MATYTI DIEVO AKIMIS

Bet jums, kurie klausotės, Aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. (Evangelija pagal Luką 6, 27)

Rodnis Robertsonas (Rodney Robertson) galėjo pasakyti, jog artinasi sunki naktis. Dirbdamas nakvynės namuose, kad susimokėtų už mokslą seminarijoje, jis jau buvo pripratęs prie sudėtingų situacijų, tačiau šis vakaras atrodė ypatingai sunkus. Už lango šaltą žemę pliekė lietus. Veikiai nakvynės namuose nebeliko laisvų vietų, o žmonės iš gatvės vis plūdo. Prasidėjo kivirčai. Benamiai piktai plūdosi. Kai kas net susirėmė dėl gultų.
Visoje šioje įtampoje vidun įšlitiniavo vienas augalotas vyriškis, vardu Chosė, ir numetė ant grindų jam duotą čiužinį. Jis buvo toks girtas, kad vos įstengė nusiauti batus. Nuo Chosė visoje patalpoje veikiai pasklido nepakenčiamas dvokas. Netoliese gulėję žmonės ėmė reikalauti Rodnio, kad ką nors darytų.
Teisingiausias sprendimas buvo įtikinti Chosė nusiprausti duše, tačiau Rodnis neįstengė jo prižadinti. Chosė kvėpavo, tačiau atrodė, jog yra miręs šiam pasauliui. Rodnis su dviem bendradarbiais norėjo nutempti vyriškį į dušą, bet Chosė svėrė daugiau kaip 100 kilogramų.
Kai kurie benamiai pareikalavo Rodnio išvilkti Chosė atgal į gatvę. Tačiau kiti ėmė protestuoti. Atrodė, kad, jeigu kažkas laimės, kažkas turės pralaimėti.
Bet štai Rodniui kilo idėja. Kodėl neatvilkus dušo iki Chosė? Jis susirado vonelę ir šiek tiek citrinų aromato skysto muilo. Atsiklaupęs prie girtuoklio, jis pradėjo mauti jo nešvarias kojines. Dvokas buvo toks, kad Rodnis vos galėjo kvėpuoti.
Tačiau po kelių minučių Rodnis jau šveitė Chosė kojas muiluota plaušine. Paskui jis rūpestingai nusausino jas rankšluosčiu. Staiga jis pastebėjo esąs apsuptas žmonių. Rodnis pavargęs atsistojo ir apsidairė.
Visi jam šypsojosi – net tie, kurie skundėsi garsiausiai. Iš tiesų šypsojosi net tie, kurių jis niekada nebuvo matęs šypsantis. Visų rasių vyrai ir moterys.
Tarp susirinkusiųjų nuvilnijo tylus šurmulys. Tą vakarą niekas nebešūkaliojo ir nebegrasino. Žmonės, kurie turėjo čiužinius, atidavė juos neturėjusiems. Barniai baigėsi. Juos išdildė tas, kuriam nereikėjo stoti į kieno nors pusę, kuriam nereikėjo taškų, kuris norėjo, kaip ir Jėzus, būti jų vyresniuoju tapdamas jų tarnu.
Viena gerumo apraiška gali pakeisti visą įstaigą. Vienas nesavanaudiškos meilės poelgis gali pakeisti šeimą. Vienas rūpestingumo pasireiškimas gali pakeisti klasę. Gerumas sugriauna užtvaras. Gerumas peršoka sienas. Gerumas nutiesia tiltus. Daktaras Lukas apie mūsų dangiškąjį Tėvą kalbėjo kaip apie Tą, kuris „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Evangelija pagal Luką 6, 35). Pats Dievas yra mums gerumo pavyzdys visais Savo veiksmais. Šiandien Jis kviečia mus būti maloningus aplinkiniams.

Markas Finlis