Mes tikime

Septintosios dienos adventistai priima Bibliją kaip vienintelį tikėjimo pagrindą ir tam tikras pagrindines nuostatas laiko Šventojo Rašto mokymu. Šios, žemiau išdėstytos nuostatos, parodo, kaip bažnyčia supranta ir išreiškia Šventojo Rašto mokymą. Šių teiginių persvarstymas galimas tik Generalinės Konferencijos sesijoje, kai bažnyčia, vadovaujama Šventosios Dvasios, gauna išsamesnį Biblijos tiesos supratimą arba randa tinkamesnius žodžius Dievo šventiems žodžiams išreikšti.  

1. Šventasis Raštas

Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai, yra užrašytas Dievo Žodis, perduotas per dieviškąjį įkvėpimą. Įkvėpti autoriai kalbėjo ir užrašė, kai jie buvo vedami Šventosios Dvasios. Šiuo Žodžiu Dievas perdavė žmonijai žinią būtiną išgelbėjimui. Šventasis Raštas yra aukščiausias, patikimas ir neklystantis Jo valios apreiškimas. Jis yra charakterio etalonas, patyrimo matas, galutinis mokymų apreiškimas ir patikimas Dievo darbų istorijoje įrašas. (Ps 119, 105; Pat 30, 5–6; Iz 8, 19–20; Jn 17, 17; 1 Tes 2, 13; 2 Tim 3, 16–17; Hbr 4, 12; 2 Pt 1, 20–21)

2. Trejybė

Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai, yra užrašytas Dievo Žodis, perduotas per dieviškąjį įkvėpimą. Įkvėpti autoriai kalbėjo ir užrašė, kai jie buvo vedami Šventosios Dvasios. Šiuo Žodžiu Dievas perdavė žmonijai žinią būtiną išgelbėjimui. Šventasis Raštas yra aukščiausias, patikimas ir neklystantis Jo valios apreiškimas. Jis yra charakterio etalonas, patyrimo matas, galutinis mokymų apreiškimas ir patikimas Dievo darbų istorijoje įrašas. (Ps 119, 105; Pat 30, 5–6; Iz 8, 19–20; Jn 17, 17; 1 Tes 2, 13; 2 Tim 3, 16–17; Hbr 4, 12; 2 Pt 1, 20–21)

3. Dievas Tėvas

Dievas, amžinasis Tėvas, yra visos kūrinijos Kūrėjas, Šaltinis, Išlaikytojas ir Valdovas. Jis yra teisingas ir šventas, maloningas ir gailestingas, lėtas pykti ir kupinas tvirtos meilės bei ištikimybės. Savybės ir galia, pasireiškiančios Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje, taip pat yra ir Tėve. (Pr 1, 1; Įst 4, 35; Ps 110, 1.4; Jn 3, 16; Jn 14, 9; 1 Kor 15, 28; 1 Tim 1, 17; 1 Jn 4, 8; Apr 4, 11)

4. Sūnus. Amžinasis Dievas Sūnus tapo įsikūnijusiu Jėzumi Kristumi

Dievas, amžinasis Sūnus, tapo įsikūnijusiu Jėzumi Kristumi. Per Jį buvo viskas sukurta, atskleistas Dievo charakteris, įgyvendintas žmonijos išgelbėjimas ir teisiamas pasaulis. Amžinai tikrasis Dievas, Jis taip pat tapo tikruoju žmogumi, Jėzumi Kristumi. Jis buvo pradėtas Šventosios Dvasios ir gimė iš mergelės Marijos. Jis gyveno bei patyrė gundymus kaip žmogus, tačiau tobulai atskleidė Dievo teisumą ir meilę. Savo stebuklais Jis parodė Dievo galią ir buvo pripažintas Dievo pažadėtuoju Mesiju. Jis kentėjo ir savanoriškai mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir vietoje mūsų, buvo prikeltas iš numirusių ir užžengė į dangų mūsų labui tarpininkauti dangiškojoje šventykloje. Jis vėl sugrįš šlovėje galutinai išgelbėti savo žmones ir viską naujai atkurti. (Iz 53, 4–6; Dan 9, 25–27; Lk 1, 35; Jn 1, 1–3.14; Jn 5, 22; Jn 10, 30; Jn 14, 1–3.9.13; Rom 6, 23; 1 Kor 15, 3–4; 2 Kor 3, 18; 2 Kor 5, 17–19; Fil 2, 5–11; Kol 1, 15–19; Hbr 2, 9–18; Hbr 8, 1–2)

