Turinys
1 SKYRIUS
– Kam reikalinga Bažnyčios tvarka?
– Bažnyčios tvarkos autoritetas ir funkcijos
– Tvarkos keitimas
– Kur gauti patarimą
– Bažnyčios tvarkoje vartojami terminai
2 SKYRIUS
– Gyvojo Dievo Bažnyčia
– Nėra atskiriančių sienų
– Kristaus ypatingo dėmesio objektas
– Bažnyčios pilnatvė Kristuje
3 SKYRIUS
– Organizacija ir įgaliojimai
– Biblinis organizacijos pagrindimas
– Organizacijos svarba
– Organizacijos tikslai
– Naujojo Testamento modelis
– Bažnyčios organizacija šiandien
– Institucijų vaidmuo
– Bažnyčios autoritetas ankstyvojoje Bažnyčioje
– Generalinė Konferencija – aukščiausias Bažnyčios valdymo autoritetas
Originalas: Church Manual
1 SKYRIUS
Kam reikalinga Bažnyčios tvarka?
Kodėl Septintosios dienos adventistai turi Bažnyčios tvarką?
Dievas yra tvarkos Dievas, apie tai liudija Jo kūrybos ir atpirkimo darbai. Dėl šios priežasties tvarka yra neatsiejama Bažnyčios dalis. Tvarka pasiekiama principais ir taisyklėmis, kuriomis vadovaujasi Bažnyčia savo vidaus veikloje ir vykdydama misiją pasauliui. Norint būti sėkminga bažnytine organizacija, tarnaujančia Viešpačiui ir žmonijai, reikalinga tvarka, taisyklės ir drausmė. Raštas teigia, kad „viskas tebūna daroma padoriai ir tvarkingai“ (1 Kor 14, 40).
1875 metais, Elena Vait nurodė tokias reikmes: „Dievo Bažnyčiai nuolatos gresia pavojus. Šėtonas siekia sunaikinti Dievo tautą, ir vieno žmogaus proto, vieno žmogaus nuomonės neužtenka. Kristus nori, kad Jo sekėjai sudarytų vieningą Bažnyčią, kuri laikytųsi tvarkos, taisyklių bei drausmės, kad visi būtų pavaldūs vieni kitiems ir kitą vertintų geriau už save.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 3 t., 445 psl.)
Ankstyvosios bažnyčios laikotarpiu delegatai kasmet rinkdavosi į Generalinės Konferencijos sesiją ir nuolat balsuodavo bažnyčios tvarkos ir gyvenimo klausimais, tačiau bažnyčios vadovai negreit paruošė bažnyčios valdymo taisyklių knygą. Galiausiai, 1882 metais, Generalinės Konferencijos sesija balsavo, kad būtų parengti „nurodymai bažnyčios tarnautojams, kurie būtų atspausdinti žurnale Rewiev and Herald arba kaip atskiras bukletas.“ (RH, 1882 gruodžio 26). Tai aiškiai parodė, kad norint, jog organizacija veiktų efektyviai ir vieningai, būtina tvarka, kurios pagrindiniai principai būtų pateikti spausdintine forma.
Tačiau, kai 1883 metais Generalinės Konferencijos sesijoje buvo pateiktas pasiūlymas išleisti Bažnyčios tvarką, delegatai jį atmetė. Jie baiminosi, kad Bažnyčios tvarka padarys Bažnyčią formalia ir apribos pastorių laisvę spręsti tvarkos klausimus savo nuožiūra.
Vis dėlto, ši baimė, atspindėjusi 20 metų egzistavusį pasipriešinimą bet kokiai organizacijai – pamažu blėso. Kasmetinės Generalinės Konferencijos sesijos ir toliau priiminėjo sprendimus tvarkos klausimais.
Nors oficialiai bažnyčia atsisakė priimti Bažnyčios tvarką, laikas nuo laiko susirinkę vadovai išleisdavo knygą ar bukletą, kuriame buvo surinktos visuotinai pripažintos bažnyčios gyvenimo taisyklės. Turbūt įspūdingiausia buvo bažnyčios pionieriaus J. N. Loughborough 184 puslapių knyga, išleista 1907 metais, pavadinta Bažnyčia, jos organizavimas, tvarka ir drausmė, kuri palietė daugelį temų, aptartų šioje Bažnyčios tvarkoje.
XX amžiuje, bažnyčiai sparčiai augant visame pasaulyje, vis labiau išryškėjo reikmė turėti aiškią tvarką, kuria naudotųsi pastoriai ir bažnyčios nariai visame pasaulyje. 1931 metais Generalinės Konferencijos komitetas nubalsavo išleisti Bažnyčios tvarką. J. L. McElhany, vėlesnis Generalinės Konferencijos prezidentas parengė rankraštį, kuris buvo išleistas 1932 metais.
Pirmasis pirmojo leidimo pratarmės sakinys teigė: „vis labiau tapo aišku, kad Bažnyčios vadovavimui reikalinga tvarka, norint įgyvendinti ir išsaugoti mūsų denominacijos praktiką ir valdymą.“
Atkreipkite dėmesį į žodį išsaugoti. Tai nebuvo bandymas staiga sukurti ir primesti bažnyčiai visą bažnyčios valdymo modelį. Veikiau tai buvo pirmiausia stengiamasi išsaugoti visus gerus sprendimus, priimtus ankstesniais metais, ir tada pridėti taisykles, kurioms atsirado poreikis bažnyčiai nuolat augant ir tampant sudėtingesne.
