KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
GALUTINIS LIKIMAS
Kaip jau matėme praeitoje temoje – galutinis žmonių likimas bus labai individualus. Kiekvieno asmeniškai likimą spręs Dievas. Mes galime kalbėti tik apie bendrą principą: dvi skirtingų likimų žmonių grupes. Žmonių, kurie nesiekė būti paklusnūs Dievui, netroško amžinybę susieti su Dievu, kuriems mieliau buvo gyventi egoistišką, nedorą gyvenimą. Kita grupė – tai tie, kurie, nepaisant persekiojimų, paniekos, netekčių ir mirties, pasirinko kelią su Dievu. Šventasis Raštas išskiria šias dvi grupes ir parodo jų galutinį likimą. Jėzus Savo palyginimuose tai pavaizdavo gyvulių rūšiavimu rudenį: avys – į dešinę, ožiai – į kairę. Kviečiai – į aruodus, piktžolės – sudeginimui, ir panašiai.
Iš dalies apie tai jau kalbėjome praeitoje temoje. Pirmasis – teisiųjų prisikėlimas; antrasis – nedorėlių. Pirmieji – paveldi amžinybę su Kristumi; antrieji – sudeginami. Trečio kelio nėra. Nebebus suteikta dar viena galimybė pasiruošti amžinybei. Šis gyvenimas yra tas Dievo palankumo, malonės metas, kai mes galime viską pamatuoti, įvertinti ir priimti asmenišką sprendimą. Kad papildomas laikas nieko nepakeis, matėme iš antrojo prisikėlimo aprašymo. Prisikėlę nedorėliai nenusižemina prieš Dievą, bet susiburia prieš Kristų ir Jo žmones, siekdami juos sunaikinti ir užvaldyti žemę. Taip jiems diktuoja jų suformuotas charakteris gyvenant žemėje, tai jų pasirinkimas, ir net Dievas nesiima jiems primesti Savęs ir amžinybės su Juo. Kita vertus, tokiems žmonėms neteiktų malonumo visą amžinybę praleisti su Dievu, kurio nepripažino, ir su tikinčiaisiais, kuriuos niekino. Jau tūkstantmečio pradžioje, kai jie pamato ateinantį Kristų su dieviška šlove, jie mieliau pasirenka žūti po kalnų nuolaužomis, drebant žemei, negu akis į akį susitikti su mylinčiu Kristumi. Tad dar kartą pažvelkime į tuos Biblijos tekstus, kurie nusako to meto įvykius.
Skaudžiausia skaityti apie tuos, kurie gyveno, vargo, kentėjo, bet nepanoro geresnio gyvenimo, kokį Dievas žadėjo ir jiems. „Jie žygiavo per visą žemės platumą ir apsupo šventųjų stovyklą ir mylimąjį miestą. Bet nukrito ugnis iš dangaus ir juos prarijo, o jų suvedžiotojas velnias buvo įmestas į ugninės sieros ežerą“ (Apreiškimo 20, 9–10).
Paguoda čia yra nebent ta, kad jiems neteks degti „pragare“ visą amžinybę, kaip ilgus amžius tradicinė bažnyčia gąsdino žmones. Raštas sako, kad žmogus negaus didesnės bausmės, negu jis padaręs blogio. Blogis negali likti nenubaustas. Už tikinčiųjų nuodėmes atkentėjo pats Kristus, mirdamas ant kryžiaus Golgotoje. Bet šitie žmonės nenorėjo savo nuodėmių atiduoti Kristui, jiems nuodėmė teikė malonumą ir gyvenimo prasmę.
„Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! – sako Jėzus. – Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Juk Žmogaus Sūnus ateis Savo Tėvo šlovėje su Savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus“ (Mato 16, 26–27). „Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus. Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus“ (Apreiškimo 20, 12–13). „Tikėk Manimi! Visi žmonės yra Mano; ir tėvo gyvybė, ir sūnaus gyvybė Man priklauso. Mirs tik tas, kuris nusideda“ (Ezechielio 18, 4).
„Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių Viešpats, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“ (Malachijo 3, 19). Be abejo, šaknis – tai šėtonas, šaka – jam paklusnūs žmonės. „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs“. „Bet nedorėliai žus, Viešpaties priešai dings lyg pievų žolė, išsisklaidys lyg dūmai“ (Psalmė 37, 10. 20).
Nė vienoje skaitytoje Rašto vietoje nesakoma, kad kančios tęsis visą amžinybę ar kad žmogus gali pinigais ar dar kažkuo išpirkti savo kaltes. Dievas labai aiškiai pasako: amžinas sunaikinimas, bet ne amžinas kentėjimas. Amžinai kankinti žmogų galėtų tik šėtonas, o ne mylintis Dievas.
Apie visą teismo procesą kalbėsime atskirai. O čia noriu dar kartą priminti, kad Dievas nebaus žmonių be teismo. Dievas pažadėjo surengti viešą teismą visos Visatos gyventojų ir angelų akivaizdoje (žr. Jobo 1, 6; 1 Korintiečiams 4, 9). Tad nė vienas žūstantis žmogus neturės pagrindo manyti, kad jis buvo nubaustas nepagrįstai. Net tikintieji, kurie gyveno šalia tų žmonių, kurie matė pastarųjų gyvenimą ir ragino priimti Kristų, – jie taip pat turės galimybę dalyvauti Dievą atmetusiųjų žmonių bylų peržiūroje. Jėzus sakė: „Mano Tėvo karalystėje jūs valgysite ir gersite už Mano stalo ir sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Luko 22, 30). „Aš pamačiau sostus ir į juos sėdančius, ir jiems buvo pavesta teisti“ (Apreiškimo 20, 4). Tie, kurie bus pripažinti tinkami amžinybei, turės privilegiją stebėti teisingą ir maloningą Dievo teismą.
Tačiau pats teismo sprendimo įgyvendinimo procesas įvyks tik praėjus tūkstančiui metų, po antrojo prisikėlimo. Jonas rašo: „Paskui aš pamačiau didelį baltą sostą ir jame Sėdintįjį, nuo kurio veido pabėgo žemė ir dangus, ir nebeliko jiems vietos. Ir pamačiau mirusiuosius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus“. „Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą“ (Apreiškimo 20, 11–12. 15). Tik po to, kai mirusieji bus prikelti, tik tada ir ne anksčiau, jie stos prieš Visatos Teisėjo sostą ir atsiskaitys už savo gyvenimo darbus.
Kai nedorėliai ir pats šėtonas galiausiai bus sunaikinti tos paskutinio teismo ugnies, tada Dievas užtikrina, kad blogis Visatoje daugiau nebepasikartos. „Kokių priekaištų turite Viešpačiui? Jis padarys galą, ir nelaimės nebesikartos! Tarsi susipynę erškėčiai, tarsi įkaušę girtuokliai, jie deginami kaip sausi šiaudai“ (Nahumo 1, 9–10). „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65, 17).
Ne tik šios žemės suvargę žmonės, bet visa Visata laukia tos dienos, kada amžiams bus išlaisvinta iš šėtono kaltinimų Dievui. Viso to laukia ir nekaltai į blogio įtaką patekusi gyvūnija: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo“ (Romiečiams 8, 19–23).
Nors labai gaila, kad tiek daug žmonių atsisakė būti išgelbėti, – jie pasinaudojo Dievo suteikta teise rinktis, – tačiau visa Visata džiaugsis, kad amžiams užsibaigė šėtono siautėjimai ir smurtas. Pagaliau Visata laisva, pagaliau niekas nebekęs kančių ir baisių mirties išgyvenimų. Juo patikėjusiems, Dievas paruošė nuostabią ateitį – žmonija grįžta į savo namus, kuriuos Kūrėjas buvo jiems paruošęs pačioje pradžioje. Ilgą laiką buvome tremtyje – šėtono valdžioje. Užmiršome, kaip atrodė pirmieji namai, koks buvo gyvenimas be nuodėmės, be prakeikimo, be šėtono apgaulės. Kai kam buvo sunku patikėti, kad apskritai įmanomas geresnis pasaulis, kur viešpatautų teisybė ir meilė. Dievas pažadėjo – Dievas įvykdė. Štai kaip tai aprašo apaštalai: „Pagal Jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Petro 3, 13). Visa mūsų planeta ir ją gaubianti atmosfera – dangus – bus nauji.
