„Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“ (Luko 11, 13) „Neturiu ko jam padėti ant stalo… “ (Luko 11, 6)
„Viešpatie! Išmokyk mus melstis!“ – Kristų paprašė Jo mokiniai. Jie matė, kaip Jėzus kiekvieną dieną bendravo su savo dangiškuoju Tėvu, ir norėjo savo gyvenime turėti tokią pat jėgą.
Jėzus atsakė mokiniams per įsimintiną pamoką, susidedančią iš trijų dalių: (1) Viešpaties maldos, (2) palyginimo apie žmogų, vidurnaktį kaimyną prašantį duonos, ir kulminacijos – (3) būtinybės nuolat prašyti Šventosios Dvasios (žr. Luko 11, 1–13).
Palyginime (Luko 11, 5–8) vienas žmogus neturėjo kuo pamaitinti draugo, atvykusio pas jį vėlai vakare. Tad jis nuskubėjo pas savo kaimyną pasiskolinti duonos, paaiškindamas, jog neturi ko padėti ant stalo. Jis atkakliai prašo, kol negauna trokštamos duonos, kuria pasidalytų su savo svečiu. Iš šio palyginimo suprantame, jog turime eiti pas Jėzų, kad, iš Jo gavę, pasidalytume su kitais žmonėmis. Deja, mes neretai suvokiame, kad norėdami pasidalyti Gyvybės duona, neturime, ką pasiūlyti!..
Toliau Jėzus susieja šio palyginimo keblumą („Neturiu ko padėti ant stalo“) su mūsų reikme prašyti Šventosios Dvasios: „Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota. “ (Luko 11, 9)
Jėzus ragina mus atkakliai prašyti
Minėtame Luko 11-ame skyriuje Jėzus dešimt kartų pabrėžia, jog turime prašyti, kad Šventoji Dvasia būtų mūsų gyvenime. Nežinau Evangelijoje nė vieno kito teksto, kuriame Jėzus su tokia meile įtikinėtų mus įsiklausyti į Jo žodžius: „Tad ir Aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo.“ (Luko 11, 9–13)
Šiose keliose eilutėse veiksmažodį „prašyti“ Jėzus panaudoja šešis kartus ir savo mintį paryškina veiksmažodžiu „ieškoti“ ir „belsti“ pakartodamas juos po du kartus. Visi jie yra veiksmo žodžiai. Jėzus aiškiai parodo, jog mes turime atlikti konkrečius veiksmus, kad būtume pripildyti Šventosios Dvasios. Paskutinė pavartota veiksmažodžio „prašyti“ forma (originalo – graikų kalba – reiškia tęstinį laiką) rodo, kad mes privalome prašyti ne vieną kartą, o nuolatos. Akivaizdu, kad Jėzus nuoširdžiai ragina mus sužadinti savyje troškimą gauti Šventąją Dvasią. Jis žino, kad mes praleisime kai ką iš esmės svarbaus, jei nuolatos neprašysime dosnių Jo Dvasios palaimų.
Elenos Vait knygoje „Paslėpti lobiai“ (p. 119) skaitome: „Dievas nesako: ‘Paprašyk kartą, ir tau bus duota.’ Jis liepia mums prašyti. Atkaklus prašymas suteikia prašytojui rūpestingesnę laikyseną ir vis didėjantį norą gauti tai, ko jis prašo.“
Ar kada susimąstėte, kodėl pats Jėzus skirdavo tiek daug laiko kasdienei maldai? Elena Vait paaiškina: „Kiekvieną rytą Jis bendraudavo su savo dangiškuoju Tėvu, kaskart iš naujo gaudamas iš Jo Šventosios Dvasios krikštą.“ („Signs of the Times“ 1895 11 21)
Taigi Jėzus parodė mums maldos gyvenimo pavyzdį. Paklauskite save: jeigu net Jėzui reikėjo kasdienio Šventosios Dvasios atnaujinimo, tad kiek tai svarbu mums?
Bažnyčios nario liudijimas
„Pastaruosius dvejus metus aš kasdien meldžiu, kad man būtų išlieta Šventoji Dvasia… Mano bendravimas su Dievu tapo nesuvokiama patirtimi. Mano gyvenime ėmė aiškiau reikštis Dvasios vaisiai, apie kuriuos kalbama Galatams 5-ame skyriuje; ir tai prasidėjo tada, kai aš paprašiau Jėzų apsigyventi manyje, vykdyti per mane Jo valią ir kiekvieną dieną atnaujinti mane Šventąja Dvasia. Aš su dideliu džiaugsmu skaitau Bibliją ir liudiju Kristų, todėl manyje sustiprėjo noras melstis už kitus žmones. Be to, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės… Aš raginu jus šešias savaites kiekvieną dieną melsti, kad Šventoji Dvasia pripildytų jus, o tada pažiūrėti, kas įvyks.“ (K.)
Malda Dievo Žodžiu
Kodėl mes negauname atsakymo į visas savo maldas?
„Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti.“ (Jokūbo 4, 2–3)
Brangus dangiškasis Tėve, atleisk mums, kad užmirštame nuolatos prašyti Šventosios Dvasios. Dėkojame Tau, kad, kai mes išpažįstame savo nuodėmes, Tu lieki ištikimas savo pažadui atleisti mums.
Mūsų prašymai parodo, kiek mes vertiname Dievo raginimą
„Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo. “ (Luko 11, 13)
Brangus Tėve, ačiū Tau už Tavo pažadą duoti mums Šventosios Dvasios. Mes prašome išlieti Šventąją Dvasią dabar ir dėkojame, kad išklausei. Mokyk mus pasikliauti Tavo pažadais.
Dievas žada mums duoti apsčiai gyvenimo!
„Kas Mane tiki, kaip Raštas sako, iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji.“ (Jono 7, 38–39)
Brangusis Viešpatie, ačiū Tau už sroves gyvojo vandens, kurį Tu lieji tikintiems Tave. Padėk mums kasdien, nuolatos pasikliauti Kristumi, kad Tu įvykdysi savo pažadus mūsų gyvenime.
