KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
SEKMADIENIO – SAVAITĖS PIRMOSIOS DIENOS – ŠVENTIMAS
Kaip jau kalbėjome ankstesnėje temoje, septintąją savaitės dieną, kaip Viešpaties sabatą, Dievas įsteigė pačioje pradžioje, kaip Savo kūrybinės galios simbolį ir sukūrimo paminklą. Tokia ją Dievas laiko per visus amžius, taip ją šventė Senojo Testamento laikų tikintieji, taip ją perėmė ir Naujojo Testamento krikščionys ir net amžinybėje šventa diena Dievo žmonėms taip pat bus sabata. „‘Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti‘, – sako Viešpats“ (Izaijo 66, 22).
Tačiau lygiagrečiai su sabata dalis žemės gyventojų švenčia kitą – pirmąją savaitės dieną. Kada ir dėl kokios priežasties atsirado ši nauja šventė?
Jau gilioje senovėje, Mozės laikais, Dievas pareiškė, kad Kanaano žemėje, kurią turėjo izraelitai perimti, buvo garbinama saulė, mėnulis ir žvaigždės. „Jei pas tave, vienoje gyvenviečių, kurias tau duoda Viešpats, būtų rasta vyras ar moteris, kurie daro pikta Viešpaties, tavo Dievo, akyse ir nusižengia Jo Sandorai, eidami tarnauti kitiems dievams ir garbindami juos, ar tai būtų saulė, ar mėnulis, ar kuri nors iš dangaus galybių, – ką Aš esu uždraudęs,..“ (Pakartoto Įstatymo 17, 2–3).
Mokslininkai yra nustatę, kad saulės, mėnulio ir žvaigždžių garbinimas buvo išvystytas jau prieštvaniniu laiku. Po tvano, kai likusi žmonijos dalis ėmė kurti naują visuomenę, netrukus vėl grįžta prie šių dangaus kūnų garbinimo. Saulės kultas turėjo ypatingą reikšmę visais laikais, visoje pagonybėje. Sudievintai saulei, kuri teikia šviesą, šilumą, gyvybę, jaukumą ir saugumą, pagonys skyrė garbingiausią savaitės dieną – pirmąją. Tad ir šiandieną daugelyje pasaulio kalendorių galime pastebėti pirmąją savaitės dieną vadinamą saulės diena. Kitoms kosminėms dievybėms – mėnuliui ir žvaigždėms, buvo skirtos kitos savaitės dienos.
Bet to nepakako pagonims sureikšminti dangaus kūnų dieviškumą. Jau senovės Mesopotamijoje astrologai buvo sukūrę horoskopą. Pastaruoju negali atsižavėti net dvidešimt pirmojo amžiaus išsimokslinę krikščionys. Per pažangiausias visuomenės informavimo priemones kiekvieną rytą mulkinami ir kvailinami žmonės, primenant jiems šios dienos „pavojus“, nes taip kalba horoskopas. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, nes tai daro net tie, kurie save laiko krikščionimis. Dievas sako, kad tie dangaus kūnai sukurti ne garbinimui ar žmogaus likimui lemti. Jiems Kūrėjas suteikė kitą prasmę. „Kadangi jūs nematėte jokio pavidalo, kai Viešpats kalbėjo iš ugnies prie Horebo [Sinajaus], būkite atidūs ir nuoširdžiai saugokitės, kad nesielgtumėte nedorai, dirbdamiesi sau bet kokios išvaizdos stabą, ar į vyrą, ar į moterį panašų, ar panašų į bet kokį gyvulį žemėje, ar į bet kokį paukštį, skraidantį padangėse, ar į bet kokį gyvūną, šliaužiojantį žeme, ar į bet kokią žuvį, plaukiojančią vandenyse po žeme, ar kad kartais, pakėlęs akis į dangų ir stebėdamas saulę, mėnulį, žvaigždes bei dangaus galybę, nebūtum sugundytas juos garbinti ir jiems tarnauti. Juos Viešpats, tavo Dievas, davė visoms tautoms, esančioms visur po dangumi“ (Pakartoto Įstatymo 4, 15–19).
Tokia praktika žemina ne tik Dievą, bet ir patį žmogų, atskleidžia jo tamsuoliškumą.
Sabatos šventimo pakeitimą kita diena Dievas laiko Jo pažeminimu ir atmetimu. „…jie atmetė Mano įsakus, nesilaikė Mano įstatų ir išniekino Mano šabus, nes jų širdys sekė paskui stabus“ (Ezechielio 20, 16).
