KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
SABATA
Ankstesnėje temoje apžvelgėme Dievo Įstatymą, kuris apima dešimt principų. Galėjome pastebėti, kad kai kurie iš jų lietė tik žmogaus santykius su Dievu: tai pirmieji keturi įsakymai – neturėk kitų dievų; nedaryk garbinimui jokių dirbinių; netark nepagarbiai Dievo vardo ir švęsk septintąją savaitės dieną – Viešpaties šabą [sabatą]. Kiti šeši įsakymai: pagarba tėvams; pagarba gyvybei; pagarba santuokai; pagarba svetimo turtui; žmogaus teisė girdėti tik teisingą liudijimą ir vengimas pavydo – liečia tik žmogaus santykius su kitais žmonėmis.
Jėzus, paklaustas, kurie įsakymai iš Įstatymo svarbesni už kitus, Savo atsakymu nustebino klausytojus. Jis pareiškė, kad visas dešimties Įsakymų Įstatymas yra duotas vieno Autoriaus – Dievo, ir visi jo principai vienodai reikšmingi ir šventi. Tačiau Jėzus tuos įsakymus sugrupavo į dvi grupes ir kiekvienai grupei davė antraštę. Pirmajai grupei, kuri apibrėžia žmogaus santykius su Dievu, Jėzus davė tokią antraštę: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“. Jis pasakė, kad santykiai su Dievu yra patys pirmieji, kuriant santykius su žmonėmis. Jėzus tęsė: „Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“. Toliau Jėzus mini antrąją grupę ir jai suteikia kitą antraštę: „Mylėk savo artimą kaip save patį“. Šiuos likusius šešis įsakymus, kurie nusako žmogaus santykius su žmogumi, Jėzus nukelia į antrąją grupę, bet įdomiausia, kad Jis nesako, neva jie mažiau reikšmingi. „Antrasis – panašus į jį“, – sako Jėzus. Ir toliau tęsia: „Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22, 37–40). Neturint teisingų santykių su žmonėmis, negalima teigti, kad myli Dievą ir gerbi Jį.
Jėzaus apibūdinimas Įstatymo yra toks konkretus ir užbaigtas, kad nebelieka vietos diskusijoms ar svarstymams. Eiliškumas jų yra, bet reikšmė – vienoda. Jie parodo Dievo meilę žmonėms ir žmonių meilę Dievui bei aplinkiniams. Kitoks jų sudėliojimas ar traktavimas gali tik įnešti sumaištį ir sumenkinti jų poveikį.
Dauguma įsakymų iš šio švento Dievo Įstatymo yra perkelti į įvairių valstybių konstitucijas. Dauguma krikščioniškų bažnyčių pripažįsta jų dalį ir šventai jų laikosi. Daugiausia nesutarimų kyla dėl vieno – ketvirtojo įsakymo, kuris reikalauja švęsti konkrečią, o ne pasirinktinai, savaitės dieną.
Kodėl būtent šią dieną Dievas pasirinko Jo garbinimo diena? Kuo ji išskirtinė? Kodėl tik prie jos įsakymo švęsti – vienintelio iš dešimties – Dievas pridėjo „Atmink!“? Kodėl dauguma krikščioniškų bažnyčių švenčia ne tą – septintąją savaitės dieną, kaip Dievo kūrimo darbo paminklą (lietuviškame kalendoriuje ji padaryta šeštąja) – o kitą, pirmąją savaitės dieną– Jėzaus prisikėlimo dieną? O gal nesvarbu, kurią dieną švęsti? Gal žmogus ar bažnyčia patys gali pasirinkti šventimo dieną? Šitie klausimai reikalauja išsamaus tyrinėjimo ir todėl šią ir kitą temą skirsime šiam svarbiam klausimui.
Grįžkime prie pačios pradžios, kai prasidėjo pirmųjų mūsų planetos dienų skaičiavimas. „Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena“ (Pradžios 1, 5). Po to sekė antroji, trečioji, ketvirtoji, penktoji, šeštoji diena (Pradžios 1, 8.13.19.23.31). Reikia pastebėti, kad pradžioje dienos, arba paros, buvo skaičiuojamos ne nuo nakties dvyliktos valandos, ne nuo ryto ar dar kokio laiko, o nuo vakaro, apimant rytą. Tamsioji ir šviesioji paros dalis.