5. Šventoji Dvasia

Dievas, amžinoji Dvasia, kartu su Tėvu ir Sūnumi veikė kūrime, įsikūnijime ir atpirkime. Ji yra toks pat asmuo kaip Tėvas ir Sūnus. Ji įkvėpė Biblijos rašytojus. Ji pripildė Kristaus gyvenimą jėga. Ji kviečia ir įtikina žmones; ir tuos, kurie atsiliepia, Ji atnaujina ir keičia pagal Dievo panašumą. Atsiųsta Tėvo ir Sūnaus visada būti su Jo vaikais, Ji apdovanoja dvasinėmis dovanomis Bažnyčią, įgalina ją liudyti Kristų ir, harmonijoje su Biblija, veda ją į tiesos pilnatvę. (Pr 1, 1–2; 2 Sam 23, 2; Ps 51, 12; Iz 61, 1; Lk 1, 35; Lk 4, 18; Jn 14, 16–18.26; Jn 15, 26; Jn 16, 7–13; Apd 1, 8; Apd 5, 3; Apd 10, 38; Rom 5, 5; 1 Kor 12, 7–11; 2 Kor 3, 18; 2 Pt 1, 21)

6. Pasaulio sukūrimas

Dievas Biblijoje apreiškė savo kūrybinės veiklos autentišką ir istorinį pasakojimą. Jis sukūrė visatą ir per dabartines šešias kūrybos dienas Viešpats padarė „dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose“ ir ilsėjosi septintąją dieną. Taigi Jis įsteigė sabatą kaip amžiną Jo kūrimo darbo atminimą, atliktą ir užbaigtą per šešias tiesiogines dienas, kurios kartu su sabata sudaro tą patį laiko vienetą, kurį mes šiandien vadiname savaite. Pirmieji žmonės, vyras ir moteris, buvo sukurti pagal Dievo paveikslą, kaip kūrimo darbo vainikavimas, kuriems buvo patikėta valdyti pasaulį bei pavesta atsakingai rūpintis juo. Kai pasaulis buvo baigtas kurti, buvo „labai gera“ ir tai skelbė Dievo šlovę. (Pr 1; Pr 2; Pr 5; Pr 11; Iš 20, 8–11; Ps 19, 2–7; Ps 33, 6.9; Ps 104; Iz 45, 12; Apd 17, 24; Kol 1, 16; Hbr 1, 2; Hbr 11, 3; Apr 10, 6; Apr 14, 7)

7. Žmonijos prigimtis

Vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo paveikslą su savitais bruožais, galia ir laisve mąstyti ir veikti. Tačiau, nors ir sukurti kaip laisvos būtybės, kiekvienas yra nedaloma kūno, proto ir dvasios vienybė, priklausanti nuo Dievo, teikiančio gyvenimą, kvėpavimą ir visa kita. Kai mūsų pirmieji tėvai nepakluso Dievui, jie paneigė savo priklausomybę nuo Jo ir prarado savo aukštą padėtį. Dievo atvaizdas juose buvo iškreiptas ir jie tapo mirtingi. Jų palikuonys paveldėjo šią puolusią prigimtį ir jos pasekmes. Jie gimsta su silpnybėmis ir polinkiu į blogį. Tačiau Dievas Kristuje sutaikė pasaulį su savimi ir per savo Dvasią atgailaujančiuose mirtinguosiuose atkuria jų Kūrėjo atvaizdą. Sukurti Dievo šlovei, jie yra pašaukti mylėti Jį ir vienas kitą bei rūpintis savo aplinka. (Pr 1, 26–28; Pr 2, 7.15; Pr 3; Ps 8, 5–9; Ps 51, 7.12; Ps 58, 4; Jer 17, 9; Apd 17, 24–28; Rom 5, 12–17; 2 Kor 5, 19–20; Ef  2, 3; 1 Tes 5, 23; 1 Jn 3, 4; 1 Jn 4, 7–8.11.20)

8. Didžioji kova

Visa žmonija dabar yra įtraukta į didžiąją kovą tarp Kristaus ir šėtono dėl Dievo charakterio, Jo Įstatymo ir Jo valdymo principų visatoje. Šis konfliktas prasidėjo danguje, kai vienas iš kūrinių, apdovanotas pasirinkimo laisve, save išaukštinęs tapo šėtonu, Dievo priešininku, ir paskatino maištauti dalį angelų. Kai sugundė Adomą ir Ievą nusidėti, jis pasėjo maišto dvasią šiame pasaulyje. Ši žmogiška nuodėmė iškreipė Dievo paveikslą žmonijoje, sudarkydama sukurtą pasaulį, o tai galiausiai privedė prie pasaulinio tvano, apie kurį parašyta istoriniame pasakojime Pr 1–11. Šis pasaulis, stebimas visos kūrinijos, tapo visuotino konflikto arena, kurioje meilės Dievas galiausiai bus išteisintas. Pagelbėdamas savo žmonėms šioje kovoje, Kristus siunčia Šventąją Dvasią ir ištikimus angelus, kurie veda, apsaugo ir sustiprina juos išgelbėjimo kelyje. (Pr 3, 6–8; Job 1, 6–12; Iz 14, 12–14; Ez 28, 12–18; Rom 1, 19–32; Rom 3, 4; Rom 5, 12–21; Rom 8, 19–22; 1 Kor 4, 9; Hbr 1, 14; 1 Pt 5, 8; 2 Pt 3, 6; Apr 12, 4–9)

9. Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas

Vienintelis Dievo duotas žmogaus atpirkimo iš nuodėmės būdas yra Kristaus tobulo paklusnumo Dievo valiai gyvenimas, Jo kančia, mirtis ir prisikėlimas. Tie, kurie tikėjimu priima šį atpirkimą, gali turėti amžiną gyvenimą, ir visa kūrinija gali geriau suprasti begalinę ir šventą Kūrėjo meilę. Šis tobulas atpirkimas įrodo / išteisina Dievo Įstatymo teisumą ir Jo maloningą charakterį, nes Jis pasmerkia mūsų nuodėmę ir suteikia mums atleidimą. Kristaus mirtis yra pakaitinė(vietoje mūsų), išperkanti, sutaikanti ir keičianti. Kristaus prisikėlimas kūnu skelbia Dievo pergalę prieš blogio jėgas, ir tiems, kurie priima atpirkimą, užtikrina jų galutinę pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Prisikėlimas skelbia Jėzaus Kristaus, prieš kurį klaupsis kiekvienas kelis danguje ir žemėje, viešpatystę. (Pr 3, 15; Ps 22, 2; Iz 53; Jn 3, 16; Jn 14, 30; Rom 1, 4; Rom 3, 25; Rom 4, 25; Rom 8, 3–4; 1 Kor 15, 3–4.20–22; 2 Kor 5, 14–15. 19–21; Fil 2, 6–11; Kol 2, 15; 1 Pt 2, 21–22; 1 Jn 2, 2; 1 Jn 4, 10)

10. Išgelbėjimo patyrimas

Dievas iš savo begalinės meilės ir gailestingumo Kristų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes Jame taptume Dievo teisumu. Mes, Šventosios Dvasios vedami, suvokiame savo poreikį[Gelbėtojui], pripažįstame savo nuodėmingumą, atgailaujame dėl savo prasižengimų ir tikime Jėzų kaip Gelbėtoją ir Viešpatį, Pavyzdį ir Auką vietoje mūsų. Šis gelbėjantis tikėjimas ateina per dieviškąją Žodžio galią ir yra Dievo malonės dovana. Per Kristų mes esame nuteisinami, įvaikinami kaip Dievo sūnūs ir dukterys ir išlaisvinami iš nuodėmės valdžios. Dvasios dėka mes gimstame iš naujo ir esame pašventinami. Dvasia atnaujina mūsų mintis, įrašo Dievo meilės Įstatymą į mūsų širdis ir suteikia jėgos šventai gyventi. Pasilikdami Jame, mes tampame dieviškosios prigimties dalininkais ir turime užtikrinimą išgelbėjimu dabar ir teismo metu. (Pr 3, 15; Iz 45, 22; Iz 53; Jer 31, 31–34; Ez 33, 11; Ez 36, 25–27; Hab 2, 4; Mk 9, 23–24; Jn 3, 3–8.16; Jn 16, 8; Rom 3, 21–26; Rom 5, 6–10; Rom 8, 1–4.14–17; Rom 10,17; Rom 12, 2; 2 Kor 5, 17–21; Gal 1, 4; Gal 3, 13–14.26; Gal 4, 4–7; Ef 2, 4–10; Kol 1, 13–14; Tit 3, 3–7;  Hbr 8, 7–12; 1 Pt 1, 23; 1 Pt 2, 21–22; 2 Pt 1, 3–4; Apr 13, 18)

11. Augimas Kristuje

Mirdamas ant kryžiaus Jėzus triumfavo prieš blogio jėgas. Sugebėjęs nugalėti demonų dvasias savo žemiškosios tarnystės dienomis, Jis palaužė jų galią ir užtikrino jų neišvengiamą pasmerkimą. Jėzaus pergalė suteikia mums pergalę prieš blogio jėgas, kurios vis dar siekia kontroliuoti mus, kai gyvename su Juo ramybėje, džiaugsme ir Jo meilės užtikrintume. Dabar Šventoji Dvasia gyvena mumyse ir suteikia jėgų. Nuolatos pasišvęsdami Jėzui kaip mūsų Išgelbėtojui ir Viešpačiui, mes esame išlaisvinami nuo savo praeities nuodėmių naštos. Daugiau mes nebegyvename tamsoje, blogio jėgų baimėje, nežinomybėje ir savo praeities gyvenimo būdo beprasmybėje. Turėdami naują laisvę Jėzuje, mes esame pašaukti panašėti į Jo charakterį, kasdien bendraujant su Juo maldoje, skaitant Jo Žodį, mąstant apie Jį ir apie Jo vedimą, giedant šlovės giesmes, susirenkant bendram garbinimui ir dalyvaujant Bažnyčios misijoje. Mes taip pat esame pašaukti sekti Kristaus pavyzdžiu gailestingai tarnaujant žmonijos fizinėms, protinėms, socialinėms, emocinėms ir dvasinėms reikmėms. Kai atiduodame save meilės tarnystei tiems, kurie yra aplink mus, bei liudijame apie Jo išgelbėjimą, Jo nuolatinis buvimas su mumis per Dvasią paverčia kiekvieną akimirką ir kiekvieną užduotį dvasine patirtimi. (1 Met 29, 11; Ps 1, 1–2; Ps 23, 4; Ps 77, 12–13; Mt 20, 25–28; Mt 25, 31–46; Lk 10, 17–20; Jn 20, 21; Rom 8, 38–39; 2 Kor 3, 17–18; Gal 5, 22–25; Ef 5, 19–20; Ef  6, 12–18; Fil 3, 7–14; Kol 1, 13–14; Kol 2, 6.14–15; 1 Tes 5, 16–18.23; Hbr 10, 25; Jok 1, 27; 2 Pt 2, 9; 2 Pt 3, 18; 1 Jn 4, 4)

