenės vadas su savo kariais nuvyko į Tircą, kur Zimris susidegino Lietuvių kalba rūmuose. Izraelio karaliumi tapo Omris. Jis Izraelio sostine padarė Samarijos miestą. Omris pavergė moabiečius. Izraelis rinkdamas mokesčius ir valdydamas prekybą įgijo didelių turtų. Prekybinius santykius su finikiečiais Omris sutvirtino per savo sūnaus Ahabo vedybas su Sidono karaliaus dukterimi Jezabele.

931 m. pr. Kr. – Izraelio karalystės skilimas ir jo pasekmės. Dramatiška pranašystė 1 Kar 11,26-40 : Ahijas, tarsi politinis komentatorius, praneša sensaciją – Izraelis skils! Pranašas Ahijas suplėšo apsiaustą į 12 dalių – vizualus Izraelio skilimo simbolis. Jeroboamui žada 10 giminių. Tautos sukilimas Šecheme 1 Kar 12,1-20 ; 2 Met 10 : Dešimt giminių meta iššūkį Dovydo dinastijai – „Mes išeinam!” ir įkuria atskirą Izraelio karalystę su sostine Tirca. Pildosi Achijo pranašystė. Jeruzalėje pranašas Šemajas sustabdo Rehabeamo karinius planus prieš atsiskyrusias gimines, užkirsdamas kelią pilietiniam karui. 1 Kar 12,21-24 ; 2 Met 11,1-4

931–910 m. pr. Kr. Izraelio karaliaus Jeroboamo I valdymas ir pranašystė apie jo dinastiją. Jeroboamo valdžios pakilimai ir nuopuoliai (1 Kar 12,25-14,20): 22 metai chaoso – karas, stabai ir Dievo įspėjimai. Jedojas stebi ir užrašo Jeroboamo valdymo kronikas.

Religinis perversmas (1 Kar 12,25-33): Jeroboamas kuria „naują tvarką”. Jis sukuria alternatyvius religinius centrus Betelyje ir Dane, pastatydamas auksinius veršius kaip Dievo simbolius.

Betelyje nežinomas „Dievo žmogus” iš Judo pranašauja apie būsimą karalių Jošiją, kuris sunaikins stabus. Vėliau šis pranašas žūva nuo liūto netoli Betelio. (1 Kar 13,1-32)

Karališkos šeimos tragedija (1 Kar 14,1-18): Šilojuje aklas pranašas Ahijas praneša Jeroboamo žmonai apie artėjančią sūnaus mirtį ir dinastijos žlugimą.

931–913 m. pr. Kr. Rehabeamo valdymas Judoje ir Egipto invazija. Rehabeamo valdymas – nuo aukso iki purvo (1 Kar 14,21-24; 2 Met 11-12): Pradžia gera – stiprina miestus, priima pabėgėlius. Rehabeamas stiprina Judo gynybą, statydamas tvirtoves nuo Betliejaus iki Hebrono. Į Judą plūsta pabėgėliai iš šiaurės, ypač kunigai ir levitai. Bet greitai nusileidžia į stabmeldystę.

929 m. pr. Kr. Egipto invazija – bausmė ar išbandymas? Egipto faraonas Šyšakas I užpuola Judą, apiplėšia Jeruzalę ir šventyklą. (1 Kar 14,25-28; 2 Met 12,2-12): Jeruzalėje Šemajas aiškina: „Tai Dievo perspėjimas!” Rehabeamas atgailauja, katastrofa atšaukiama. Egipto karaliaus Šyšako pergalė išgraviruota ant Karnako šventyklos sienos.

913–911 m. pr. Kr. Judo karaliaus Abijamo pergalė. Nors jis nebuvo visiškai ištikimas Viešpačiui, jam pavyko laimėti svarbią pergalę prieš Izraelį. Įdomu, kad jis turėjo 14 žmonų – tai rodo jo turtingumą ir galią. 1 Kar 14,29-15,6; 2 Met 12,15-13,21

911–869 m. pr. Kr. Judo karaliaus Asos pergalės ir Izraelio karalius Baaša. Jis pradėjo svarbias religines reformas, pašalindamas stabmeldystės ženklus. Ypač drąsus jo žingsnis buvo pašalinti savo senelę Maaką iš karalienės posto dėl jos stabmeldystės. 1 Kar 15,9-11 2; Metr 13,22-14,8

897–896 m. pr. Kr. Asos pergalė prieš etiopiečius buvo reikšmingas įvykis, parodęs Judo karinę galią. Šis mūšis galėjo vykti netoli dabartinio Gerar miesto pietvakarių Izraelyje. Daugelis izraelitų persikėlė į Judo šalį. 1 Kar 15,12-31; 2 Metr 15

895 m. pr. Kr. Izraelio karaliaus Baša, 36 metais po Izraelio padalinimo užima šiaurinę Judo dalį. Judo karalius Asa dalį šventyklos turtų siuntė Aramo karaliui Benhadadui, kad jis nutrauktų sąjungą su Izraeliu, užpultų ir susilpnintų jį. Asos sprendimas pasiųsti šventyklos turtus Aramo karaliui Benhadadui parodo sudėtingą to meto geopolitinę situaciją ir diplomatinius manevrus. 1 Kar 15,16-22.32; 2 Met 16,1-6. Pranašas HANANIS sudraudžia Judo karalių Asą dėl jo sąjungos su Benhadadu ir išpranašauja tolimesnius karus. 2 Met 16,7-10

Judo šalies pranašo Hananio sūnus JEHUVAS, pasiunčiamas į Izraelio šalį, kad išpranašautų apie Bašos namų sunaikinimą. 1Kar 16,1-4.7; 1 Kar 16,11-20

886–885 m. pr. Kr. Trumpas Elos valdymas Izraelyje ir jo nužudymas iliustruoja politinį nestabilumą šiaurės karalystėje. 1 Kar 16,8-14. Penktasis Izraelio karalius Zimris sunaikina Baašo namus IŠPILDYDAMAS JEHUVO PRANAŠYSTĘ. 1 Kar 16,11-20

885–880 m. pr. Kr. Pilietinis karas Izraelyje tarp Tibni ir Omri šalininkų. Šis laikotarpis galėjo būti ypač sunkus eiliniams žmonėms, kenčiantiems nuo politinio nestabilumo. 1 Kar 16,21-22

877 m. pr. Kr. Asirijos karaliaus Ašurnasirpalio II žygis į Viduržemio jūros pakrantę žymi Asirijos imperijos plėtrą, kuri vėliau turės lemiamos įtakos Izraelio ir Judo likimui.

880–874 m. pr. Kr. Omrio valdymas ir Samarijos įkūrimas. Samarija tapo svarbiu strateginiu ir ekonominiu centru, jos griuvėsiai išliko iki šių dienų ir yra svarbus archeologinis objektas. 1 Kar 16,23-28

Šis laikotarpis iliustruoja nuolatinę kovą tarp tikrojo Dievo garbinimo ir stabmeldystės, politinį nestabilumą Izraelio karalystėje ir augančią Asirijos grėsmę regione.

Nuo Izraelio karaliaus Ahabo sąjungos su Tyru iki sąjungos su Juda
874-853 iki Kr.

Judo karalius Asa du metus iki savo mirties sirgo sunkia liga, tačiau Dievo nebeieškojo, pranašų žodžių neklausė. Po jo mirties Judo karaliumi tapo Juozapatas. Izraelio karalius Ahabas per savo 22 metų valdymo laikotarpį praplėtė ekonomines ir politines ribas. Didėjanti Izraelio prekyba su finikiečias kėlė grėsmę Sirijos interesams. Ahabas įtvirtino daugelį Izraelio miestų; stipriai apmokestino moabiečius. Izraelio karalius Ahabas palaikydamas draugiškus politinius santykius su Juda ištekina savo dukrą už Judo karaliaus Juozapato sūnaus. Ši sąjunga, kuriai priešinosi Dievo pranašai, atvėrė kelią Izraeliui susivienyti su Juda kovoje prieš Ahabo priešus ir plačiau blogio įtakai prasiskverbti į Judą. Tokiu būdu Izraelis sustiprėjo prieš Siriją. Ahabas Izraelio sostinėje Samarijoje pastatė Baalo šventyklą. Šimtai pranašų buvo atgabenta į Izraelį, kad Baalo garbinimą padarytų Izraelio tautos religija. Dievo pranašas Elijas paskelbia sausrą Izraelyje. Tris su puse metų Elijas gyveno nuošalioje vietoje. Izraelyje dėl sausros siautėjo badas. Jezabelė, Izraelio karaliaus Ahabo žmona nesugebėjusi surasti Elijo įsako žudyti Izraelio Dievo pranašus. Rūmų viršininkas paslėpė 100 Izraelio pranašų. Elijas pats sugrįžta į Izraelį ir apkaltina Ahabą ir jo šeimą dėl Dievo įsakymų sulaužymo. Visa Izraelio liaudis, 850 melo pranašų susirinko ant Karmelio kalno. Po Elijo pergalės, Baalo pranašai nužudomi. Elijas paskelbia lietaus sezono pradžią. Jezabelė toliau persekioja Eliją. Sirijos karalius pasinaudojęs susilpnėjusia padėtimi Izraelio žemėje dėl sausros, su savo kariais apsupo Samariją. Izraelitai laimėjo pergalę prieš sirus. Sekančiais metais karalius Ahabas paėmęs į nelaisvę sirų karalių Benhadadą sudarė su juo prekybinę sutartį. Paskutinį kartą Ahabas susitiko su pranašu Eliju Naboto vynuogyne. Elijas apkaltino karalių dėl Naboto nužudymo ir jo vynuogyno pasisavinimo. Juozapatas Judoje atnaujino religines reformas. Judo žemėje naikinami stabai. Filistinai pripažino Pietinės karalystės pranašumą, gabeno dovanas, ir duokles Judo karaliui. Juozapatas tvirtino miestus. Karalius Ahabas Juozapatą pakvietė susivienyti kovoje prieš sirus, nes norėjo iš jų atsiimti jam priklausantį miestą. Dievo pranašas išpranašavo Ahabo žūtį. Kitas pranašas priekaištavo Juozapatui dėl jo sąjungos su Izraeliu. Judo karalius pripažino pranašo žodžius.

874–853 m. pr. Kr. Izraelio karalius Ahabo nuopolis ir Asos liga. „Ahabas, Omrio sūnus, pradėjo valdyti Izraelį trisdešimt aštuntaisiais Judo karaliaus Asos metais. Ahabas, Omrio sūnus, valdė Izraelį Samarijoje dvidešimt dvejus metus.” (1 Kar 16,29). Ahabo rūmai Samarijoje buvo vadinami „Dramblio kaulo rūmais” dėl prabangių dramblio kaulo dirbinių. Archeologai rado daugybę dramblio kaulo dirbinių Samarijos griuvėsiuose, patvirtinančių šį aprašymą.

874 m. pr. Kr. Ahabas veda Jezabelę. „Jis vedė Jezabelę, Sidono karaliaus Etbaalo dukterį, ir nuėjęs tarnavo Baalui bei jį garbino.” (1 Kar 16,31) Samarijoje pastatė šventyklą Baalui. Šimtai pagonių pranašų turėjo Baalo religiją padaryti Izraelio religija. IŠSIPILDĖ JOZUĖS PRANAŠYSTĖ dėl Jericho miesto atstatymo. 1 Kar 16,34

872 m. pr. Kr. Judo karalius Asa suserga. „Trisdešimt devintaisiais savo karaliavimo metais Asa susirgo kojų liga. Liga buvo labai sunki, bet net ir sirgdamas jis neieškojo Viešpaties, o gydytojų.” (2 Met 16,12)

872–848 m. pr. Kr. Judo karaliaus Juozapato reformos „Juozapatas, Asos sūnus, tapo karaliumi Jude ketvirtaisiais Izraelio karaliaus Ahabo metais. Juozapatui buvo trisdešimt penkeri metai, kai jis tapo karaliumi, ir dvidešimt penkerius metus valdė Jeruzalėje.” (1 Kar 22,41-42). Juozapatas įsteigė keliaujančių mokytojų sistemą „Trečiaisiais savo karaliavimo metais jis siuntė savo kunigaikščius […] mokyti Judo miestuose. Su jais ėjo levitai […] Jie mokė Jude, turėdami su savimi Viešpaties Įstatymo knygą; jie ėjo per visus Judo miestus ir mokė žmones.” (2 Met 17,7-9)

870 m. pr. Kr. Juozapatas įsako levitams ir kunigams mokyti žmones. Šis įvykis rodo Juozapato pastangas kelti tautos dvasinį ir intelektualinį lygį. Archeologinė detalė Šio laikotarpio Samarijos ir Jeruzalės archeologiniai sluoksniai rodo ženklų ekonominio klestėjimo ir urbanizacijos augimo, kas atitinka biblinius aprašymus apie Ahabo ir Juozapato valdymo laikotarpius.

870 m. pr. Kr. Judo karalius Juozapatas inicijuoja plataus masto švietimo kampaniją „Trečiaisiais savo karaliavimo metais jis pasiuntė savo kunigaikščius… mokyti Judo miestuose. Su jais išsiuntė levitus… ir kunigus… Jie mokė Jude, turėdami su savimi VIEŠPATIES Įstatymo knygą; jie apkeliavo visus Judo miestus, mokydami žmones.” (2 Met 17,7-9). Šis žingsnis buvo unikalus to meto pasaulyje ir rodo Juozapato pastangas stiprinti tautos dvasinį ir intelektualinį pagrindą. Juozapato valdymo metu Judą lydėjo taika ir klestėjimas „VIEŠPATIES baimė apėmė visas karalystes aplink Judą, ir jos nekariavo prieš Juozapatą. Kai kurie filistinai atnešė Juozapatui dovanų ir sidabro kaip duoklę; arabai atvedė jam bandas septynis tūkstančius septynis šimtus avinų ir septynis tūkstančius septynis šimtus ožių.” (2 Met 17,10-11). Juozapatas taip pat stiprino karinę Judo galią „Juozapatas vis labiau galingesnis darėsi. Jis pastatė Jude tvirtoves ir sandėlių miestus.” (2 Met 17,12)

869 m. pr. Kr. Įvyksta dramatiška konfrontacija tarp pranašo Elijo ir Baalo pranašų „Elijas priėjo prie visų žmonių ir tarė ‘Kiek ilgai svyruosite tarp dviejų nuomonių? Jei VIEŠPATS yra Dievas, sekite jį, o jei Baalas, tai sekite jį!'” (1 Kar 18,21). Šis įvykis buvo lemiamas momentas Izraelio religijos istorijoje, parodantis VIEŠPATIES galią prieš pagoniškus dievus.

865 m. pr. Kr. (apytiksliai) Politinis susijungimas tarp Izraelio ir Judo karalysčių per santuoką tarp Ahabo dukters ir Juozapato sūnaus Jehoramo. Šis įvykis turėjo reikšmingų pasekmių abiejų karalysčių ateičiai.

853 m. pr. Kr. Ahabo žūtis mūšyje prieš sirus, kaip išpranašavo Michėjas „Bet vienas vyras, atsitiktinai įtempęs lanką, pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sujungimų. Jis tarė savo vežėjui ‘Pasuk atgal ir išvežk mane iš mūšio, nes esu sužeistas.'” (1 Kar 22,34). Šis įvykis žymi svarbų posūkį Izraelio istorijoje ir parodo, kaip tiksliai išsipildė Dievo pranašo žodžiai.

Šie įvykiai atskleidžia sudėtingą politinę ir religinę situaciją Izraelyje ir Jude, parodydami, kaip karalių sprendimai ir pranašų žodžiai formavo tautos istoriją.

Nuo Judo ir Izraelio sudarytos sąjungos kovoje prieš sirus iki Omrio dinastijos sunaikinimo.
Apie 853-841 iki Kr.

Judo karalius Juozapatas vykdė religines reformas savo šalyje. Amorėjai ir moabiečiai iš Edomo žemės žygiavo į Judą ir įsirengė stovyklą jų žemėje. Dievas išvarė stovyklaujančius priešus iš Judo žemės, o judėjai pasiėmė jų paliktus turtus. Izraelio karaliui Ahazijai nepavyko sugražinti Moabą Omrio dinastijai. Jis susivienijo su Juozapatu ir organizavo laivų prekybinę ekspediciją. Jūrinė ekspedicija baigėsi visiška nesėkme. Jis siuntė pasiuntinius pas Akrono dievybę belzabubą. Pranašas Elijas sustabdė pasiuntinius ir įspėjo dėl karaliaus daromų nuodėmių. Elijas ir Eliziejus įsteigė pranašų mokyklą. Prieš pakildamas į dangų Elijas padarė Eliziejų pranašu. Keliaujant iš Jerichos jį pasitiko jaunimas ir pradėjo įžūliai iš jo tyčiotis. Meška sudrasko įžulius jaunuolius. Izraelio karalius Joramas užsitikrinęs Judo karaliaus palaikymą pradėjo karinį žygį prieš moabiečius. Prie Izraelio prisijungė edomiečiai. Pranašas Eliziejus išgelbėjo tris kariuomenes nuo visiško sunaikinimo. Moabo karalius pralaimėjęs mūšį paaukoja savo pirmagimį moabiečių dievui Kemošui. Judos karalius Jehoramas po savo tėvo Juozapato mirtes išžudo savo brolius. Jis perėmė Izraelio karaliaus Ahabo ir Jezabelės gyvenimo būdą savo žmonos Atalijos įtakoje. Statė stabus. Elijas įspėja Jehoramą dėl artėjančių teismų ir jo laukiančio likimo. Pranašas Eliziejus aktyviai tarnavo Izraelio žemėje padėdamas žmonėms sunkmečiais. Dėka jo tarnavimo prikeliamas iš mirties vienos moters sūnus. Raupsuotas Naamanas, Sirijos kariuomenės vadas pagyja paklausęs pranašo Eliziejaus žodžių. Eliziejaus tarnas susirgo raupsais po to, kai savavališkai paima užmokestį iš Naamano. Valdant Joramui, tarp Izraelio ir Sirijos kartkartėmis įsiplieksdavo karai. Pranašas Eliziejus perduodavo Izraelio karaliui Sirijos kariuomenės išsidėstymų duomenis. Sirijos žvalgai buvo pasiųsti sugauti pranašą, tačiau po Eliziejaus maldos jie apako, o kai buvo nuvesti pas Izraelio karalių, praregėjo. Joramas juos paleido į laisvę. Vėliau nBenhadado kariuomenė apgulė Samariją. Mieste prasidėjo badas. Motinos valgė savo nuo bado mirusius vaikus. Eliziejus išpranašavo apie ateityje ateisiančią gerovę. Sirų kariai pabūgę karinių garsų pasitraukia nuo miesto, palikdami savo mantas. Samarijos miesto gyventojai pasiėmė gausaus maisto. Eliziejaus tarnavimas buvo žinomas ne tik Izraelio, bet ir Judėjos, Sirijos, Edomo žemėse. Sirijos kariuomenės vadas Naamanas sostinėje Damaske Eliziejų pripažino Dievo žmogumi. Eliziejus, Joramo valdymo pabaigoje aplankė Damaską ir sergančio Sirijos karaliaus pasiuntiniui pranešė jog šis taps karaliumi. Pasiuntinys sugrįžęs pas karalių nužudo jį ir tampa Sirijos karaliumi. Edomas tapo nepriklausomu nuo Judo. Filistiečiai ne tik sukilo, bet ir įsiveržę į Jeruzalę, apiplėšė karaliaus namus, išsinešė didelius turtus, o patį Judo karalių išsivedė į nelaisvę. Susirgęs mirtina liga po dvejų kančios metų Judo karalius Jehoramas mirė. Niekas neapraudojo jo mirties. Sekantis Judos karalius Ahazijas valdė mažiau nei metus, bet pagarsėjo savo nedorumu ir nuodėmėmis. Jis prisijungė prie izraelitų kovoje prieš sirus. Po to kai Sirijoje pasikeitė karaliai, Izraelio karalius bandė atsiimti Ramot Gileadą. Izraelio karalius buvo sunkiai sužeistas mūšyje. Tada, Judo karalius Ahazija aplankė sunkiai sužeistą Izraelio karalių. Pranašas Eliziejus Izraelio karaliumi patepė Jehuvą. Jehuvas sužeidžia Izraelio karalių, kuris nuo žaizdų miršta. Jehuvas Izraelyje sunaikina Ahabo ir Jezabelės palikuonis.

853 m. pr. Kr. Pranašas Jehuvas kritikuoja Juozapatą už sąjungą su Ahabu, pabrėždamas pavojų, kylantį iš kompromisų su stabmeldžiais. 2 Met 19,1-3. Ahabo mirtis Ramot Gileade žymi dramatišką Omrio dinastijos posūkį Izraelyje. 1 Kar 22,39-40 Kargaro mūšis: Asirijos metraščiai mini „Ahab, the Israelite” kaip dalį anti-asirietiškos koalicijos, patvirtindami biblinę chronologiją.

853–852 m. pr. Kr. Ahazijo trumpas valdymas Izraelyje pasižymi Baalo kulto stiprėjimu. Juozapato teismų reforma Judoje, įvedant teisėjus visuose įtvirtintuose miestuose, rodo pastangas centralizuoti valdžią. 2 Met 19,4-11

852 m. pr. Kr. Juozapatas nugali Moabo, Amono ir kitų tautų koaliciją. Pranašauja Jahazielis|2 Met 20,1-30> Moabo akmens įrašas (Meša stela) mini Izraelio priespaudą ir vėlesnį Moabo išsilaisvinimą, atspindintį biblinį pasakojimą apie Moabo sukilimą. Juozapato ir Ahazijo laivyno projektas žlunga. Pranašas Eliezeras|1 Kar 22,48-49; 2 Met 20,35-37. Elijo pranašystė prieš Ahaziją, įskaitant „ugnies iš dangaus” epizodą, pabrėžia pranašo autoritetą prieš karalių. 2 Kar 1,2-18

852–841 m. pr. Kr. Jehoramo valdymas Izraelyje pažymėtas dalinėmis religinėmis reformomis – Baalo stulpo pašalinimu, bet ne visiška stabmeldystės eliminacija. Moabo kampanija, kurioje dalyvauja Izraelis, Juda ir Edomas, atskleidžia sudėtingus to meto politinius aljansus.

851 m. pr. Kr. Šalmanesero III kampanija Babilone rodo Asirijos įtakos plėtrą, kas netiesiogiai veikė ir Izraelio-Judo geopolitinę padėtį.

850 m. pr. Kr. Eliziejaus pranašystė apie vandenį dykumoje ir pergalę prieš Moabą demonstruoja pranašo vaidmenį karinėje strategijoje. Moabo karaliaus aukos incidentas parodo kraštutines to meto karo praktikos formas. Joramas, Juozapatas ir Edomo karalius kovoja prieš Moabą. Pranašauja Eliziejus|2 Kar 3,4-27

Šie įvykiai atskleidžia sudėtingą politinį, religinį ir kultūrinį kontekstą Izraelyje, Judoje ir aplinkinėse šalyse, pabrėždami pranašų vaidmenį formuojant politiką ir visuomenės moralę.