Bažnyčios tvarkos autoritetas ir funkcijos
Bažnyčios tvarka, jos dabartine forma, gyvuoja nuo 1932 metų. Joje aprašoma vietinių bendruomenių veikla ir paskirtis ir jų santykis su bažnytinėmis organizacijomis, kuriose yra jų narystė. Bažnyčios tvarka taip pat išreiškia Bažnyčios sampratą apie krikščionišką gyvenimą, bendruomenės valdymą ir drausminimą, remiantis Biblijos principais ir tinkamai parengtų Generalinės Konferencijos sesijų sprendimais. „Dievas nurodė, kad iš visų žemės kraštų į Generalinę Konferenciją susirinkę Jo bažnyčios atstovai turi autoritetą.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 9 t., 261 psl.)
Bažnyčios tvarka yra padalyta į dviejų tipų medžiagą. Kiekvieno skyriaus turinys yra tinkamas visame pasaulyje ir taikomas kiekvienai bažnyčios organizacijai, bendruomenei ir nariui. Pripažįstant įvairių variantų kai kuriose dalyse reikmę, Bažnyčios tvarkos pabaigoje po antrašte Pastabos, pateikiama papildoma aiškinamoji medžiaga, pateikta kaip vadovas ar pavyzdžiai. Pastabos turi paantraštes, kurios atitinka skyriaus paantraštės pavadinimus ir pagrindinio teksto puslapio nuorodą.
Bažnyčios standartai ir praktika remiasi Šventojo Rašto principais. Šie principai, pabrėžti Pranašystės Dvasios raštuose, yra pateikiami šioje Bažnyčios tvarkoje. Jais turi būti vadovaujamasi sprendžiant visus klausimus, susijusius su vietinių bendruomenių valdymu ir veikla. Bažnyčios tvarka taip pat apibrėžia vietinės bendruomenės santykius su Konferencija ir kitomis pasaulinės Septintosios dienos adventistų bažnyčios organizacijomis. Neturėtų būti bandoma sukurti naujus standartus narystei arba bandoma įgyvendinti taisykles ar nurodymus vietinės bendruomenės veikloje, kurie prieštarauja sprendimams, priimtiems Generalinės Konferencijos sesijoje, ir yra išdėstyti šioje Bažnyčios tvarkoje.
Tvarkos keitimas
Per daugelį metų Generalinė Konferencija balsavimu nuolat priima svarbius pakeitimus, susijusius su Bažnyčios tvarka. Suvokdama, kaip yra svarbu atlikti darbą pasaulyje „padoriai ir tvarkingai“, 1946 metais Generalinės Konferencijos sesija balsavo, kad „visi Tvarkos pakeitimai arba persvarstymai, turi būti patvirtinti Generalinės Konferencijos sesijoje.“ (General Conference Report, Nr. 8, 197 psl. (1946 birželio 14))
1948 metais, pripažįstant, kad vietos sąlygos kartais reikalauja specialių veiksmų, Generalinės Konferencijos komitetas nubalsavo, kad „kiekviena Divizija, įskaitant Šiaurės Amerikos Diviziją, parengtų Priedą prie naujos Bažnyčios tvarkos, ne tam, kad ją pakeistų, bet kurio sudėtyje būtų tokių papildomų klausimų, kurie atitiktų tos Divizijos specifines sąlygas ir aplinkybes. Šių Priedų rankraščiai prieš spausdinami turi būti pateikti Generalinės Konferencijos komiteto patvirtinimui.“ (Autumn Council Actions, 1948, 19 psl.)
2000 metais vykusi Generalinės Konferencijos sesija leido, kad dalis esamos medžiagos, pateiktos Bažnyčios tvarkoje, būtų perkvalifikuota į Pastabų skiltį, kaip orientacinė ir pavyzdinė, o ne privaloma medžiaga, ir patvirtino Tvarkos keitimo procesą. Pokyčiai Bažnyčios tvarkoje, išskyrus Pastabas ir redakcinius pakeitimus, gali būti daromi tik Generalinės Konferencijos sesijoje, kur pasaulinės bažnyčios delegatai turi pasisakymo ir balsavimo teisę. Jei vietinė bendruomenė, Konferencija ar Konferencijų Unija / Misija nori pasiūlyti Bažnyčios tvarkos pataisas, ji savo pasiūlymą turėtų pateikti aukštesniam organizacijos lygmeniui ištyrimui ir aptarimui. Jei šis lygmuo pritaria pasiūlymui, jis siūlomą pataisą pateikia kitam aukštesniam lygmeniui papildomam vertinimui. Jei įvairūs lygmenys pritaria pasiūlymui, galiausiai jis patenka Generalinės Konferencijos Bažnyčios tvarkos komitetui, kuris aptaria visas rekomendacijas. Jei Bažnyčios tvarkos komitetas patvirtina pataisas, jos yra pateikiamos Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto metiniame pasitarime ir / ar Generalinės Konferencijos sesijoje.
Pastabų dalies pataisoms taikoma tokia pati tvarka. Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas gali patvirtinti pakeitimus pastabose bet kurio kasmetinio pasitarimo metu.