12. Bažnyčia

Bažnyčia yra tikinčiųjų, išpažįstančių Jėzų kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją, bendruomenė. Kaip ir Dievo žmonės Senojo Testamento laikais, esame pakviesti iš pasaulio. Mes susiburiame kartu garbinti, bendrauti, mokytis iš Žodžio, švęsti Viešpaties Vakarienę, tarnauti žmonijai ir skelbti Evangeliją visam pasauliui. Bažnyčios autoritetas kyla iš Kristaus, kuris yra įsikūnijęs Žodis atskleistas Biblijoje. Bažnyčia yra Dievo šeima; jos nariai, kaip Jo įvaikinti vaikai, gyvena naujosios Sandoros pagrindu. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, tikinčiųjų bendruomenė, kurios Galva yra pats Kristus. Bažnyčia yra nuotaka, už kurią mirė Kristus, kad ją galėtų pašventinti ir apvalyti. Jo pergalingo sugrįžimo metu, Jis pristatys ją sau šlovinga Bažnyčia, ištikima per visus amžius, įsigyta Jo krauju, neturinčia dėmės ar raukšlės, šventa ir be trūkumų. (Pr 12, 1–3; Iš 19, 3–7; Mt 16, 13–20; Mt 18, 18; Mt 28, 19–20; Apd 2, 38–42; Apd 7, 38; 1 Kor 1, 2; Ef 1, 22–23; Ef 2, 19–22; Ef 3, 8–11;  Ef 5, 23–27; Kol 1, 17–18; 1 Pt 2, 9)

13. Likutis ir jo misija

Pasaulinė Bažnyčia yra sudaryta iš tų, kurie nuoširdžiai tiki Kristumi, tačiau paskutinėmis dienomis, plačiai paplitusio atsimetimo metu, likutis yra pakviestas laikytis Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo. Likučio bažnyčia praneša apie teismo valandos atėjimą, skelbia išgelbėjimą per Kristų ir pranašauja Jo antrojo atėjimo artėjimą. Šis skelbimas yra simbolizuojamas trimis angelais Apreiškimo knygos 14 skyriuje. Jis sutampa su teismu, kuris vykdomas danguje, ir to rezultatas yra atgaila ir reformos žemėje. Kiekvienas tikintysis yra pakviestas asmeniškai prisidėti prie pasaulinio liudijimo. (Dan 7, 9–14; Iz 1, 9; Iz 11, 11; Jer 23, 3; Mch 2, 12; 2 Kor 5, 10; 1 Pt 1, 16–19; 1 Pt 4, 17; 2 Pt 3, 10–14; Jud 3.14; Apr 12, 17; Apr 14, 6–12; Apr 18, 1–4)

14. Vienybė Kristaus kūne

Bažnyčia yra vienas kūnas, susidedantis iš daugybės narių, pašauktų iš kiekvienos šalies, giminės, kalbos ir tautos. Kristuje mes esame nauji kūriniai. Mūsų neturi skaldyti skirtumai tarp rasės, kultūros, išsilavinimo ir tautybės bei tarp aukšto ir žemo, turtingo ir vargšo, vyro ir moters. Mes visi esame lygūs Kristuje, kuris vienoje Dvasioje subūrė visus vienai bendrystei su Juo ir vienas su kitu. Mes turime tarnauti ir būti aptarnaujami be šališkumo ir išlygų. Dėka Jėzaus Kristaus apreiškimo Biblijoje mes dalijamės tuo pačiu tikėjimu ir viltimi bei visiems apie tai liudijame. Šios vienybės šaltinis yra triasmenio Dievo vienybėje, kuris mus įvaikino kaip savo vaikus. (Ps 133,1; Mt 28, 19–20; Jn 17, 20–23; Apd 17, 26–27; Rom 12, 4–5; 1 Kor 12, 12–14; 2 Kor 5, 16–17; Gal 3, 27.29; Ef 2, 13–16; Ef 4, 3–6.11–16; Kol 3, 10–15)

