Meilė niekada nesibaigia. (Pirmas laiškas korintiečiams 13, 8)
Kartą laikraščio apžvalgininkas paprašė skaitytojų atsiųsti jam gražiausią meilės laišką Valentino dienos skilčiai. Viena moteris, vardu Glorija, atsiuntė laišką, kurį 1944 metais ji buvo gavusi iš Ralfo Iliono (Ralph Illion), kuris tuo metu tarnavo jūreiviu Ramiojo vandenyno laivyne. Jis rašė:
„Brangi Glorija,
Atėjo metas prisistatyti. Mes dar niekada nebuvome susitikę, tačiau aš apie tave daug girdėjau. Turiu prisipažinti – pamilau tave. Šis prisipažinimas gali tave sukrėsti, kadangi nieko apie mane nežinai, išskyrus tai, ką pasakojo kiti žmonės. Nepriimk tų kalbų pernelyg rimtai. Kai pradėsi mane pažinti, suprasi, kad aš tikrai nesu toks blogas. O mano jausmai tau, kol esu gyvas, niekada nepasikeis.
Tikiuosi, šis mano laiškas paliks tau gerą įspūdį, ir nepalaikysi manęs pernelyg įžūliu. Atsiųsk man savo nuotrauką. Prašau, laikyk mano meilę užrakintą savo širdyje ir atidaryk tik tada, kai pats pasibelsiu.“
Ką gi, Ralfas sugrįžo iš tarnavimo ir galėjo pamatyti Gloriją – sveiką, guvų kūdikėlį, savo brangiąją dukrytę. Ir taip, jiedu pamilo vienas kitą.
Dabar Glorija jau suaugusi moteris. Tačiau ji vis dar brangina tą meilės laišką, kurį gavo iš savo tėčio, kai jai buvo vos trys mėnesiai. Tai tėviška meilės, ilgalaikės ištikimybės dovana, žodžiai, kurie vis dar dega jos širdyje.
Mus neįtikėtinai myli kitas Tėvas, kurio taip pat niekada nesame matę. Pranašas Izaijas užtikrintai sako: „Tu, Viešpatie, mūsų Tėvas, mūsų Atpirkėju amžiams esi pavadintas“ (Izaijo pranašystė 63, 16).
Jo Žodis – tai meilės laiškas. Jis nuolatos mums primena apie Jo rūpinimąsi. Jis atskleidžia Tėvo meilės esmę.
Kaip Ralfas Ilionas troško būti su savo dukrele, taip begalinio Dievo širdis trokšta būti su mumis. Jis ilgisi mūsų meilės. Jis niekada nebus patenkintas, jei mes nebūsime kartu su Juo per visą amžinybę. Jo širdyje yra vieta, skirta tik mums. Jis kasdien mums primena apie Savo meilę. Vieną dieną Jis iš naujo užtikrins mus Savo pagarbią baimę keliančiu, begaliniu rūpesčiu, kai šiltai apglėbęs ir šypsodamasis pasakys: „Metas. Metas grįžti į namus.“
Markas Finlis