Siūlomus neesminius redakcinius Bažnyčios tvarkos pakeitimus pagrindiniame turinyje Bažnyčios tvarkos komitetas pateikia Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto kasmetinio pasitarimo aptarimui, kuris gali suteikti galutinį pataisos patvirtinimą. Tačiau tuo atveju, kai kasmetinio pasitarimo metu trečdalis komiteto narių balsuoja, kad redakcinis pakeitimas iš esmės keičia ištraukos prasmę, siūlomas pakeitimas turi būti pateiktas Generalinės Konferencijos sesijoje.
Per paskutinį kasmetinį penkmečio pasitarimą Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas patikrina visus pakeitimus Pastabų dalyje ir suderina siūlomas pataisas su visais pasiūlytais pakeitimais, liečiančiais pagrindinį Bažnyčios tvarkos turinį.
Naujas Bažnyčios tvarkos leidimas yra paskelbiamas po kiekvienos Generalinės Konferencijos sesijos. Visada turėtų būti naudojamas naujausias leidimas. Šis leidimas apima pakeitimus, padarytus 2015 metų Generalinės Konferencijos sesijoje.
Kur gauti patarimą
Iškilus klausimams, susijusiems su bendruomenės veikla ar Bažnyčios tvarka, bendruomenės tarnautojai, vadovai, pastoriai ir nariai turėtų konsultuotis su savo Konferencija. Jei jiems nepasiseka rasti tarpusavio supratimo, paaiškinimo jie turėtų kreiptis į savo Konferencijų Uniją.
Bažnyčios tvarkoje vartojami terminai
Bažnyčia – dėl redakcinių ir spausdinimo taupumo priežasčių, žodis Bažnyčia didžiąja raide šioje Tvarkoje vartojamas vietoje pilno pavadinimo „Septintosios dienos adventistų bažnyčia“ ir nurodo bendrą Bažnyčios organizaciją, o ne vietinę bendruomenę, išskyrus tuos atvejus, kai jis yra nurodytas citatose.
Konferencija, Misija, Padalinys, Delegacija, Laukas, Bendruomenių Unija – dėl redakcinių ir spausdinimo ekonomijos priežasčių, „Konferencija“ šiuose puslapiuose reiškia „Konferenciją, Misiją, Padalinį, Delegaciją, Lauką, bendruomenių uniją“, kaip tai nurodo kontekstas. Apskritai, kiekviena bendruomenė yra Konferencijos bendruomenių bendrijos narys, bet kol vietinė organizacija pasiekia Konferencijos statusą pagal Generalinės Konferencijos Darbo tvarką (Working Policy) ją galima identifikuoti kaip misiją, padalinį, delegaciją ar lauką. Kai kuriose Divizijose, Bendruomenių unija veikia kaip tam tikros šalies vietinių Bendruomenių Konferencija bendruomenės tikslais ir kaip Unija bažnyčios kitais organizacijos tikslais (žr. 3 skyrius, Organizacija ir įgaliojimai).
Pastorius ir tarnautojas – daugelyje pasaulio regionų Bažnyčia vartoja žodį „pastorius“ kalbant apie dvasinį tarnautoją, todėl šis terminas, o ne „tarnautojas“ yra vartojamas šioje Tvarkoje, nepriklausomai nuo pareigų, paskirtų vietinėje Konferencijoje. Šio termino vartojimas čia nėra skirtas įpareigoti vartoti jį ten, kur yra paprotys vartoti terminą „tarnautojas“. Šioje Tvarkoje pastoriai yra tie, kurie Konferencijoje buvo paskirti prižiūrėti vietinės bendruomenės ar regiono reikalus.
Elenos Vait knygų citatos nurodo šaltinį anglų ir lietuvių kalbomis, jeigu to šaltinio neturime lietuvių kalboje arba tik lietuvių kalba, jeigu tas šaltinis yra jau išverstas į lietuvių kalbą.
Biblija cituojama pagal leidinį: Biblija, arba Šventasis Raštas. Senasis Testamentas. Iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys. Naujasis Testamentas. Iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Lietuvos Biblijos draugija, Vilnius, 2012, jei nenurodyta kitaip, išskyrus, kai ji cituojama Pranašystės Dvasios citatose.
2 SKYRIUS
Gyvojo Dievo Bažnyčia
Šventajame Rašte Bažnyčia vadinama „Dievo Bažnyčia“ (Apd 20, 28), „Kristaus Kūnu“ (Ef 4, 12), „gyvojo Dievo Bažnyčia“ (1 Tim 3, 15).
Priklausyti Dievo Bažnyčiai – unikali ir sielą patenkinanti privilegija. Dievo tikslas – surinkti žmones iš tolimiausių žemės kampelių ir sutelkti juos į vieną kūną, Kristaus kūną, kurios gyvoji galva yra Jis pats. Visi Dievo vaikai Kristuje Jėzuje yra šio kūno nariai bei gali džiaugtis bendravimu vieni su kitais ir bendryste su savo Viešpačiu.