15. Krikštas

Krikštu išpažįstame savo tikėjimą Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu bei liudijame apie savo mirtį nuodėmei ir norą gyventi naują gyvenimą. Tokiu būdu pripažinę Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju, tampame Jo tautos dalimi ir esame priimami į Jo bažnyčios narius. Krikštas yra mūsų vienybės su Kristumi, mūsų nuodėmių atleidimo ir mūsų Šventosios Dvasios priėmimo simbolis. Jis yra atliekamas visišku panardinimu į vandenį, kai žmogus patvirtina savo tikėjimą Jėzumi ir yra matoma atgaila už nuodėmes. Krikštas seka po to, kai žmogus susipažįsta su Šventuoju Raštu ir priima jo mokymą. (Mt 28, 19–20; Apd 2, 38; Apd 16, 30–33; Apd 22, 16; Rom 6, 1–6; Gal 3, 27; Kol 2, 12–13)

16. Viešpaties Vakarienė

Viešpaties Vakarienė yra dalyvavimas Jėzaus kūno ir kraujo simbolių priėmime, kaip tikėjimo išraiška į mūsų Viešpatį ir Išgelbėtoją. Šioje Viešpaties Vakarienės apeigoje dalyvauja Kristus, bendraudamas su savo žmonėmis ir stiprindamas juos. Dalyvaudami Šventos Vakarienės apeigoje mes džiaugsmingai skelbiame Kristaus mirtį iki pat Jo antrojo atėjimo. Pasiruošimas Vakarienei apima savęs ištyrimą, atgailą ir išpažintį. Mokytojas įsteigė kojų plovimo apeigą, kuri parodytų atsinaujinimą, išreikštų nuolankų tarnavimą vienas kitam ir suvienytų mūsų širdis meilėje. Šventa Vakarienė yra atvira visiems tikintiems krikščionims. (Mt 26, 17–30; Jn 6, 48–63; Jn 13, 1–17; 1 Kor 10, 16–17; 1 Kor 11, 23–30; Apr 3, 20)

17. Dvasinės dovanos ir tarnavimas

Visais laikais savo Bažnyčios narius Dievas apdovanojo dvasinėmis dovanomis, kad kiekvienas narys su meile jas naudotų vardan bendros Bažnyčios ir žmonijos gerovės. Dovanos, kurios duodamos per Šventosios Dvasios tarpininkavimą ir dalijamos kiekvienam nariui Jos nuožiūra, suteikia visus sugebėjimus ir tarnystes, kurių reikia bažnyčiai, kad ji galėtų atlikti Dievo jai pavestas funkcijas. Šios dovanos, anot Rašto, apima tokius tarnavimus, kaip tikėjimo, gydymo, pranašystės, skelbimo, mokymo, administravimo, sutaikymo, užuojautos ir pasiaukojančio tarnavimo bei dosnumo teikiant pagalbą ir padrąsinant žmones. Kai kurie nariai yra Dievo pašaukti ir Dvasios apdovanoti atlikti bažnyčioje pripažintas pastoriaus, evangelisto ir mokymo tarnystes, ypač reikalingas paruošti narius tarnavimui, auginti bažnyčią iki dvasinės brandos bei skatinti tikėjimo ir Dievo pažinimo vienybę. Kai nariai naudoja dvasines dovanas kaip ištikimi Dievo malonių prievaizdai, bažnyčia yra apsaugota nuo naikinančios klaidingų doktrinų įtakos, auga Dievo auginimu ir tvirtėja tikėjime bei meilėje. (Apd 6, 1–7; Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 7–11.27–28; Ef 4, 8.11–16; 1Tim 3, 1–13; 1 Pt 4, 10–11)

18. Pranašystės dovana

Biblija liudija, kad viena iš Šventosios Dvasios dovanų yra pranašystės dovana. Ši dovana yra išskirtinis likučio bažnyčios ženklas ir mes tikime, kad ji pasireiškė Elenos Vait tarnavime. Jos raštai kalba su pranašišku autoritetu ir bažnyčiai suteikia paguodą, vadovavimą, nurodymus ir pataisymus. Jie taip pat pabrėžia, kad Biblija yra tas matas, kuriuo turi būti ištiriami visi mokymai ir patyrimai. (Sk 12, 6; 2 Met 20, 20; Am 3, 7; Jl 3, 1–2; Apd 2, 14–21; 2 Tim 3, 16–17; Hbr 1, 1–3; Apr 12, 17; Apr 19, 10; Apr 22, 8–9)