849–848 m. pr. Kr. Juozapato mirtis ir Jehoramo valdymo pradžia Jude. „Juozapatas užmigo prie savo protėvių ir buvo palaidotas prie savo protėvių Dovydo Mieste.” (1 Kar 22,50). Jehoramo valdymas žymi moralinį nuosmukį Jude: „Jis vaikščiojo Izraelio karalių keliais, kaip darė Ahabo namai, nes Ahabo duktė buvo jo žmona. Jis darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse.” (2 Kar 8,18)

848–841 m. pr. Kr. Pranašo Elijo pakilimas į dangų ir Eliziejaus tarnystės pradžia. „Kai jie ėjo ir kalbėjosi, staiga pasirodė ugninis vežimas su ugniniais žirgais ir juos perskyrė; Elijas pakilo viesulu į dangų.” (2 Kar 2,11). Šis įvykis yra unikalus Senajame Testamente ir parodo ypatingą Elijo vaidmenį Izraelio istorijoje.

845–843 m. pr. Kr. Sirijos grėsmė Izraeliui ir Judui didėja. „Tomis dienomis VIEŠPATS pradėjo mažinti Izraelį, ir Hazaelis sumušė juos visuose Izraelio pasieniuose.” (2 Kar 10,32)

841 m. pr. Kr. Jehuvo perversmas Izraelyje. „Jehuvas surengė sąmokslą prieš Joramą.” (2 Kar 9,14). Jehuvo perversmas buvo ypač kruvinas, sunaikinant visą Ahabo dinastiją: „Taip Jehuvas išnaikino Baalą iš Izraelio.” (2 Kar 10,28). IŠSIPILDĖ ELIJO PRANAŠYSTĖ. Dešimtasis Izraelio karalius Jehuvas sunaikino visą Izraelio karaliaus Ahabo šeimą Samarijoje – 7 jo sūnus, ir visus išlikusius Ahabo namus Jezreelyje, Judo kunigaikščius, žmones priklausiusius Ahabui Samarijoje, Baalo namus. Moka duoklę Asirijai. 2 Kar 10,1-28; 2 Met 22,8. Šie įvykiai parodo, kaip Dievas vykdė Savo teismą kad pašalintų stabmeldystę iš Izraelio. Archeologinė pastaba: Jehuvo vardas yra paminėtas Tel Dano steloje, kuri yra vienas iš nedaugelio archeologinių radinių, tiesiogiai patvirtinančių biblijos pasakojimą apie šį laikotarpį. Izraelio karalius Jehuvas nepašalino Jeroboamo pastatytų dvejų auksinių jaučių ir nepasitraukė nuo Jeroboamo nuodėmių.2 Kar 10,29.31. VIEŠPATS PAŽADĖJO Izraelio karaliui Jehuvui pratęsti jo dinastiją iki ketvirtos kartos. Jo dinastija tęsėsi nuo 841 iki 752 iki Kr. 2 Kar 10,30

Šis laikotarpis iliustruoja sudėtingus santykius tarp Izraelio ir Judo karalysčių, taip pat augančią Sirijos ir Asirijos grėsmę. Tai taip pat parodo, kaip Dievas veikė per pranašus, ypač Eliją ir Eliziejų, siekdamas išlaikyti tikrąjį tikėjimą nepaisant plintančios stabmeldystės. Pranašas ELIJAS griežtai pabara Judo karalių Jehoramą, Juozapato sūnų, parašydamas jam laišką. Išpranašavo negandas jo šeimai ir nuosavybei. Taip 2 Met 21,12-15 pat išpranašauja karaliaus mirtį. ELIJAS pakyla į dangų. ELIZIEJUS pasiima ELIJO mantiją. 2 Kar 2,1-18. Pranašas ELIZIEJUS išvalo Jerichos vandenis. 2 Kar 2,19-22 Pranašas ELIZIEJUS išsako prakeiksmą Betelio vaikams, kurie tyčiojosi iš jo. 2 Kar 2,23-25. Pranašas ELIZIEJUS padaro įvairių stebuklų: padaugina našlės aliejų, prikelia iš mirties šunemietės sūnų; pamaitina 100 žmonių. Pranašas ELIZIEJUS išgydo Naamaną, Sirijos kariuomenės vadą. 2 Kar 5. Pranašas ELIZIEJUS iš vandens ištraukia kirvį. Geležis buvo labai vertinamas 2 Kar 6,1-7 Izraelyje. Pranašai norėjo pastatyti kitą mokyklą. Pranašas ELIZIEJUS atskleisdavo Izraelio karaliui Sirijos stovyklų vietas. 2 Kar 6,8-12. Sirai siuntė karius suimti pranašą ELIZIEJŲ, tačiau pasiuntiniai buvo apakinti 2 Kar 6,13-23 šviesa. Sirijos karalius Benhadado kariuomenė apgulė Izraelio sostinę Samariją. 2 Kar 6,24-33 Pranašas ELIZIEJUS išpranašavo badmečio pabaigą. Sirijos kariuomenė 2 Kar 7 pabėga nuo Samarijos, taip išpildydama pranašystę. ELIZIEJUS išpranašauja 7 metų badą (Įvyko valdant karaliui Joramui). 2 Kar 8,1-2. Pasibaigus 7 metų badui, karalius sugrąžina šunemietės nuosavybę. 2 Kar 8,3-6

Nuo sąjungos tarp Judėjos ir Izraelio nutraukimo iki Asirijos žygių į Izraelio žemę
841-743 iki Kr.

Atalija, Judo karaliaus Jehoramo žmona, nebeturėdama palikuonio užgrobia Jeruzalės sostą. Ji pradėjo naikinti karališką Dovydo dinastiją. Jos teroro periodas tęsėsi šešis metus, nuo 841 iki 835 iki Kr. Judo karaliaus Ahazijo sesuo septynių metų laikotarpyje slėpė jo sūnų Jehoašą. Atalija palaikė Jeruzalėje stabmeldystės kultą. Po perversmo septynmetis Jehoašas paskelbiamas Judo karaliumi. Judo kunigas Jehojada mokė ir palaikė jį valdant valstybę. Baalo stabai sudaužomi, tauta duoda įžadus tarnauti Izraelio Dievui. Žmonės gausiai aukojo aukas šventyklos atstatymo darbams. Po kunigo Jehojado mirties, kunigaikščiai įtikino Jehoašą garbinti stabus. Jehoašos nurodymu, kunigo Jehojado sūnus buvo nužudytas šventyklos kieme už tai, kad ragino liaudį klausyti Dievo ir negarbinti stabų. Jehoašas norėdamas išvengt sirų antpuolio, paėmė visus šventyklos turtus ir atidavė aramėjų karaliui. Vienok sirų kariai vėliau vėl žygiavo į Jeruzalę. Jehoašas buvo sužeistas, kai kurie Jeruzalės kunigaikščiai nužudyti, turtai išplėšti. Kai kurie tarnai pasinaudoję proga nužudė Judos karalių. Amacijas tapęs Judo karaliumi stiprino kariuomenę. Izraelio karalius Jehuvas neteko Judos ir Finikijos paramos. Iki pat jo mirties sirai užpuldinėjo Izraelį. Jehuvas nesunaikino stabų Izraelyje. Jo palikuonys taip pat susidūrė su sirų antpuoliais, ko pasekoje Izraelio žemė neteko didelės valdžios. Aplinkinės tautos pasinaudojo Izraelio susilpnėjusia padėtimi ir pradėjo karinius žygius prieš ją. Izraelio karalius Jehoašas aplankė pranašą Eliziejų jam gulint mirties patale. Pranašas davė nurodymų dėl Izraelio ateities. Po Eliziejaus palaidojimo į jo kapą įmestas miręs žmogus atgijo. Izraelio karalius Jehoašas iš sirų susigražino didelę dalį savo teritorijos. Judo karalius Amacija pasisamdė Izraelio kariuomenę, kad nugalėtų idumėjus. Pranašui pareikalavus karalius kariuomenę paleido. Laimėjęs kovą prieš idumėjus Amacija parsigabeno Edomo dievus ir pagarbino juos. Pranašas paskelbė, kad už stabmeldystę, karalius pralaimės karą. Amacija didžiuodamasis savo galia iškvietė kovai Izraelio karalių. Paleista Izraelio kariuomenė pakelyje į Izraelį plėšė miestus ir žudė. 791 iki Kr. Izraelio karalius laimėjo mūšį ir įsiveržė į Judą. Jis sugriovė dalį Jeruzalės sienos, apiplėšė miestą, šventyklą ir išsivedė dalį belaisvių į Samariją. Azarija tapęs Judo karaliumi atstatė Jeruzalės sienas, organizavo kariuomenę. Pietvakariuose Azarija praplėtė Judo ribas, apmokestino amonitus. Dėka jo veiklos žemdirbystės ir gyvulininkystės srityje suklestėjo Judo ekonomika. Iki 750 iki Kr. karalius Azarija buvo ištikimas Dievui. Tačiau tapo išdidžiu. Pasitikėdamas savimi įėjo į Jeruzalės šventyklą ir kaip kunigas smilkė smilkalus. Dievas jį nubaudė raupsais. Visą likusį gyvenimą jis praleido atskirtas nuo rūmų ir bendravimo su žmonėmis. Amacija paleistas iš nelaisvės nebesugebėjo sustiprinti šalį. Jeroboamas II tapęs Izraelio karaliumi praplėtė politinę ir prekybinę erdvę. Pranašas Jona išpranašavo, kad jis atstatys Izraelį nuo Mirusios jūros iki Emafa pasienio. Asirų antpuoliai susilpnino Siriją. Izraelio karalius Jeroboamas II susigražino rytų Jordano teritorijas buvusias šimtą metų sirų rankose. Izraelis pradėjo klestėti, tačiau žlugo morališkai. Asirija žygiuoja į Izraelio žemes. Šis laikotarpis, apimantis 841-773 m. pr. Kr., buvo reikšmingas Izraelio ir Judo karalysčių istorijoje, pažymėtas dramatiškais politiniais įvykiais ir dvasinėmis permainomis. 841-835 m. pr. Kr. Judą valdė karalienė Atalija, Ahabo ir Jezabelės duktė. Jos valdymas prasidėjo kruvinu būdu – ji įsakė nužudyti visus karališkosios šeimos narius (2 Kar 11,1). Tačiau Jehošeba, buvusio karaliaus Ahazijo sesuo, išgelbėjo mažametį Jehoašą, paslėpdama jį Jeruzalės šventykloje (2 Kar 11,2-3). Šis įvykis primena Mozės išgelbėjimą kūdikystėje ir parodo Dievo apvaizdą išsaugant Dovydo liniją. 835 m. pr. Kr. kunigas Jehojada suorganizavo perversmą, per kurį Jehoašas buvo pateptas karaliumi, o Atalija nužudyta (2 Kar 11,4-16). Šis įvykis žymi svarbų momentą Judo istorijoje – grįžimą prie teisėtos Dovydo dinastijos valdymo. Po to Jehojada atnaujino sandorą tarp Viešpaties, karaliaus ir tautos (2 Kar 11,17), o žmonės sugriovė Baalo šventyklą (2 Kar 11,18), simbolizuodami atsigręžimą į tikrąjį Dievą. Jehoašo valdymo metu (835-796 m. pr. Kr.) buvo atnaujinta Jeruzalės šventykla (2 Kar 12,4-16), kas rodo pastangas atgaivinti tikrąjį Dievo garbinimą. Tačiau po Jehojados mirties tauta vėl nukrypo į stabmeldystę (2 Met 24,15-22).

Šiaurės karalystėje Izraelyje valdė karaliai Jehoahazas (814-798 m. pr. Kr.) ir Jehoašas (798-782 m. pr. Kr.). Nors jie buvo vertinami kaip nedori valdovai, Dievas vis tiek gailėjosi Izraelio ir gelbėjo juos nuo Sirijos priespaudos (2 Kar 13,4-5). Reikšmingą vaidmenį šiuo laikotarpiu atliko pranašas Eliziejus. Jo mirtis ir stebuklas su jo kaulais (2 Kar 13,20-21) simbolizuoja Dievo galią net per mirusį pranašą. Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio apima Tel Danas stelą, kurioje minimas „Dovydo namas”, patvirtinantį biblinį pasakojimą apie Dovydo dinastiją. Šis laikotarpis parodo Dievo ištikimybę savo sandorai, nepaisant žmonių neištikimybės, ir iliustruoja nuolatinę įtampą tarp tikrojo Dievo garbinimo ir stabmeldystės Izraelio istorijoje. Šis laikotarpis, apimantis 841-773 m. pr. Kr., buvo reikšmingas Izraelio ir Judo karalysčių istorijoje, pažymėtas dramatiškais politiniais įvykiais ir dvasinėmis permainomis.
841–835 m. pr. Kr. Judą valdė karalienė Atalija, Ahabo ir Jezabelės duktė. Jos valdymas prasidėjo kruvinu būdu – ji įsakė nužudyti visus karališkosios šeimos narius (2 Kar 11,1). Tačiau Jehošeba, buvusio karaliaus Ahazijo sesuo, išgelbėjo mažametį Jehoašą, paslėpdama jį Jeruzalės šventykloje (2 Kar 11,2-3). Šis įvykis primena Mozės išgelbėjimą kūdikystėje ir parodo Dievo apvaizdą išsaugant Dovydo liniją.
835 m. pr. Kr. kunigas Jehojada suorganizavo perversmą, per kurį Jehoašas buvo pateptas karaliumi, o Atalija nužudyta (2 Kar 11,4-16). Šis įvykis žymi svarbų momentą Judo istorijoje – grįžimą prie teisėtos Dovydo dinastijos valdymo. Po to Jehojada atnaujino sandorą tarp Viešpaties, karaliaus ir tautos (2 Kar 11,17), o žmonės sugriovė Baalo šventyklą (2 Kar 11,18), simbolizuodami atsigręžimą į tikrąjį Dievą.
Jehoašo valdymo metu (835–796 m. pr. Kr.) buvo atnaujinta Jeruzalės šventykla (2 Kar 12,4-16), kas rodo pastangas atgaivinti tikrąjį Dievo garbinimą. Tačiau po Jehojados mirties tauta vėl nukrypo į stabmeldystę (2 Met 24,15-22).
Šiaurės karalystėje Izraelyje valdė karaliai Jehoahazas (814–798 m. pr. Kr.) ir Jehoašas (798–782 m. pr. Kr.). Nors jie buvo vertinami kaip nedori valdovai, Dievas vis tiek gailėjosi Izraelio ir gelbėjo juos nuo Sirijos priespaudos (2 Kar 13,4-5).
824 m. pr. Kr. Šalmanesero III mirtis žymi svarbų posūkį Artimųjų Rytų istorijoje. Asirijos silpnėjimas leido kitoms valstybėms, įskaitant Izraelį ir Judą, atgauti dalį savo nepriklausomybės ir įtakos.
820 m. pr. Kr. Judo karaliaus Jehoašo mokesčių mokėjimas Asirijai rodo, kad nepaisant Asirijos silpnėjimo, ji vis dar išlaikė tam tikrą įtaką regione. Tai taip pat parodo sudėtingą geopolitinę situaciją, kurioje Juda turėjo laviruoti tarp didžiųjų galybių.
814–798 m. pr. Kr. Jehoahazas tampa Izraelio karaliumi sunkiu laikotarpiu. „Viešpaties rūstybė užsidegė prieš Izraelį, ir jis atidavė juos Sirijos karaliaus Hazaelio ir jo sūnaus Ben-Hadado valdžiai visam tam laikui.” (2 Kar 13,3) Šis laikotarpis parodo, kaip politinė situacija buvo glaudžiai susijusi su dvasiniu tautos gyvenimu.
812 m. pr. Kr. Jehoašo iniciatyva sutaisyti Viešpaties namus Jeruzalėje rodo pastangas atgaivinti tikrąjį Dievo garbinimą. „Jie surinko daug pinigų. Kai matydavo, kad skrynioje daug pinigų, ateidavo karaliaus raštininkas ir vyriausiasis kunigas, suskaičiuodavo pinigus, rastus Viešpaties Namuose, ir surišdavo į maišelius.” (2 Kar 12,10-11) Šis naujas aukų rinkimo būdas buvo svarbi administracinė reforma.
812/811 m. pr. Kr. Kunigo Jehojados mirtis žymi svarbų posūkį Judo istorijoje. „Po Jehojados mirties Judo kunigaikščiai atėjo ir nusilenkė karaliui. Tada karalius jų paklausė. Jie apleido savo tėvų Viešpaties, Dievo, Namus ir tarnavo Ašeroms bei stabams.” (2 Met 24,17-18) Šis įvykis parodo, kaip greitai tauta galėjo nusigręžti nuo Dievo, kai nebeliko stipraus dvasinio vadovo.
805-802 m. pr. Kr. Asirijos karaliaus Adadnirari antpuolis prieš Siriją turėjo netiesioginės naudos Izraeliui ir Judai, susilpnindamas jų pagrindinį priešą.
798-782 m. pr. Kr. Jehoašo valdymo laikotarpis Izraelyje parodo, kad nepaisant politinių pokyčių, dvasinė tautos būklė išliko prasta. „Jis darė, kas pikta Viešpaties akyse, ir neatsisakė visų Nebato sūnaus Jeroboamo nuodėmių, kuriomis tas buvo suklaidinęs Izraelį, bet jas darė.” (2 Kar 13,11)
Šis laikotarpis atskleidžia sudėtingą Izraelio ir Judo karalysčių istoriją, parodydamas, kaip politiniai įvykiai, dvasinė būklė ir santykiai su kaimyninėmis valstybėmis buvo glaudžiai susiję. Matome ciklišką modelį, kai periodai, pažymėti grįžimu prie Dievo, keitėsi laikotarpiais, kai tauta nusigręždavo nuo Jo, o tai turėjo tiesioginės įtakos politinei ir ekonominei situacijai.
797 m. pr. Kr. Pranašas Zecharijas, Jehojado sūnus, pabara žmones už jų nuodėmes ir neteisingą elgesį. Dėl to Judo karalius Jehoašas įsako jį nužudyti užmėtant akmenimis. (2 Met 24,15-22). Zecharijas buvo drąsus pranašas, kuris nepabijojo kalbėti tiesos, net jei tai kainavo jam gyvybę. Jo mirtis parodė, kaip toli nuo Dievo buvo nuklydę Judo žmonės ir jų valdovas. Zecharijo nužudymas buvo didelis smūgis teisingumui ir Dievo įstatymams. 2 Met 24,15-22
796 m. pr. Kr. Sirijos karalius Hazaelis žygiavo į Jeruzalę. Judo karalius Jehoašas, norėdamas išvengti miesto užpuolimo, nusiuntė Viešpaties namų turtus Hazaeliui kaip kyšį, kad jis atsitrauktų nuo Jeruzalės. (2 Kar 12,17-18; 2 Met 24,23-24). Šis įvykis parodo, kaip karaliai naudojo šventyklos turtus politiniams tikslams. Tai buvo didelis smūgis Judo karalystės ekonomikai ir religiniam gyvenimui. Šis įvykis rodo, kaip silpna buvo Judo karalystė tuo metu. 2 Kar 12,17-18; 2 Met 24,23-24
796 m. pr. Kr. Judo karalių Jehoašą nužudo jo tarnai. (2 Kar 12,20-23; 2 Met 24,25-27). Karalius buvo nužudytas dėl savo neteisingo valdymo ir žmonių nepasitenkinimo. Po jo mirties sostą perėmė jo sūnus Amacijas. 2 Kar 12,20-23; 2 Met 24,25-27
796–767 m. pr. Kr. (29 metai): Devintasis Judo karalius Amacijas (25 metų) pradėjo valdyti antrais Izraelio karaliaus Jehoašo metais. (2 Kar 14,1-2; 2 Met 25,1). Amacijas darė kas teisu, tačiau ne kaip Dovydas. Alkų nepašalino, nužudė tėvo žudikus. (2 Kar 14,3-6; 2 Met 25,2-4). Jo valdymas buvo pažymėtas tiek teisingumo, tiek stabmeldystės aktais. Amacijas buvo stiprus karalius, tačiau jo valdymą temdė stabmeldystė. 2 Kar 14,1-6; 2 Met 25,1-4
793–782 m. pr. Kr. Pranašas Eliziejus išpranašauja Izraelio karaliui Jehoašui išlaisvinimą iš Sirijos rankų. (2 Kar 13,14-19). Eliziejus miršta nuo mirtinos ligos. Moabitai įsiveržia į Izraelį. (2 Kar 13,20). Žmogus, kuris palaidojamas Eliziejus kape, prisikelia palietęs Eliziejus kaulus. (2 Kar 13,21). Taip kaip ir pranašavo Eliziejus, Izraelio karalius Jehoašas tris kartus laimi kovoje prieš Sirijos karalių Benhadadą. (2 Kar 13,14-25)
793–782 m. pr. Kr. Judo karalius Amacijas pasisamdė Izraelio kariuomenę kovai prieš edomiečius, tačiau paklausęs pranašo žodžių atleido samdinius ir su savo kariuomene užkariavo Edomo sostinę Petrą. Garbino Edomo dievus. (2 Kar 14,7; 2 Met 25,10-12). Izraelio kariuomenė nusiaubia Judo miestus grįždama į Izraelį. (2 Met 25,13). Judo karalius Amacijas tapęs stabmeldžiu susilaukia pranašo pabarimo. (2 Met 25,14-16). Amacijas buvo stiprus karalius, tačiau jo stabmeldystė sukėlė daug problemų. 2 Kar 14,7; 2 Met 25,10-16
790 m. pr. Kr. (52 metai): Dešimtasis Judo karalius Azarija (16 metų) tampa bendravaldytoju su Amaciju. (2 Kar 14,21; 15,1-2; 2 Met 26,1.3). Azarija buvo geras karalius, kuris skatino šalies ekonominį vystymąsi ir kariuomenės didėjimą. Jo valdymo metu Juda kovojo prieš filistinus ir arabus. Azarija buvo žinomas dėl savo teisingumo ir stiprios valdžios. 2 Kar 14,21; 15,1-2; 2 Met 26,1.3
Azarijos (dar žinomo kaip Uzijo) valdymas Jude buvo pažymėtas karinėmis pergalėmis ir ekonominiu klestėjimu: „Jis atstatė Elatą ir grąžino jį Judui” (2 Kar 14,22). Elato atgavimas buvo strategiškai svarbus, nes šis miestas buvo svarbus prekybos centras prie Raudonosios jūros. Azarija buvo vertinamas kaip geras karalius, nors ir ne be trūkumų: „Jis darė, kas teisu VIEŠPATIES akyse… Tačiau aukštumos nebuvo pašalintos” (2 Kar 15,3-4). Tai rodo, kad nors jis sekė Dievą, bet neįvykdė visapusiškos religinės reformos. Azarijos valdymo sėkmę Biblija sieja su jo dvasingumu: „Jis ieškojo Dievo Zacharijo, kuris mokė jį gerbti Dievą, dienomis, ir kol jis ieškojo VIEŠPATIES, Dievas jam sekė” (2 Met 26,5). Azarijos kariniai ir ekonominiai pasiekimai buvo įspūdingi: „Jis pastatė bokštus Jeruzalėje… Jis taip pat pastatė bokštus dykumoje ir iškasė daug šulinių… Jis turėjo daug galvijų… nes mėgo žemdirbystę” (2 Met 26,9-10). Jis taip pat modernizavo Judo kariuomenę: „Jis padarė Jeruzalėje sumanių vyrų išrastų mašinų, kurios turėjo būti ant bokštų ir sienų kampų, kad šaudytų strėles ir didžiulius akmenis” (2 Met 26,15).
790 m. pr. Kr. Izraelio pranašas Jona. (2 Kar 14,25). Pranašas Jona atsisako įvykdyti Dievo valią ir bando pabėgti. Laivas, kuriuo plaukė, patenka į audrą. (Jona 1,1-10). Pranašą Joną praryja didelė žuvis. (Jona 1,11-17). Jonos malda ir išgelbėjimas. (Jona 2). Jona skelbia Ninevės gyventojams apie Dievo teismą. Ninevės gyventojai atgailauja. (Jona 3). Jonos pyktis ir Dievo pabarimas. (Jona 4). Ninevės gyventojų atgaila parodė Dievo gailestingumą ir atleidimą. Jona buvo pranašas, kuris mokė apie Dievo teisingumą ir gailestingumą.
790 m. pr. Kr. Izraelio karalius Jehoašas nugali Judo karalių Amaciją ir ištremia į nelaisvę. (2 Kar 14,8-14; 2 Met 25,17-24). Šis įvykis parodo Izraelio ir Judo karalysčių tarpusavio konfliktus. Amacijos pralaimėjimas ir tremtis buvo didelis smūgis Judo karalystei. Šis įvykis parodė, kaip silpna buvo Judo karalystė tuo metu.
782–753 m. pr. Kr. Izraelio karalystėje valdė Jeroboamas II. Jo valdymo laikotarpis buvo pažymėtas ekonominiu klestėjimu ir teritorine ekspansija (2 Kar 14,23-29). Jeroboamas II atstatė Izraelio sienas, kaip buvo pranašavęs pranašas Jona. Atsakas į pranašo Amoso įspėjimą – ne atgaila, bet Samarijos miesto sienų sutvirtinimas.2 Kar 14,23-29 Šis laikotarpis iliustruoja, kad materialinė gerovė ne visada atspindi dvasinę būklę – nors karalystė klestėjo, morališkai ji buvo degradavusi.
782/1 m. pr. Kr. įvyko svarbus politinis pokytis, kai Amacijas buvo paleistas iš Izraelio nelaisvės ir grįžo į sostą, valdydamas kartu su savo sūnumi Azarija. Tai rodo sudėtingus santykius tarp Judo ir Izraelio karalysčių.
782 m. pr. Kr. Izraelyje įvyko valdžios pasikeitimas, kai mirė Jehoašas ir vieninteliu valdovu tapo Jeroboamas II. Jo valdymo laikotarpis buvo pažymėtas Izraelio karalystės klestėjimu ir ekspansija.
773 m. pr. Kr. Asirijos karalius Salmanasaras IV ženkliai susilpnino Siriją. Šis įvykis turėjo reikšmingos įtakos regiono politinei situacijai, susilpnindamas vieną iš pagrindinių Izraelio priešų ir leisdamas Izraeliui išplėsti savo teritoriją. Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio apima Samarijos ostrakonus – molio šukes su užrašais, kurie suteikia vertingos informacijos apie Izraelio karalystės administracinę sistemą ir ekonomiką Jeroboamo II laikais. Šis laikotarpis atskleidžia sudėtingą Izraelio ir Judo karalysčių santykį su kaimyninėmis valstybėmis ir iliustruoja, kaip geopolitiniai pokyčiai (pvz., Asirijos iškilimas) veikė biblinių įvykių eigą. Taip pat matome, kaip materialinė gerovė ne visada atspindi dvasinę tautos būklę, ir kaip Dievas naudoja net nepalankias aplinkybes (pvz., Jonos misiją į priešišką miestą) savo tikslams įgyvendinti.
767 m. pr. Kr. Judo karalius Amacijas tapo sąmokslo auka Lachišo mieste, po ko Azarija liko vieninteliu Judo valdovu. Šis įvykis žymi naują erą Judo istorijoje, kai Azarija galėjo visiškai įgyvendinti savo valdymo viziją.
Šis laikotarpis atskleidžia, kaip karalysčių likimas priklausė nuo valdovų ištikimybės Dievui, jų karinių ir ekonominių sprendimų, bei regiono geopolitinių pokyčių. Tai taip pat parodo, kaip Dievas veikė per žmonių sprendimus ir istorijos įvykius, vykdydamas savo planus Izraeliui ir Judui.
767–753 m. pr. Kr. Pranašo Amoso tarnystės laikotarpis. Amosas buvo vienas iš pirmųjų rašytinių pranašų, kurio žinia buvo nukreipta ne tik į Izraelį, bet ir į aplinkinius kraštus. „VIEŠPATS suriaumoja iš Siono ir perkūnija iš Jeruzalės; piemenų ganyklos vysta, ir Karmelio viršūnė džiūsta.” (Am 1,2) Amoso pranašystės apėmė teismą įvairioms tautoms, įskaitant Damaską, Gazą, Tyrą, Edomą, Amoną, Moabą, Judą ir Izraelį. Šios pranašystės atskleidžia Dievo valdžią ne tik Izraeliui, bet ir visoms tautoms. Ypač svarbi Amoso žinia Izraeliui: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Už tris Izraelio nusikaltimus, net už keturis, aš neatšauksiu bausmės, nes jie parduoda teisųjį už sidabrą ir vargšą už porą sandalų.'” (Am 2,6) Amoso konfliktas su Betelio kunigu Amacija (Am 7,10-17) parodo įtampą tarp institucinės religijos ir pranašiškos kritikos.
Apie 760 m. pr. Kr. Jeruzalėje gimsta Izaijas, kuris taps vienu iš svarbiausių Senojo Testamento pranašų.
753–752 m. pr. Kr. Izraelio karalystėje prasideda politiniai neramumai ir žudynės: „Šalumas, Jabešo sūnus, surengė sąmokslą prieš jį, užpuolė jį Ibleame, nužudė ir užėmė sostą.” (2 Kar 15,10). Šie įvykiai žymi Izraelio karalystės nuosmukio pradžią, kuri galiausiai baigsis Asirijos užkariavimu.
752–742 m. pr. Kr. Menahemo valdymas Izraelyje: „Menahemas išžudė visus Tipsaho gyventojus ir apylinkių žmones… nes jie neatvėrė jam vartų.” (2 Kar 15,16). Šis laikotarpis parodo, kaip politinis nestabilumas ir moralinis nuosmukis ėjo koja kojon Izraelio karalystėje. Archeologiniai radiniai iš šio laikotarpio, tokie kaip Samarijos ostrakonai, patvirtina biblinius pasakojimus apie politinį ir ekonominį gyvenimą Izraelio karalystėje. Taip pat šiuo laikotarpiu Asirijos imperijos plėtra pradeda daryti vis didesnį poveikį regiono politikai, kas atsispindi ir Amoso pranašystėse. Šis laikotarpis iliustruoja, kaip Dievo žodis per pranašus sąveikauja su istoriniais įvykiais, atskleidžiant gilesnę dvasinę perspektyvą politiniams ir socialiniams pokyčiams.
752–742 m. pr. Kr. Menahemas tampa Izraelio karaliumi po trumpo Šalumo valdymo: „Šalumas, Jabešo sūnus, tapo karaliumi trisdešimt devintaisiais Judo karaliaus Azarijo metais ir valdė Samarijoje vieną mėnesį. Menahemas, Gadžio sūnus, atėjo iš Tircos, įžengė į Samariją ir, užmušęs Šalumą, Jabešo sūnų, Samarijoje tapo karaliumi jo vietoje.” (2 Kar 15,13-14). Menahemo valdymas buvo pažymėtas žiaurumu ir stabilumo siekimu mokant duoklę Asirijai: „Tuomet Menahemas apdėjo mokesčiais visus Izraelio turtinguosius, kad kiekvienas duotų Asirijos karaliui po penkiasdešimt sidabro šekelių.” (2 Kar 15,20)
Apie 750 m. pr. Kr. Judo karalius Azarija (Uzijas) suserga raupsais dėl savo puikybės: „Bet kai jis tapo galingas, jo širdis pasipūtė ir jis nusikalto. Jis įžengė į VIEŠPATIES šventyklą deginti smilkalų ant smilkalų aukuro.” (2 Met 26,16). Įdomi archeologinė detalė: 1931 m. rastos lentelės su užrašu apie Uzijos kaulus rodo, kaip ilgai išliko atmintis apie šį karalių ir jo likimą.
750–731 m. pr. Kr. Jotamas tampa Judo karaliumi: „Jis darė, kas teisu VIEŠPATIES akyse, elgdamasis visai taip, kaip jo tėvas Uzijas, tik neįžengė į VIEŠPATIES šventyklą.” (2 Kar 15,34-35). Jotamo valdymo metu Juda tapo labai galinga, ypač po pergalės prieš amonitus: „Jis kariavo su amonitų karaliumi ir jį nugalėjo.” (2 Met 27,5)
745–727 m. pr. Kr. Tiglath-Pilesero III valdymo laikotarpis Asirijoje žymi naują erą Artimųjų Rytų istorijoje. Jo karinės kampanijos, įskaitant žygius į Babiloniją ir prieš Urartu karalystę, turėjo didelės įtakos regionui: „Tiglath-Pileseras, Asirijos karalius, atėjo ir paėmė Ijoną, Abel Bet Maachą, Janoachą, Kedešą, Hacorą, Gileadą, Galilėją ir visą Naftalio žemę; jis ištrėmė jų gyventojus į Asiriją.” (2 Kar 15,29)