Žodis bažnyčia Biblijoje vartojamas mažiausiai dvejomis prasmėmis: bendrąja prasme, kalbant apie viso pasaulio Bažnyčią (Mt 16, 18; 1 Kor 12, 28), ir konkrečia prasme, turint galvoje kokio nors miesto ar srities bažnyčią, pavyzdžiui, Romos bažnyčia (Rom 1, 6–7), Korinto bažnyčia (1 Kor 1, 2), Tesalonikos bažnyčia (1 Tes 1, 1), Galatijos bažnyčia (1 Kor 16, 1), Azijos bažnyčia (1 Kor 16, 19), Sirijos ir Kilikijos bažnyčias (Apd 15, 41).
Kristus, būdamas Bažnyčios galva ir jos gyvasis Viešpats, karštai myli savo kūno narius. Bažnyčioje Jis turi būti šlovinamas (Ef 3, 21); per Bažnyčią Jis apreiškia „visokeriopą Dievo išmintį“ (Ef 3, 10). Jis kiekvieną dieną puoselėja Bažnyčią (Ef 5, 29) ir trokšta padaryti ją „garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 27).
Nėra atskiriančių sienų
Kristus savo mokymu bei pavyzdžiu stengėsi perteikti tiesą, kad su Dievu nėra sienos, kuri skirtų Izraelį nuo kitų tautų (Jn 4, 4–42; 10, 16; Lk 9, 51–56; Mt 15, 21–28). Apaštalas Paulius rašė: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“ (Ef 3, 6).
Tarp Kristaus sekėjų neturi būti atsižvelgiama į jokias kastas, tautybę, rasę ar odos spalvą, nes visi yra vieno kraujo. Dievo išrinktieji yra visuotinė brolija, nauja žmonija, „visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28).
„Kristus atėjo į šią žemę su gailestingumo ir atleidimo žinia. Jis padėjo pagrindą religijai, kuri žydą ir pagonį, juodaodį ir baltaodį, laisvąjį ir vergą susieja į vieną brolystę ir pripažįsta kaip lygius Dievo akyse. Gelbėtojas be galo myli kiekvieną žmogų.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 7 t., 225 psl.)
„Dievas nepripažįsta jokių tautybės, rasės ar socialinių skirtumų. Jis yra visos žmonijos Kūrėjas. Visi žmonės pagal sukūrimą ir atpirkimą priklauso vienai šeimai. Kristus atėjo sugriauti visas skiriančias sienas, atverti kiekvieną šventyklos dalį, kad sielos galėtų laisvai prieiti prie Dievo… Kristuje nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo. Visi tapo artimi dėlei Kristaus brangaus kraujo.“ (Paslėpti lobiai, 351 psl.)
Kristaus ypatingo dėmesio objektas
Tie, kurie tarnauja Kristui ir yra pašaukti vadovauti bažnyčiai, turi pasirūpinti „Dievo Bažnyčia“ (1 Tim 3, 5); jie turi ganyti „Dievo Bažnyčią“ (Apd 20, 28) ir rūpintis „visomis bažnyčiomis“ (2 Kor 11, 28).
„Aš liudiju savo broliams ir seserims, kad Kristaus Bažnyčia, kad ir kokia silpna ir su trūkumais ji bebūtų, yra vienintelis dalykas žemėje, kuriam Jis skiria didžiausią dėmesį. Visą pasaulį kviesdamas ateiti pas Jį ir būti išgelbėtam, Jis įpareigoja savo angelus teikti dievišką pagalbą kiekvienai sielai, kuri apgailestaudama ir atgailaudama ateina pas Jį. Savo Šventąja Dvasia Jis asmeniškai yra savo Bažnyčioje.“ (Testimonies to Ministers and Gospel Workers(Liudijimai tarnautojams), 15 psl.)
Iš Bažnyčios, kaip Kristaus nuotakos, kuri yra Jo ypatingo dėmesio objektas, tikimasi, kad ji visapusiškai atspindės tvarką ir dievišką charakterį.
„Šiuo laikotarpiu Bažnyčia turi apsivilkti savo gražųjį apdarą – ‘Kristaus teisumą‘. Dievo įsakymų laikymasis ir tikėjimas Jėzumi yra aiškūs, ryškūs požymiai, kuriuos dera atnaujinti ir kaip pavyzdį rodyti pasauliui. Šventumo grožis turi atgauti savo pirminį žavesį ir tapti kontrastu nepaklusniųjų, sukilusiųjų prieš Dievo Įstatymą nuklydimui bei tamsai. Taigi mes išpažįstame Dievą ir pripažįstame Jo Įstatymą, Jo valdžios danguje bei žemėje pamatą. Pasauliui turi būti aiškiai rodomas Jo autoritetas, ir jokie įstatymai, kurie prieštarauja Jehovos įstatymams, neturi būti pripažįstami. Jei, pamynus Dievo nustatytą tvarką bus leista, kad mūsų sprendimams ir mūsų veiksmams įtaką darytų pasaulis, Dievo tikslas žlugs. Kad ir kokia ypatinga būtų priežastis, jei Bažnyčia šiuo atžvilgiu susvyruos, dangaus knygose bus užrašyta, kad ji išdavė švenčiausias tiesas ir Kristaus karalystę. Bažnyčia turi tvirtai ir ryžtingai laikytis savo principų visos dangiškosios visatos bei pasaulio karalysčių akyse; nesugriaunama ištikimybė saugant Dievo Įstatymo garbę ir šventumą pelnys net pasaulio dėmesį ir susižavėjimą, ir daugelis per savo gerus darbus pašlovins mūsų Tėvą danguje.“ (Testimonies to Ministers and Gospel Workers(Liudijimai tarnautojams),16–17 psl.)