Šitas pažadas buvo duotas dar septyni amžiai prieš Kristaus gimimą: „Štai jau kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatmins, tai nė į galvą niekam nebeateis“ (Izaijo 65, 17).
Visada malonu girdėti geras naujienas, tad paskaitykime dar kelias. Jos ne tik suteiks mums informacijos, bet ir paskatins to siekti. Apaštalas Jonas regėjime matė nuostabų vaizdą: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apreiškimo 21, 1–2).
Kaip amžina žemės sostinė ir Jėzaus rezidencija, Naujoji Jeruzalė nuleidžiama iš dangaus. Dievas visa tai padovanojo žmonėms. Jiems nereiks ilgus amžius statyti miesto, jį Dievas pastatė iš brangiausių medžiagų ir padovanoja Savo vaikams. Senojo Testamento laikų pranašas aprašo net vietą, kur bus nuleistas tas miestas: „Tuomet Viešpats ir stos į mūšį su anomis tautomis, kaip Jam įprasta kovoti mūšio dieną. Tą dieną Jo kojos stovės ant Alyvų kalno į rytus nuo Jeruzalės. Alyvų kalnas bus taip perskeltas į dvi dalis labai plačiu slėniu iš rytų į vakarus, kad viena jo dalis pasislinks šiaurės link, o kita – pietų link… Ir Viešpats, mano Dievas, ateis drauge su visais Savo šventaisiais“ (Zacharijo 14, 3–5). Daugiau susipažinę su Šventuoju Raštu pastebime, kad Jėzui gyvenant žemėje, Alyvų kalnas, esantis šalia Jeruzalės, buvo Jo pamėgta vieta, kur Jis kartais net ištisas naktis praleisdavo maldoje. Ten Jėzus buvo išduotas ir suimtas, iš ten prasidėjo Jo kelias į nakties teismus ir nuteisimą mirti. Tai vieta, kur Jėzus išgyveno paskutinę mirties agoniją, kur Jam reikėjo apsispręsti: tapti auka už pasaulio nuodėmes ar grįžti pas Tėvą, paliekant pasmerktą žmoniją. Ten Jis ištarė žodžius: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti Mano negerta, tebūnie Tavo valia!“ (Mato 26, 42) Ten Jėzui per veidą sruvo kruvini prakaito lašai. Ten Jis pasiryžo Savo nekalta mirtimi išvaduoti mane ir tave iš tų kančių ir galutinės mirties. Dabar į tą vietą nusileidžia dieviškos šlovės kupinas miestas. Dabar Jėzus sugrįžta į šią žemę nebe kentėti, būti paniekintam ir mirti. Ne. Dabar Jo veidas švyti džiaugsmu – Jis grįžta su Savo kovos trofėjumi – atpirktaisiais. Visi džiaugiasi, visi šlovina Dievą, kad pagaliau užsibaigė tas siaubas, ilgus tūkstantmečius slėgęs šią planetą. Visą tą šlovę ir džiaugsmą galės trumpam pamatyti ir prikeltieji nedorėliai, bet visa tai – ne jiems. Jie viso to sąmoningai atsisakė. Jų laukia likimas su šėtonu.
Toliau Jonas apibūdina miesto dydį ir grožį. „Miestas išdėstytas keturkampiu; jo ilgis ir plotis lygūs. Jis [angelas] išmatavo miestą mastu ir rado dvylika tūkstančių stadijų [perimetras] [Stadijas – apie 185 metrai]. Jo mūras sukrautas iš jaspio, o pats miestas iš gryno aukso, panašaus į tyrą stiklą. Miesto mūrų pamatai papuošti visokiais brangakmeniais. Pirmas pamatas yra jaspio, antras safyro, trečias chalcedono, ketvirtas smaragdo, penktas sardonikso, šeštas sardžio, septintas chrizolito, aštuntas berilio, devintas topazo, dešimtas chrizoprazo, vienuoliktas hiacinto, dvyliktas ametisto. Dvylika vartų – dvylika perlų, kiekvieni vartai iš vieno perlo. Ir miesto gatvės – grynas auksas, tarsi vaiskus stiklas“ (Apreiškimo 21, 16. 18–21). Šiandieną turėti tokius turtus nesaugu. Tačiau Dievo karalystėje niekas nekels pavojaus, todėl ir tos brangenybės teiks pasigėrėjimą naujosios žemės gyventojams.