Dievas baigė mūsų planetos formavimo ir ruošimo darbus. Sukurtas ir Dievo atstovas, kuris turės visa tai prižiūrėti, – žmogus. Visa tai truko šešias, būtent mūsų planetos šešias konkrečias dienas. Tai nebuvo kažkokie šeši periodai, ar šeši milijonai metų, ar dar kažkoks ilgas nežinomas laikas. Tai buvo mūsų planetos šešios paros. Tuo ir pasireiškė Dievo nuostabi kūrybinė galia, kad visus tuos darbus Jis atliko per šešias dienas.
Bet sukdamasi mūsų planeta toliau skaičiavo dienas. Išaušo septintoji diena. Kas vyko tada? „Taip buvo atbaigti dangus ir žemė bei visa jų galybė. Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną Jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“. Ir tada „Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną Jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų“ (Pradžios 2, 1–3).
Štai šventos dienos atsiradimo priežastis – Dievo kūrybos darbų paminklas, paminklas, kurį Dievas pastatė ne iš aukso, akmens ar ko kito, o iš laiko! Šitaip Dievas pats suskirstė savaitės dienas: šešios – darbo dienos; septintoji – šventa poilsio diena. Jos pavadinimas kilo taip pat iš jos paskirties – hebr. šabbat – ramybė, poilsis. Daugelyje pasaulio kalbų ji skamba kaip sabata arba panašiai. Rubšio Biblijos vertime – šabas.
Vėliau, kai ant Sinajaus kalno Dievas davė Mozei Savo ranka užrašytus įsakymus ant akmens plokščių, sabatos šventimas nurodytas ketvirtame šio kodekso įsakyme: „Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (Išėjimo 20, 8–11).
Šitame įsakyme Dievas įtraukė keletą principų. Pirmiausia, pakartojama Dievo nustatyta savaitės dienų eiga ir paskirtis. Antra, ta diena jau turi savo pavadinimą – šabas (sabata, Dievo poilsis). Trečia, nurodoma jos atsiradimo priežastis – pagal Dievo darbų ir poilsio tvarką, ir kūrimo darbų paminklas. Ketvirta, nurodoma konkreti jos šventimo tvarka. Penkta, ji paties Dievo palaiminta ir pašventinta, tad žmogui nepaliekama teisė pačiam rinktis, kurią dieną ir dėl kokios kitos priežasties jis norėtų švęsti. Ir šešta, vieninteliam šiam įsakymui Dievas užrašė „Atmink!“. Tad šiuo atveju įsidėmėtinas vienas svarbus principas: „Kadangi Tu, Viešpatie, juos palaiminai, jie bus amžinai palaiminti“ (1 Metraščių 17, 27). Dievo palaiminimo joks žmogus negali perkelti į kitą dieną. Sabata lieka Dievo kūrybinės galios ir Jo autoriteto paminklas ir simbolis.
Jėzus, gyvendamas žemėje, kartą priminė šią tiesą, nurodydamas, kad sabata Dievo skirta žmogaus palaimai. „Ir pridūrė: ‘Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats‘“ (Morkaus 2, 27–28). Pirmiausia tame matome, kad Jėzus savinasi šią dieną. Jis Save pavadina šabo Viešpačiu – įkūrėju ir savininku. Be to, Jis pasako, kad Dievas šia diena nenori apkrauti žmogų sunkumais, o per jos laikymąsi suteikti žmogui ypatingą Dievo pažinimą ir per tai rodomą pagarbą. Sakydamas „žmogui“, Jėzus pasako, kad ne kažkokiai nacijai ar tautai, o žmogui, kokios tautybės jis bebūtų.
Pasakymas, kad „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“, nėra savavališkas. Mes jau esame kalbėję apie tai, kad viskas sukurta per antrąją Dieviškosios Trejybės Esybę – Dievą Jėzų Kristų. „Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jono 1, 3). „Nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam“ (Kolosiečiams 1, 16).