Apaštalas Petras rašo: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.“ (1 Pt 2, 9)
Bažnyčios pilnatvė Kristuje
„Viešpats suteikė savo Bažnyčiai sugebėjimus ir palaiminimus, kad ji galėtų atskleisti pasauliui Jo pilnatvės vaizdą ir kad Jo Bažnyčioje pasireikštų pilnatvė ir nuolatos atspindėtų kitą, amžinąjį, pasaulį įstatymų, kurie yra aukščiau už žemiškuosius. Jo Bažnyčia turi būti šventykla, pastatyta panaši į dieviškąją. Angeliškasis architektas atsinešė iš dangaus auksinę matuoklę, kad kiekvienas akmuo būtų nutašytas pagal dieviškuosius matmenis bei nugludintas taip, kad spindėtų it dangaus emblema, į visas puses skleidžianti ryškius, skaisčius Teisumo Saulės spindulius…
Viešpats Jėzus išbando žmonių širdis, rodydamas savo gailestingumą ir gausią malonę. Jis keičia jas taip stulbinančiai, kad šėtonas su visa savo triumfuojančia puikybe, su visu savo prieš Dievą ir Jo valdžios įstatymus susivienijusiu blogio sambūriu, stovi ir žvelgia į jas, kaip į savo prasimanymams bei melui neįveikiamas tvirtoves. Jos jam – neperprantama paslaptis. Dievo angelai, serafai ir kerubai, jėgos, įgaliotos bendradarbiauti su žmonėmis, stebi ir džiūgauja, kad nupuolę žmonės, kitados rūstybės vaikai, ugdomi Kristaus, savo charakteriais darosi panašūs į Jį, tampa Dievo sūnumis ir dukterimis, kad atliktų svarbią dalį dangaus darbuose bei malonumuose.
Savo Bažnyčiai Kristus suteikė daugybę sugebėjimų, kad iš savo atpirktosios, įsigytosios nuosavybės mainais sulauktų daug šlovės. Bažnyčia, apdovanota Kristaus teisumu, yra Jo saugykla, kurioje visiškai ir galutinai turi atsiskleisti Jo gailestingumo, Jo meilės, Jo malonės turtai…
Kristus žvelgia į savo nepriekaištingai tyrą ir be ydos, tobulą tautą kaip į atlygį už visas savo kančias, pažeminimą, meilę bei priedą prie šlovės Jo – Kristaus, didžiojo centro, iš kurio ir spinduliuoja visa šlovė. ‘Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį’.“ (Testimonies to Ministers and Gospel Workers(Liudijimai tarnautojams), 17–19 psl.)
Septintosios dienos adventistų bažnyčia įpareigota laikytis toliau išdėstytų Kristaus Bažnyčios dvasinės vienybės principų. Per ramybę ir jėgą, kurią suteikia Kristaus teisumas, Bažnyčia įpareigota įveikti kiekvieną kliūtį, kurią tarp žmonių pastato nuodėmė.
3 SKYRIUS
Organizacija ir įgaliojimai
Bažnyčios organizacija pagrįsta dieviškais principais. „Niekada neleiskite, kad kažkieno idėjos pakirstų jūsų tikėjimą tvarka bei harmonija, kuri turi egzistuoti bažnyčioje… Dangaus Dievas yra tvarkos Dievas, ir Jis reikalauja, kad visi Jo sekėjai laikytųsi taisyklių bei nuostatų ir saugotų tvarką.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 5 t., 274 psl.)
Biblinis organizacijos pagrindimas
Pašaukęs izraelitus iš Egipto ir išsirinkęs juos savo ypatinga tauta, Dievas suteikė jiems ypatingą organizacinę sistemą, kad ji kontroliuotų jų elgesį tiek civilinėje, tiek religinėje srityje.
„Izraelio valdžia pasižymėjo kruopščiai apgalvota ir nuostabiai paprasta organizacija. Tvarka, taip puikiai atsiskleidžianti visų Dievo kūrinių tobuloje sandaroje ir jų tarpusavio ryšiuose, buvo atskleista ir hebrajų tautos dieviškoje santvarkoje. Dievas buvo valdžios ir valdymo centras, Izraelio valdovas. Mozė veikė kaip regimasis vadas, Dievo paskirtas Jo vardu vykdyti įstatymus. Vėliau iš giminių vyresniųjų buvo išrinkta septyniasdešimties taryba padėti Mozei tvarkyti bendrus tautos reikalus. Toliau ėjo kunigai, kurie prašydavo Viešpaties patarimo šventykloje. Vadai, arba kunigaikščiai, valdė gimines. Jiems pavaldūs buvo vyrai, paskirti vadais – tūkstantininkais, šimtininkais, penkiasdešimtininkais, dešimtininkais ir pagaliau ėjo pareigūnai, kurie galėjo eiti ypatingas pareigas.“ (Patriarchai ir pranašai, 296 psl.)
Žvelgdami į Naujojo Testamento Bažnyčią, matome tą patį jos organizacinį tobulumą. Pats Kristus, sukūręs Bažnyčią (Mt 16, 18), „sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo“ (1 Kor 12, 18). Tai Jis suteikė jiems dovanas bei talentus atitinkančias jiems perduotas funkcijas ir subūrė juos į gyvą, veikiantį kūną, kurio galva yra Jis pats.
„Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 4–5). „Ir Jis [Kristus] yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę“ (Kol 1, 18).
„Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats“ (1 Kor 12, 4–5). „Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus“ (1 Kor 12, 12). „Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui – Jo nariai. Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais; paskui eina stebuklų darymas, po to išgydymo dovanos, pagalbos teikimas, vadovavimas, įvairių kalbų dovanos“ (1 Kor 12, 27–28).
Organizacijos svarba
Kaip negali būti gyvo, aktyvaus žmogaus kūno, jeigu jo nariai nėra organiškai sujungti ir nefunkcionuoja kartu, taip negali būti ir gyvuojančios, augančios, klestinčios Bažnyčios, jeigu jos nariai nėra suburti į vieną dvasinį kūną ir visi neatlieka Dievo suteiktųjų pareigų bei funkcijų, vadovaujami Dievo paskirtos valdžios. Be organizacijos negali klestėti jokia institucija ar judėjimas. Tauta, neturinti struktūriškos valdžios, veikiai atsidurs chaose. Verslo įmonė be organizacijos žlugs. Taip pat ir Bažnyčia be organizacijos, ims irti ir išnyks.
Kad Bažnyčia būtų sveika ir atliktų savo šlovingąją užduotį – neštų išgelbėjimo Evangeliją visam pasauliui, Kristus suteikė jai paprastą, bet veiksmingą organizacinę sistemą. Jos siekių sėkmė, vykdant savo misiją, priklauso nuo ištikimo šio dieviškojo modelio laikymosi.
„Kai kas mano, kad artinantis prie laikų pabaigos, kiekvienas Dievo vaikas veiks nepriklausomai nuo bet kokios religinės organizacijos. Tačiau Viešpats man apreiškė, kad šiame darbe nėra tokio dalyko, kaip pavienių žmonių nepriklausomybė.“ (Testimonies to Ministers and Gospel Workers (Liudijimai tarnautojams), 489 psl.)
„O, kaip džiaugtųsi šėtonas, jeigu jam pavyktų įsisukti tarp šių žmonių ir išardyti darbą tuo metu, kai organizacija yra gyvybiškai svarbi, nes ji yra didžiausia jėga prieš neteisėtus maištus bei reikalavimus, kuriuos draudžia Dievo Žodis! Mūsų gretos turi išlikti darnios, kad nesugriūtų organizacinė sistema ir tvarka, kuri buvo sukurta išmintingu, rūpestingu darbu. Nedrausmingiems asmenims, norintiems kontroliuoti šiuo metu vykdomą darbą, neturėtų būti suteiktas leidimas.“ (Testimonies to Ministers and Gospel Workers (Liudijimai tarnautojams), 489 psl.)
Organizacijos tikslai
„Mūsų skaitlingumui augant, tapo akivaizdu, jog be tam tikros organizacijos formos kils didžiulė sumaištis ir darbas negalės būti vykdomas sėkmingai. Siekiant palaikyti tarnystę, vykdyti darbą naujose srityse, apsaugoti bendruomenes ir tarnystes nuo nedorų narių, išlaikyti bažnyčios nuosavybę, skelbti tiesą per spaudą bei siekiant daugelio kitų tikslų, buvo būtina organizacija.“ (Testimonies to Ministers and Gospels to Workers (Liudijimai tarnautojams), 26 psl.)
„Kaip regimosios Bažnyčios nariai ir Viešpaties vynuogyno darbininkai, visi išpažįstantys krikščionybę turėtų dėti visas pastangas, kad išsaugotų Bažnyčioje ramybę, darną ir meilę. Prisiminkite, kaip meldėsi Kristus: ‘Tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, Manyje ir Aš Tavyje, tegul ir jie bus viena Mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog Tu esi Mane siuntęs.‘ Bažnyčios vienybė yra įtikinamas įrodymas, kad Dievas atsiuntė Jėzų į pasaulį kaip jo Atpirkėją.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 5 t., 619–620 psl.)
Naujojo Testamento modelis
Gelbėtojo duotas įpareigojimas Bažnyčiai nešti Evangeliją į visą pasaulį (Mt 28, 19–20; Mk 16, 15) reiškė ne tik jos skelbimą, bet ir ją priėmusiųjų gerovės užtikrinimą. Tai apėmė tikinčiųjų kaimenės ganymą, pastogės suteikimą ir santykių problemų sprendimą. Tokia situacija reikalavo organizacijos.
Iš pradžių apaštalai įkūrė tarybą, kuri iš Jeruzalės vadovavo Bažnyčios veiklai (Apd 6, 2; 8, 14). Kai tikinčiųjų skaičius tame mieste taip išaugo, jog tapo sunku spręsti praktinius klausimus, Bažnyčia paskyrė diakonus, kad rūpintųsi jos reikalais (Apd 6, 2–4).
