Naujas žvilgsnis į „jei tokia Tavo valia“ maldas

I dalis

Mums įprasta baigti maldą žodžiais: „Viso to prašome pagal Tavo valią. Amen.“ Taip ir turėtų būti, nes mes negalime reikalauti Dievą ką nors padaryti. Melstis visada privalome, nuolankiai atsidavę Jo valiai. „Tegul žmonės meldžiasi, kad atsisakytų savojo aš ir būtų darnoje su dangumi. Tegul sako: ‘Ne mano, o Tavo valia teišsipildo, Dieve.’ Tegul niekas neužmiršta, kad Dievo keliai nėra mūsų keliai ir Jo mintys nėra mūsų mintys.“

Vis dėlto ar gali būti, kad mes nevisiškai suprantame, ko Dievas nori mus pamokyti, kviesdamas: „Melskitės pagal Mano valią, ir Mano atsakymas bus „taip“? Ar gali būti, kad „jei tokia Tavo valia“ tapo paprasčiausia fraze, kuria užbaigiame maldą dėl visa ko, jei viskas baigsis ne taip, kaip tikėjomės?

Biblijoje užrašyta Jozuės malda, kai jis įsakė saulei sustoti:

„Sustok, saule, virš Gibeono ir tu, mėnuli, virš Ajalono slėnio!“ (Jozuės 10, 12) Argi nebūtų buvę išmintingiau užbaigti šį drąsų prašymą žodžiais: „Jei tokia Tavo valia, o Dieve“? Taip jis būtų apsisaugojęs, jei saulė nebūtų paklususi. Bet jis taip nesimeldė.

Kai Jozuė meldė, kad saulė sustotų, jis jau žinojo, jog tokia Dievo valia, nes Dievas pažadėjo jam, kad jo priešai bus nugalėti. Vis dėlto prieš pateikdamas tokį drąsų prašymą, jis ilgai ieškojo Dievo valios. Tada, užuot ramiai ir patenkintas sėdėjęs ir laukęs, kol Dievas ją ištesės, jis pradėjo dirbti, o dirbdamas meldėsi. „Jis [Jozuė] padarė viską, ką gali padaryti žmogus, o tada su pasitikėjimu maldavo dieviškosios pagalbos. Sėkmės paslaptis yra dieviškosios galios ir žmogaus pastangų vienybė. Žmogus, kuris įsakė: ‘Sustok, saule, virš Gibeono ir tu, mėnuli, virš Ajalono slėnio!’, yra žmogus, kuris daug valandų gulėjo kniūbsčias ant žemės melsdamasis Gilgale. Maldos žmonės yra stiprūs žmonės.“ Norėdami melstis su tokiu pat drąsiu kaip Jozuės pasitikėjimu, turime pažinti Dievo valią. O vienintelis būdas sužinoti Jo valią yra išmokti pažinti Jį asmeniškai per Jo Žodį.

Melody Mason