Dievas žinojo, kad šėtonas stengsis ištrinti iš žmonijos atminties Dievo kūrimo veiklą ir žmonijos atsiradimo priežastį. Tam pakako ištrinti iš atminties sabatą. Nuo pat pagonybės atsiradimo pradžios stabmeldžiai pasirinko švęsti ne Dievo nurodytą ir pašventintą dieną. Jiems saulė teikė šviesą, šilumą, gerą savijautą ir visa kita. Nenuostabu, kad to paties Dievo sukurtą objektą pagonys pasirinko sau garbinimo objektu. Dar senovėje, įkurdamas Izraelio tautą, Dievas buvo griežtai uždraudęs garbinti daiktus, nes tai žemina žmogų. „Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai Viešpats kalbėjo iš ugnies prie Horebo [Sinajaus], būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme, ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi“ (Pakartoto Įstatymo 4, 15–19).
Štai kaip apie tai rašo apaštalas Paulius: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui, kuriam šlovė per amžius“ (Romiečiams 1, 25).
Krikščionybė taip pat pateko į tuos spąstus. Kristaus mokymui plintant į pagoniškus kraštus, visuomenė ir net šeimos tapo mišrios – dalis jų liko pagonimis, dalis priėmė krikščionybę. Tokioje mišrioje visuomenėje buvo nelengva išlaikyti Dievo reikalavimus. Jau antrame šimtmetyje po Kristaus krikščionybė ėmė pamažu tolti nuo to Dievo nurodymo. Jie „užmiršo“ tai, ką Dievas buvo įsakęs „Atmink!“
Plačiau apie tai, kaip pirmoji savaitės diena – saulės diena, užėmė Viešpaties sabatos vietą, kalbėsime kitoje temoje. Šioje temoje noriu dar paliesti Kristaus ir Jo sekėjų pavyzdį, kokį randame Biblijoje, o taip pat, kaip ši diena turi būti užlaikoma.
Apaštalas Jonas rašo, kad didžiausias sabatos šventimo pavyzdys yra jos Autorius – pats Jėzus Kristus: „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo“ (1 Jono 2, 6). Pažvelkime į keletą Jėzaus pavyzdžių.
„Jėzus parėjo į Nazarą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti“ (Luko 4, 16). Matome, kad Jėzus buvo įpratęs sabatos dieną praleisti Dievo Namuose, tyrinėdamas Dievo Žodį. Būdamas žmogaus kūne, Jis rodė pagarbą Jo paties įsteigtai šventai dienai.
Kitas atvejis, kai Jėzus kalbėjo apie vėlesniųjų laikų krikščionių persekiojimus. Jis ragino melstis, kad net sunkių persekiojimų laikais tikintieji galėtų sabatą turėti laisvą ir ramią dieną. „Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną“ (Mato 24, 20).
Lukas labai atsakingai aprašė Jėzaus ir Jo sekėjų veiksmus paskutiniosiomis Jėzaus tarnavimo dienomis. Kad šiuolaikiniam skaitytojui būtų paprasčiau suvokti tų dienų išsidėstymą, pažvelkime į įvykius pagal mūsiškį kalendorių. Taigi, pagal mūsų šiuolaikinį kalendorių Jėzus buvo nukryžiuotas penktadienį (Biblijoje – tai šeštoji savaitės diena). Tą pačią dieną Jis buvo palaidotas. „Taigi Juozapas nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui nuėmė kūną nuo kryžiaus, įvyniojo į drobulę ir paguldė uoloje iškaltame kapo rūsyje, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Visa tai dėjosi Pasirengimo dieną (penktadienis žydams buvo pasiruošimo sabatai diena), jau beprasidedant šabui“ (Luko 23, 52–54). Jėzus jau ilsisi kape. Netrukus nusileis saulė ir prasidės šventa sabata. Kaip sukūręs pasaulį Jėzus septintąją dieną ilsėjosi, taip ir Savo mirtimi atpirkęs pasaulį, Jėzus vėl ilsisi, nors šį kartą kape.