Krikščionys neturi jokio pagrindo Šventajame Rašte vietoj Viešpaties sabatos švęsti pirmąją savaitės dieną, kurią Lietuvoje, gavus nepriklausomybę ir ėmus kalbą valyti nuo svetimybių, o ypač siekiant uždengti klastą, pavadino sekmadieniu. Taip biblinė pirmoji savaitės diena Lietuvoje tapo septintąja – sekmadieniu. Bet kodėl didžioji krikščionių dauguma švenčia tą netikrąją dieną? Kas, kada ir dėl kokių priežasčių ją įvedė?
Be to, ką Jėzus kalbėjo apie netikrus pranašus ir mokytojus, vėliau tęsė apaštalai. Štai apaštalo Pauliaus perspėjimai. „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20, 29–30). „Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, veidmainingiems melo skelbėjams, kurių sąžinė paženklinta įdagu“ (1 Timotiejui 4, 1–2).
Apaštalas Petras rašo: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą. Daugelis paseks jų pasileidimu, ir dėl jų bus piktžodžiaujama tiesos keliui“ (2 Petro 2, 1–2). Apaštalai ne tik perspėja apie būsimą atpuolimą, bet ir nurodo pražūtingas pasekmes. Visa tai šiandieną matydami, tokie krikščionys ne atgailauja, o didžiuojasi tuo, ką yra padarę. Tai ir patvirtina „įdagą jų sąžinėje“.
Raštas ne tik pasako, kas įvyks, bet ir nurodo tos klastos autorių. Mes jau daug skaitėme apie tai, kad pagoniškos religijos, kokios gražios ir patrauklios bebūtų, yra tiesioginė šėtono veikla. Skaudžiau yra tai, kad ta klasta prasiskverbė į krikščionybę. Paulius sako „iš jūsų pačių tarpo“. Ir štai kaip Paulius toliau veda mus per istoriją ir atskleidžia to didžiojo melo kelią. „Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu. Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu… Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai“ (2 Tesalonikiečiams 2, 3–4.9.). Nemanau, kad jums prieš akis neiškilo įspūdinga asmenybė, kuri sėdi „Dievo šventykloje ir dedasi Dievu“. Visoje krikščionybės istorijoje tik viena sistema sukūrė tokią šventvagystę. Tik vienas žmogus tituluojamas „jo šventenybė“, „šventasis tėvas“, kai tuo tarpu Jėzus griežtai dėl to perspėjo: „Ir nė vieno savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį tėvą danguje“ (Mato 23, 9). Šventajame Rašte tik Dievas vadinamas žemės ir dangaus Kūrėju, Savininku, Tėvu. Jėzus jokiam žmogui, kokias pareigas šis beatliktų bažnyčioje, neleido vadintis tėvu. Jis pasakė: „Jūs visi esate broliai“ (Mato 23, 8). Jėzus, būdamas Dievas, nusižemino ir pasidarė mūsų broliu. „Todėl Jis [Jėzus] nesigėdija juos [tikinčiuosius] vadinti broliais“ (Hebrajams 2, 11). O laiške filipiečiams Paulius plačiai apibūdina Jėzaus nusižeminimo lygį. „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats Save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats‘“ (Filipiečiams 2, 6–11). Visus tuos titulus, kurie priklauso vieninteliam Visatoje Jėzui, išdrįso pasisavinti „šventasis tėvas“!
Dėl aiškumo pažvelkime dar į vieną senovės pranašystę, kuri atskleidžia visą tą sugedusią sistemą.
Danieliaus knygos septintą skyrių tyrinėsime netrukus, tad dabar paliesiu tik principinę pranašystės dalį. Mažasis ragas „žodžiais jis įžeis Aukščiausiąjį ir neduos ramybės Aukščiausiojo šventiesiems, užsimojęs pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Danieliaus 7, 25). Na štai, labai konkrečiai – „švenčių dienos ir Įstatymas“ – pakeisti. Kuo tas „mažasis ragas“ įžeidinės Dievą, kokiu būdu jis kenks šventiesiems ir kaip jis pasikėsins į Dievo Įstatymą – tai jau kitoje temoje.
Šėtonas nekantravo panaikinti Dievo galios ženklą – sabatą, bet savo galios pradžioje popiežija dar nebuvo spėjusi sustiprinti savo pozicijų, kad ryžtųsi tokiam įžūliam veiksmui – pakeisti Dievo Įstatymą ir šventą dieną. Krikščionybė dar nebuvo tiek nutolusi nuo Biblijos principų, kad leistų tam įvykti. Tada šėtonas „pasikinko kitą arkliuką“.