Bet įspūdingiausias pažadas – Kristaus sosto perkėlimas iš per amžius buvusios vietos Visatos centre į mūsų planetą. „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: ’Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, o pats Dievas bus su jais’“ (Apreiškimo 21, 3). Aprašydamas Naujosios Jeruzalės grožį ir ypatybes, Jonas atkreipia dėmesį į tai, kad mieste nematė šventyklos – to įprastinio statinio, kuris buvo tiek Jeruzalėje, tiek visuose pagonių miestuose, tiek krikščionių pasaulyje. Kodėl? Jonas sako, kad Dievas klausimą išsprendė kitaip. Ir štai kodėl. Šventyklos nebuvo ir rojuje, kai dar nebuvo nuodėmės, kol nenuodėmingas žmogus galėjo laisvai tiesiogiai bendrauti su Dievu. Atsiradus nuodėmei, pirmieji mūsų tėvai suvokė, kad pastaroji nebeleidžia pasirodyti Dievo akyse. „Išgirdę Viešpatį Dievą vaikščiojantį sode pavakario vėjeliui dvelkiant, žmogus ir jo žmona pasislėpė nuo Viešpaties Dievo veido tarp sodo medžių. Bet Viešpats Dievas pašaukė žmogų ir paklausė: ‘Kur tu?‘ Jis atsiliepė: ’Išgirdau Tave vaikščiojantį sode ir nusigandau, nes buvau nuogas; todėl pasislėpiau’“ (Pradžios 3, 8–10). Tai buvo ne tik fizinis nuogumas. Tai buvo savo dvasinio „nuogumo“ suvokimas. Nuo dabar jie nebegalėjo tiesiogiai bendrauti su šventu Dievu. Artimiausioje temoje apžvelgsime tą laikiną sistemą, kurią Dievas paruošė ryšiams su puolusia žmonija palaikyti. Tai tęsėsi nuo puolimo momento iki Dievo Sandoros per Kristų prieš porą tūkstančių metų. Nuo to laiko Kristus įsteigė Bažnyčią – organizaciją, per kurią žmogus gali bendrauti su Dievu.
Tačiau naujoje žemėje, net mieste, Jonas nemato nei šventyklos, nei bažnyčios. Jis mato Kristų, prie kurio priėjimo nebeužkerta nuodėmė ir prakeikimas. Nuodėmė sunaikinta, kaltė atleista: jokių kliūčių vėl asmeniškai bendrauti su šventu Dievu. „Bet aš jame [mieste] nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas ir Avinėlis yra jo šventykla. Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jį apšviečia tviskanti Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis“. „Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21, 22–23. 4). Įdomu, kad tai primena mūsų žemės kūrimo pradžią. Pasakyta, kad, kol dar nebuvo „prisegta“ saulė ir mėnulis, „…Dievas tarė: ‘Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pradžios 1, 3–5). Ta pati Dievo šlovė apšvies ir Naująją Jeruzalę.
Dievas dar senovės laikais norėjo pagerinti žmonių gyvenimą šioje nuodėmingoje žemėje. Sąlyga buvo viena – jei iš Babilono nelaisvės grįžę izraelitai pasiryš ištikimai tarnauti Dievui, Jis pažadėjo žymiai pakeisti tuometinį gyvenimą. „Pradžiugs dykuma ir tyrlaukiai, krykštaus pražysdama dykvietė. Kaip lelija ji žydėte sužydės ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai bus suteikta Libano šlovė, Karmelio ir Šarono didingumas. Jie matys Viešpaties šlovę, mūsų Dievo didingumą“ (Izaijo 35, 1–2). „Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis, o žaltys mis dulkėmis. Nebebus užgavimo nei sunaikinimo visame Mano šventajame kalne [Dievo karalystėje]“, – sako Viešpats“ (Izaijo 65, 25).