19. Dievo įstatymas

Didieji Dievo Įstatymo principai yra įamžinti Dešimtyje įsakymų ir patvirtinti Jėzaus gyvenimu. Jie išreiškia Dievo meilę, valią ir tikslą, susijusius su žmonių elgesiu ir santykiais ir yra privalomi žmonėms visais laikais. Šie įsakymai yra Dievo Sandoros su savo tauta pagrindas ir matas Dievo teisme. Per Šventosios Dvasios tarpininkavimą jie parodo nuodėmę ir sukelia poreikį ieškoti Gelbėtojo. Išganymas yra tik per malonę ir neateina iš darbų, o jo vaisius yra paklusnumas įsakymams. Toks paklusnumas išugdo krikščionišką charakterį ir veda į bendrą gerovę. Jis yra mūsų meilės Viešpačiui ir rūpesčio aplinkiniais žmonėmis įrodymas. Paklusnumas, kylantis iš tikėjimo, parodo Kristaus galią keisti gyvenimus ir tai savo ruožtu sustiprina krikščionių liudijimą. (Iš 20, 1–17; Įst 28, 1–14; Ps 19, 8–15; Ps 40, 8–9; Mt 5, 17–20; Mt 22, 36–40; Jn 14, 15; Jn 15, 7–10; Rom 8, 3–4; Ef 2, 8–10; Hbr 8, 8–10; 1 Jn 2, 3; 1 Jn 5, 3; Apr 12, 17; Apr 14, 12)

20. Sabata

Maloningas Kūrėjas po šešių kūrybos dienų ilsėjosi septintąją dieną ir įsteigė sabatą visiems žmonėms kaip sukūrimo paminklą. Nesikeičiančio Dievo Įstatymo ketvirtasis įsakymas reikalauja, kad septintoji diena, sabata, būtų švenčiama kaip poilsio, garbinimo ir tarnavimo diena, kaip tai savo gyvenimu ir mokymu parodė Jėzus, sabatos Viešpats. Sabata tai diena, skirta džiaugsmingam bendravimui su Dievu ir vienas su kitu. Tai yra mūsų atpirkimo Kristuje simbolis, mūsų pašventinimo ženklas, mūsų ištikimybės išraiška ir mūsų išankstinis prisilietimas prie amžinosios ateities Dievo karalystėje. Sabata yra nuolatinis Dievo amžinos Sandoros su savo žmonėmis ženklas. Džiaugsmingas švento laiko šventimas, nuo vakaro iki vakaro, nuo saulėlydžio iki saulėlydžio, yra dieviškosios kūrybos ir atpirkimo darbų minėjimas. (Pr 2, 1–3; Iš 20, 8–11; Iš 31, 13–17; Kun 23, 32; Įst 5, 12–15; Iz 56, 5–6; Iz 58, 13–14; Ez 20, 12.20; Mt 12, 1–12; Mk 1, 32; Lk 4, 16; Hbr 4, 1–11)

21. Prievaizdavimas

Mes esame Dievo prievaizdai, kuriems yra patikėtas laikas ir galimybės, gebėjimai ir turtas bei žemės ir jos išteklių palaiminimai. Mes atsakingi prieš Jį už jų tinkamą naudojimą. Mes pripažįstame Dievo nuosavybės teises savo ištikimu tarnavimu Jam ir žmonėms bei sugrąžindami dešimtinę ir aukodami aukas, skirtas Jo Evangelijos skelbimui ir Jo bažnyčios augimui bei rėmimui. Prievaizdavimas yra Dievo suteikta privilegija, padedanti mums augti meilėje ir laimėti pergalę prieš savanaudiškumą ir gobšumą. Prievaizdai džiaugiasi palaimomis, kurios, kaip jų ištikimybės rezultatas, ateina į kitų gyvenimus. (Pr 1, 26–28; Pr 2, 15; 1 Metr 29, 14; Ag 1, 3–11; Mal 3, 8–12; Mt 23, 23; Rom 15, 26–27; 1 Kor 9, 9–14; 2 Kor 8, 1–15; 2 Kor 9, 7)