Nuo Asirijos žygių į Izraelio žemę iki Izraelio valstybės sunaikinimo
743-722 iki Kr.

Izraelio karalius Pekachija mokėjo duoklę Asirijai. Sekantis Izraelio karalius susivienijo su sirais kovoje prieš Asiriją. Judo karalius Jotamas statė tvirtoves, skatino žemdirbystę ir gyvulininkystę. Jotamas numalšino amonitų sukilimą ir pareikalavo juos mokėti duoklę. 736/735 iki Kr. Asiriją palaikanti partija Jeruzalėje Ahazą paskelbia karaliumi ir bedravaldytoju su Jotamu. Judėjos karalius Ahazas pasipriešino Izraelio ir Sirijos spaudimui susivienyti kovoje prieš asirus. Judo karalius prašė asirų pagalbos kovoje su filistinais. Jis atidavė šventyklos turtus Asirijai. Sirai kovojo prieš Judą. Jie apgulė Jeruzalę, belaisvius išgabeno į Samariją ir Damaską. Dievo pranašas pareikalavo, kad belaisviai išvesti į Samariją būtų paleisti ir įspėjo Izraelį dėl Dievo teismo. Po Damasko miesto žlugimo 732 iki Kr. Sirija tampa pavaldi Asirijai. Judo karalius Ahazas Jeruzalės šventyklos teritorijoje įsteigė asiriečių dievybės garbinimo kultą. Paskutinis Šiaurinės karalystės karalius tapo vasalu Asirijai. 727 iki Kr. mirus Asirijos karaliui, Izraelio karalius Ozėjas, tikėdamasis, kad sekantis Asirijos karalius nesugebės išlaikyti valdžios susitaria su Egiptu ir nebemoka duoklės Asirijai. 725 iki Kr. Asirijos kariai įžygiuoja į Izraelio teritoriją ir apgula Samarijos miestą. Po trejų metų apgulos 722 iki Kr. Samarija žlugo. Taip nustojo egzistuoti Šiaurinė Izraelio karalystė. Izraelitai buvo perkraustyti į Persijos teritoriją. Kolonistai iš Babilono buvo perkelti į Samariją. Šiaurinė karalystė tapo Asirijos provincija. Nuo pat Šiaurinės karalystės įsikūrimo, Izraelis niekada neatsitraukė nuo stabmeldysčių, nevykdė dešimt Dievo įsakymų, neklausė pranašų įspėjimų. Galiausiai žlugo jų valstybė.
743–738 m. pr. Kr.: Asirijos imperijos ekspansija. Asirijos karalius Tiglath Pileser III pradeda agresyvius karinius žygius į šiaurės vakarus ir vakarus. Šiuo laikotarpiu įvyksta pirmasis tiesioginis karas tarp Asirijos ir Izraelio karalystės. Izraelio karalius Menahemas, siekdamas išvengti visiško sunaikinimo, yra priverstas mokėti sunkią duoklę Asirijai (2 Kar 15:19-20). Šis įvykis žymi Izraelio karalystės savarankiškumo pradžią.
742–740 m. pr. Kr.: Politinė nestabilumas Izraelyje. Izraelio karalystėje vyksta vidaus kovos. Septynioliktasis Izraelio karalius Pekachija, Menahemo sūnus, tęsia duoklės mokėjimą Asirijai, tačiau jo valdymas trunka trumpai. Jis nužudomas savo kariuomenės vado Pekacho, kuris uzurpuoja sostą (2 Kar 15:23-26). Šis perversmas rodo gilią politinę krizę Izraelio karalystėje.
742–737 m. pr. Kr.: Asirijos kariniai laimėjimai. Asirija demonstruoja savo karinę galią: 742 m.: Tiglath Pileser III deportuoja 30,000 žmonių iš Sirijos Hamato į Zagros kalnynus rytuose.741 m.: Asirija užkariauja Arpadą. 738 m.: Užimamas Kalnojo miestas (75 km į pietvakarius nuo Karkemišo). 737 m.: Asirijos kariuomenė įsiveržia į šiaurės rytų Mediją. Šie įvykiai rodo Asirijos imperijos gebėjimą vykdyti plataus masto karines operacijas ir deportacijas, kas kelia baimę aplinkinėms tautoms, įskaitant Izraelį ir Judą.
740–686 m. pr. Kr.: Pranašo Izaijo tarnystės pradžia. Šiuo neramiu laikotarpiu prasideda Judo pranašo Izaijo tarnystė. Jo ankstyvosios pranašystės (Iz 1-6) atskleidžia:
– Izraelio ir Judo dvasinį nuosmukį (Iz 1:1-31)
– Viziją apie visų tautų susirinkimą prie Viešpaties kalno (Iz 2:1-5)
– Įspėjimus apie artėjantį teismą (Iz 2:6-4:1)
– Pažadą apie Judo likučio išgelbėjimą ir atkūrimą (Iz 4:2-6)
– Alegoriją apie Dievo nusivylimą dėl Judo atpuolimo (Iz 5:1-30)
– Izaijo pašaukimo viziją (Iz 6:1-13)
740/739 m. pr. Kr.: Politiniai pokyčiai Judoje. Miršta Judo karalius Uzijas, sirgęs raupsais. Jo sūnus Jotamas, jau 12 metų valdęs kaip regentas, oficialiai tampa karaliumi (2 Kar 15:6-7; 2 Met 26:22-23). Tais metais Izaijas pašaukimas pranašo tarnystei (Iz 6:1-13).
737–735 m. pr. Kr.: Regioninių aljansų formavimasis. Kol Asirija užsiėmusi karais Armenijoje, Izraelio karalius Pekachas sudaro sąjungą su Sirija. Prie šios sąjungos prisijungia Edomas ir Filistija. Nepaisant to, Izraelis vis dar moka duoklę Asirijai, siekdamas užsitikrinti saugumą. Izraelis ir Sirija bando priversti Judą prisijungti prie jų aljanso prieš Asiriją (2 Kar 15:37; 2 Met 28).
735–732 m. pr. Kr.: Judo politinė ir karinė krizė. Judo karalius Jotamas paskiria savo sūnų Ahazą bendravaldytoju. Ahazas, pradėjęs valdyti 20 metų amžiaus, nukrypsta nuo Dievo, aukoja savo sūnų stabams ir įveda stabmeldystę (2 Kar 16:1-4; 2 Met 28:1-4). Šiuo laikotarpiu:
– Sirijos kariuomenė paima į nelaisvę daug žmonių iš Jeruzalės (2 Met 28:5).
– Izraelio karalius Pekachas užpuola Judą, nužudo 120,000 Judo karių ir paima į nelaisvę 200,000 moterų ir vaikų. Tik pranašo Odedo įsikišimas priverčia grąžinti belaisvius (2 Met 28:6-15).
– Edomitai ir filistinai įsiveržia į Judą (2 Kar 16:7-8; 2 Met 28:16-21).
735/734 m. pr. Kr.: Judo ir Asirijos sąjunga. Judo karalius Ahazas, nepaklausęs Izaijo patarimų pasitikėti Dievu, kreipiasi pagalbos į Asirijos karalių Tiglath-Pileserą III, kovodamas prieš Izraelio ir Sirijos sąjungą. Jis siunčia Jeruzalės šventyklos turtus kaip duoklę (2 Kar 15:27-31; 16:5-9). Asirija reaguoja užpuldama Izraelį ir Siriją, pirmą kartą ištremia dalį Šiaurės Izraelio gyventojų. Asirijos karalius giriasi išgabenęs 13,520 žmonių.
Izaijo pranašystės šiuo laikotarpiu (Iz 7-12):
– Pažadas, kad Juda bus išvaduota iš Izraelio ir Sirijos rankų (Iz 7:1-9)
– Išlaisvinimo ženklas – Emanuelio pranašystė (Iz 7:10-25)
– Įspėjimai apie Asirijos įsiveržimą į Judą (Iz 8:1-22)
– Pažadai apie išvadavimą per ateinantį Mesiją (Iz 9:1-7; 11:1-9)
– Pranašystės apie Asirijos žlugimą (Iz 10:5-34)
– Vizijos apie pagonių ir Izraelio tremtinių surinkimą (Iz 11:10-16)
Šis laikotarpis parodo sudėtingą geopolitinę situaciją, kurioje mažosios valstybės, tokios kaip Izraelis ir Juda, bando išlikti Asirijos imperijos šešėlyje. Tai taip pat rodo gilią dvasinę ir moralinę krizę šiose karalystėse, kurią atspindi ir kritikuoja pranašas Izaijas. Jo pranašystės ne tik komentuoja to meto įvykius, bet ir žvelgia į tolimą ateitį, numatydamos Mesijo atėjimą ir galutinį Dievo karalystės įsteigimą.
735–732 m. pr. Kr.
– Izaijo pranašystė: Padėkos už išvadavimą giesmė (Iz 12,1-6)
– Sirijos-Efraimų karas prieš Judą
– Judo karalius Ahazas prašo Asirijos pagalbos prieš Siriją ir Izraelį
– Asirijos karalius Tiglat-Pileseris III pradeda kampaniją prieš Damaską
– Asirijos kariuomenė užima Galileją ir Gileadą
732 m. pr. Kr.
– Asirija užkariauja Damaską, Sirijos karalius Rezinas nužudomas (2 Kar 16,9)
– Asirai užima Babiloniją, prasideda trejų metų konfliktas
– Izraelio karalius Pekachas nužudomas Ozėjo (2 Kar 15,30-31)
– Judo karalius Jotamas miršta, Ahazas pradeda valdyti vienas (2 Kar 15,36.38; 2 Met 27,7.9)
– Ahazas įveda asiriečių dievybės garbinimą Jeruzalės šventykloje (2 Kar 16,10-18; 2 Met 28,22-25)
731–729 m. pr. Kr.
– Asirija tęsia kampaniją prieš Babiloniją
– Ezekijas tampa Judo bendravaldytoju su tėvu Ahazu (2 Kar 18,1-3; 2 Met 29,1-2)
727 m. pr. Kr.
– Salmanasaras V tampa Asirijos karaliumi
– Izraelio karalius Ozėjas atsisako mokėti duoklę Asirijai ir sudaro sąjungą su Egiptu
725–723 m. pr. Kr.
– Asirijos karalius Salmanasaras V verčia Izraelio karalių Ozėją mokėti duoklę (2 Kar 17,3)
– Ozėjas įkalinamas Asirijos (2 Kar 17,4)
– Izaijo pranašystės apie Damaską ir Efraimą (Iz 17; Iz 28,1-6)
724–722 m. pr. Kr.
– Asirijos karalius Salmanasaras V apgula Samariją
– Šeštieji Ezekijo valdymo metai
– Samarija krenta po trejų metų apgulties
– Izraelio karalystė žlunga, 27,290 žmonių ištremta į Asiriją (2 Kar 17,4-6. 24-41; 18,9-12)
– Samarija apgyvendinama kitų tautų žmonėmis

Nuo Samarijos miesto sunaikinimo iki Asirijos pirmųjų karinių žygių į Judėją
722-711 iki Kr.

Judo karalius Ahazas susivienijęs su Asirija, mokėjo jai duokles ir Judoje palaikė stabmeldystę. Ezekijas tapęs Judo karaliumi pradėjo reformas šalyje. Jis atstatė garbinimą Jeruzalės šventykloje, svetimų dievybių garbinimo įrankius sunaikino. Jis sukvietė visą liaudį Jeruzalėje švęsti Pashą. Daugelis žmonių iš skirtingų Izraelio giminių atsiliepė į karaliaus kvietimą. Ezekijas įsakė remtis Mozės Įstatymu. Nežiūrint į pranašo Izaijo prieštaravimus Ezekijas siekė pagalbos iš etiopiečių. Prieš Asiriją vienijosi ir kitos tautos. 711 iki Kr. asiriečiai įžygiavo į Judo žemę ir užėmė Azoto miestą.
722–705 m. pr. Kr. Asirijos karaliaus Sargono II viešpatavimo metai. Jis laikomas vienu iš didžiausių karvedžių Asirijos istorijoje. • Archeologiniai radiniai: Sargono II rūmų liekanos Dur-Šarukine (dabartinis Chorsabadas, Irakas), atrastos 1843 m. prancūzų archeologo Polo Emilio Botos. Rūmuose rasti išsamūs bareljefai ir užrašai, liudijantys apie Sargono II karines kampanijas.
740–700 m. pr. Kr. Judo pranašo Michėjo tarnavimo laikotarpis. • Michėjo knygos 1:1: „Viešpaties žodis, kurį gavo Morešeto gyventojas Michėjas Jotamo, Ahazo ir Ezekijo, Judo karalių, dienomis. Tai, ką jis regėjo apie Samariją ir Jeruzalę.”
721 m. pr. Kr. Sargonas II numalšina Babilonijos sukilimą ir užima Karkemišą. • Archeologinis įrodymas: Sargono II analai, rasti Asure, mini šį įvykį: „Aš nugalėjau Karkemišą, Hati šalies tvirtovę, ir paėmiau į nelaisvę Pisirisą, jų karalių, kartu su jo šeima.”
716 m. pr. Kr. Miršta Judo šalies karalius Ahazas. • 2 Karalių 16:20: „Ahazas užmigo prie savo protėvių ir buvo palaidotas prie savo protėvių Dovydo mieste. Jo sūnus Ezekijas tapo karaliumi jo vietoje.”
715–686 m. pr. Kr. Tryliktasis Judo karalius Ezekijas valdo šalį. • Archeologinis radinys: 2009 m. Jeruzalėje rasta molinė bulio (antspaudo) liekana su užrašu „Priklausantis Ezekijui, [sūnui] Ahazo, Judo karaliui”, patvirtinanti Ezekijo valdymą.
715/14 m. pr. Kr. Ezekijas sutaiso ir apvalo Jeruzalės šventyklą. • 2 Metraščių 29:3: „Pirmaisiais savo karaliavimo metais, pirmąjį mėnesį, jis atidarė VIEŠPATIES Namų duris ir jas sutaisė.”
714 m. pr. Kr. Asirijos karalius Sargonas II sunaikina Urartu karalystę. • Archeologinis įrodymas: Sargono II analai, rasti Dur-Šarukine, detaliai aprašo šią kampaniją prieš Urartu, įskaitant svarbų mūšį prie Uaush kalno.
713 m. pr. Kr. Antiasirietiškas aljansas paskatina Asirijos karalių Sargoną II užimti Tabalą. • Sargono II analų: „Aš nugalėjau Tabalo šalį ir paėmiau į nelaisvę jų karalių Ambaris kartu su jo šeima, turtais ir kariuomene.”
Ši informacija suteikia gilesnį kontekstą apie politinius ir religinius įvykius Artimuosiuose Rytuose 8 a. pr. Kr. pabaigoje, pagrįstą tiek bibliniais, tiek archeologiniais šaltiniais.