Kuo gi užsiims atpirktieji žmonės per visus amžinybės laikus? Ar bereiks dirbti? Gal tik pramogauti? Jeigu mes grįžtame į tuos laikus ir aplinkybes, kokie buvo prieš Adomui puolant, tai galime įsivaizduoti, kad užsiėmimas turėtų būti panašus. Be jokios veiklos tikrai greitai nusibostų net ir labai geras gyvenimas. Tad prisiminkim: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pradžios 2, 15).
Kai kurie iš Izraeliui dar senovėje pažadėtų dalykų taip pat bus įgyvendinti: „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus Mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais. Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra Viešpaties palaimintųjų giminė. Atsiliepsiu pirmiau, negu jie šauksis, išklausysiu, dar jiems tebekalbant“ (Izaijo 65, 21–24). „Kaip naujieji dangūs ir naujoji žemė, kuriuos Aš kuriu, gyvuos Mano akivaizdoje, – tai Viešpaties žodis, – taip gyvuos tavo giminė ir tavo vardas“ (Izaijo 66, 22). Tokios palaimos buvo pažadėtos dar šioje žemėje. Tuos pažadus Dievas negalėjo įgyvendinti Savo tautai – Izraeliui. Jie nebuvo pasiruošę atsisakyti ankstesnio nuodėmingo gyvenimo, ir Dievas negalėjo suteikti jiems, ką buvo paruošęs. Dievas nepataikauja žmonių nedorumui. Tačiau Jo pažadai negali neišsipildyti. Dievas pažadėjo visus tuos pažadus įgyvendinti naujojoje žemėje. Tačiau, kaip jau skaitėme Apreiškimo knygoje, tie pažadai bus patobulinti. Naujojoje žemėje apskritai niekas nebemirs, niekas nebekariaus, jokio blogio nebebus.
Įdomu tai, kad net šventa diena – septintoji savaitės diena (šabas), Viešpaties sabata, – taip pat liks amžina šventa poilsio ir Dievo garbinimo diena: „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti, – sako Viešpats“ (Izaijo 66, 23). Jaunatis priklausė laikinai, šešėlinių švenčių grupei, tačiau sabata buvo įsteigta dar tada, kai nebuvo nuodėmės ir kai nebuvo šešėlinės apeiginių pamaldų sistemos. Sabatą Dievas davė žmonėms kaip palaimos dieną, bendravimo su Dievu dieną. Ji buvo švenčiama rojuje dar iki nupuolimo, ji buvo švenčiama per visus ilgus šešėlinės Dievo garbinimo sistemos amžius, ją šventė Jėzus, gyvendamas žemėje. Ji lieka amžino Dievo kūrimo atminimo paminklu, kol tik egzistuos ši žemė.
Apibendrindamas visus nuostabius, nepatirtus Dievo pažadus, apaštalas Paulius teigia: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1Korintiečiams 2, 9).
Po visų šitų apmąstymų norėtųsi priminti, kokios yra viso to gavimo sąlygos, ko neišpildę, izraelitai nesulaukė Dievo pažadų. Raštas sako: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtumėte būti išgelbėti“ (Apaštalų darbų 4, 11–12). Jėzus atsakė jaunuoliui, kuris teiravosi apie Dievo karalystės paveldėjimo sąlygas: „O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mato 19, 17). Apreiškimo knygoje Jonas rašo: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius [arba: kurie vykdo Jo įsakymus], kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą“ (Apreiškimo 22, 14). Be Jėzaus, be tikėjimo Juo viso to niekas nepasieks. Amžinasis gyvenimas yra Dievo malonės dovana. Tačiau Raštas sako, kad Jėzus nepasirengęs pataikauti mūsų nedorumui. Tik klusnumas Dievo valiai, Jo įsakymams, parodo, kaip mes pasiruošę priimti Jo amžinojo gyvenimo dovaną ir gyventi naujojoje žemėje.