22. Krikščioniška elgsena

Mes esame pašaukti būti dievobaimingais žmonėmis, kurie visais asmeninio ir socialinio gyvenimo aspektais mąsto, jaučia ir veikia darnoje su bibliniais principais. Tam, kad Dvasia galėtų atkurti mumyse Viešpaties charakterį, mes dalyvaujame tik tokiose veiklose, kurios teikia krikščionišką tyrumą, sveikatą ir džiaugsmą mūsų gyvenimuose. Tai reiškia, kad mūsų pramogos ir užsiėmimai turi atitikti aukščiausius krikščioniško skonio ir grožio standartus. Mūsų apranga, atsižvelgiant į kultūrinius skirtumus, turėtų būti paprasta, kukli ir tvarkinga, tinkamai pasitarnaujanti tiems, kurių tikrasis grožis susideda ne iš išorės puošmenų, bet iš nenykstančios, romios ir švelnios dvasios bruožų. Tai taip pat reiškia, kad mes turėtume protingai rūpintis savo kūnu, kadangi jie yra Šventosios Dvasios šventykla. Kartu su tinkama mankšta ir poilsiu, mes turime pasirinkti sveikiausią mitybą ir susilaikyti nuo nešvaraus maisto, aprašyto Biblijoje. Mes turime susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų, tabako, neatsakingo vaistų ir kvaišalų vartojimo, nes tai kenkia mūsų kūnams. Tai atmesdami, mes turime užsiimti tuo, kas mūsų mintis ir kūnus priartina prie Kristaus, kuris trokšta, kad būtume sveiki, džiaugsmingi ir laimingi,disciplinos.(Pr 7, 2; Iš 20, 15; Kun 11, 1–47; Ps 106, 3; Rom 12, 1–2; 1 Kor 6, 19–20; 1 Kor 10, 31; 2 Kor 6, 14–18; 7, 1; 2 Kor 10, 5; Ef 5, 1–21; Fil 2, 4; Fil 4, 8; 1 Tim 2, 9–10; Tit 2, 11–12; 1 Pt 3, 1–4; 1 Jn 2, 6; 3 Jn 2)

23. Santuoka ir šeima

Santuokos institucija buvo įsteigta Edeno sode ir patvirtinta paties Jėzaus, kaip vyro ir moters pasišventimas vienas kitą mylėti visą likusį gyvenimą. Krikščioniui santuokos įsipareigojimas yra ir Dievui, ir sutuoktiniui, todėl santuoka gali būti sudaroma tik tarp vyro ir moters, išpažįstančių tą patį tikėjimą. Abipusė meilė, pagarba ir atsakomybė yra santuokos pagrindas, kuris turi atspindėti meilę, šventumą, artumą ir pastovumą egzistuojantį tarp Kristaus ir Jo Bažnyčios. Jėzus, kalbėdamas apie skyrybas, mokė, kad asmuo, išsiskirdamas su sutuoktiniu ne dėl neištikimybės, ir vesdamas kitą, pats svetimauja. Nors kai kuriose šeimose santykiai nėra idealūs, vyras ir moteris, kurie visiškai įsipareigoja vienas kitam Kristuje, per santuoką gali pasiekti meilės vienybę dėka Dvasios vedimo ir bažnyčios pagalbos. Dievas laimina šeimą ir nori, kad kiekvienas jos narys padėtų vienas kitam augti iki tobulo brandumo. Augantis šeimose artumas yra vienas iš galutinių Evangelijos žinios ženklų. Tėvai turėtų išauginti vaikus mylinčius ir paklūstančius Viešpačiui. Savo pavyzdžiu ir savo žodžiais jie turi mokyti juos, kad Kristus yra mylintis, švelnus ir rūpestingai nukreipiantis, trokštantis, kad jie taptų Jo kūno, Dievo šeimos, apimančios tiek nesusituokusius, tiek susituokusius asmenis, nariais. (Pr 2, 18–25; Iš 20, 12; Įst 6, 5–9; Pat 22, 6; Mal 3, 23–24; Mt 5, 31–32; Mt 19, 3–9.12; Mk 10, 11–12; Jn 2, 1–11; 1 Kor 7, 7.10–11; 2 Kor 6, 14; Ef 5, 21–33; Ef 6, 1–4)

24. Kristaus tarnystė dangiškojoje šventykloje

Danguje yra šventykla, tikroji padangtė, pastatyta Viešpaties ir ne žmonių. Joje Kristus tarnauja dėl mūsų, suteikdamas tikintiesiems galimybę naudotis nuopelnais Jo atperkamosios aukos, paaukotos kartą dėl visų ant kryžiaus. Po užžengimo į dangų Jis buvo inauguruotas kaip mūsų didis Vyriausiasis Kunigas ir pradėjo savo tarpininkavimo tarnystę, kurią simbolizavo vyriausiojo kunigo darbas žemiškos šventyklos šventojoje vietoje. 1844 metais, pranašiško 2300 dienų periodo pabaigoje, Jis pradėjo antrąjį ir paskutinį savo atperkančios tarnystės etapą, kurį simbolizavo vyriausiojo kunigo darbas žemiškos šventyklos šventų švenčiausioje vietoje. Tai yra tiriamojo teismo darbas, kuris yra dalis galutinio visų nuodėmių sunaikinimo ir kurį simbolizavo senovės žydų šventyklos apvalymas Permaldavimo dieną. Tame simboliniame tarnavime šventykla būdavo apvaloma gyvulių aukos krauju, tačiau dangiškieji dalykai yra apvalomi tobulos Jėzaus aukos krauju. Tiriamasis teismas visai protingai dangiškajai kūrinijai atskleidžia kas iš mirusiųjų miega Kristuje ir dėl to Jame yra verti dalyvauti pirmajame prisikėlime. Jis taip pat parodo, kas iš gyvųjų gyvena Kristuje, laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo, ir dėl to yra pasiruošę būti perkelti į Jo amžinąją karalystę. Šis teismas įrodo Dievo teisingumą išgelbstint tuos, kurie tiki į Jėzų. Jis paskelbia, kad išsaugojusieji ištikimybę Dievui turi paveldėti karalystę. Pasibaigus šiam Kristaus tarnavimui užsibaigs žmonėms skirtas išmėginimo laikas prieš Kristaus antrąjį atėjimą.(Kun 16; Sk 14, 34; Ez 4, 6; Dan 7, 9–27; Dan 8, 13–14; Dan 9, 24–27; Hbr 1, 3; Hbr 2, 16–17; Hbr 4, 14–16; Hbr 8, 1–5; Hbr 9, 11–28; Hbr 10, 19–22; Apr 8, 3–5; Apr 11,19; Apr 14, 6–7.12; Apr 20, 12; Apr 22, 11–12)