Nuo Asirijos pirmojo karinio žygio į Judėją iki antrojo
711-701 iki Kr.

Asirijos karalius priverčia sąjungininkus mokėti jam duokles. 711 iki Kr. asirai užima Azotą. Po karaliaus Sargono II mirties 705 iki Kr. įvairiose Asirijos imperijos dalyse įvyksta sukilimai. Asirai nuo sosto nuverčia sukilusį Babilonijos karalių. 701 iki Kr. asirai užima Filistinų žemę. Judo karalius Ezekijas statė įtvirtinimus aplink Jeruzalės miestą, apginklavo ir apmokė karius. Jis pastatė 590 metrų tunelį sujungiantį Siloamo tvenkinį su Gihono šaltiniu. Ezekijas pasitikėjo ne tik savo kariauna, bet ir Dievu. Asirams spaudžiant Judo karalių Ezekiją, jis suserga sunkia liga. Dievas išgelbėja karalių nuo mirties, pažada jo amžių prailginti 15 metų, ir nugalėti asirus. Po stebuklingo išgijimo apsilankiusiems Babilonijos pasiuntiniams karalius Ezkijas aprodė savo rūmus ir didelius turtus. Pranašas Izaijas išpranašavo apie tai, kad Dovydo namus babiloniečiai ištrems į svetimas žemes. Šis tekstas apima įvairius istorinius įvykius ir pranašystes, susijusias su Asirijos, Babilonijos, Judo karalystės ir Egipto santykiais maždaug 711–701 m. pr. Kr. laikotarpiu.
1. Ašdodo sukilimas (apie 711 m. pr. Kr.):
– Ašdodo karalius Azuris sukilo prieš Asiriją.
– Asirijos karalius Sargonas II nusiuntė kariuomenę nuversti Azurį.
– Ahimiti buvo paskirtas nauju Ašdodo karaliumi, bet vietiniai gyventojai jo nepripažino.
– Sargonas II vėl žygiavo prieš Ašdodą.
Archeologiniai įrodymai: Sargono II metraščiai mini šiuos įvykius, patvirtindami biblinį pasakojimą. Sargono metraščiuose parašyta, jog filistinų miestai kartu su Juda, Edomu ir Moabu susivienijo kovoje prieš Asiriją ir kad jie ieškojo Egipto pagalbos.
2. Sąjunga prieš Asiriją (apie 711 m. pr. Kr.):
– Filistinų miestai, Juda, Edomas ir Moabas sudarė sąjungą prieš Asiriją.
– Jie ieškojo Egipto pagalbos.
3. Asirijos žygis į Judą (711 m. pr. Kr.):
– Sargonas II užėmė Azotą (Ašdodą).
– Privertė sąjungininkus mokėti duoklę.
4. Pranašo Izaijo žinios (apie 710 m. pr. Kr.):
– Dievo žinia apie Babiloniją (Iz 21,1-10)
– Dievo žinia apie Seyrą (Iz 21,11-12)
– Dievo žinia apie Arabiją (Iz 21,13-17)
5. Asirijos ir Babilonijos konfliktai:
– 709 m. pr. Kr. Sargonas II nugali Babilonijos karalių Merodach-Baladaną.
– 705–681 m. pr. Kr. Senacheribas tampa Asirijos karaliumi.
– 703 m. pr. Kr. Senacheribas vėl nugali Merodach-Baladaną, į nelaisvę išgabena 208 000 žmonių.
6. Judo karaliaus Ezekijo valdymas (apie 702–701 m. pr. Kr.):
– Ezekijo liga ir išgijimas (Iz 38; 2 Kar 20,1-12; 2 Met 32,34)
– Ezekijo turtai ir klestėjimas (2 Met 32,23.27-29)
– Babilonijos pasiuntinių vizitas (2 Kar 20,12-19; Iz 39; 2 Met 32,25-26.31)
7. Izaijo pranašystės:
– Įspėjimas Dovydo miestui (Iz 29,1-17)
– Izraelio išvadavimas ir atstatymas (Iz 29,18-24)
– Egipto ir Asirijos sunaikinimas (Iz 31)
Šie įvykiai ir pranašystės atspindi sudėtingą politinę situaciją Artimųjų Rytų regione VIII a. pr. Kr. pabaigoje, kai Asirijos imperija buvo dominuojanti jėga, o mažesnės valstybės, tokios kaip Juda, bandė laviruoti tarp didžiųjų galybių. Archeologiniai radiniai, tokie kaip Asirijos karališkieji metraščiai ir Senojo Testamento tekstai, suteikia vertingų įžvalgų apie šį laikotarpį.

Nuo Asirijos antrojo karinio žygio į Judėją iki trečiojo
701-690 iki Kr.

Asirijos karalius Sennacheribas vėl įsiveržia į Judėją ir priartėja prie Jeruzalės. 701 m. jis apmokestino Jeruzalę ir daugelį judėjų išvedė į nelaisvę. Asirijos karalius gyrėsi, kad paėmė į nelaisvę du šimtus tūkstančių Judos žmonių. Tikėtina, kad trečio žygio metu 690 iki Kr. asirai prisiartino prie Jeruzalės tačiau netikėtai miršta asirų kariai. Biblijoje nėra atskirti Asirijos trys žygiai, todėl daugelis laiko 701 m. data, kai asirų kariai pražuvo nuo Dievo angelo rankos.
701 m. pr. Kr. Asirijos karaliaus Sennacheribo žygis. Asirijos karaliaus Sennacheribo žygis į Siriją ir Izraelį yra patvirtintas tiek biblinių, tiek asirų šaltinių. Asirų analai, žinomi kaip „Tayloro prizma”, aprašo šį žygį ir Lachišo užėmimą. Archeologiniai kasinėjimai Lachišo vietovėje atskleidė įspūdingus gynybos įtvirtinimus ir žymius sugriovimo pėdsakus, kurie atitinka asirų aprašymus. Citata iš Senacheribo analų: „Ezekiją, Judą, kuris nenusilenkė mano jungui, aš apsupau ir užkariavau panaudodamas karines mašinas ir taranus, pėstininkų mūšiu, apkasais, kopėčiomis – 46 galingus miestus ir nedidelius kaimelius, vyrus ir moteris, arklius, mulus, asilus, kupranugarius, galvijus nesuskaitomą daugybę, aš išvedžiau ir laikiau savo grobiu. Jį patį, lyg paukštį urve aš uždariau Jeruzalėje.” Bibliniai šaltiniai: 2 Karalių 18,13-16; Izaijo 36,1; 2 Metraščių 32,1
700–689 m. pr. Kr. Izaijo pranašystės. Šiuo laikotarpiu datuojamos įvairios pranašo Izaijo pranašystės, kurios yra svarbios tiek teologiškai, tiek istoriškai. Jos atspindi to meto politinę situaciją ir teikia paguodą bei viltį žydų tautai sunkiu laikotarpiu. Archeologiniai radiniai: 1947 m. Kumrane rasti Izaijo knygos rankraščiai, datuojami maždaug 125 m. pr. Kr., yra seniausias pilnas Hebrajų Biblijos knygos tekstas. Šie radiniai patvirtina Izaijo knygos teksto patikimumą ir senumą.
697–642 m. pr. Kr. Manaso valdymas. Manaso valdymo laikotarpis yra kontroversiška Judo karalystės istorijos dalis. Biblija jį aprašo kaip atsimetėlį nuo Jahvės garbinimo, tačiau vėliau atgailaujantį. 2 Metraščių 33,9: „Bet Manasas suklaidino Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie darė blogiau negu pagonys, kuriuos Viešpats buvo išnaikinęs izraelitų akivaizdoje.” Archeologiniai duomenys: Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie Manaso valdymą nėra daug, šiam laikotarpiui priskiriami kai kurie Jeruzalės miesto plėtros darbai ir fortifikacijos.
692 m. pr. Kr. Mūšis prie Halule. Šis mūšis tarp Asirijos ir koalicijos, sudarytos iš Elamo, Babilonijos ir kitų valstybių, yra svarbus įvykis Artimųjų Rytų istorijoje. Nors asirų šaltiniai skelbia pergalę, manoma, kad mūšio baigtis buvo neaiški. Asirų šaltinių apie šį mūšį kol kas nėra rasta, tačiau yra žinoma, kad šis įvykis buvo reikšmingas Asirijos ir Babilonijos santykių raidai. Šie įvykiai ir datos atspindi sudėtingą politinę ir religinę situaciją Artimuosiuose Rytuose VIII-VII a. pr. Kr., kai Asirijos imperija buvo pasiekusi savo galios viršūnę, o mažesnės valstybės, tokios kaip Juda, stengėsi išlaikyti savo nepriklausomybę ir identitetą.
Izaijo 40-41: Šiuose skyriuose pranašas guodžia Izraelio tautą, primindamas Dievo galybę ir ištikimybę. Jis ragina žmones pasitikėti Dievu, nes Jo žodis išlieka amžinai.
Izaijo 42: Čia kalbama apie Dievo tarną (dažnai interpretuojamą kaip pranašystę apie Mesiją), kuris atneš teisingumą tautoms.
Izaijo 43, 1-44, 23: Šioje dalyje Dievas kalba apie savo meilę Izraeliui ir pažada išgelbėjimą.
Izaijo 44, 24-46, 13: Čia minimas Kyras (Persijos karalius) kaip Dievo įrankis Izraelio išlaisvinimui.
Izaijo 47: Pranašaujama apie Babilono žlugimą.
Izaijo 48-49: Dievas žada išgelbėti savo tautą iš Babilono nelaisvės ir siųsti Mesiją ne tik žydams, bet ir pagonims.
Izaijo 50-53: Šiuose skyriuose kalbama apie pasitikėjimą Dievu ir pranašaujama apie kenčiantį Dievo tarną (Mesiją).
Izaijo 54-59: Pranašaujama apie pagonių įsijungimą į Izraelį, kviečiama reformuoti gyvenimus ir pasitikėti Dievo išgelbėjimu.
Izaijo 60-66: Paskutiniuose Izaijo knygos skyriuose kalbama apie būsimą Dievo karalystę, naują dangų ir žemę, bei visuotinį Dievo garbinimą.
Izaijo 32: Šis skyrius kalba apie teisingumo karalystės atėjimą.
Šie tekstai atspindi sudėtingą Izraelio tautos istoriją, Dievo pažadus ir viltis ateičiai. Jie buvo ir tebėra svarbūs tiek judaizmo, tiek krikščionybės tradicijose.

Nuo Asirijos trečiojo karinio žygio į Judėją iki Judo karaliaus Manaso nubaudimo
690-640 iki Kr.

Asirija įžygiuoja į Judą, tačiau užimti Jeruzalės nepavyksta. Judo karalius Ezekihas gauna patikinimą iš Dievo, kad Asirijos galybė bus palaužta. Po kariuomenės pražūties, Asirijos karalius atsitraukia iš Judos. Mirus Judo karaliui Ezekijui, Manasas vienas tapęs Judo karaliumi atstatė aukurą Baalui. Stabai vėl buvo garbinami Judo aukštumose. Taip pat jis įvedė žvaigždžių ir planetų garbinimo apeigas, pripažino dievą Molochą. Ben Hinomo slėnyje aukojamos aukos Molochui. Astrologija, kerėjimai ir okultizmas Judėjoje tapo įprastu reiškiniu. Jis pražudė daugelį pranašų išdrįsusių paprieštarauti jo valiai. Pranašas Izaijas mirė nuo Manaso rankų. Juda smuko morališkai. Asirijos karalius ištrėmė Manasą į nelaisvę. Asirijos nelaisvėje Manasas atgailavo. Sugrįžęs iš nelaisvės bandė reformuoti Judą ir ragino žmones garbinti tikrąjį Dievą. Tačiau tikrieji tarnautojai ir įtakingi Dievo pranašai buvo pašalinti anksčiau, todėl jo reformos neatnešė laukiamų rezultatų. Judo karaliumi tapęs Amonas iš karto pradėjo garbinti stabus. Judėja per jo dviejų metų valdymo laikotarpį labai žemai smuko.

690 m. pr. Kr. – Asirijos invazija į Judą. Asirijos imperija, vadovaujama karaliaus Sennacheribo, tęsė savo ekspansiją vakarų link. Po Izraelio šiaurinės karalystės užkariavimo (722 m. pr. Kr.), Juda tapo kitu taikiniu.

Asirijos kariuomenė apgulė Jeruzalę. Sennacheribo pasiuntinys rabšakė kreipėsi į Ezekijo atstovus:”Ar jūs pasitikite Egiptu, tuo sulaužyta nendrine lazda, kuri įsminga ir perveria ranką tam, kuris ja remiasi? Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki!” (2 Kar 18,21). Ezekijas, išgirdęs šiuos žodžius, kreipėsi į pranašą Izaiją: „Gal VIEŠPATS, tavo Dievas, išgirs visus Rabšakės žodžius, kuriais gyvasis Dievas buvo įžeidinėjamas jo šeimininko, Asirijos karaliaus, ir nubaus už tuos žodžius, kuriuos VIEŠPATS, tavo Dievas, girdėjo.” (2 Kar 19,4) Izaijas atsakė paguosdamas: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Nebijok žodžių, kuriuos girdėjai, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane piktžodžiavo.'” (2 Kar 19,6). Šiuo laikotarpiu Izaijas paskelbė keletą svarbių pranašysčių:

1. Apie Žemės nuniokojimą (Iz 24): „Štai VIEŠPATS nusiaubė žemę ir ją nuteriojo; jis apvertė jos paviršių ir išsklaidė jos gyventojus.”

2. Pergalės giesmė (Iz 25): „VIEŠPATIE, tu esi mano Dievas! Aš tave aukštinsiu, šlovinsiu tavo vardą, nes tu padarei nuostabių dalykų, nuo seno sumanytų, ištikimų ir tikrų.” (Iz 25,1)

3. Apie Asirijos žlugimą (Iz 33): „Vargas tau, naikintojau, kuris pats nebuvai naikinamas! Vargas tau, klastūne, su kuriuo patys nebuvo klastingai elgiamasi! Kai baigsi naikinti, pats būsi sunaikintas. Kai baigsi klastas, su tavimi bus klastingai pasielgta.” (Iz 33,1)

Galiausiai, Biblija aprašo dramatišką Asirijos kariuomenės pralaimėjimą: „Tą naktį VIEŠPATIES angelas išėjo ir išžudė asirų stovykloje šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų.” (2 Kar 19,35). Nors istorikai negali patvirtinti tokio masinio žuvusiųjų skaičiaus, yra įrodymų, kad Sennacheribo kampanija prieš Judą buvo netikėtai nutraukta. Paties Sennacheribo užrašuose minima, kad jis „uždarė Ezekiją Jeruzalėje kaip paukštį narvelyje”, bet nepaminėta, kad miestas būtų užimtas.

Izaijo pranašystės reikšmė: Šie įvykiai sustiprino Izaijo, kaip Dievo pranašo, autoritetą ir patvirtino jo žinią apie pasitikėjimą Dievu, o ne politinėmis sąjungomis. Jo pranašystės apie ateitį (Iz 34) tapo svarbiu šaltiniu vėlesnėms kartoms, interpretuojant istoriją ir laukiant Dievo įsikišimo. „Nes VIEŠPATS turi atlygio dieną, atpildo metus Siono bylai.” (Iz 34,8). Šie įvykiai ir pranašystės sustiprino Judo karalystės supratimą apie Dievo veikimą istorijoje ir Jo ištikimybę sandorai su savo tauta..

Reformos Judėjoje
629-609 iki Kr.

Asirijos silpstanti įtaka sudarė galimybę Judai įtakoti šiaurines teritorijas. Judos karalius Jošija šalyje pradėjo religines reformas. Reformacija prasidėjusi 628 m. pasiekė piką 622 m. Tada taisant Jeruzalės šventyklą žmonės atrado Mozės penkiaknygę. Nuo Joašo laikų Jeruzalės šventykla, per 200 metų laikotarpį periodiškai buvo apleista. Jošijas nurodo tautai paklusti Įstatymo mokymui. Tauta šventė Paschą. Jošija įsakė sunaikinti visus stabus Judėjoje. Betelio mieste sugriaunamas aukuras, kuris buvo pastatytas Izraelio karalius Jeroboamo I įsakymu. Daugiau kaip 300 metų šis aukuras buvo vieša stabų garbinimo vieta. Stabmeldžiai kunigai atleisti nuo pareigų. 614 m. medai užima Ašūro miestą. 612 m. jungtinės medų ir babiloniečių pajėgos sugriauna Ninevę. Išgirdęs žinią apie Asirijos žlugimą, Jošija 609 m. bandė sustabdyti Egiptiečių kariuomenę skubančią padėti Asirijai. Egiptiečių kariuomenė žygiavo per Palestinos teritoriją. Prie Megido Judo kariuomenė buvo sumušta, karalius Jošija miršta nuo mirtinos žaizdos. 39 metų karalius buvo palaidotas Dovydo mieste.

Izaijo vizija ir Ezekijo palikimas (686 m. pr. Kr.): Jeruzalėje pranašas Izaijas skelbia apie naują Žemės atkūrimą: „Štai aš kuriu naują dangų ir naują žemę. Ankstesnieji dalykai nebebus minimi ir neateis į širdį.” (Iz 65,17) Jis taip pat kalba apie ateitį, kurioje: „Vilkas ir avinėlis ganysis kartu, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o gyvatės maistu bus dulkės.” (Iz 65,25)

Tuo metu baigiasi Judo karaliaus Ezekijo valdymas. Jo palikimas įamžintas Rašte: „Visa kita, kas susiję su Ezekiju, jo narsa ir kaip jis padarė tvenkinį ir vandentiekį, kuriuo atvedė vandenį į miestą, ar nėra užrašyta Judo karalių metraščių knygoje?” (2 Kar 20,20)

Asirijos imperijos drama (680–668 m. pr. Kr.): Ninevėje įvyksta dramatiškas posūkis: „Kai jis garbino savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nukovė jį kardu.” (2 Kar 19,37). Asarhadono valdymo metu Asirija plečiasi, pasiekia Egiptą, užima Memfį, pavergia Tyrą. Asarhadono įpėdinis Ašurbanipalas tęsia ekspansiją – sunaikina Tebus, kovoja su Medija ir Elamu. Bet Raštas pabrėžia Dievo veikimą: „Taip VIEŠPATS išgelbėjo Ezekiją ir Jeruzalės gyventojus iš Asirijos karaliaus Senacharibo rankų ir iš visų kitų rankų ir suteikė jiems ramybę iš visų pusių.” (2 Met 32,22)

Judo karalystės vingiai. 648 m. pr. Kr. Manasas ištremiamas į Babiloną, bet atgailauja ir grįžta į Jeruzalę. Jis bando atkurti tikrąjį garbinimą, tačiau ne visiškai. Po jo trumpai valdo jo sūnus Amonas (642–640 m. pr. Kr.), kuris grįžta prie stabmeldystės. Manaso valdymas buvo prieštaringas: „Jis darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, sekdamas bjauriomis pagonių tautų praktikomis.” (2 Kar 21,2). Tačiau po tremties Babilone: „Savo varge jis maldavo VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir labai nusižemino savo protėvių Dievo akivaizdoje.” (2 Met 33,12)

Po jo trumpai valdo jo sūnus Amonas (642-640 m. pr. Kr.), kuris grįžta prie stabmeldystės. „Jis vaikščiojo visais tais keliais, kuriais vaikščiojo jo tėvas, tarnavo stabams, kuriems tarnavo jo tėvas, ir juos garbino.” (2 Kar 21,21)

Asirijos imperijos silpnėjimas: 655 m. pr. Kr. Egiptas išsilaisvina iš Asirijos. 652 m. pr. Kr. prasideda Babilono sukilimas, sukeldamas pilietinį karą Asirijoje. 648 m. pr. Kr. asiriečiai sunaikina Babiloną, bet imperija pradeda silpnėti. Nors Raštas tiesiogiai neaprašo Asirijos silpnėjimo, pranašai kalba apie jos žlugimą: „Asirija kris nuo kardo, bet ne žmogaus; ją surys kalavijas, bet ne mirtingojo.” (Iz 31,8)

Šie įvykiai rodo, kaip Dievas veikia per istoriją, naudodamas tiek didžiąsias imperijas, tiek pavienius valdovus savo tikslams įgyvendinti. Pranašų žodžiai ne tik atspindi to meto realijas, bet ir nurodo į tolimesnę ateitį, pabrėždami Dievo planą žmonijai.

Išpranašauti teismai tautoms
640-630 iki Kr.

Aštuonmečiui Jošijai tapus Judo karaliumi stabmeldystė klestėjo jau penkiasdešimt metų. Manašės dienomis buvo sunaikinti Įstatymo kopijosJošija priklauisė nuo kunigų ir vyresniųjų, kurie turėjo pažinimą Įstatyme. Jie mokė jauną karalių klausyti Dievo. Pranašai skelbė apie Asirijos žlugimą, Babilonijos įsigalėjimą ir judėjų išvadavimą iš nelaisvės.

640–609 m. pr. Kr. (31 metų laikotarpis): Šešioliktasis Judo karalius Jošija, Amono sūnus, pradėjo valdyti būdamas 8 metų amžiaus. Apie jo valdymą Biblijoje rašoma: „Jis darė, kas teisu VIEŠPATIES akyse, ir vaikščiojo visais savo protėvio Dovydo keliais, nenukrypdamas nei į dešinę, nei į kairę” (2 Karalių 22:2). Jošijos valdymo metu buvo atnaujinta Jeruzalės šventykla. Archeologiniai radiniai: 1967-1969 m. archeologas Yigael Yadinas atkasė Megido miesto griuvėsius, kur buvo rasta įrodymų apie Jošijos laikų statybas ir reformas.

640 m. pr. Kr. (apytiksliai): Judėjos pranašas Nahumas pradeda savo tarnystę. Jo pranašystės knygoje yra daug detalių apie Asirijos sostinę Ninevę: „Vargas kraujo miestui! Jis visas pilnas melo ir plėšikavimo” (Nahumo 3:1). Archeologinė pastaba: Ninevės griuvėsiai buvo atrasti XIX a. ir patvirtino daugelį Nahumo aprašytų detalių apie miestą.