Kas tuo metu vyksta gyvųjų pasaulyje? „Lydinčios moterys, kurios buvo atėjusios su Jėzumi iš Galilėjos, apžiūrėjo kapą ir matė, kaip buvo paguldytas Jo kūnas kape. Sugrįžusios nuo kapo, jos paruošė kvepalų ir tepalų, o šabo dieną ilsėjosi, kaip reikalavo Įstatymas“ (Luko 23, 55–56). Tos moterys trejus su puse metų vaikščiojo drauge su Jėzumi ir matė, kaip Jėzus elgėsi su sabata. Dabar, likusios vienos, jos neketino ko nors keisti. Kadangi sabata netrukus turėjo prasidėti, moterys spėjo tik nusipirkti balzamuojančių kvapiųjų medžiagų, bet patepti Jėzaus kūno nebespėjo. Saulė jau krypo horizonto link. Joms teko palikti nepateptą Jėzaus kūną ir sabatą praleisti šventoje ramybėje.
Jėzus ramiai ilsisi kape, romėnų kariai saugo Jėzaus kapą, kad kas nepavogtų Jėzaus kūno, Jėzaus sekėjai taip pat ilsisi savo namuose.
Baigiasi sabata, aušta pirmoji savaitės diena (dabar vadinama sekmadieniu). Laikas pradėti darbus. Moterys su visais paruoštais kvepalais skuba prie kapo, pasirengusios patepti Jėzaus kūną. Tuo metu Jėzus taip pat pradeda naują savaitę – Jis keliasi iš kapo. „Pirmąją savaitės dieną, rytui auštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais [angelai]. Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: ‘Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!‘“ (Luko 24, 1–7)
Šitaip išsidėsto tos paskutiniosios Jėzaus žemiškojo tarnavimo dienos. Penktadienis (šeštoji biblinės savaitės diena – Pasirengimo diena) – Jėzus nužudomas, palaidojamas kape. Jėzaus sekėjai pasiruošia sabatos šventam poilsiui.
Šeštadienis (biblinė septintoji diena) – Jėzus ilsisi kape. Jėzaus sekėjai ilsisi pagal Įstatymą.
Sekmadienis (visose keturiose Evangelijose tai vadinama pirmąja savaitės diena) – Jėzus keliasi iš kapo. Jėzaus sekėjai pradeda naują darbo savaitę.
Net atlikęs atpirkimą, Jėzus neskubėjo tęsti darbų, bet parodė pavyzdį, jog sabata negali būti pažeista jokiais žemiškais darbais. Tačiau Jėzus niekada nepritarė tokiam sabatos šventimui, kokį buvo susikūrę žydų dvasiniai vadovai. Jų požiūris į sabatą buvo labai iškreiptas, ir Jėzui teko išlaisvinti sabatą iš žmogiškų iškraipymų. Jėzui buvo priekaištaujama dėl to, kad Jis nesilaikė kunigų įvestų reikalavimų. Jėzus labai aiškiai pareiškė: „O kodėl jūs laužote Dievo įsakymą dėl savojo papročio?.. Taip jūs niekais verčiate Dievo paliepimą dėl savojo papročio. Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‘Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų‘“ (Mato 15, 3.6–9). „Garbės iš žmonių Aš nepriimu“ (Jono 5, 41). Tai yra, žmonės gali susikurti labai gražių papročių ir tradicijų, bet, jeigu tai nėra Dievo nurodymas, Dievas tokio šlovinimo iš žmonių nepriima. Tad ir šventos dienos pakeitimas kita diena, net labai gražiu šūkiu – Jėzaus prisikėlimo garbei! – Dievui garbės neteikia. Jėzus yra pasakęs: „Jūs būsite Mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau“ (Jono 15, 14).
Jėzaus pavyzdys aiškus. Ar Jo sekėjai taip pat suprato sabatos šventimo klausimą? Apaštalas Paulius teigia: „Taigi Dievo tautos dar laukia šabo poilsis, nes, kas įžengia į atilsį, ilsisi po savo darbų, panašiai kaip Dievas ilsėjosi po Savųjų. Tad stenkimės įžengti į aną atilsį, kad niekas nebenupultų, sekdamas neklusniųjų pavyzdžiu“ (Hebrajams 4, 9–11). Sabatos nesilaikymą Paulius įvardija kaip nupuolimą.
Štai kiti tekstai, kurie parodo apaštalų poziciją. „Šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims“ (Apaštalų darbų 16, 13). Kadangi tai buvo Makedonija – pagoniška Europa, apaštalai ir ten parodo sabatos šventumo pavyzdį.