25. Antrasis atėjimas

Kristaus antrasis atėjimas yra bažnyčios palaimintoji viltis, didinga Evangelijos kulminacija. Išgelbėtojo atėjimas bus akivaizdus, asmeniškas, matomas ir pasaulinio masto. Jam sugrįžus, bus prikelti teisieji mirusieji ir, kartu su gyvaisiais Dievo vaikais, bus pašlovinti ir paimti į dangų, o neteisieji mirs. Daugumos paranašysčių išsipildymas ir esamo pasaulio būsena rodo, kad Kristaus atėjimas jau arti. Šio įvykio laikas nėra atskleistas, todėl mes esame raginami būti visada pasiruošę. (Mt 24; Mk 13; Lk 21; Jn 14, 1–3; Apd 1, 9–11; 1 Kor 15, 51–54; 1 Tes 4, 13–18; 1 Tes 5, 1–6; 2 Tes 1, 7–10; 2 Tes 2, 8; 2 Tim 3, 1–5; Tit 2, 13; Hbr 9, 28; Apr 1, 7; Apr 14, 14–20; Apr 19, 11–21)

26. Mirtis ir prisikėlimas

Atpildas už nuodėmę yra mirtis. Tačiau Dievas, kuris vienintelis yra nemirtingas, suteiks amžinąjį gyvenimą savo atpirktiesiems. Iki tos dienos mirtis yra nesąmoninga visų žmonių būsena. Kai Kristus, kuris yra mūsų gyvenimas, ateis, prikelti teisieji ir gyvenantys teisieji bus pašlovinti ir pakylėti pasitikti savo Viešpaties. Antrasis prisikėlimas, neteisiųjų prisikėlimas, įvyks po tūkstančio metų. (Job 19, 25–27; Ps 146, 3–4; Mok 9, 5–6.10; Dan12, 2.13; Iz 25, 8; Jn 5, 28–29; Jn 11, 11–14; Rom 6, 23; 1 Kor 15, 51–54; Kol 3, 4; 1Tes 4, 13–17; 1 Tim 6, 15–16; Apr 20, 1–10)

27. Tūkstantmetis ir nuodėmės sunaikinimas

Tūkstantmetis yra tūkstančio metų Kristaus ir Jo šventųjų viešpatavimas danguje, kuris įvyks tarp pirmojo ir antrojo prisikėlimų. Per šį laiką bus teisiami mirusieji nedorėliai; žemė liks visiškai apleista, nebebus jokio gyvo žmogaus, tačiau užimta šėtono ir jo angelų. Tūkstantmečiui baigiantis iš dangaus į žemę nusileis Kristus su savo šventaisiais ir Šventuoju miestu. Tada bus prikelti neteisūs mirusieji ir jie su šėtonu ir jo angelais apsups miestą, tačiau ugnis iš Dievo juos sunaikins ir apvalys Žemę. Taip visata bus amžiams išlaisvinta iš nuodėmės ir nusidėjėlių. (Jer 4, 23–26; Ez 28, 18–19; Mal 3,19; 1 Kor 6, 2–3; Apr 20; Apr 21, 1–5)

28. Naujoji žemė

Naujojoje Žemėje, kurioje gyvens teisumas, Dievas parūpins amžinus namus atpirktiesiems ir tobulą aplinką amžinajam gyvenimui, meilei, džiaugsmui ir augimui Jo Artume. Joje pats Dievas gyvens su savo žmonėmis ir daugiau nebus nei kančios, nei mirties. Didžioji kova bus pasibaigusi ir nuodėmės daugiau nebebus. Visa, kas gyva ir kas ne, skelbs, kad Dievas yra meilė; ir Jis valdys per amžius. Amen. (Iz 35; 65, 17–25; Mt 5, 5; 2 Pt 3, 13; Apr 11, 15; Apr 21, 1–7; Apr  22, 1–5)