640? Pranašas Nahumas pranašauja apie Dievo galią nubausti Ninevės gyventojus už jų nusikaltimus. Nah 1,1-8 Pranašas užtikrina, kad ateis sunaikinimas Ninevės miestui. Nah 1,9-5, Ninevės miesto bus apgultas ir žlugs. Nah 2,1-13. Pranašas atskleidžia priežastį, kodėl bus nubausti nineviečiai. Nah 3,1-7, pateikia No miesto sunaikinimo pavyzdį, kaip užtikrinimą, kad Ninevė bus sunaikinta. Nah 3,8-11, Išpranašaujamas galutinis ir visiškas Ninevės miesto sunaikinimas. Nah 3,12-19

639 m. pr. Kr.: Asirijos karalius Ašurbanipalis nusiaubia Elamo šalį. Šis įvykis yra užfiksuotas Ašurbanipalo metraščiuose, kurie buvo atrasti archeologų XIX a. pabaigoje Ninevėje.

639 m. Judo pranašas HABAKUKAS. Habakuko skundžiasi Dievui dėl Judo šalyje daromų nusikaltimų. Hab 1,1-4 Dievas atskleidžia Savo planą dėl Judo šalies. Hab 1,5-11. Habakukas nesupranta Dievo plano. Hab 1,12-17 or laukia iš Dievo atsakymo. Hab 2,1. Dievas paragina pasitikėti Jo išmintimi ir Jo plano sėkme. Hab 2,2-4.20. Jis išvardija Babilonijos nuodėmes. Hab 2,5-19 Habakukas tarpininkauja melsdamas Dievo gailestingumo. Hab 3,1-2. Habakuko regėjimas apie teismą ir išvadavimą. Hab 3,3-16 Habakukas pasitiki Dievu. Hab 3,17-19

633 m. pr. Kr.: „Aštuntaisiais savo karaliavimo metais, dar būdamas jaunas, jis [Jošija] pradėjo ieškoti savo protėvio Dovydo Dievo” (2 Metraščių 34:3). Šis tekstas rodo Jošijos dvasinį atsivertimą.

630 m. pr. Kr. (apytiksliai): Judo pranašas Habakukas pradeda savo tarnystę. Jo knyga prasideda klausimu: „Kaip ilgai, VIEŠPATIE, šauksiu, o tu neišgirsi?” (Habakuko 1:2), atspindėdama to meto socialinę ir dvasinę krizę Judo karalystėje.

630 m. pr. Kr. (apytiksliai): Judo pranašas Sofonija pradeda savo tarnystę. Jo pranašystės apima ne tik Judą, bet ir aplinkinius kraštus: „Aš sunaikinsiu visus stabų garbintojus ir visus, kurie lenkiasi ant stogų dangaus kariuomenei” (Sofonijo 1:5). Archeologinė pastaba: Jeruzalės kasinėjimai atskleidė įrodymus apie stabmeldystės praktikas Judo karalystėje VII a. pr. Kr., kas patvirtina Sofonijo ir kitų pranašų kritiką.

Judo pranašas SOFONIJA išpranašauja teismą Judo šaliai dėl jo nuodėmių. Sof 1, ragina ieškoti Viešpaties kol dar neužgriuvo negandos. Sof 2,1-3, išpranašauja teismą filistinams. Sof 2,4-7, Moabui ir Amonui. Sof 2,8-11, Etiopijai. Sof 2,12, Asirijai. Sof 2,13-15 išpranašauja, kad Jeruzalė bus sudrausta dėl savo nuodėmių. Sof 3,1-7. Pranašas išpranašauja teismą visoms tautoms. Sof 3,8. Dievas pažada atkurti Jeruzalę. Sof 3,9-20

Šis laikotarpis žymi svarbų pereinamąjį etapą Judo karalystės istorijoje, kai buvo bandoma grįžti prie tradicinio tikėjimo, tačiau tuo pat metu kilo naujos grėsmės iš kylančios Babilono galybės.

629/28 m. pr. Kr.: Judo karalius Jošija pradeda religines reformas: „Jošija apvalė Judą, Jeruzalę, taip pat dalį Izraelio nuo aukštumų, alkų ir stabų. Sudegino pagonių kunigų kaulus ant jų aukurų.” (2 Met 34,3-7) Šios reformos buvo fundamentalios, siekiant išvalyti šalį nuo stabmeldystės ir grąžinti tautą prie tikrojo Dievo garbinimo.

627 m. pr. Kr.: Pranašo Jeremijo tarnystės pradžia: „Judo pranašas JEREMIJA, Aarono palikuonis. Gyveno Anatote – 5 km. nuo Jeruzalės. Pradėjo pranašo tarnystę sulaukęs apie 20 metų.” (Jer 1) Jeremijo tarnystė buvo kritiška Judo karalystės paskutiniais dešimtmečiais, perspėjant tautą apie artėjančią bausmę ir kviečiant atgailai.

627 m. pr. Kr.: Jeremijo regėjimai ir pašaukimas:

„Pranašo Jeremijo regėjimas apie migdolmedžio šaką.” (Jer 1,11-12)

„Pranašo Jeremijo regėjimas apie verdantį puodą.” (Jer 1,13-16)

„Dievas įpareigoja pranašą Jeremiją atlikti misiją pažadėdamas jį saugoti.” (Jer 1,17-19)

Šie regėjimai ir pašaukimas nustatė toną visai Jeremijo tarnystei, pabrėžiant Dievo žodžio svarbą ir artėjantį teismą.

627/6-616 m. pr. Kr.: Jeremijo pranašystės apie Judo neištikimybę: Šios pranašystės (Jer 2-6, 14-17) atskleidžia gilią dvasinę Judo krizę, nepaisant Jošijo reformų. Jos parodo, kaip giliai įsišaknijusi buvo tautos neištikimybė Dievui. Sausra šalyje.

623/22 m. pr. Kr.: Įstatymo knygos atradimas: „Judo karaliaus Jošijo įsakymu sutaisoma Jeruzalės šventykla. Taisant šventyklą randama Įstatymo knyga (50 m. Įstatymo knyga buvo paslėpta).” (2 Kar 22,3-13; 2 Met 34,8-21). Šis atradimas paskatino dar intensyvesnes Jošijo reformas ir laikinos dvasinės atgimimo bangos.

Judo pranašė HULDA išpranašauja, kad po karaliaus Jošijo mirties ant žemės2 Kar 22,14-20; gyventojų užgrius negandos. 2 Met 34,22-28; 2 Kar 23,1-2; Judo karalius Jošija skaito Įstatymo knygą žmonėms. 2 Met 34,29-30 Judo karalius Jošija skaito Įstatymo knygą žmonėms. 2 Met 34,29-30; 2 Kar 23,3, sudaro sandorą su Dievu. 2 Met 34.31-33, toliau vykdo reformas. Judo šalyje sunaikina stabus, 2 Kar 23,4-14 suteršia aukštąsias vietas, sunaikina aukurus Betelyje IŠPILDYDAMAS 2 Kar 23,15-18 PRANAŠYSTĘ IŠSAKYTĄ DIEVO ŽMOGAUS Izraelio karaliui Jeroboamui, sunaikina stabmeldiškas garbinimo vietas Samarijoje ir 2 Kar 23,19-20 įvykdo teismą stabmeldžiams kunigams, 2 Kar 23,21-23; 623/22,įsako Izraeliui švęsti Paschą. 2 Met 35,1-19, remiantis Įstatymo žodžiais iš šalies išnaikina vėlių 2 Kar 23,24 iššaukėjus. Iki Jošijo nebuvo tokio karaliaus, kuris iš visos širdies vykdytų Mozės Įstatymą. 2 Kar 23,25 Karaliaus Jošijo teisumas negalėjo nukreipti Viešpaties pyktį nuo Judo. Judo 2 Kar 23,26-27 žmonės pernelyg įklimpę į nuodėmes.

622 Asirijos žygis į Vakarus nuo Eufrato. 620?Pranašas JOĖLIS?Joėlis pranašauja apie skėrių antplūdį ir ragino žmones atgailauti.Jl 1-2,17 620?Dievas pažadas atstatyti savo tautą.Jl 2,18-31

609 m. pr. Kr.: Jošijo mirtis: „Prie Megido, Egipto karalius Necho skubėdamas padėti asiriečiams, kovoje prieš babiloniečius, sumuša Judo kariuomenę ir mirtinai sužeidžia Judo karalių Jošiją.” (2 Kar 23,29-30; 2 Met 35,20-27) Jošijo mirtis žymėjo Judo karalystės nuosmukio pradžią ir reformų pabaigą.

Egipto valdžia. Judėjos atpuolimas ir stabmeldystė
609-605 iki Kr.

Megide egiptiečiai nugalėję Judo pajėgas žygiavo į Šiaurę. Jie laikinai sulaikė babiloniečių veržimasi į Vakarus. Judo karalius Jehoahazas po trijų mėnesių valdymo buvo išgabentas į Egipto nelaisvę. Ten jis ir mirė. Faraonas Neko Judo karaliumi paskiria Jehojakimą ir pareikalauja didelės duoklės. Judo karalius buvo pavaldus faraonui iki laiko kai babiloniečiai egiptiečius išvaro iš Karkemešo 605 m. Valdant Jehojakimui pranašas Jeremijas buvo persekiojamas. Jeruzalės šventyklos kieme Jeremijas išpranašauja, kad miesto gyventojai bus ištremti į Babilonijos žemes (Jer 7-10). Kai tauta išgirdo, jog šventykla bus sugriauta, kreipėsi į politinius vadus reikalaudami Jeremijo mirties (Jer 26). Tačiau kai kurie seniūnai apgynė Jeremiją. Įžymus politinis veikėjas Ahikamas šiuo sunkiu Jeremijai metu palaikė jį.

609–598 (11 m.) Egipto faraonas Necho II, aštuonioliktu Judo karaliumi (25 m.) paskiria Jehojakimą. Kanaaniečių, asiriečių ir egiptiečių stabai atvirai sugrąžinti į savo vietas Judo žemėje. Jeruzalės šventykla išniekinama. Blogas karalius. Karalius pavaldus Egiptui iki 605 iki Kr. 2 Kar 23,35-24,7; 2 Met 36,5-8

1. Jehoahazo trumpas valdymas:
– 23 metų Jehoahazas tampa karaliumi (2 Kar 23:31)
– Valdo tik 3 mėnesius, darydamas „tai, kas pikta Viešpaties akyse” (2 Kar 23:32)
– Egipto faraonas Nechas jį suima ir ištremia į Egiptą (2 Kar 23:33-34; 2 Met 36:1-4)
2. Jehojakimo paskyrimas karaliumi:
– Nechas paskiria Jehojakimą (Eljakimą) karaliumi (2 Kar 23:34; 2 Met 36:4)
– Egiptas apmokestina Judą (2 Kar 23:35)
3. Jeremijo tarnystės intensyvėjimas:
– Pamokos apie šabo šventimą (Jer 17:19-27)
– Pranašystės prieš stabmeldystę ir šventyklos išniekinimą (Jer 7-11)
– Įspėjimai apie artėjantį sunaikinimą (Jer 8:4-22; 9:1-26)
609–605 m. pr. Kr.:
4. Religinis nuosmukis Judoje:
– Stabų garbinimo atgaivinimas (2 Kar 23:37; 2 Met 36:5)
– Šventyklos išniekinimas (Jer 7:30)
– Ištar ir kitų dievybių garbinimas (Jer 7:18)
5. Jeremijo konfliktas su valdžia ir žmonėmis:
609-605 Žmonės sukyla prieš Judo pranašą Jeremiją jo gimtajame mieste. Jer 7-11; 26. Judos žmonės garbina stabus, tačiau atvyksta ir į Jeruzalės šventyklą pagarbinti Viešpaties. Ištarės, Asirijos ir Babilonijos deivės garbinimas susietas su paleistuvyste. Jer 7,1-8,3. Pranašas Jeremijas išpranašauja Jeruzalės miesto siaubingą sunaikinimą. Judo žmonės nepripažino savo kaltes. Jer 8,4-22. Jeremijas rauda dėl žmonių. Jer 9,1-29, ragina atsisakyti stabų. Jer 10,1-16, išpranašauja babiloniečių įsiveržimą į Judą ir jos gyventojų tremtį. Jer 10,17-22, Jeremijas meldžia Dievo sušvelninti bausmę. Jer 10,23-25, Viešpats paskelbia, kad Juda sulaužė sandorą sudarytą su Juo. Jer 11,1-17.
– Sukilimas prieš Jeremiją Anatote (Jer 11:18-23)
– Reikalavimai Jeremijo mirties už pranašystes (Jer 26:7-11)
– Kunigaikščių ir vyresniųjų užtarimas (Jer 26:16-24)
– Pranašo Ūrijos nužudymas (Jer 26:20-23)
6. Svarbios Jeremijo pranašystės:
– Apie Jeruzalės ir šventyklos sunaikinimą (Jer 26:1-6)
– Apie babiloniečių įsiveržimą (Jer 10:17-22)
– Maldos dėl bausmės sušvelninimo (Jer 10:23-25)
607–606 m. babiloniečiai įtraukė egiptiečius į keletą susirėminų. Egiptiečiai bijodami babiloniečių galios padeda asirams kovoje prieš juos. Babiloniečiai išveja egiptiečius iš Karhemiso. Babilonijos karalius Nebukadnecaras kovojo prieš juos Š. Mesopotamijoje. Jis užvaldė Siriją ir Palestiną. Egiptiečiai atsitraukė į savo žemes. Judo karalius pavaldus Egiptui buvo iki 605 metų. Judo karalius tapo priklausomas nuo Babilonijos. Jer 35
605 m. pr. Kr.:
7. Geopolitiniai pokyčiai:
– Babiloniečiai nugali egiptiečius prie Karkemišo
– Asirijos imperijos galutinis žlugimasų
– Nebukadnecaras užvaldo Siriją ir Palestiną
8. Judo statuso pasikeitimas:
– Juda tampa Babilonijos vasalu (2 Kar 24:1)
9. Jeremijo pamokymai:
– Rehabitų ištikimybės pavyzdys (Jer 35:1-19)
Šis laikotarpis parodo:
– Dramatiškus politinius pokyčius Artimųjų Rytų regione
– Judo karalystės silpnėjimą ir tapimą didžiųjų galybių (Egipto, vėliau Babilonijos) vasalu
– Gilų religinį ir moralinį nuosmukį Judoje
– Augančią įtampą tarp pranašo Jeremijo ir politinės bei religinės valdžios
– Jeremijo nepaliaujamas pastangas įspėti tautą apie artėjančią katastrofą ir raginti atgailai
Šie įvykiai sudaro foną vėlesniems dramatiškiem įvykiams, kurie atves prie Jeruzalės sunaikinimo ir tautos tremties.

Babilonijos viešpatavimas. 70 metų Judėjos nelaisvės periodas 605-536 (70)

Pirmasis periodas. Judėjos žmonių trėmimo į Babilonijos žemes
605-598 iki Kr.

Babiloniečiai įsiveržia į Jeruzalę ir išgabena dalį judėjų į nelaisvę. Judo karalius tampa pavaldus Babilonijai trejus metus. Jeremijas už tai, kad pranašavo apie Jeruzalės sunaikinimą, kunigo įsakymu nuplakdinamas. Jeremijo pranašystės išsakomos Judo karaliui. Karalius atmetą Dievo įspėjimą ir sudegina Jeremijo ritinėlį. Dievas Babilonijos karaliui Nebukadnecarui suteikia pranašišką sapną, kuriame atskleidė pasaulio istoriją. Judo karalius sukyla prieš Babiloniją. Babiloniečiai patyrę didelius nuostolius kovoje su egiptiečiais sugrįžta į savo žemę. Vakarinės tautos užpuldinėja Judą.
Šis laikotarpis nuo 605 iki 600 m. pr. Kr. yra ypač reikšmingas Judo karalystės ir aplinkinių tautų istorijai. Štai detalesnis ir labiau kontekstualizuotas įvykių aprašymas: 605 m. pr. Kr.: Nebukadnecaro įžengimas į istorijos areną: Babilonijos princas nugali egiptiečius prie Karkemišo, pakeisdamas Artimųjų Rytų jėgų pusiausvyrą. Pirmasis Jeruzalės užėmimas: Nebukadnecaras paima Jeruzalę, išgabena šventyklos indus ir dalį elito, įskaitant Danielių. Šis įvykis žymi Judo vasalinės priklausomybės pradžią. Danieliaus karjeros Babilone pradžia: jaunas judėjas patenka į Babilono rūmus, pradėdamas ilgą ir įtakingą tarnystę.
605–604 m. pr. Kr.: Jeremijo pranašystės: 70 metų tremties pranašystė (Jer 25:1-14). Teismo pranašystės tautoms (Jer 25:15-38)
Puodžiaus analogija (Jer 18:1-19:13). Įkalinimas už pranašystes šventykloje (Jer 19:14-20:6). Jeremijo žodžių užrašymas:. Baruchas užrašo Jeremijo pranašystes (Jer 36:1-4)
604 m. pr. Kr.: Konfliktas su karaliumi Jehojakimu. Baruchas skaito pranašystes šventykloje (Jer 36:5-19). Jehojakimas sudegina Jeremijo ritinėlius (Jer 36:20-26) parodydamas augančią priešpriešą tarp karaliaus ir pranašo. Naujo ritinėlio užrašymas (Jer 36:27-32). Dievas liepia Jeremijui užrašyti pranašystes į naujus ritinėlius. Jeremijas išpranašauja Judo karaliaus Jehojakimo likimą. Kitos Jeremijo pranašystės: Pažadai Baruchui (Jer 45:1-5). Pranašystė prieš Egiptą (Jer 46:2-28)
Babilonijos ekspansija: Nebukadnecaro pajėgos įžengia į Siriją ir Aškeloną, konsoliduodamos savo valdžią regione. 603 m. pr. Kr.: Nebukadnecaro sapnas: Danielius interpretuoja sapną (Dan 2:1-45) Danieliaus paaukštinimas (Dan 2:46-49)
601–600 m. pr. Kr.: Jehojakimo sukilimas: po trejų metų vasalinės priklausomybės, Judo karalius sukyla prieš Babiloniją, tikėdamasis Egipto paramos.(2 Kar 24:1)
Regioninis nestabilumas: Judą užpuldinėja aplinkinės tautos, rodydamos silpnėjančią Judo poziciją regione. (2 Kar 24:2). Jeremijo asmeninė krizė: pranašas susiduria su opozicija net savo šeimoje, atspindint gilų visuomenės susiskaldymą. Jer 12:1-6. Šis laikotarpis parodo dramatišką Judo karalystės padėties pablogėjimą, augančią Babilonijos galią ir pranašų (ypač Jeremijo ir Danieliaus) svarbų vaidmenį interpretuojant ir dokumentuojant šiuos įvykius dvasiniu požiūriu. Tai taip pat rodo didėjančią įtampą tarp politinės valdžios ir dvasinių lyderių Jude, kas vėliau atves prie tragiškų pasekmių visai tautai.

Antrasis periodas. Judėjos žmonių trėmimo į Babilonijos žemes
598-586 iki Kr.