Toliau kita Graikijos vieta. „Pagal savo įprotį Paulius užėjo pas juos ir tris šabus aiškino jiems Raštus“ (Apaštalų darbų 17, 2). Korintas: „Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus“ (Apaštalų darbų 18, 4).
Kartais mėginama kokį nors Biblijos tekstą panaudoti kaip įrodymą, neva jau apaštalai šventę Kristaus prisikėlimo dieną – pirmąją savaitės dieną – dabartinį sekmadienį. Jie ima tuos tekstus, kur minima pirmoji savaitės diena, ir iš jų mėgina sukurti teoriją, kad gal būt jie jau tada šventė ją. Vardan tiesos, turime pasakyti, kad Naujajame Testamente pirmoji savaitės diena paminėta aštuonis kartus: Mato 28,1; Morkaus 16, 2.9; Luko 24, 1; Jono 20, 1.19; Apaštalų darbų 20,7; 1 Korintiečiams 16, 2. Pirmi penki kartai susiję su Jėzaus prisikėlimo faktu.
Šeštas kartas užrašytas Jono 20, 19 „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: ‚Ramybė jums!‘“ Ar čia parašyta, kad jie susirinko švęsti tos pirmosios dienos Jėzaus prisikėlimo garbei? Ne! „Dėl žydų baimės“. Nes jau praėjus kiek laiko po to įvykio, Jėzus „Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“ (Morkaus 16, 14). Koks galėjo būti prisikėlimo dienos šventimas, jeigu jie netikėjo Jėzaus prisikėlimu! Šitas tekstas nepatvirtina keliamos minties. Liko dar du tekstai.
„Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužti duonos (Viešpaties Vakarienės apeiga), Paulius ėmė juos mokyti“ (Apaštalų darbų 20, 7). Galima būtų pamanyti, kad tuo metu jau buvo švenčiama Kristaus prisikėlimo diena. Bet ar tikrai taip? Paslaptį atskleidžia tuo metu tarp Kristaus mokinių susiformavęs paprotys. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą“ (Apaštalų darbų 2, 46–47). Kadangi Viešpaties Vakarienė tikintiesiems priminė Jėzaus atliktą atpirkimą, jie kasdien tai atlikinėdavo. Jėzus nenurodė, kaip dažnai tas Viešpaties mirties paminėjimas turi būti atliekamas. Paulius citavo Jėzaus žodžius: „Kiek kartų gersite, darykite tai Mano atminimui. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (1Korintiečiams 11, 25–26). Nenuostabu, kad palydėdami apaštalą Paulių į ilgą misijos kelionę, tikintieji surengė Viešpaties Vakarienės apeigą. Ta proga Paulius pasakė ilgą pamokslą, kuris užsitęsė iki vidurnakčio. Jeigu Viešpaties Vakarienės apeigą tikintieji pradžioje atlikinėdavo kiekvieną dieną, tai turbūt niekas nemėgins teigti, jog jie visas septynias savaitės dienas šventė.
Ir dar vienas kartas, kada paminėta pirmoji savaitės diena. „Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus“ (1Korintiečiams 16, 2). Aukų rinkimas per pamaldas Dievo darbo rėmimui yra vienas iš Dievo šlovinimo tarnavimų. Tai daroma per sabatos pamaldas. Bet šitoje vietoje minimos visai kitos paskirties aukos. Pirmoje šio skyriaus eilutėje sakoma: „Dėl rinkliavos šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos Bažnyčioms“. Ir tada Paulius moko, kad ne Dievo darbui skirtos aukos, o tik skurstančių „šventųjų“ (tikinčiųjų) palaikymui neturėtų būti renkamos per sabatos pamaldas. Paulius rengėsi iš visų bendruomenių surinktas aukas pristatyti Jeruzalės skurdžiams, tad ragino neatidėlioti jų rinkimo Pauliaus atvykimo metui. Po sabatos, pirmąją savaitės dieną ir iki kitos sabatos, jie turėtų surinkti tas dovanas ir paruošti, kad Paulius galėtų jas paimti. Čia nesakoma, kad jie šventė pirmąja savaitės dieną, o atvirkščiai – pirmoji savaitės diena parodyta kaip eilinė darbo diena, kada reikia užsiimti labdara.
