Pažvelk giliau!
Atrask, tai kas nematoma

Pažvelk giliau!

Įžiebk meilės židinį!
Santykių ir šeimos patarimai Tau

Įžiebk meilės židinį!

DIEVO PRISILIETIMAS 0 2018-06-19 — 00:00

Morisas L.Vendenas

Jokūbas pavadino tą vietą Penieliu, tardamas: „Juk aš mačiau Dievą savo akimis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota.“ (Pradžios 32, 31)

Paskutinį kartą pabandęs užsitikrinti saugumą, Jokūbas vienas pa­traukė prie Jaboko upokšnio. Jis padarė viską, kas nuo jo priklausė, bet tai jo nenuramino. Galbūt jis ir nemanė, kad jei žlugs visi jo planai, būtinai padės malda, bet jis nenorėjo prarasti nė vienos pasitaikančios progos. Po to Dievas atėjo pas Jokūbą, kad atsilieptų į jo maldą, ir uždėjo savo ranką jam ant peties. Naktis buvo labai tamsi, ir Jokūbas išsigando. Pajutęs Dievo prisilietimą pamanė, kad tai priešo ranka. Jam prireikė visos nakties, viso laiko iki pat aušros, kad suprastų, jog prie jo priartėjo Dievas, kuris nori jį gausiai palaiminti.

Šiame nutikime netiesiogiai atsispindi visas Jokūbo gyvenimas. Per visus 20 metų, kai tik Dievas paliesdavo jo petį, Jokūbas su Juo kovojo, nes kaskart pamanydavo, jog prie jo prisiartino priešas. Dievas no­rėjo būti atsakingas už Jokūbo gyvenimą, bet šis priešinosi, nes pats norėjo būti atsakingas už save. Prie Jaboko upokšnio Jokūbas paty­rė pasišventimo Dievui krizę. Jis su skausmu širdyje laukė aušros. Kai pagaliau jau gerokai išaušo, Jokūbas, užuot kovojęs su Dievu, griebėsi už Jo.

Mes esame stiprūs tada, kai jaučiame ir suprantame, jog esame silpni. Puolusius, silpnus ir bejėgius žmones Kristus suvienija su bega­linės galios šaltiniu. Jokūbo sielą apšvietė aušra. Jis suprato, kad ištisus dvidešimt metų darė ne tai, ko Dievas iš jo tikėjosi. Visus tuos metus Jokūbas stengėsi gyventi vykdydamas pažadus, kuriuos pats davė Dievui Betelyje, bet tą įsimintiną naktį jis suprato, kad pirmiausia jam reikia patikėti tais pažadais, kuriuos Dievas davė jam. Jis suvo­kė, kad Dievas laukė iš jo ne bandymo pakeisti savo gyvenimą ar padėti įvykdyti tai, ką Dievas buvo žadėjęs įvykdyti pats, o bandymo palaikyti ryšį su Dangumi, su Dievu. Kad būtume tikri dėl savo išgelbė­jimo, būtinai turime šį tą padaryti, būtent: mes turime ateiti pas Jėzų. „Ateinančio pas Mane, – sako Jėzus, – Aš neatstumsiu“ (Jn 6, 37).

Jokūbas laimėjo savęs atsižadėjimo ir tikėjimo dėka. Šios pergalės jis nebūtų pasiekęs savomis jėgomis. Mes taip pat galime švęsti to­kią pergalę savo gyvenime, jei būsime pasišventę ir pasitikėsime Die­vu. Kai Dievas uždeda savo ranką ant jūsų peties, malonu pripažinti, kad Jis yra mūsų Bičiulis, o ne priešas, tiesa?

autorius

Vaiva Paldavičienė. Kiti autoriaus įrašai

pasidalink

Rašyti komentarą

Komentarai

Komentarų kol kas nėra.

tavo komentaras

galerija

Daugiau — mūsų Flickr galerijoje

mes kitur

Kviečiame ir Tave prisijungti prie mūsų šiuose socialiniuose tinkluose!

prenumerata

Jau turime 40 prenumeratorius!

x

Gavėjas:

arba uždaryti langą

Jūs naudojate labai seną, lėtą ir nesaugią interneto naršyklę. Išnaudokite visas interneto galimybes — mes nuoširdžiai rekomenduojame išbandyti Firefox!