Babilonijos karalius ištremia Judo karalių Jehojakimą į nelaisvę. Sekantis Judo karalius valdė tris mėnesius. Jeremijas išpranašauja, kad Judo išdidumas bus palaužtas. Babilonijos karalius Nebukadnecaras vėl žygiuoja į Jeruzalę ir paima į nelaisvę sukilusį Judo karalių. Į nelaisvę ištremiami rūmų valdininkai, amatininkai, vadovai. Ezekelis kartu su tremtiniais išgabenamas į nelaisvę. Judo karaliumi paskiriamas jaunesnysis Jošijo sūnus Zedekijas. Šis karalius valdė 10 metų. Per tą laikotarpį politiškai susilpnino Judą. Jeremijas išpranašauja, kad pasilikusius Judoje, laukia tremtis. Babilonijos žemėse gyvenantiems tremtiniams Jeremijas rašė, kad jie prisitaikytų prie naujų gyvenimo sąlygų. Jis mokė, jog jie negrįš į Judą, kol nepraeis 70 metų. Tautoms sukilus prieš Babiloniją, Judo karalius Zedekijas raginamas prisijungti prie jų aljanso. Pranašas Jeremijas gauna iš Dievo nurodymą pranešti karaliui, kad nemaištautų prieš Babilonijos karalių. Paklusnumas Babilonijos karaliui išsaugos Jeruzalę nuo sugriovimo. Melo pranašai ragino pasipriešinti Babilonijai ir tremtiniams siuntė žinias apie greitą išvadavimą iš nelaisvės. Prieš Jeremiją sukyla melo pranašai ir politikai. 588 m. Zedekijas sukilo prieš Babiloniją. Prasideda Jeruzalės apgultis. Mieste paskelbiama laisvė vergams (nes prasidėjus badui neapsimokėjo išlaikyti vergų). Babiloniečių kariuomenei atsitraukus nuo Jeruzalės, šeimininkai susigrąžina savo vergus. Jeremijas suimamas ir apkaltinamas savo sąjunga su babiloniečiais. Slaptame susitikime Judo karaliui Jeremijas nurodo nesipriešinti Babilonijos karaliui. Jeremijas perkeliamas į rūmus. Dvariškiams pareikalavus, Judo karalius sutiko nužudyti pranašą Jeremiją. Pranašas įmetamas į klampią duobę. Dievas padėjo Jeremijui. Etiopietis eunuchas sugražino Jeremiją į rūmus. Netrukus prasidėjo Jeruzalės apgula. Jeremijas nors ir saugomas sargybinių pasirūpina Anatoto mieste įsigyti dirvą. Šis veiksmas simbolizavo, kad tremtiniai sugrįš į pažado žemę (Jer 26). Paskutiniame slaptame susitikime su Jeremija karalius Zedekijas buvo raginamas pasiduoti babiloniečiams. 586 m. vasarą babiloniečiai įsiveržė į Jeruzalės miestą per sienoje padarytą plyšį. Karalius Zedekijas bėgo iš miesto tačiau buvo suimtas. Jo sūnums įvykdoma mirties bausmė. Karalius ištremiamas į nelaisvę. Didžioji Saliamono šventykla sudeginama, Jeruzalė sugriaunama.
598–597 m. pr. Kr. (3 mėnesiai):
• Jehojachinas tampa Judo karaliumi ir sukyla prieš Babiloniją.
• 2 Karalių 24:8-9: „Jehojachinas buvo aštuoniolikos metų, kai tapo karaliumi; jis karaliavo Jeruzalėje tris mėnesius. […] Jis darė, kas pikta VIEŠPATIES akyse, visai kaip jo tėvas.”
598 m. pr. Kr. gruodis:
• Babilonijos karalius Nebukadnecaras II ištremia 3023 judėjus į Babiloniją. Kartu su jais į nelaisvę ištremtas Judo karalius Jehojakimas. Jis miršta nelaisvėje, kaip ir išpranašavo Jeremijas (Jer 22,13-19; 36,30). Babiloniečiai apiplešia Jeruzalės šventyklą. Jer 52,28; 2 Met 36,6.7.
• Archeologinis įrodymas: Babilono kronika BM 21946, kuri mini Nebukadnecaro kampaniją prieš Judą: „Septintaisiais metais, Kislivu mėnesį, karalius Akkado [Babilonijos] sutelkė savo kariuomenę ir nužygiavo į Hati-žemę [Siriją-Palestiną].”
• Jeremijo 52:28: „Štai žmonės, kuriuos Nebukadnecaras ištrėmė: septintaisiais savo karaliavimo metais – tris tūkstančius dvidešimt tris judėjus.”
597 Dievas įsako pranašui Jeremijui atlikti simbolinius veiksmus su lininiu aprišalu. Jer 13,1-11; Dievas įsako pranašui Jeremijui tautai pasakyti palyginimą apie vyną.Jer 13,12-17; Dievo žinia Judos karaliui ir jo motinai karalienei. Jer 13,18-19; Pranašas Jeremijas išpranašauja nelaimes besiartinančias į Jeruzalę. Jer 13,20-27, apibūdina Judos padėtį netekus savo karaliaus. Jer 22,20-23, išpranašauja Judo karaliaus Jehojakimo sūnaus Konijos likimą.Jer 22,24-30, pranašauja Mesijo karalystės atėjimą ir Izraelio atstatymą. Jer 23,1-išpranašauja Jeruzalėje pranašaujančių melo pranašų likimus. Jer 23,9-40
597 Babilonijos karalius Nebukadnecaras ištrėmė 10 000 įžymių Jeruzalės gyventojų kartu su karaliumi Jehojachinu į Babilonijos nelaisvę. Tarp tremtinių buvo ir pranašas Ezekelis. Babiloniečiai iš Jeruzalės šventyklos paėmė visus Viešpaties namų indus. Karalius Nebukadnecaras Judos karaliumi paskiria Zedekiją. 2 Kar 24,7-17; 2 Met 36,10
597 m. pr. Kr.:
• Pranašas Jeremijas atlieka įvairius simbolinius veiksmus ir skelbia pranašystes.
• Jeremijo 13:1: „VIEŠPATS man tarė: ‘Eik ir nusipirk lininį diržą. Susijuosk juo strėnas, bet nemerk jo į vandenį.'”
• Nebukadnecaras II ištremia 10 000 Jeruzalės gyventojų, įskaitant karalių Jehojachiną ir pranašą Ezekielį.
• Archeologinis įrodymas: Babilono racionų lentelės, rastos Babilone, mini Jehojachiną kaip „Judo karalių” ir jo penkis sūnus, kurie gaudavo maisto davinius iš karaliaus rūmų.
• 2 Karalių 24:14: „Jis ištrėmė visą Jeruzalę: visus vadus ir visus narsius karius – dešimt tūkstančių tremtinių, – visus amatininkus ir kalvius. Krašte liko tik patys vargingiausi žmonės.”
• Zedekijas paskiriamas naujuoju Judo karaliumi.
• 2 Metraščių 36:10: „Pavasarį karalius Nebukadnecaras pasiuntė ir atgabeno jį [Jehojachiną] į Babiloną kartu su brangiaisiais VIEŠPATIES Namų reikmenimis. Jis paskyrė jo dėdę Zedekiją Judo ir Jeruzalės karaliumi.”
594/593 m. pr. Kr.:
• Pasiuntiniai iš kaimyninių šalių atvyksta į Jeruzalę tartis dėl koalicijos prieš Babiloniją.
• Jeremijo 27:3-4: „Pasiųsk žinią Edomo karaliui, Moabo karaliui, Amono sūnų karaliui, Tyro karaliui ir Sidono karaliui per pasiuntinius, atvykusius į Jeruzalę pas Judo karalių Zedekiją. Įsakyk jiems pranešti savo valdovams: ‘Taip sako Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas.'”
• Jeremijas įspėja prieš maištą, naudodamas simbolinį veiksmą su jungu.
• Jeremijo 27:2: „Taip man kalbėjo VIEŠPATS: ‘Pasidaryk jungą ir diržus, užsidėk juos ant kaklo.'”
• Archeologinis kontekstas: Nors tiesioginių archeologinių įrodymų apie šį konkretų susitikimą nėra, yra duomenų apie platesnį politinį kontekstą. Pavyzdžiui, Lachišo laiškai (rasti 1935 m.) atskleidžia komunikaciją tarp Judo miestų šiuo neramiu laikotarpiu.
593 m. pr. Kr.:
• Jeremijas konfrontuoja su melo pranašu Hananija.
• Jeremijo 28:10-11: „Tada pranašas Hananijas nuėmė jungą nuo pranašo Jeremijo kaklo ir jį sulaužė. Hananijas paskelbė visiems susirinkusiems: ‘Taip sako VIEŠPATS: ‘Lygiai taip po dvejų metų aš sulaužysiu Babilono karaliaus Nebukadnecaro jungą nuo visų tautų kaklo.'”
• Jeremijas pranašauja Hananijos mirtį.
• Jeremijo 28:16-17: „Todėl VIEŠPATS sako: ‘Aš pašalinsiu tave nuo žemės paviršiaus. Šiais metais tu mirsi, nes skelbei maištą prieš VIEŠPATĮ.’ Ir pranašas Hananijas mirė tų pačių metų septintąjį mėnesį.”
• Jeremijas pranašauja apie karaliaus Jehojachino sugrįžimą iš tremties.
• Archeologinis įrodymas: Babilono racionų lentelės, rastos Babilone, mini Jehojachiną ir jo šeimą kaip gavusius maisto davinio iš karaliaus rūmų. Tai patvirtina, kad jis iš tiesų buvo Babilone ir buvo traktuojamas kaip karališkos kilmės asmuo.

Šis laikotarpis buvo ypač įtemptas Judo karalystėje. Buvo stiprus spaudimas prisijungti prie antibabilonietiškos koalicijos, kurią skatino Egiptas ir kitos kaimyninės valstybės. Tačiau Jeremijas, remdamasis dieviškuoju apreiškimu, nuolat įspėjo prieš tokį veiksmą. Konfliktas tarp Jeremijo ir melo pranašų, ypač Hananijos, atspindi gilesnį ideologinį konfliktą Judo visuomenėje. Melo pranašai skleidė optimistines, bet nepagrįstas viltis apie greitą išsilaisvinimą iš Babilonijos valdžios, o Jeremijas ragino priimti Babilonijos valdžią kaip laikiną Dievo bausmę. Jeremijo pranašystė apie Jehojachino sugrįžimą iš tremties yra įdomi, nes ji suteikė vilties tremtiniams Babilone. Nors ši pranašystė neišsipildė Jeremijo gyvenimo metu, ji galėjo būti suvokiama kaip nuoroda į platesnį Izraelio atkūrimą ateityje. Šis laikotarpis buvo lemiamas formuojant žydų tautos tapatybę tremtyje ir po jos. Jeremijo mokymai padėjo pagrindus, kaip išlaikyti tikėjimą ir tapatybę svetimoje žemėje, kas tapo ypač svarbu per ateinančius šimtmečius žydų diasporos istorijoje.

594/593 m. pr. Kr.:
1. Jeremijo pranašystės apie Babiloniją:
• Jeremijo 50:2: „Skelbkite tautoms ir garsinkite, iškelkite vėliavą ir garsinkite, nieko neslėpkite! Sakykite: ‘Babilonas paimtas, Belis sugėdintas, Merodachas sutriuškintas. Jo stabai sugėdinti, jo dievai sutriuškinti!'”
• Archeologinis kontekstas: Belis (Bel) ir Merodachas (Marduk) buvo pagrindiniai Babilono dievai. Marduko šventykla (Esagila) Babilone buvo vienas svarbiausių religinių centrų to meto pasaulyje.
2. Babilonijos žlugimo pranašystė:
• Jeremijo 51:37: „Babilonas taps griuvėsių krūva, šakalų buveine, siaubo ir pajuokos objektu, negyvenama vieta.”
• Archeologinis faktas: Nors Babilonas nebuvo visiškai sunaikintas iš karto po persų užkariavimo 539 m. pr. Kr., ilgainiui miestas iš tiesų tapo griuvėsiais. XIX a. archeologai rado Babiloną kaip apleistą griuvėsių kalvą.
3. Izraelio išvadavimo pranašystė:
• Jeremijo 50:19: „Aš sugrąžinsiu Izraelį į jo ganyklas. Jis ganysis Karmelyje ir Bašane, jo alkis bus numalšintas Efraimo kalnuose ir Gileade.”
4. Zedekijo kelionė į Babiloną:
• Jeremijo 51:59: „Štai ką pranašas Jeremijas įsakė Serajai, Nerijo sūnaus Mahsėjos sūnui, kai šis vyko į Babiloną su Judo karaliumi Zedekiju ketvirtaisiais jo karaliavimo metais. Seraja buvo vyriausiasis rūmininkas.”
• Istorinis kontekstas: Ši kelionė buvo tikriausiai skirta atnaujinti Zedekijo ištikimybės priesaiką Nebukadnecarui. Tokios kelionės buvo įprastos tarp vasalų karalių, siekiant parodyti savo lojalumą valdovui.
5. Danieliaus knygos 3 skyriaus įvykiai:
• Nors tikslios datos nėra nurodytos, manoma, kad Danieliaus knygos 3 skyriuje aprašyti įvykiai (trys jaunuoliai aukso statulos garbinimo incidente) galėjo įvykti apie šį laikotarpį.
• Danieliaus 3:1: „Karalius Nebukadnecaras padarė aukso statulą, šešiasdešimties uolekčių aukščio ir šešių uolekčių pločio, ir pastatė ją Dūros lygumoje Babilono provincijoje.”
• Archeologinis kontekstas: Nors tikslios statulos liekanos nerastos, didžiulės statulos buvo įprastos senovės Mesopotamijoje. Pavyzdžiui, Herodoto aprašyta Marduko statula Babilone.

Šios Jeremijo pranašystės apie Babilonijos žlugimą ir Izraelio išvadavimą buvo ypač drąsios to meto kontekste, kai Babilonija buvo galingiausia imperija regione. Jos ne tik teikė viltį tremtiniams, bet ir pabrėžė Dievo suverenumą virš visų žemiškų galybių. Nors šių pranašysčių išsipildymas užtruko (Babilonijos imperija žlugo tik 539 m. pr. Kr., o žydų grįžimas prasidėjo dar vėliau), jos parodė ilgalaikę Dievo perspektyvą istorijoje.

Pranašo EZEKELIO Ištremto į Babilonijos žemę, tarnystės laikotarpis
593/2-570 iki Kr.

593/92 m. pr. Kr. Ezekelis, prie Kebaro upės regėjime išvysta Dievo šlovę. Ez 1,1-28
593/92 m. pr. Kr. Dievas įpareigoja Ezekelį atlikti misiją. Ez 2,1-3,11
593/92 m. pr. Kr. Ezekelis dvejoja prie Kebaro upės. Ez 3,12-27
593/92 m. pr. Kr. Pagal Dievo nurodymą Ezekelis tremtiniams simboliškai pavaizduoja Jeruzalės laukiančią apgulą. Ez 4,1-17
593/92 m. pr. Kr. Ezekelis pranašauja Jeruzalės miesto likimą. Ez 5,1-17
593/92 m. pr. Kr. Ezekelis pranašauja Jeruzalės miesto likimą. Ez 6
593/92 m. pr. Kr. Ezekelis pranašauja artėjančią pražūtį Izraelio žemei. Ez 7
592/1 m. pr. Kr. Pranašui Ezekeliui regėjime parodyta kaip Jeruzalės šventyklos prieangiuose žmonės garbina stabus. Ez 8
592/1 m. pr. Kr. Pranašo Ezekelio regėjimas apie teismą Jeruzalės gyventojams. Ez 9
592/1 m. pr. Kr. Pranašas Ezekelis regėjime mato Dievo šlovės pasitraukimą nuo Jeruzalės šventyklos. Ez 10
592/1 m. pr. Kr. Pranašui Ezekeliui Dievas regėjime parodė Judo tautos didžiūnus rengiančius sąmokslus. Ez 11
592/1 m. pr. Kr. Pranašas Ezekelis simboliais parodė artėjančią Judo tremtį. Pavaizduojamas Judo karaliaus Zedekijo bandymas
pabėgti ir jo nelaisvė. Ez 12,1-16
592/1 m. pr. Kr. Pranašas Ezekelis pavaizduoja siaubingą Jeruzalės apgulą. Ez 12,17-20
592/1 m. pr. Kr. Pranašas Ezekelis užtikrina tremtinius dėl greito pranašysčių išsipildymo. Ez 12,21-28
592/1 m. pr. Kr. Pranašo Ezekelio žinia prieš Izraelio melo pranašus ir pranašes. Ez 13,1-23
592/1 m. pr. Kr. Pranašo Ezekelio liudijimas prieš stabmeldžius. Ez 14
592/1 m. pr. Kr. Ezekelio palyginimas apie Jeruzalę, kuri tapo kaip nenaudingas vynmedis. Ez 15
592/1 m. pr. Kr. Ezekelio simbolinė žinia apie Jeruzalės vaikystę ir suaugusios paleistuvystę. Ez 16
592/1 m. pr. Kr. Ezekelio palyginimas apie du erelius ir vynmedį. Ez 17
592/1 m. pr. Kr. žmonės atsakys asmeniškai už savo nusikaltimus. Palyginimas apie rūgštuoles. Ez 18
592/1 m. pr. Kr. Dievas ragina apraudoti Izraelio vadus. Palyginimas apie liūtę ir liūtuką. Ez 19,1-9
592/1 m. pr. Kr. Dievas palygina Izraelio tautą su išrautu vynmedžiu. Ez 19,10-14
591–590 m. pr. Kr. Viešpats apsako maištingojo Izraelio istoriją. Ez 20
591–590 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja, jog Jeruzalės miesto laukia ugnis ir kalavijas. Ez 21,1-22
591–590 m. pr. Kr. Ezekeliui atskleista, kaip Babilonijos karalius burs prieš Jeruzalės miestą. Ez 21,22–31
591–590 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja bausmę amonitams. Ez 21,33-37
591–590 m. pr. Kr. Ezekelis atskleidžia Jeruzalės kunigaikščių ir žmonių nusikaltimus. Ez 22,1-16
591–590 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja siaubingą Jeruzalės ateitį. Ez 22,17-22
591–590 m. pr. Kr. Dievas per Ezekelį atskleidžia Judos gyventojams, jog jie iškreipė Jo mokymą ir darė kitus nusikaltimus. Ez 22,23-31
591–590 m. pr. Kr. Ezekelis palyginime atpasakoja Samarijos ir Jeruzalės atpuolimo istoriją. Ez 23
588 m. pr. Kr. Egipto faraonas įtikina Judo karalių Zedekiją sukilti prieš Babilonijos imperiją. Babiloniečiai pradeda Jeruzalės apgultį. Ez 24; 2 Kar 24,20; Jer 52,3-6; 2 Kar 25,1; 2 Met 36,13-17
588 m. pr. Kr. Ezekelio žmonos mirtis. Ez 24,15-27
588? m. pr. Kr. Ezekelio pranašystė apie Amonitus. Ez 25,1-7
588? m. pr. Kr. Ezekelio pranašystė apie Moabitus. Ez 25,8-11
588? m. pr. Kr. Ezekelio pranašystė apie Edomitus. Ez 25,12-14
588? m. pr. Kr. Ezekelio pranašystė apie Filistinus. Ez 25,15-17
588/87 Jeremijas perka laukus. Pajamas turėjo iš paveldėtų tėvų žemių. Judėjoje dešimtinės mokėjimo sistema nebuvo palaikoma. Jer 32
588/87 m. pr. Kr. Jeremijas išpranašauja Jeruzalės miesto ir Judo karaliaus Zedekijo likimus. Jer 34,1-7
587 m. pr. Kr. Laikinai chaldėjų kariuomenė pasitraukia nuo Jeruzalės, nes faraonas Apris pradėjo karinį žygį prieš Babiloniją.Jer 37,1-5
587 m. pr. Kr. Jeremijas išpranašauja apie chaldėjų sugrįžimą. Jer 37,6-10
587 m. pr. Kr. Jeremijas melagingai apkaltinamas ir įkalinamas. Jer 37,11-15
588/87 m. pr. Kr. Judoje vergams suteikiama laisvė, tačiau netrukus vėl įsigali vergvaldystė. Jer 34,8-22
588/87 m. pr. Kr. Judo karalius Zedekijas kreipiasi į Jeremiją, norėdamas sužinoti dėl Babilonijos antpuolio sėkmės. Jeremija išpranašauja Jeruzalės nelaisvę. Jer 21,1-14
587 m. pr. Kr. Dievas per pranašą Jeremiją pažada, kad Izraelio ateitis bus šlovinga. Jer 33,1-13
587 m. pr. Kr. Dievas per pranašą Jeremiją pažada iš naujo atstatyti Izraelio karališką ir kunigišką tarnystę. Jer 33,14-26
587 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Dievo teismą faraonui. Ez 29,1-7 Apie Egipto žemės nuniokojimą Ez 29,8-12
587 m. pr. Kr. Dievas per pranašą Ezekelį pažada sugrąžinti egiptiečius iš nelaisvės. Ez 29,13-16
587 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Egipto ir jo padėjėjų žlugimą. Ez 30,1-19
587 m. pr. Kr. Babilonijos karaliaus Nebukadnecaro aštuoniolikti valdymo metai. Jis iš Jeruzalės miesto ištrėmė 832 asmenis. Jer 52,29
587/86 m. pr. Kr. Pranašas Jeremijas už raginimą Jeruzalės gyventojus pasiduoti Babilonijos karaliui įmetamas į klampią duobę. Jer 38,1-6
587/86 m. pr. Kr. Kušitas Ebed Melechas praneša karaliui, kad Jeremijas įmestas į vandens talpyklą marinamas badu. Karalius išlaisvina Jeremiją iš talpyklos. Jer 38,7-13
587/86 m. pr. Kr. Judos karalius Zedekijas slapta susitinka su Jeremiju. Pranašas išpranašauja karaliaus ir jo šeimos likimą. Jer 38,14-23
587/86 m. pr. Kr. Pranašas Jeremijas pasilieka Jeruzalės miesto sargybos kiemo būste iki tolei kol žlunga Jeruzalė. Didžiūnams atėjusiems pasiteirauti apie ką jis kalbėjosi su karaliumi, atsakinėjo taip kaip karalius liepė. Jer 38,24-28
587/86 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Tyro miesto žlugimą. Ez 26
587/86 m. pr. Kr. Rauda dėl Tyro. Ez 27
587/86 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Tyro karaliaus pažeminimą ir žūtį. Ez 28,1-10
587/86 m. pr. Kr. Ezekelis pranašavo apie šėtono kilmę ir jo laukiantį likimą. Ez 28,11-19
587/86 m. pr. Kr. Ezekelio pranašystė apie Sidono miestą.Ez 28,20-26
587/86 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Babilonijos pergalę prieš Egiptą.Ez 30,20-26
587/86 m. pr. Kr. Ezekelis išpranašauja Egipto šlovės žlugimą, jos likimą sulygindamas su Asirijos žlugimu. Ez 31
586? IX a.? Judo pranašas ABDIJA pranašauja apie tautų susibūrimą kovoti prieš Edomą.Ab 1,1.2, atskleidžia Edomo puikybę. Ab 1,3-4, išpranašauja visišką Edomo sunaikinimą. Ab 1,5-9, atskleidžia Edomo neapykanta Judo žmonėms. Ab 1,10-14, pranašauja bausmę Edomui Viešpaties dieną Ab 1,15-16; pranašauja apie Izraelio pergalę ir atstatymą. Viešpaties karalystė įsiviešpataus. Ab 1,17-2

Trečiasis periodas. Nuo Jeruzalės miesto sunaikinimo iki judėjų išlaisvinimo iš Babilonijos
586-536 iki Kr.