Istorija liudija, jog sabatos iškeitimas į prisikėlimo dieną įvyko ne Kristaus iniciatyva, ne apaštalų laikais, ir net ne artimiausiu metu. Ketvirtasis šimtmetis po Kristaus atskleidžia tą didžiąją išdavystę, bet apie tai vėliau.
Skaitant Šventąjį Raštą ir matant, kaip krikščionys švenčia savo įvestąją prisikėlimo dieną, matomas labai didelis skirtumas. Tad pažvelkime, kaip Dievas ragina mus tą Jo įvestą šventą dieną praleisti.
„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (Išėjimo 20, 8–11). Ketvirtasis įsakymas iš Dešimties įsakymų Įstatymo labai konkrečiai apibrėžia sabatos laikymosi principus.
Po keleto šimtmečių Dievas per pranašą Izaiją priminė ne tik principus, bet ir patį požiūrį į tą šventą dieną. „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir Aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“ (Izaijo 58, 13–14). Dievas nori, kad Jo žmonės sabatą patirtų tikrą sukūrimo ir atpirkimo džiaugsmą. Kad jų neslėgtų savaitės rūpesčiai ir darbai. Kad vieną dieną per savaitę Jo žmonės susirinktų Jį pašlovinti ir pabendrauti prie Jo Žodžio tyrinėjimo. Kad jie sabatą laikytų ne liūdesio, o džiaugsmo diena. Ar nenorėtume dalyvauti tame Dievo vaikų džiaugsme, žinodami, kad Dievas per Šventąją Dvasią yra su jais?
Taigi kaip turėtume tą dieną praleisti? Kas tinkama joje ir kas netinkama? Principą jau galėjome suvokti, bet kai kuriems darbams duoti konkretūs nurodymai.
Svarbiausia suvokti esmę. Dievas laukia ne mūsų ritualo. Jam reikia, kad viską darytume iš širdies. Tad mokykimės suderinti tuos du dalykus: savo nesibaigiančius darbus ir rūpesčius ir dienos šventą paskirtį.
Iš Jėzaus ir Jo sekėjų pavyzdžio jau matėme, kad ta diena ypatingai skirta Dievo pašlovinimui. Taip pat skirta dėmesio ir mūsų fiziniam poilsiui. „Darboholikams“ tai ypatingai svarbu. Tačiau mūsų gyvenimo rutinoje yra ir tokių darbų, kurių negalime atidėti kitai dienai. Patyrinėkime Raštą ir pamėginkime pritaikyti sau tuos pavyzdžius ir nurodymus.
Svarbus momentas – sabatos pradžia ir pabaiga. Ji nėra susieta su mūsiškiu laiko skaičiavimu, tad prasideda ir užsibaigia pagal biblinį laiko skaičiavimą. „…nuo vakaro ligi [kito] vakaro švęsite šį jūsų šabą“ (Kunigų 23, 32). Paprastai pasakius, penktadienį, saulei nusileidus, prasideda sabata, šeštadienį, saulei nusileidus, – užsibaigia. Visos jos valandos vienodai šventos.
Raštas sako, kad net per didžiuosius darbymečius mes turime išmokti susilaikyti nuo savo darbų. „Šešias dienas dirbsi, bet septintą dieną turi ilsėtis. Net arimo ir pjūties metu turi ilsėtis“ (Išėjimo 34, 21).
Valgio ruošimas šeimininkei būna didelis išbandymas. Ypač, jei šeimyna nemaža. Tad Dievas ragina visus didžiuosius virtuvės darbus atlikti iš vakaro, kad sabatą reiktų ko mažiau įdėti darbo. Juk šeimininkei irgi reikia pailsėti. „Jis [Mozė] tarė: ‘Štai Viešpaties įsakymas: „Rytoj – iškilminga poilsio diena, šventas Viešpaties šabas. Kiek turite kepti, kepkite, kiek turite virti, virkite, o kas lieka, atidėkite į šalį ir palaikykite rytojui‘“ (Išėjimo 16, 23). Šeimynai pravartu išmokti sabatos dieną pasimaitinti paprastu sveiku maistu ir neapkrauti šeimininkės savo užgaidomis.
