Kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą. (Apreiškimas Jonui 12, 17)
Bechuanalendo (Pietų Afrika) dykumos platybėse gyveno žmogus, vardu Sukuba. Šis klajoklių tautos atstovas gyveno atsiskyrėlio gyvenimą. Vieną žiemos vakarą jis įšliaužė į savo pastogę ir pasiruošė ilsėtis. Staiga vakaras nušvito kaip skaisčiausia diena. Priešais Sukubą pasirodė spinduliuojanti būtybė, kuri liepė jam susirasti „Knygos žmones“. Jis turįs susirasti žmones, kurie šlovina Dievą. Ką tai reiškė? Kaip jis galėsiąs skaityti tą Knygą?
Sukubos kalbą sudarė pliaukšėjimai liežuviu bei gomuriniai garsai, visiškai nepanašūs į daugelio Afrikos genčių kalbą. Ši kalba niekada neturėjo savo rašto. „Šviesusis“, kaip Sukuba pavadino jam pasirodžiusį angelą, pasakė: „Toji Knyga kalba. Tu galėsi ją skaityti.“ Sukuba leidosi į kelionę su visa savo šeima ir žingsniavo pėsčiomis daugelį dienų. Vieną vakarą Šviesusis vėl pasirodė ir liepė Sukubai susirasti „sabatą švenčiančią bažnyčią ir pastorių Moją“. Pastorius Mojas turėsiantis Knygą ir dar „keturias rudas knygas, kurių iš tikrųjų yra devynios“. Kitą dieną Sukuba pasimeldė, kad Dievas suteiktų jam regėjimą, kuris jį vestų. Po to danguje pasirodė debesis. Septynias dienas Sukuba sekė paskui jį. Virš vienos gyvenvietės jis pranyko. Sukuba pasiteiravo, kur rasti pastorių Moją, ir greitai buvo nukreiptas į jo namus. Kai Sukuba vietiniu dialektu papasakojo savo istoriją, pastorius Moja išsitraukė savo nutrintą Bibliją. „Tai ji! – sušuko Sukuba. – Tai ji! Bet kur yra keturios knygos, kurių iš tikrųjų yra devynios?“
Prieš keletą metų Elena Vait buvo parašiusi devynis tomus „Liudijimų bažnyčiai“, kurie vėliau buvo sujungti į keturias knygas. Sukubos ieškojimai baigėsi. Jis rado Knygos žmones, sabatą švenčiančius žmones, pranašiška dovana palaimintus žmones.
Apreiškimas liudija, kad paskutiniųjų laikų Dievo žmonės bus tie, kurie laikysis Dievo įsakymų ir turės pranašystės dovaną. Apreiškime Jonui 12, 17 sakoma: „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą“.
Velnias neapkenčia Kristaus nuotakos, Dievo Bažnyčios. Jis kariavo su ja per šimtmečius. Šioje vietoje Jonas tapatina Dievo paskutiniųjų laikų žmones su tais, kurie „laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“.
„Liudijimas“ reiškia, kad yra „liudytojas“. Dievo Bažnyčią veda „liudytojas nuo Jėzaus“. Štai kas yra pranašas. Per šimtmečius Dievo pranašai nešė liudijimą apie Jį. Jonas taip pat buvo liudytojas nuo Jėzaus. Štai kodėl angelas pasakė: „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“ (Apreiškimas Jonui 19, 10). Remiantis Apreiškimu Jonui 12, 17, laikų pabaigoje Dievas sukels judėjimą, kurio centre bus Kristus, kuris laikysis įsakymų ir kuriam vadovaus Pranašystės Dvasia. Mes, septintosios dienos adventistai, nuolankiai tikime, kad būtent mes esame dieviškasis apreiškimo pranašystės išsipildymas ir kad Dievas per Savo apvaizdą vis dar veda milijonus tokių, kaip Sukuba, į šį judėjimą.
Markas Finlis