Jeruzalė buvo sugriauta 586 m. Šventykla paversta griuvėsių krūva. Judėjos karalystės teritoriją pietuose pasisavino edomitai, šiaurėje Samarija, Babilonijos provincija. Sugriauta Jeruzalė tapo priežodžiu kitose tautose. Nauja gyvenamąja vieta žydams tapo Babilonija. Babilonijos karalius didžiavosi savo miestu. Dievas siuntė karaliui ligą. Septynerius metus karalius gyveno kaip žvėris. Kai jis pripažino Izraelio Dievą, jo protavimas sugrįžo ir jis vėl galėjo vykdyti valstybės vadovo pareigas. Po Nebukadnecaro mirties 562 m. Babilonijos karalystės šlovė pradėjo blėsti. 539 medai ir persai užėmė Babiloniją. Žydams atsivėrė galimybė iš tremties grįžti į Palestiną.
Jeruzalės miesto sugriovimo metai. Babilonijos karaliaus asmens sargybos vadas Nebuzaradanas atžygiavo prieš Jeruzalę ir apgulė ją. Ketvirtą mėnesį pralaužta Jeruzalės siena. Sudeginta daug pastatų. Ugnis mieste galėjo liepsnoti tris dienas. Saliamono šventykla sudeginta 5 mėnesį. Išgabenti Jer 40-43;
Jeruzalės šventyklos reikmenys. Nužudytas vyriausiasis kunigas. Karalius 52,6-27.29;
586 m. pr. Kr. Jeruzalės žlugimas ir Judo karalystės pabaiga. Šis tragiškas įvykis išpildo pranašų, ypač Jeremijo, perspėjimus (Jer 25,11-12). Zedekijas, paskutinis Judo karalius, bando pabėgti, bet yra sugaunamas ir ištremtas (2 Kar 25,8.18-21). Tai primena Izraelio tautos tremtį į Asiriją (2 Kar 17,6) ir parodo Dievo teismą už sandoros sulaužymą (Įst 28,64-68). Babiloniečiai užkariauja Jeruzalę, sunaikindami Šventyklą – Dievo buvimo vietą tarp savo tautos. Šis įvykis yra esminis lūžis Izraelio istorijoje, minimas Raudų knygoje ir daugelyje psalmių (pvz., Ps 137). Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina miesto sunaikinimą šiuo laikotarpiu. Jeremijas, ištikimas Dievo pranašas, yra išlaisvinamas Nebukadnecaro įsakymu (Jer 39,11-14). Tai parodo, kad Dievas gali veikti net per pagonių valdovus, kaip vėliau per Kyrą (Ezr 1,1-4). Gedalijas paskiriamas Judo krašto valdytoju, bet greitai nužudomas (Jer 41). Šis įvykis parodo nuolatinį maištą prieš Dievo valią ir nesugebėjimą priimti Jo bausmės. Žmonės, nepaisydami Jeremijo įspėjimų, bėga į Egiptą (Jer 42,1-43,13). Tai primena Izraelio tautos norą grįžti į Egiptą po išėjimo (Iš 16,3) ir parodo žmonių nesugebėjimą pasitikėti Dievu sunkumų metu.
585 m. pr. Kr. Ezekelio pranašystės. Ezekelis, būdamas tremtyje Babilonijoje, gauna pranašystes apie Egipto žlugimą (Ez 32,1-16). Šios pranašystės parodo, kad Dievas valdo visų tautų likimus, ne tik Izraelio. Ezekelis atnaujina savo misiją kaip Dievo žinios nešėjas (Ez 33,1-20). Tai primena pranašo pašaukimą (Ez 1-3) ir pabrėžia Dievo ištikimybę savo pažadams, net ir tremties metu. Žinia apie Jeruzalės sunaikinimą pasiekia tremtinius Babilonijoje (Ez 33,21-33). Šis įvykis patvirtina Ezekelio pranašystes ir sustiprina jo, kaip Dievo pranašo, autoritetą. Ezekelis perduoda Dievo žinią apie blogus Izraelio ganytojus ir pažadą, kad pats Dievas bus tikrasis Ganytojas (Ez 34). Ši pranašystė nurodo į ateinantį Mesiją, Gerąjį Ganytoją (Jn 10,11-16). Šie įvykiai parodo Dievo teismą už Jo tautos neištikimybę, bet kartu ir Jo ištikimybę sandorai. Tremtis tampa nauju etapu Izraelio istorijoje, formuojančiu jų tikėjimą ir tapatybę. Archeologiniai radiniai Babilone ir Egipte patvirtina šių įvykių istorinį kontekstą ir parodo, kaip Biblijos pasakojimas įsipina į to meto Artimųjų Rytų istoriją.
585 m. pr. Kr. ir vėliau: Ezekelio pranašystės ir regėjimai. Ezekelio pranašystė apie Edomą (Ez 35,1-15) atspindi Dievo teismą tautoms, kurios džiaugėsi Izraelio nelaimėmis. Tai primena Obadijo pranašystę ir parodo Dievo teisingumą visoms tautoms.
Pranašystė apie Izraelio atnaujinimą (Ez 36,1-38) ir regėjimas apie kaulų slėnį (Ez 37) simbolizuoja dvasinį ir fizinį Izraelio atgimimą. Šie vaizdai tapo pagrindu vėlesnėms mesijinėms viltims ir prisikėlimo tikėjimui (plg. Jn 11,23-26).
Pranašystė apie Gogą ir Magogą (Ez 38-39) aprašo eschatologinį konfliktą, kuris vėliau buvo interpretuojamas apokaliptinėje literatūroje ir Apreiškimo knygoje (Apr 20,8).
582 m. pr. Kr. Paskutinis žydų trėmimas į Babiloniją. Nebuzaradanas ištremė dar 745 žydus (Jer 52,30). Šis įvykis užbaigia Jeruzalės ir Judo žlugimo procesą ir parodo Dievo žodžio išsipildymą per Jeremiją (Jer 25,11).
573 m. pr. Kr. Ezekelio regėjimas apie naują šventyklą. Ezekelis gauna detalų regėjimą apie naują šventyklą ir atkurtą Izraelį (Ez 40-48). Šis regėjimas tapo pagrindu vėlesnėms žydų viltims apie šventyklos atstatymą ir mesijinę karalystę. Nors šis regėjimas niekada nebuvo tiesiogiai įgyvendintas, jis simbolizuoja Dievo buvimą tarp savo tautos ir naują sandorą (plg. Apr 21,3).
572–568 m. pr. Kr. Politiniai ir dvasiniai įvykiai Babilonijoje ir Egipte. Babilonija nugali Egiptą, parodydama Dievo pranašysčių per Jeremiją ir Ezekielį išsipildymą (Jer 46,13-26; Ez 29,19-20). Archeologiniai radiniai patvirtina Babilonijos dominavimą šiuo laikotarpiu. Nebukadnecaro sapnas apie nukirstą medį (Dan 4) parodo Dievo valdžią net galingiausiems žemės valdovams. Šis pasakojimas primena Juozapo istoriją Egipte (Pr 41) ir parodo, kaip Dievas naudoja savo tarnus pagonių valdovų dvaruose. Šie įvykiai atspindi sudėtingą laikotarpį Izraelio istorijoje, kai tauta buvo išsklaidyta, bet Dievas veikė per savo pranašus, kad palaikytų viltį ir tikėjimą. Ezekelio regėjimai apie atnaujintą Izraelį ir naują šventyklą tapo pagrindu vėlesnėms mesijinėms viltims ir eschatologinėms interpretacijoms.
Archeologiniai radiniai Babilone, tokie kaip Ištar vartai ir karališkieji rūmai, patvirtina Nebukadnecaro statybų programą ir Babilono didybę, apie kurią kalbama Danieliaus knygoje. Tuo tarpu Egipto archeologiniai duomenys patvirtina politinius pokyčius, susijusius su faraonų Aprio ir Amasio valdymu. Šie įvykiai parodo, kaip Dievo planas išsipildo per istorijos vingius, net kai Jo tauta yra išsklaidyta ir atrodo pralaimėjusi. Jie taip pat pabrėžia pranašų svarbą palaikant tikėjimą ir viltį sunkiausiais laikais.
571/70 m. pr. Kr. Ezekelio pranašystės. Ezekelis pranašauja Egipto pralaimėjimą prieš Babiloniją (Ez 29,17-20) ir Izraelio atstatymą (Ez 29,21). Šios pranašystės parodo Dievo valdžią pasaulio istorijoje ir Jo ištikimybę sandorai su Izraeliu.
562–539 m. pr. Kr. Babilonijos imperijos nuosmukis
562 m. pr. Kr. Nebukadnecaro mirtis žymi Babilonijos galybės pabaigą. Jo 43 metų valdymas atitinka Danieliaus knygos aprašymą (Dan 4,33).
561 m. pr. Kr. Judo karaliaus Jechonijos išlaisvinimas (Jer 52,27; 2 Kar 25,27) parodo Dievo malonę ir pažadų išpildymą net tremtyje.
560–556 m. pr. Kr. Neriglissaro valdymas ir šventyklų atstatymas Babilone atspindi pagonių religijos stiprumą, kontrastuojančią su Izraelio monoteizmu.
556–539 m. pr. Kr. Nabonido valdymas ir jo religinio kulto reformos silpnina Babiloniją, ruošdamos kelią Persijos imperijos iškilimui, kaip pranašauta Danieliaus knygoje (Dan 2,39).
559–530 m. pr. Kr. Kyro Didžiojo iškilimas. Kyro valdymo pradžia žymi naują erą Artimųjų Rytų istorijoje. Jo iškilimas išpildo Izaijo pranašystes (Iz 44,28-45,1) ir veda prie žydų grįžimo iš tremties.
553/2-546 m. pr. Kr. Danieliaus regėjimai ir Babilonijos nuosmukis. Danieliaus regėjimai (Dan 7-8) apie pasaulio imperijas ir eschatologinius įvykius tampa pagrindu vėlesnei apokaliptinei literatūrai ir mesijinėms viltims.
Babilonijos vidaus problemos – korupcija, religinis nepastovumas – atspindi imperijos moralinį nuosmukį, paruošiant kelią jos žlugimui, kaip pranašauta Danieliaus knygoje (Dan 5).

Archeologiniai radiniai:
1. Babilono atkasenos patvirtina Nebukadnecaro statybų programą ir miesto didybę.
2. Kyro cilindras, rastas Babilone, patvirtina jo politiką leisti tremtiniams grįžti į savo žemes.
3. Nabonido kronika suteikia istorinį kontekstą Babilonijos paskutiniesiems metams.
Šie įvykiai parodo, kaip Dievo planas išsipildo per istorijos vingius:
1. Babilonijos imperijos žlugimas ir Persijos iškilimas atitinka Danieliaus pranašystes apie pasaulio imperijas.
2. Kyro iškilimas ir jo palankumas žydams parodo, kaip Dievas naudoja net pagonių valdovus savo tikslams įgyvendinti.
3. Danieliaus regėjimai tampa pagrindu vėlesnėms mesijinėms ir eschatologinėms interpretacijoms, formuojančioms žydų ir krikščionių teologiją.
539 m. pr. Kr. pradžia:
• Nabonidas, paskutinis neochaldėjų dinastijos Babilono karalius, švenčia Naujųjų metų šventę (Akitu).
• Archeologinis įrodymas: Nabonido kronika, molinė lentelė, aprašanti šį įvykį: „Karalius [Nabonidas] atvyko į Babiloną septintą Nisanu mėnesio dieną. Akitu šventė buvo švenčiama kaip įprasta.”
539 m. pr. Kr. spalio 12 d.:
• Persų karalius Kyras II užima Babiloną.
• Danieliaus knygos 5:30-31: „Tą pačią naktį chaldėjų karalius Belšacaras buvo nužudytas. Medas Darijus perėmė karalystę, būdamas šešiasdešimt dvejų metų.”
• Archeologinis įrodymas: Kyro cilindras, rastas Babilone 1879 m., aprašo taikų Babilono užėmimą.
539–538 m. pr. Kr.:
• Pranašas Danielius meldžiasi dėl Jeruzalės šventyklos atstatymo ir gauna 70 savaičių pranašystę.
• Danieliaus 9:24: „Septyniasdešimt savaičių skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui užbaigti nusikaltimui, padaryti galą nuodėmei, atpirkti kaltei, įvesti amžinam teisumui, užantspauduoti regėjimui bei pranašystei ir patepti Švenčiausiąjį iš švenčiausiųjų.”
537 m. pr. Kr. rugsėjis:
• Kyras II išleidžia dekretą, leidžiantį žydams grįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą.
• Ezros 1:2-3: „Taip sako Persijos karalius Kyras: ‘VIEŠPATS, dangaus Dievas, atidavė man visas žemės karalystes. Jis įpareigojo mane pastatyti jam Namus Jeruzalėje, kuri yra Jude. Kas tik iš jūsų priklauso jo tautai, tegu jo Dievas būna su juo! Tegu jis keliauja į Jeruzalę Jude ir stato VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, Namus.'”
• Archeologinis įrodymas: Kyro cilindras taip pat mini bendrą Kyro politiką leisti užkariautoms tautoms grįžti į savo žemes ir praktikuoti savo religiją.
537–536 m. pr. Kr.
• Pirmoji žydų grupė, vadovaujama Šešbacaro (galbūt Zerubabelio), grįžta į Jeruzalę.
• Ezros 2:64-65: „Visa bendruomenė kartu sudarė keturiasdešimt du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt žmonių, neskaitant jų tarnų bei tarnaičių, kurių buvo septyni tūkstančiai trys šimtai trisdešimt septyni.”
536 m. pr. Kr.
• Baigiasi Jeremijo pranašautas 70 metų tremties laikotarpis.
• Jeremijo 29:10: „Nes taip sako VIEŠPATS: ‘Kai Babilonui sueis septyniasdešimt metų, aš jus aplankysiu ir ištesėsiu savo pažadą sugrąžinti jus į šią vietą.'”
Šie įvykiai žymi svarbų lūžio tašką žydų istorijoje – Babilono tremties pabaigą ir grįžimą į Jeruzalę. Jie taip pat rodo svarbius geopolitinius pokyčius Artimuosiuose Rytuose, kai Persijos imperija pakeitė Babilono imperiją kaip dominuojanti jėga regione.

Judėjų sugrįžimas iš tremties

I etapas. Sunkumai atstatant Jeruzalės šventyklą. Didžioji kova.
536-520 iki Kr.

Judėja nepasiekė nepriklausomo statuso ir pasiliko Persijos imperijos provincija. Dalis sugrįžusių žydų pradėjo Jeruzalės šventyklos atstatymo darbus tačiau dėl smariečių trukdymų turėjo nustoti dirbti. Trukdymas statyti šventyklą tęsėsi iki Darijaus įsiviešpatavimo. Persijos karalius Smerdis labai priešinosi Jeruzalės šventyklos atstatymo darbams.

518 m. pr. Kr. Zacharijo pranašystės. Zacharijo pranašystės yra ypatingos savo mesijinėmis įžvalgomis ir eschatologinėmis vizijomis. Jos ne tik atskleidžia to meto Izraelio situaciją, bet ir nubrėžia ateities gaires:
1. Socialinis teisingumas: Zch 7,8-10 ir 7,11-14 pabrėžia socialinio teisingumo svarbą, atspindint pranašų tradiciją (plg. Am 5,24; Mch 6,8). Šis mokymas vėliau atsispindi Jėzaus tarnystėje ir ankstyvosios bažnyčios praktikoje (Apd 2,44-45).
2. Dievo sugrįžimas: Zch 8 pažadas apie Dievo sugrįžimą į Jeruzalę siejasi su Šekinos šlove (Ez 43,1-5) ir išsipildo Jėzaus įsikūnijime (Jn 1,14). Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina miesto atstatymą po tremties.
3. Mesijinės pranašystės:
– Zch 9,9-17: Teisusis karalius, įžengiantis į Jeruzalę ant asilo, išsipildo Verbų sekmadienį (Mt 21,5).
– Zch 10,8-12: Tautos surinkimas iš visų kraštų atspindi Naujojo Testamento Bažnyčios visuotinumą (Ef 2,13-16).
– Zch 11: Dviejų piemenų palyginimas nurodo į Jėzų kaip Gerąjį Ganytoją (Jn 10,11-14).
– Zch 12,10-14: Dvasios išliejimas ir rauda dėl perdurto siejasi su Kristaus nukryžiavimu (Jn 19,37).
– Zch 13,7-9: Ganytojo pašalinimas išsipildo Jėzaus suėmime (Mt 26,31).
– Zch 14: Eschatologinis Viešpaties atėjimas atspindi Apreiškimo knygos vizijas (Apr 19-22).

515 m. pr. Kr.: Šventyklos atstatymas ir Paschos šventimas
1. Šventyklos atstatymas (Ezr 6,15-18):
– Išsipildo Jeremijo pranašystė apie 70 metų tremtį (Jer 25,11-12).
– Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina šventyklos atstatymo faktą.
– Šis įvykis žymi naują etapą Izraelio istorijoje ir Dievo santykiuose su savo tauta.
2. Paschos šventimas (Ezr 6,19-21):
– Simbolizuoja dvasinį atsinaujinimą ir Dievo išgelbėjimo paminėjimą.
– Nurodo į Kristų kaip galutinį Paschos Avinėlį (1 Kor 5,7).
– Atspindi Dievo ištikimybę savo sandorai ir pažadams.

Šie įvykiai ir pranašystės atskleidžia Dievo planą išgelbėti ir atnaujinti ne tik Izraelį, bet ir visą žmoniją. Jie parodo Senojo ir Naujojo Testamentų vientisumą, centruotą į Kristų ir Jo karalystę. Zacharijo pranašystės išlieka aktualios ir šiandien, primindamos apie Dievo ištikimybę, Jo planą išgelbėti žmoniją ir pažadą apie galutinį Jo karalystės įsteigimą. Archeologiniai radiniai ne tik patvirtina šiuos istorinius įvykius, bet ir suteikia gilesnį supratimą apie to meto kultūrinį ir religinį kontekstą. Pavyzdžiui, Persijos imperijos artefaktai padeda suprasti politinę aplinką, kurioje vyko šie bibliniai įvykiai. Šie tekstai ir įvykiai kviečia mus giliau pažvelgti į Dievo veikimą istorijoje ir Jo nepakeičiamą planą žmonijai, kuris pilnai atsiskleidžia Kristuje.

II etapas. Jeruzalės šventyklos atstatymo laikotarpis
520-515 iki Kr.

Dievo pranašai ragina izrealitus tęsti šventyklos atstatymo darbus. Jie peikia žmones dėl jų pasyvumo ir ragina pasitikėti Dievu. Valdžios pareigūnams išsiaiškinus, kad Persijos karalius Kyras buvo davęs įsakymą izraelitams atstatyti savo šventyklą, Karaliui Darijui įsakius paremia statytojus. Per penkių metų laikotarpį šventykla buvo atstatyta.

520–519 m. pr. Kr.: Persijos karaliaus Darijaus I antraisiais valdymo metais prasideda reikšmingas laikotarpis Izraelio istorijoje. Šis periodas atskleidžia Dievo ištikimybę savo pažadams ir Jo veikimą per pranašus bei politinius lyderius.

520 m. pr. Kr.: Pranašai Agėjas ir Zacharijas, minimas Ezros knygoje (Ezr 5,1-2), pradeda savo tarnystę, ragindami atnaujinti Jeruzalės šventyklos atstatymo darbus. Jų žinia atspindi Dievo rūpestį dėl Jo garbinimo vietos, primindama Saliamono maldą šventyklos pašventinimo metu (1 Kar 8,22-53).

Agėjo knyga (Ag 1,1-11) atskleidžia Dievo nepasitenkinimą žmonių abejingumu šventyklos atstatymui. Ši žinia primena pranašo Amoso perspėjimus dėl netinkamų prioritetų (Am 5,21-24). Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina šio laikotarpio atstatymo darbus.

Ezros knygoje (Ezr 5,3-17) aprašomas Užupio srities valdytojo Tatnajo vizitas į Jeruzalę. Šis epizodas parodo, kaip Dievas veikia net per pagonių valdovus, panašiai kaip Kyro atveju (Ezr 1,1-4). Tantajas siunčia laišką Persijos karaliui Darijui norėdamas išsiaiškinti ar buvo Ezr 5,6-17 duotas karaliaus Kyro įsakymas atstatyti Jeruzalės šventyklą.

520/19 m. pr. Kr.: Darijaus įsakymas ieškoti Kyro dekreto (Ezr 6,1-5) ir jo radimas Ekbatanoje patvirtina Dievo pažadų išsipildymą ir Jo valdžią virš žemiškų karalysčių, kaip aprašyta Danieliaus knygoje (Dan 2,21).

Agėjo antroji žinia (Ag 2,1-9) apie naujosios šventyklos šlovę primena Ezekielio regėjimą apie ateities šventyklą (Ez 40-48) ir nurodo į Mesijo atėjimą.

520/519 m. pr. Kr.: Zacharijos raginimas sugrįžti pas Dievą (Zch 1,1-6) atspindi nuolatinį pranašų kvietimą atgailai, panašiai kaip Ozėjo knygoje (Oz 14,1-3).

Agėjo trečioji žinia (Ag 2,10-19) apie religinį formalumą ir paklusnumo palaiminimą primena Samuelio žodžius Sauliui: „Klusnumas yra geresnis už auką” (1 Sam 15,22).

520/19 m. pr. Kr.: Agėjo knygoje (Ag 2,1-5) Dievas guodžia ir drąsina tuos, kurie liūdi dėl naujosios šventyklos kuklesnės išvaizdos, lyginant ją su Saliamono šventykla. Šis epizodas primena Dievo pažadą Dovydui (2 Sam 7,12-16) apie amžiną karalystę, kuri bus įgyvendinta ne per fizinį pastatą, bet per Mesiją.

Ag 2,6-9 atskleidžia Dievo pažadą, kad naujosios šventyklos šlovė viršys buvusios šventyklos šlovę. Šis pažadas nurodo į Mesijo atėjimą ir Jo tarnystę, kuri bus didingesnė nei bet koks fizinis pastatas. Tai susiję su Naujojo Testamento mokymu apie Bažnyčią kaip gyvąją Dievo šventyklą (1 Pt 2,5).

Zacharijos raginimas Izraeliui sugrįžti pas Dievą (Zch 1,1-6) atspindi nuolatinę pranašų žinią apie atgailą ir sugrįžimą. Tai primena Joėlio raginimą (Jl 2,12-13) ir nurodo į Jono Krikštytojo tarnystę Naujajame Testamente.

Agėjo trečioji žinia (Ag 2,10-14) apie religinio formalizmo nepakankamumą atkartoja ankstesnių pranašų, tokių kaip Amosas (Am 5,21-24) ir Izaijas (Iz 1,11-17), kritiką dėl paviršutiniško religingumo.

Dievo pažadas laiminti paklusniuosius (Ag 2,15-19) atspindi sandoros principą, išdėstytą Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 28,1-14). Tai pabrėžia Dievo ištikimybę ir Jo norą laiminti savo tautą.

Ag 2,20-22 Dievas pažada sugriauti tautas, trukdančias šventyklos atstatymo darbams. Šis pažadas primena Danieliaus regėjimą apie pasaulio karalysčių žlugimą ir Dievo karalystės įsigalėjimą (Dan 2,44-45).

Asmeninis Dievo pažadas Zerubabeliui (Ag 2,23) atspindi Dievo ištikimybę Dovydo linijai ir nurodo į Mesijo atėjimą. Zerubabelis, būdamas Dovydo palikuonis, tampa Mesijo protėviu, kaip paminėta Mato evangelijoje (Mt 1,12-13).

Šie įvykiai ir pranašystės atskleidžia Dievo planą atstatyti ne tik fizinę šventyklą, bet ir dvasinį ryšį su savo tauta. Jie parodo, kaip Senojo Testamento įvykiai ir pažadai nurodo į Kristų ir Jo karalystę. Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina šventyklos atstatymo darbus šiuo laikotarpiu, o šios pranašystės išlieka svarbios ir šiandien, primindamos apie Dievo ištikimybę, Jo reikalavimus tikram garbinimui ir pažadą apie galutinį Jo karalystės įsigalėjimą.

519 m. pr. Kr.: Pranašo Zacharijo regėjimai (Zch 1-6) atskleidžia sudėtingą Dievo planą Izraeliui ir visai žmonijai. Šie regėjimai primena Ezekielio ir Danieliaus apokaliptinius regėjimus, naudodami simbolius ir vaizdus, kad perteiktų gilias dvasines tiesas.

1. Žirgų regėjimas (Zch 1,7-17) simbolizuoja Dievo kontrolę pasaulio įvykiams ir Jo pažadą atkurti Jeruzalę. Tai primena Apreiškimo knygos raitelius (Apr 6,1-8).
2. Keturių ragų ir kalvių regėjimas (Zch 1,18-21) vaizduoja Dievo pergalę prieš Jo tautos priešus, panašiai kaip Danieliaus regėjimuose (Dan 7).
3. Vyro su matavimo virve regėjimas (Zch 2) simbolizuoja Jeruzalės atkūrimą ir plėtrą, nurodant į dvasinę Dievo karalystę, aprašytą Naujajame Testamente (Apr 21,15-27).
4. Jozuės ir šėtono regėjimas (Zch 3) vaizduoja dvasinį apsivalymą ir nurodo į Kristaus atperkamąjį darbą (Rom 8,33-34).
5. Žvakidės regėjimas (Zch 4) simbolizuoja Dievo Dvasios galią, primenant septynias Dvasias Apreiškimo knygoje (Apr 4,5).
6. Skraidančio ritinio regėjimas (Zch 5,1-4) atspindi Dievo teismą, panašiai kaip Ezekielio regėjime (Ez 2,9-10).
7. Krepšio ir moters regėjimas (Zch 5,5-15) simbolizuoja nuodėmės pašalinimą, nurodant į galutinį nuodėmės sunaikinimą Kristuje (Kol 2,13-15).
8. Keturių vežimų regėjimas (Zch 6,1-8) vaizduoja Dievo teismą pasauliui, primenant Apreiškimo knygos scenas (Apr 6,1-8).

Zacharijo pranašystė apie Atžalą (Zch 6,9-15) tiesiogiai nurodo į Mesiją, Jėzų Kristų, kuris sujungs karališkąją ir kunigišką tarnystes (Hbr 7,1-3).

519/518 m. pr. Kr.: Darijaus grįžimas į Egiptą ir Memfio užkariavimas patvirtina istorinį kontekstą ir Persijos imperijos galią. Šis įvykis atspindi Dievo kontrolę istorijoje, kaip aprašyta Danieliaus knygoje (Dan 2,21).