Vėliau atsirado daugiau bendruomenių – ne tik Azijoje, bet ir Europoje, – ir tai skatino toliau tobulinti organizaciją. Mažojoje Azijoje vyresnieji buvo įšventinti „kiekvienoje Bažnyčioje“ (Apd 14, 23). Įvairiose Romos imperijos provincijose besiplečiantis darbas reikalavo organizuoti bažnyčias į tai, kas gali būti vadinama Konferencijomis (Gal 1, 2). Taip, žingsnis po žingsnio, buvo sukurta ankstyvosios Bažnyčios struktūra. Iškilus poreikiui, Dievas vedė ir mokė savojo darbo vadovus, kurie pasitardami su Bažnyčia, išvystė tam tikrą organizacijos formą, kuri saugojo darbo interesus.
Bažnyčios organizacija šiandien
Septintosios dienos adventistų [Bažnyčios] valdymo forma paremta atstovavimu, kai valdžia priklauso nariams. Ji išreiškiama per tinkamai išrinktus atstovus kiekviename organizacijos lygmenyje, kada vykdomoji atsakomybė suteikta atstovaujantiems organams ir tarnautojams, kad jie vykdytų Bažnyčios valdymą kiekviename atskirame lygmenyje. Bažnyčios tvarka taiko atstovavimo principą ir vietinių bendruomenių valdyme. Misijos statusą turinčios organizacijos atstovavimo tvarka apibrėžta Įstatuose, Konferencijos statusą turinčios organizacijos tvarka apibrėžta Konferencijos Konstitucijoje ir Įstatuose. Tokia valdymo forma taip pat pripažįsta, kad įšventinimas į tarnystę pripažįstamas visoje pasaulinėje Bažnyčioje.
„Kiekvienas bažnyčios narys turi balsą renkant bažnyčios tarnautojus. Bažnyčia renka valstijos Konferencijos tarnautojus. Valstijos Konferencijos išrinkti delegatai renka Konferencijų Unijų tarnautojus, o Unijų Konferencijų išrinkti delegatai renka Generalinės Konferencijos tarnautojus. Tokios organizacijos dėka, kiekviena Konferencija, kiekviena institucija, kiekviena bendruomenė ir kiekvienas asmuo, tiesiogiai ar per atstovus, turi balsą renkant žmones, kuriems tenka svarbiausia atsakomybė Generalinėje Konferencijoje.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 8 t., 236–237 psl.)
Dabartinę organizacinę Bažnyčios sistemą lėmė besivystantis teologinis Bažnyčios misijos supratimas, narystės augimas ir Bažnyčios geografinis paplitimas. 1863 metais susitiko Konferencijų atstovai, kurių tikslas buvo organizuoti Septintosios dienos adventistų Generalinę Konferenciją.
Tarp eilinio tikinčiojo ir pasaulinės organizacijos yra keletas organizacijos lygmenų. Kiekvieno lygmens nariai periodiškai susirenka į formalius dalykinius susirinkimus, kurie vadinami suvažiavimu arba sesija. (Suvažiavimas arba sesija bendruomenės lygmenyje prilyginami bendruomenės dalykiniam susirinkimui.) Septintosios dienos adventistų bažnyčios struktūroje jokia organizacija pati neapsprendžia savo pačios statuso ir nefunkcionuoja, tarsi ji neturėtų įsipareigojimų už savo ribų prieš kitus Bažnyčios tikinčiųjų šeimos narius.
Bažnyčios organizacijos lygmenys
- Vietinė bendruomenė – apibrėžtoje teritorijoje esanti žmonių grupė, kuriai Konferencijos sesijos metu buvo suteiktas oficialus bendruomenės statusas.
- Vietinė Konferencija – tai bendruomenių grupė tam tikroje apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, kuriai Divizijos Vykdomasis komitetas, metų viduryje ar pabaigoje, ar Divizijos metiniame pasitarime suteikė oficialų Septintosios dienos adventistų bažnyčios vietinės Konferencijos / Misijos / Lauko statusą ir vėliau, Unijos suvažiavimo metu, buvo priimta į Konferencijų / Misijų broliją. (žr. 6 psl.)
- Bendruomenių Unija – tai bendruomenių grupė tam tikroje apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, kuriai Generalinės Konferencijos sesijos metu buvo suteiktas oficialus bendruomenių Unijos statusas su Konferencijos arba Misijos statusu.
- Konferencijos / Misijos Unija – tai Konferencijų grupė apibrėžtoje geografinėje teritorijoje, kuriai Generalinės Konferencijos sesija suteikė Konferencijos / Misijos Unijos statusą.
- Generalinė Konferencija ir jos Divizijos – atstovauja bažnyčiai pasaulio mastu. Jos stuktūrinė narystė apibrėžta jos Konstitucijoje. Siekiant įgyvendinti pasaulinę veiklą, Generalinė Konferencija įsteigė regioninius padalinius, kurie vadinami Generalinės Konferencijos Divizijomis, kurie buvo paskirti Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto metinio pasitarimo metu. Divizijos paskirtos prižiūrėti Unijų ir kitų Bažnyčios vienetų administracinę darbo eigą konkrečiose geografinėse vietovėse.