Nėra nusižengimas sabatą rengti pamaldas ir dirbti dvasinį darbą. Iš tiesų tokiam darbui ji ir skirta. Jėzus pats sabatą praleisdavo Maldos Namuose arba vaikščiodavo po Palestiną skelbdamas Evangeliją. Jis išsakė ir tokį savotiškai įdomų principą: „Arba ar neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta?“ (Mato 12, 5) Visa, kas susiję su Dievo garbinimu ir Jo žinios platinimu, sabatą tinka daryti.
Dievas nereikalauja, kad tikintieji sabatą kęstų alkį. Valgyti nėra nuodėmė. Jėzus ir Jo mokiniai nuolatos keliavo ir ne visada jais pasirūpindavo aplinkiniai, tad kartais jie likdavo alkani sabatą. Toks atvejis kaip tik aprašytas Mato evangelijoje. „Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpas ir valgyti“. Žydų kunigai tai laikė darbu ir pasmerkė Jėzų bei Jo mokinius. „Tai pamatę, fariziejai Jam sakė: ‘Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama‘“ (Mato 12, 1–2). Jėzus atsižvelgė į konkrečią situaciją, ir nepaisė kunigų apribojimų.
Jeigu mes gyvename ūkiškai ir turime gyvulių, kurie negali patenkinti savo gyvybinių reikmių dėl to, kad mes juos esame pririšę, arba jiems atsitiko nelaimė, Jėzus nurodo, kad mūsų pareiga jais pasirūpinti, nors tai būtų sabata. „Viešpats jam atsakė: ‘Veidmainiai! Argi kas iš jūsų neatriša šabo dieną nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuveda pagirdyti? ‘“ (Luko 13, 15)
Jėzus taip pat mokė, kaip būtų teisinga pasielgti sabatą, pamačius žmogų nelaimėje. „Jis atsakė: ‘Kas iš jūsų, turėdamas avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną‘“ (Mato 12, 11–12).
Gyvendamas žemėje, Jėzus parodė Savo galią išlaisvinti žmones iš fizinių negalių. Tai Jis labai dažnai darydavo. Daugybė žmonių nuo Jėzaus nueidavo šlovindami Dievą už sugrąžintą sveikatą. Bet jeigu sergantis žmogus į Jėzų kreipėsi sabatą? Ar Jėzus to nepalaikys nuodėme? Juk kunigai būtent taip įvardijo Jėzaus atliekamą gydymą sabatą. Štai viena konfliktinė situacija, kurią aprašė Lukas. „Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo Jį. Štai Jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus. Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: ‘Valia per šabą gydyti ar ne?‘ Tie tylėjo. Tada Jis ėmė išgydė jį ir paleido. O jiems pasakė: ‘Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!‘ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti“ (Luko 14, 1–6).
Neretai pasitaiko, kad ir nuoširdžiai trokšdami šventai užlaikyti Dievo šventą sabatą, susiduriame su aplinkiniais, kurie to nesupranta ir mėgina mus priversti pasielgti prieš savo sąžinę. Kaip pasielgti tokiu atveju? Ar nusileisti žmonėms, ar išlaikyti nesuteptą sąžinę? Apaštalams abejonių nekildavo: „Tačiau Petras ir Jonas jiems atsakė: ‘Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo!‘“ (Apaštalų darbų 4, 19)
Ar Viešpaties palaiminta ir pašventinta septintoji savaitės diena – sabata teikia mums džiaugsmą, ar tai dar vienas suvaržymas mūsų kelyje – priklauso nuo mūsų požiūrio į šitą reikalą. Prisiminkime Dievo nurodymą: „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną – šlovinga, jei švęsi ją, neidamas savo keliais, neieškodamas, kas tau naudinga, ir neleisdamas laiko tuščioms šnekoms, tai džiaugsiesi Viešpatyje, ir Aš pakelsiu tave virš žemės aukštumų, pamaitinsiu tave tavo tėvo Jokūbo paveldu, – taip kalbėjo Viešpaties lūpos“ (Izaijo 58, 13–14).
„Be to, daviau jiems Savo šabus kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu“. „Švęskite Mano šabus, idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Ezechielio 20, 12.20).
Jeigu Viešpaties sabata mums tikrai yra džiaugsmo ir atgaivos diena, Dievas pažada mus laiminti ir pasirūpinti mūsų reikmėmis. Patirkime šią palaimą.