518 m. pr. Kr.: Zacharijo žinia apie pasninkavimą (Zch 7-8) atskleidžia Dievo troškimą tikro garbinimo, ne vien išorinių apeigų. Tai primena Izaijo mokymą apie tikrąjį pasninką (Iz 58,6-7) ir nurodo į Jėzaus mokymą apie garbinimą dvasioje ir tiesoje (Jn 4,23-24). Pažadas, kad pasninkus pakeis džiaugsmas (Zch 8,19), nurodo į eschatologinį Dievo karalystės džiaugsmą, aprašytą Apreiškimo knygoje (Apr 21,4).

518 m. pr. Kr.: Zacharijo pranašystės (Zch 7-14) atskleidžia gilią Dievo žinią Izraeliui ir visai žmonijai, nurodydamos į ateitį ir Mesijo atėjimą. Zch 7,8-10 ir 7,11-14 primena Izraelio tautos istoriją ir Dievo reikalavimus teisingumui bei gailestingumui. Šie raginimai atspindi Amoso (Am 5,24) ir Michėjo (Mch 6,8) mokymus. Zch 8 pažadas apie Dievo sugrįžimą į Jeruzalę nurodo į Šekiną šlovę (Ez 43,1-5) ir galiausiai į Jėzaus įsikūnijimą (Jn 1,14). Zch 9-14 skyriuose pateikiamos mesijinės pranašystės:
– Zch 9,9-17 apie Teisųjį karalių tiesiogiai cituojama Evangelijose (Mt 21,5) Jėzaus įžengimo į Jeruzalę kontekste.
– Zch 10,8-12 pažadas surinkti žmones iš visų pasaulio pakraščių atspindi Naujojo Testamento mokymą apie visuotinę Bažnyčią (Ef 2,13-16).
– Zch 11 palyginimas apie du piemenis nurodo į Gerąjį Ganytoją Jėzų (Jn 10,11-14).
– Zch 12,10-14 pranašystė apie Dvasios išliejimą ir raudą dėl perdurto cituojama Jono evangelijoje (Jn 19,37) Kristaus nukryžiavimo kontekste.
– Zch 13,7-9 apie Gerojo Ganytojo pašalinimą cituojama Jėzaus (Mt 26,31) prieš Jo suėmimą.
– Zch 14 skyrius vaizduoja eschatologinį Viešpaties atėjimą ir Jo karalystės įsteigimą, atspindint Apreiškimo knygos scenas (Apr 19-22).

515 m. pr. Kr.: Kovo 12 d.: Jeruzalės šventyklos atstatymo užbaigimas ir pašventinimas (Ezr 6,15-18) žymi svarbų įvykį Izraelio istorijoje. 70 metų laikotarpis nuo šventyklos sugriovimo iki atstatymo atspindi Jeremijo pranašystės išsipildymą (Jer 25,11-12).

Balandžio 21 d.: Praėjimo šventės šventimas (Ezr 6,19-21) simbolizuoja dvasinį atsinaujinimą ir Dievo išgelbėjimo paminėjimą, nurodant į Kristų kaip galutinį Paschos Avinėlį (1 Kor 5,7). Šie įvykiai ir pranašystės atskleidžia Dievo planą išgelbėti ir atnaujinti savo tautą, o per ją – visą žmoniją. Jie parodo, kaip Senojo Testamento įvykiai ir simboliai nurodo į Kristų ir Jo karalystę. Archeologiniai radiniai Jeruzalėje patvirtina šventyklos atstatymo faktą, o šios pranašystės išlieka svarbios ir šiandien, primindamos apie Dievo ištikimybę, Jo planą išgelbėti žmoniją ir pažadą apie galutinį Jo karalystės įsteigimą. Zacharijo pranašystės ypač svarbios, nes jos tiesiogiai nurodo į Mesijo atėjimą ir Jo misiją, o jų išsipildymas Naujajame Testamente patvirtina Dievo žodžio patikimumą ir Jo plano vientisumą per visą išgelbėjimo istoriją.

III etapas. Izraelitai nugali priešus
486-473 iki Kr.

Esterė tampa Persų karaliaus Ashasvero žmona. Mordekajas išgirdęs apie prieš karalių rengiamą sąmokslą apie tai praneša Esterai, o ji karaliui. Karaliaus gyvybė išsaugoma. Vėliau Mordekajas sužinoję Hamano kėslus pražudyti izraelitus, paprašo Esterės kreiptis į karalių. Karalius išleidžia kitą įsaką pagal kurį žydai gali gintis. Žydai laimi pergalę prieš savo priešus. Mordekajas paskelbiamas Persijos ministru.

513 m. pr. Kr.: Persijos karalius Darijus I, kuris Biblijoje minimas Ezros ir Agėjo knygose, vedė savo kariuomenę per Bosforą ir Dunojų, siekdamas susidurti su skitais. Ši ekspedicija primena Dievo tautos kelionę per Raudonąją jūrą (Iš 14,21-22). Darijus užkariavo Trakiją, o graikų kolonijų sukilimas prieš persus tapo lemtingu Persijos imperijai, tarsi Dievo ranka būtų palietusi šią galingą imperiją, kaip kadaise Egipto faraono kariuomenę (Iš 14,26-28).
490 m. pr. Kr.: Maratono mūšis sustabdė persų veržimąsi į Vakarus. Šis įvykis primena Dovydo pergalę prieš Galijotą (1 Sam 17), kur mažesnė jėga nugali didesnę. Darijus, įtvirtindamas savo valdžią, paskelbė zoroastrizmo dievo Ahuramazda įstatymus, vaizduojamo sparnuoto disko pavidalu. Šie įstatymai siejosi su Hamurabio kodeksu, tačiau neprilygo Dievo įstatymams, duotiems Mozei (Iš 20).
486-465 m. pr. Kr.: Kserkso (Biblijoje žinomo kaip Ahasvero) valdymo laikotarpis. Ezros knygoje (Ezr 4,6) minima, kad šiuo metu priešai bandė pakenkti žydams. Archeologiniai radiniai Persepoly ir Sūzuose patvirtina Kserkso valdymo laikotarpį ir jo rūmų prabangą.
483/82 m. pr. Kr.: Esteros knygoje (Est 1,1-4) aprašoma Ahasvero šventė Sūzuose, trukusi 180 dienų. Ši prabanga atspindi Persijos imperijos galybę ir turtus, bet kartu primena ir tuštybę, apie kurią kalba Ekleziasto knyga (Ekl 1,2).
480/479 m. pr. Kr.: Persų imperijoje paskelbiama naujos karalienės paieška (Est 2,1-12). Šis įvykis parodo Dievo apvaizdą, ruošiant kelią Esteros iškilimui ir žydų tautos išgelbėjimui.
474-473 m. pr. Kr.: Esteros ir Mordekajaus istorija (Est 3-10) atskleidžia Dievo veikimą istorijoje, gelbstint savo tautą nuo sunaikinimo. Purimų šventės įsteigimas (Est 9,20-32) tampa kasmetiniu priminimu apie Dievo ištikimybę savo sandorai.
465-423 m. pr. Kr.: Artakserkso I valdymo laikotarpis. Jis minimas Ezros ir Nehemijo knygose kaip valdovas, leidęs žydams grįžti į Jeruzalę ir atstatyti miestą (Ezr 7,1; Neh 2,1-8).
460 m. pr. Kr.: Artakserkso sukilimo numalšinimas Egipte, primena pranašystes apie Egipto nuopuolį (Iz 19,1-15) ir Dievo valdžią virš visų tautų. Šie įvykiai atskleidžia, kaip Dievas veikia per pasaulio istorijos įvykius, išpildydamas savo pažadus ir globodamas savo tautą net ir svetimose žemėse.

IV etapas. Sunkumai atstatant Jeruzalės miestą. Reformos.
457-432 iki Kr.

Prasideda reformos tarp izraelitų. Žydai susiduria su dideliu pasipriešinimu Jeruzalės mūrų atstatymo darbams. Šis laikotarpis nuo 457 iki 432 m. pr. Kr. yra labai svarbus Izraelio tautos atkūrimo istorijoje po Babilono tremties.

457 m. pr. Kr. Ezros sugrįžimas į Jeruzalę „Septintaisiais karaliaus Artakserkso metais Ezra atvyko į Jeruzalę” (Ezr 7,8) Ezra, kunigas ir Rašto mokovas, vadovavo antrajai žydų grupei, grįžtančiai iš Babilono. Jo misija buvo ne tik fiziškai atstatyti Jeruzalę, bet ir dvasiškai atgaivinti tautą: „Ezra buvo pasiryžęs tyrinėti VIEŠPATIES Įstatymą, jį vykdyti ir mokyti Izraelį įstatų bei potvarkių.” (Ezr 7,10)
457–456 m. pr. Kr. Ezros reformos. Ezra ėmėsi griežtų priemonių spręsti mišrių santuokų problemą, kuri kėlė grėsmę žydų tapatybei ir religijos grynumui: „Mes sulaužėme ištikimybę savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris iš krašto tautų.” (Ezr 10,2)
444 m. pr. Kr. Nehemijo atvykimas ir Jeruzalės sienų atstatymas. „Aš atsakiau karaliui: ‘Jei karalius mano, kad gerai, ir jei tavo tarnas rado malonę tavo akyse, siųsk mane į Judą, į mano protėvių kapaviečių miestą, kad jį atstatyčiau.'” (Neh 2,5). Nehemijas, gavęs karaliaus Artakserkso leidimą, per 52 dienas atstatė Jeruzalės sienas, nepaisant stiprios opozicijos: „Kai visi mūsų priešai tai išgirdo ir visos aplinkinės tautos tai pamatė, jie labai nusiminė, nes suprato, kad šis darbas buvo atliktas mūsų Dievo pagalba.” (Neh 6,16)
444 m. pr. Kr. rugsėjo-spalio mėn. Įstatymo skaitymas ir Palapinių šventė. Šis įvykis žymi dvasinį tautos atgimimą: „Jie skaitė Dievo įstatymo knygą, aiškino ją ir dėstė jos prasmę, kad žmonės suprastų, kas buvo skaitoma.” (Neh 8,8)
444–432 m. pr. Kr. Nehemijo reformos. Nehemijas įgyvendino svarbias socialines ir religines reformas, įskaitant skolų panaikinimą ir šabo laikymosi atnaujinimą: „Aš subariau kilminguosius bei pareigūnus, sakydamas: ‘Jūs reikalaujate palūkanų iš savo brolių!’ Tada sušaukiau didelį susirinkimą prieš juos.” (Neh 5,7)
Šis laikotarpis buvo esminis žydų tautos ir judaizmo formavimuisi po tremties. Ezros ir Nehemijo vadovaujami, žydai ne tik fiziškai atstatė Jeruzalę, bet ir atnaujino savo santykį su Dievu, įtvirtino Toros kaip centrinio teksto vaidmenį ir sustiprino savo religinę ir tautinę tapatybę. Šios reformos padėjo pagrindus judaizmui, kokį jį žinome šiandien.
457 m. pr. Kr. Ezros genealogija (Ezr 7,1-5) Ezros vadovaujamos grupės sugrįžimas į Judėją (Ezr 7,6-10) Persijos karaliaus Artakserkso įsakymas atstatyti žydų tautos autonomiją (Ezr 7,11-26; Dan 9,25) Ezra šlovina Dievą (Ezr 7,27-28) Antroji žydų grupė (apie 8000 žmonių) praėjus 80 metų nuo pirmosios grupės grįžimo į Jeruzalė grįžta į Judą antroji grupė vadovaujant Zerubabeliui ir Jozuei (Ezr 8,1-14) Susirinkimas prie Ahavos upės, levitų paieška (Ezr 8,15-20) Pasiruošimas kelionei į Palestiną (Ezr 8,21-30)
457 m. pr. Kr. kovas. Ezra su žmonėmis išvyksta į Jeruzalę (Ezr 8,31)
457 m. pr. Kr. liepa. Ezra su žmonėmis atvyksta į Jeruzalę (Ezr 8,32-36)
457 m. pr. Kr. gruodis. Žmonių susirinkimas Jeruzalėje (Ezr 10,1-16)
457 m. pr. Kr. gruodžio 18 d. – 456 m. pr. Kr. balandžio 15 d. Sprendžiamas kitataučių žmonų klausimas (Ezr 10,17-44)
456 m. pr. Kr. Egipto sukilimas prieš Persiją
450 m. pr. Kr. Megabyzo sukilimas prieš Artakserksą
449 m. pr. Kr. Izraelio priešai rašo laišką Artakserksui. Jeruzalės sienų atstatymo darbai sustabdomi (Ezr 4,7-23)
448 m. pr. Kr. Artakserksas numalšina sukilimą Sirijoje
445 m. pr. Kr. gruodis. Nehemija sužino apie Jeruzalės padėtį (Neh 1,1-4)
444-432 m. pr. Kr. Nehemijo veikla Jeruzalėje: Šis laikotarpis apima Jeruzalės sienų atstatymą, socialines reformas ir religinį atgimimą. Nehemijo vadovavimas buvo kritiškai svarbus atkuriant žydų bendruomenę po tremties.
444 m. pr. Kr. kovas-balandis. Nehemijo malda (Neh 1,5-11). Artakserksas leidžia Nehemijui grįžti į Jeruzalę (Neh 2,1-8)
444 m. pr. Kr. vasara. Nehemijo atvykimas į Jeruzalę (Neh 2,9-20). Jeruzalės sienų atstatymo darbų pradžia (Neh 3-6). „Padalijimas 42 pastatų grupes” (Neh 3) „Įvairūs nesėkmingi bandymai sukliudyti Nehemijo darbui” (Neh 4,1-23) „Socialinės reformos per pirmąjį Nehemijo valdymo laikotarpį” (Neh 5,1-13) „Nehemijo ištikimybė” (Neh 5,14-19)
444 m. pr. Kr. rugsėjo 26 d. – spalio 19 d.. Įstatymo skaitymas (Neh 8,1-13). Palapinių šventės šventimas (Neh 8,14-17). Atgailos ir išpažinties diena (Neh 9). Sandoros sudarymas (Neh 10)

Šis laikotarpis apima svarbius įvykius Izraelio tautos atkūrimo istorijoje po Babilono tremties, įskaitant Ezros ir Nehemijo veiklą, Jeruzalės atstatymą ir svarbias religines bei socialines reformas.

V etapas. Judos atpuolimas 425-

Apie 425 m. pr. Kr. Pranašas Malachijas skelbia savo pranašystes Jeruzalėje. Šis laikotarpis yra labai svarbus Izraelio istorijoje, nes tai yra paskutinių Senojo Testamento pranašysčių metas. Malachijo knyga atskleidžia sudėtingą dvasinę ir socialinę situaciją pokario Judėjoje:

1. Dievo meilė Izraeliui (Mal 1,1-5): Malachijas primena tautai apie Dievo ištikimybę, nepaisant jų neištikimybės.
2. Kunigų ir tautos nusikaltimai (Mal 1,6-2,13): Pranašas kritikuoja kunigus ir tautą dėl jų aplaidumo garbinant Dievą ir aukojant aukas.
3. Socialinio teisingumo stoka (Mal 2,14-17): Malachijas pabrėžia, kad religinė praktika turi atsispindėti kasdieniniame gyvenime ir socialiniuose santykiuose.
4. Dešimtinių klausimas (Mal 3,7-12): Pranašas ragina tautą grįžti prie ištikimo dešimtinių mokėjimo, žadėdamas Dievo palaiminimą.
5. Teismo dienos perspektyva (Mal 3,1-6; 3,13-4,3): Malachijas skelbia apie ateinantį Dievo teismą ir ragina tautą atgailauti.
6. Pažadas tikintiesiems (Mal 3,16-17; 4,2.4-6): Pranašas drąsina tuos, kurie liko ištikimi Dievui, žadėdamas jiems išgelbėjimą ir palaiminimą.

Malachijo pranašystės yra ypač svarbios, nes jos užbaigia Senojo Testamento pranašų tradiciją ir nutiesia tiltą į Naujojo Testamento laikus. Jo pranašystė apie Elijo atėjimą prieš „didingą ir baisią VIEŠPATIES dieną” (Mal 4,5) vėliau buvo siejama su Jono Krikštytojo tarnyste.

408 m. pr. Kr. Jeruzalės atstatymas užbaigiamas. Šis įvykis žymi svarbų etapą žydų tautos istorijoje po tremties. Jeruzalės atstatymas buvo ne tik fizinis miesto atkūrimas, bet ir simbolinis žydų tapatybės ir religinio gyvenimo atgaivinimas.

Šis laikotarpis tarp Malachijo pranašysčių ir Jeruzalės atstatymo užbaigimo yra paskutinis Senojo Testamento istorijos etapas. Po to prasideda vadinamasis „tylus laikotarpis”, trukęs iki Naujojo Testamento įvykių pradžios. Šiuo metu žydų tauta turėjo apmąstyti ir įgyvendinti Malachijo ir kitų pranašų mokymus, ruošdamasi ateisiančiam Mesijui.

Duomenys gali būti keičiami, papildomi.
Valius E.
[email protected]

Senasis Testamentas – viena iš Biblijos dalių, sudarytas iš 39 kanoninių knygų. Knygų pavadinimai ir sutrumpinimai.
Penkiaknygė: Pradžios knyga – Pr. Išėjimo knyga – Iš. Kunigų knyga – Kun. Skaičių knyga – Sk. Pakartoto Įstatymo knyga – Įst.
Istorinės knygos: Jozuės knyga – Joz. Teisėjų knyga – Ts. Rūtos knyga – Rūt. Samuelio pirma knyga – 1 Sam. Samuelio antra knyga – 2 Sam. Karalių pirma knyga – 1 Kar. Karalių antra knyga – 2 Kar. Metraščių pirma knyga – 1 Met. Metraščių antra knyga – 2 Met. Ezros knyga – Ezr. Nehemijo knyga – Neh. Esteros knyga – Est.
Išminties knygos: Jobo knyga – Job. Psalmynas – Ps. Patarlių knyga – Pat. Mokytojo knyga – Mok. Giesmių Giesmės knyga – GG.
Pranašų knygos: Izaijo knyga – Iz. Jeremijo knyga – Jer. Raudų knyga – Rd. Ezechielio knyga – Ez. Danieliaus knyga – Dan. Ozėjo knyga – Oz. Joėlio knyga – Jl. Amoso knyga – Am. Abdijo knyga – Abd. Jonos knyga – Jon. Michėjo knyga – Mch. Nahumo knyga – Nah. Habakuko knyga – Hab. Sofonijos knyga – Sof. Agėjo knyga – Ag. Zacharijo knyga – Zch. Malachijo knyga – Mal.

Slapukas	Trukmė	Aprašymas
cookielawinfo-checkbox-advertisement	1 year	Slapukas nustatomas pagal GDPR slapukų sutikimą, kad būtų užfiksuotas naudotojo sutikimas dėl kategorijos "Reklama" slapukų.
cookielawinfo-checkbox-analytics	11 months	Šį slapuką nustato GDPR sutikimo dėl slapukų įskiepis. Šis slapukas naudojamas naudotojo sutikimui dėl slapukų, esančių kategorijoje "Analytics", saugoti.
cookielawinfo-checkbox-functional	11 months	Slapukas nustatomas pagal GDPR slapukų sutikimą, kad būtų užfiksuotas naudotojo sutikimas dėl kategorijos "Funkciniai" slapukų.
cookielawinfo-checkbox-necessary	11 months	Šį slapuką nustato GDPR sutikimo dėl slapukų įskiepis. Šis slapukas naudojamas saugoti naudotojo sutikimą dėl slapukų, priskiriamų kategorijai "Būtina".
cookielawinfo-checkbox-others	11 months	Šį slapuką nustato GDPR sutikimo dėl slapukų įskiepis. Šis slapukas naudojamas naudotojo sutikimui dėl slapukų, esančių kategorijoje "Kita.
cookielawinfo-checkbox-performance	11 months	Šį slapuką nustato GDPR sutikimo dėl slapukų įskiepis. Šis slapukas naudojamas naudotojo sutikimui dėl slapukų, esančių kategorijoje "Veikimas", saugoti.
viewed_cookie_policy	11 months	Slapukas nustatomas pagal GDPR sutikimo dėl slapukų įskiepį ir naudojamas išsaugoti, ar naudotojas sutiko, kad būtų naudojami slapukai. Jame nesaugomi jokie asmens duomenys.

Slapukas	Trukmė	Aprašymas
_ga	2 years	Šį slapuką įdiegia "Google Analytics". Šis slapukas naudojamas lankytojų, sesijų, kampanijų duomenims apskaičiuoti ir svetainės naudojimui sekti, kad būtų galima parengti svetainės analizės ataskaitą. Slapukuose informacija saugoma anonimiškai, o unikaliems lankytojams identifikuoti priskiriamas atsitiktinai sugeneruotas numeris.
_ga_3NKC6WFF1S	2 years	Šį slapuką įdiegia "Google Analytics".
_gat_gtag_UA_2044054_1	1 minute	Šį slapuką nustato "Google" ir jis naudojamas naudotojams atskirti.
_gcl_au	3 months	Šį slapuką naudoja "Google Analytics", kad suprastų naudotojų sąveiką su svetaine.
_gid	1 day	Šį slapuką įdiegia "Google Analytics". Šis slapukas naudojamas informacijai apie tai, kaip lankytojai naudojasi svetaine, saugoti ir padeda parengti analitinę ataskaitą apie svetainės veikimą. Surinkti duomenys apima lankytojų skaičių, šaltinį, iš kurio jie atvyko, ir anonimiškai aplankytus puslapius.
CONSENT	16 years 5 months 8 days 11 hours	Šie slapukai nustatomi per įterptus "YouTube" vaizdo įrašus. Jie registruoja anoniminius statistinius duomenis, pavyzdžiui, kiek kartų rodomas vaizdo įrašas ir kokie nustatymai naudojami atkūrimui. Neskelbtini duomenys nerenkami, nebent prisijungiate prie savo "Google" paskyros - tokiu atveju jūsų pasirinkimai susiejami su jūsų paskyra, pavyzdžiui, jei paspaudžiate "patinka" ant vaizdo įrašo.
vuid	2 years	Šio slapuko domenas priklauso "Vimeo". Šį slapuką "vimeo" naudoja sekimo informacijai rinkti. Jame nustatomas unikalus ID, skirtas vaizdo įrašams į svetainę įterpti.

Slapukas	Trukmė	Aprašymas
IDE	1 year 24 days	Naudojama "Google DoubleClick" ir saugo informaciją apie tai, kaip naudotojas naudojasi svetaine ir bet kokia kita reklama prieš apsilankydamas svetainėje. Tai naudojama siekiant naudotojams pateikti jiems tinkamus skelbimus pagal naudotojo profilį.
test_cookie	15 minutes	Šį slapuką nustato doubleclick.net. Šio slapuko paskirtis - nustatyti, ar naudotojo naršyklė palaiko slapukus.
VISITOR_INFO1_LIVE	5 months 27 days	Šį slapuką nustato "Youtube". Naudojamas svetainėje įterptų "YouTube" vaizdo įrašų informacijai sekti.
YSC	session	Šį slapuką nustato "Youtube" ir jis naudojamas įterptųjų vaizdo įrašų peržiūroms stebėti.

Slapukas	Trukmė	Aprašymas
web50017PreUserGuid		Aprašymo nėra.
yt-remote-connected-devices	never	Aprašymo nėra.
yt-remote-device-id	never	Aprašymo nėra.