TIESOS SUMAIŠYMAS SU MELU

Dvasia aiškiai sako, kad paskučiau­siais laikais, kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinan­čioms dvasioms ir demonų mokslams (1 Tim 4, 1).

Ar būtina Bibliją vertinti savo asmeniškos patirties pagrindu, ar atvirkščiai, asmeninė patirtis turi būti vertinama pagal Bibliją? Sunku nepripažinti kokio nors jau įvykusio fakto bei juo netikėti. Vis dėlto asmeninė patirtis, kokia reali, gyva ir įtikinama be atrodytų, negali būti patikimas kelrodis.

Kai Saulius kreipėsi į burtininkę Endore, norėdamas sužinoti, kuo baigsis mūšis, jis įgijo realią patirtį. Maža to, dvasios, kuri apsi­reiškė Samuelio pavidalu, išpranašavimas išsipildė. Tačiau tai dar nereiškia, kad tai, ką matė Saulius, buvo nuo Dievo.

Šėtonas „taip gundo žmones, kad suklaidintų visus, kurių nesaugo dieviškoji galia“ (Didžioji kova, 480 p.). Mes žinome, kad žemiškosios istorijos pa­baigoje bus gydomi ligoniai ir daromi dideli stebuklai. Šėtonas yra reali būtybė, todėl ir jo daromi darbai yra realūs. Tiesa, burtininkų ir magų (kerėtojų) rodomi stebuklai dažnai būna tik klastotė ir apgaulė. Tačiau jei tai būtų ne apgaulė, bet akivaizdus antgamtinės jėgos pasireiškimas, pats faktas dar neįrodytų, jog ta jėga ateina iš Dievo.

Tiesa, sumaišyta su paklydimu – tai pats pavojingiausias da­lykas. Sakykite, kas pavojingiau: nuodai juodame buteliuke su pie­šinyje pavaizduota kaukole ir sukryžiuotais kaulais, ar nuodai žalia­me buteliuke su užrašu „Limonadas“? Be tiesioginių pagundų, šėtonas žino ir geresnių būdų. Jis žino, kad geriausias klastos būdas – tai melas, sumaišytas su tiesa, kad žmones suvedžioti galima daug greičiau jiems apsireiškus šviesos angelu. Tuomet jie labiausiai linkę priimti apgaulę.

Vienintelė apsauga nuo šėtono klastos yra priklausomybė nuo Kristaus, pažintis bei draugystė su Juo per nenutrūkstamus santy­kius, kurie grindžiami Jo Žodžiu.

Morisas L.Vendenas