Biblija yra tikėjimo ir praktikos pagrindas ir šaltinis; šiuo pagrindu Generalinės Konferencijos sesijoje yra nustatomi pagrindiniai Bažnyčios tikėjimo nuostatai. Generalinė Konferencija sesijos metu taip pat patvirtina Unijų ir prijungtų laukų įkūrimą, peržiūri Bažnyčios tvarką, renka Generalinės Konferencijos ir Divizijų vadovybę, atlieka kitas funkcijas, kurios nurodytos jos Konstitucijoje ir Įstatuose, ir aptaria Generalinės Konferencijos Vykdomojo komiteto pateiktus klausimus. Tarp sesijų, pagal Konstituciją bei Įstatus, Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas yra įgaliotas veikti rinkėjų vardu. Taigi Bažnyčios organizacijos visame pasaulyje pripažįsta Generalinės Konferencijos sesiją kaip Bažnyčios balsą.
Institucijų vaidmuo
Bažnyčios sudėtiniuose organizaciniuose lygmenyse veikia įvairios švietimo, sveikatos priežiūros, leidybos ir kitos institucijos, per kurias siekiama Kristaus vardu patenkinti išsigandusio pasaulio poreikius. Pagal Septintosios dienos adventistų bažnyčios teologiją ir filosofiją, tokios institucijos nuo pat jų sukūrimo buvo tiesioginiai Bažnyčios dvasinės misijos vykdymo įrankiai, tarnaujant žmogaus visumai ir skleidžiant Evangeliją pasauliui.
Nė viena Bažnyčios organizacija ar institucija neprisiima atsakomybės už įsipareigojimus, skolas, veiksmus ar aplaidumą bet kurios kitos Bažnyčios organizacijos vien dėl to, kad priklauso Bažnyčiai.
Bažnyčios autoritetas ankstyvojoje Bažnyčioje
Dievas, kaip Kūrėjas, Atpirkėjas ir Išlaikytojas, visos kūrinijos Viešpats ir Karalius, yra vienintelis Bažnyčios autoriteto šaltinis. Jis suteikė autoritetą savo pranašams ir apaštalams (2 Kor 10, 8). Taigi jie užėmė svarbiausią ir unikalią padėtį, perduodant Dievo Žodį bei ugdant Bažnyčią (Ef 2, 20).
Bažnyčia buvo atsakinga už tai, kad mokymas ir praktika būtų tyri. Vyresnieji (arba vyskupai) turėjo didžiulį autoritetą. Viena iš pagrindinių jų funkcijų buvo bendras ganytojiškas rūpinimasis ir priežiūra (Apd 20, 17–28; Hbr 13, 17; 1 Pt 5, 1–3). Būta ir specialių užduočių, kaip skelbti sveiką mokymą ir atremti priešginas (1 Tim 3, 1–2; Tit 1, 5. 9). Tai buvo paliepimas „ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jn 4, 1), kaip pasak Pauliaus: „visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tes 5, 21)
Tą patį galima pasakyti apie Bažnyčios drausmės palaikymą (Mt 18, 15–17). Drausminimas apėmė priemones nuo asmeniško ir rūpestingo perspėjimo (žr. Mt 18, 16; Gal 6, 1) iki pašalinimo iš Bažnyčios narių (Mt 18, 18; 1 Kor 5, 11. 13; 2 Kor 2, 5–11).
Bažnyčia turi įgaliojimus nustatyti bažnyčios valdymo taisykles.
Generalinė Konferencija – aukščiausias Bažnyčios valdymo autoritetas
Šiuo metu Generalinės Konferencijos sesijos metu ir Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas tarp sesijų yra aukščiausias pasaulinės bažnyčios valdymo autoritetas. Generalinės Konferencijos Vykdomasis komitetas yra įgaliotas Konstitucijos kurti pavaldžias organizacijas, kurios vykdytų joms pavestą veiklą. Todėl viso pasaulio pavaldžios organizacijos bei institucijos pripažįsta Generalinės Konferencijos sesiją ir Generalinės Konferencijos Vykdomąjį komitetą tarp sesijų kaip aukščiausią po Dievo valdžią tarp Septintosios dienos adventistų.
Kai bendruomenėse arba tarp bendruomenių ir Konferencijų ar institucijų kyla nesutarimai, kurie neišsprendžiami abipusiu susitarimu, dera kreiptis į kitą aukštesnę organizaciją. Jei nesutarimai neišsprendžiami aukštesniame lygmenyje, nepatenkinta pusė gali kreiptis į kitą dar aukštesnę organizaciją. Organizacija, kuriai perduotas skundas, gali pasirinkti jo nenagrinėti, tokiu atveju aukščiausios organizacijos, nagrinėjusios nesutarimą, sprendimas yra galutinis. Kai organizacijos peržiūri kitų organizacijų sprendimus, jos neprisiima jokios kitos organizacijos įsipareigojimų.
„Viešpats man ne kartą nurodė, kad jokio žmogaus nuomonė neturėtų būti pavaldi kokio nors kito žmogaus nuomonei. Vieno ar kelių žmonių protas niekada neturi būti laikomas pakankamai išmintingas bei turintis galią kontroliuoti darbą ir nurodinėti, kokius planus reikia vykdyti. Tačiau, kai Generalinėje Konferencijoje priimamas iš viso pasaulio susirinkusių brolių sprendimas, užuot užsispyrusiai laikiusis asmeninės nepriklausomybės ir asmeninės nuomonės, derėtų paklusti. Darbininkas neturėtų manyti, jog atkaklus savo nepriklausomybės, kaip priešpriešos viso kūno sprendimui, saugojimas yra dorybė.“ (Testimonies for the Church (Liudijimai bažnyčiai), 9 t., 260 psl.)
