I dalis
Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. (Mato 6, 6)
Kartą girdėjau, kaip pamokslininkas sakė, jog paskutinės mums atsakytos maldos liudija apie artimą Dievo buvimą. Jei kasdien neatsakoma į maldas, tikriausiai mes nebūname su Juo kiekvieną dieną. Nežinau, ar tai pagrįsta teologija, bet galvodama apie šį teiginį, noriu jums papasakoti apie Besimeldžiantį Haidą.
Džonas Haidas (John Hyde), dar žinomas kaip Besimeldžiantis Haidas, 20 a. pradžioje buvo misionierius Indijoje ir jį taip slėgė milžiniška našta dėl žmonių išgelbėjimo, kad jis nesiliaudavo meldęsis, kol Dievas neatvesdavo dar vienos sielos, o po to dar kitos prie tiesos. Kartą jis nusprendė, jog privalo melstis už bent vieną žmogų per dieną visus ateinančius metus. Tai buvo nepaprastas maldos iššūkis, kai kurie net šaipėsi iš jo tikslo, sakydami, jog tai neišmintinga ir įžūlu. Vis dėlto jį lydėjo Dievo ramybė, todėl jis nuolat meldėsi – ir Dievas atsakė.
Tikrai nebuvo lengva melstis tas ilgas nakties valandas ir pasninkauti kančiose per dienas, bet jis atkakliai laikėsi savo, ir Dievas suteikė jam pergalę. Metų pabaigoje dėl tiesioginių jo pastangų daugiau nei keturi šimtai sielų pažino Kristų.
Apmąstydamas tuos pirmuosius metus, jo draugas E. G. Karei (E. G. Carré) rašė: „Ar jis liko patenkintas, pamatęs, kad kasdien pas Kristų ateina po žmogų? Toli gražu ne. Kaip jis galėjo būti patenkintas, kai Viešpats nebuvo patenkintas? Kaip mūsų Viešpats gali džiaugtis, kol bent viena avis yra ne Jo avidėje?“ Kitais metais Haidas maldavo Viešpatį dar didesnės palaimos. Šįkart jis prašė dviejų žmonių per dieną! Dievas vėl atsakė į jo maldas, ir tais metais atsivertė per aštuonis šimtus žmonių. Vis dar nepatenkintas, naštai ir liūdesiui dėl sielų vis sunkėjant ir žinant, kad Kristus nusipelno gyvenimo tų žmonių, už kuriuos numirė, kitais metais Haidas vėl laikėsi įsitvėręs Dievo, maldaudamas jau keturių žmonių per dieną. Prireikė ne vienos savaitės maldų, ašarų ir galynėjimosi su Viešpačiu, kol jis įsitikino, kad Dievas jį išgirdo ir atsakys į maldas. Taip ir buvo!
„Džonas Haidas, regis, visada girdėjo Gerojo Ganytojo balsą, sakantį: ‘Dar turiu ir kitų avių.’“ Nesvarbu, ar jis laimėdavo vieną sielą per dieną ar dvi, ar keturias, jis turėjo nepaliaujamą troškimą, begalinį užsidegimą žūstantiems žmonėms.“
Nepaprasta Džono Haido maldų sėkmė turėjo milžinišką kainą. Tikriausiai mažai kas iš mūsų norėtų ją sumokėti. Dėl intensyvios maldos naštos ir kančios dėl žmonių, taip pat dėl milžiniškų pastangų ir įtampos, nuolat eikvojusių jo kūną, dieną ir naktį, kartais savaitėmis meldžiantis, jo širdis pasislinko iš vienos krūtinės ląstos pusės į kitą. Po kelerių metų intensyvių grumtynių maldose, nors dar buvo jaunas, jis mirė dėl širdies ligos – jam iš tiesų plyšo širdis sielvartaujant dėl pražuvusių žmonių.
Kaip dažnai mūsų pačių karštumas nublanksta, palyginus su tokiais Jėzaus sekėjais kaip Haidas. Tačiau jo gyvenimo istorija gali įkvėpti mus išdrįsti prašyti Dievą daugiau.
Melody Manson