Porą šimtmečių Romos imperatoriai žiauriomis represijomis mėgino sunaikinti krikščionybę. Tačiau, kur būdavo pralietas vieno Dievo vaiko kraujas, ten stodavo dešimtys. Tad netrukus Romos imperijoje krikščionybė labai išplito. Antrojo šimtmečio pabaiga ir trečiojo šimtmečio pradžia pasižymėjo išskirtinėmis represijomis prieš krikščionis. Šėtonas Bažnyčią užgriuvo pačiais baisiausiais persekiojimais. Jėzus buvo perspėjęs to laikmečio tikinčiuosius: „Jūsų laukia dešimties dienų priespauda. Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką“ (Diena už metus – dešimt metų) (Apreiškimo 2, 10). Imperatorius Decijus 250 m. išleido įstatymą, pagal kurį krikščionys buvo kankinami ir žudomi, jų turtas išplėšiamas. Nuo 303 iki 313 metų (10 metų) imperatorius Deoklicijanas ir jo perėmėjas Galerijus vykdė pačias žiauriausias operacijas norėdamas sunaikinti krikščionybę. Tie valdovai buvo įsitikinę, kad, jei krikščionių Bažnyčia augs ir plėsis imperijoje, tai bus Romos valstybės žlugimo priežastis. Romos valdžia savo įniršį panaudojo prieš dvasininkiją, tikėdamasi, kad, jei bus sunaikinti ganytojai, tai avys pačios išsisklaidys. Daugybė krikščionių buvo suluošinti, jiems išluptos akys, sužalotos rankos ir kiti organai. Daugelis neišlaikė tų baisių kankinimų ir žuvo.
Į Romos sostą sėdęs imperatorius Konstantinas Didysis ėmėsi gudrybės. Jis sumanė klasta sugriauti krikščionybę iš vidaus. Dabar jau visi istorikai pripažįsta, kad Konstantinas tik suvaidino atsivertimą į krikščionybę. Jis norėjo įgyti krikščionių pasitikėjimą ir sužlugdyti ją jų pačių rankomis. 321 metais Konstantinas, neva siekdamas sutaikyti pagonis su krikščionimis, iš pastarųjų pareikalauja vietoj sabatos drauge su pagonimis švęsti pirmąją savaitės dieną – saulės dieną. Krikščionys negalėjo su tuo sutikti, bet jau buvo pavargę nuo nesibaigiančių persekiojimų ir žudynių. Kurį laiką imta švęsti dvi dienas – Viešpaties sabatą ir saulės dieną. Tačiau tai labai neigiamai veikė imperijos ekonomiką. Tad 364 metais Bažnyčia nusileidžia ir priima reikalavimą švęsti saulės dieną. Kad atrodytų švelniau, paryškinamas tas faktas, jog Jėzus prisikėlė iš numirusių pirmąją savaitės dieną, tad to garbei nebus blogai tą dieną imti švęsti.
Ir dar vienas imperatorių žingsnis. „Jau valdant Konstantino Didžiojo sūnums, vienas tik ką tapęs krikščionimi Firmicus Maternus karštai ragino imperatorius sunaikinti pagonių šventoves ir dievus, o jiems duotus turtus patiems pasisavinti* (*F. Maternus, De errore profanarum religionum, XXVIII, 6). Antrosios IV amžiaus pusės imperatoriai, k.a.Gracijanas, Valentinijanas ir ypač Teodosijus D., iš tikrųjų tarnavo bažnyčiai. Šis paskutinysis paskelbė 380 m. reikšmingą dekretą, kuriuo uždėjo pareigą visiems imperijos valdiniams išpažinti, kaip vienintelę teisingą, tą tikybą, ‘kurią dieviškasis Petras yra perdavęs romėnams‘ ir kurią lig šiol seka popiežius Damasas ir Aleksandrijos vyskupas Petras* (*Cod. Theod. XVI, tit.I2, ed G. Hacnel). Taip šių imperatorių globojama krikščionybė, tiksliau pasakius, katalikybė tampa oficialinė valstybės tikyba, šalia kurios pagonybė jau ne tik netoleruojama, bet dar smarkiai naikinama.“ (Ši citata imta iš J. Jakšto knygos „Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus“. 1937 m.)
Istorikas J. Jakštas nurodo net konkrečius metus, kada Romos katalikų bažnyčia tapo valstybine bažnyčia – 380 m. Apreiškimo knygoje tai pavaizduota siaubingu simboliu. „Ten aš išvydau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų“ (Apreiškimo 17, 3). Jeigu moteris šiuo atveju simbolizuoja Bažnyčią, o žvėris Romos imperiją – moters sėdėjimas ant žvėries rodo bažnyčios susijungimą su valstybe bendriems tikslas.
Tie tikslai ir priemonės aprašyti tame pačiame 17 skyriuje toliau. „Ant jos [moteriškės] kaktos buvo užrašytas vardas, slėpinys: ‘Didžioji Babelė, ištvirkėlių ir žemės šlykštybių motina‘. Mačiau tą moterį, girtą nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“ (Apreiškimo 17, 5–6). Baisesnių simbolių pavaizduoti Kristaus įkurtos Bažnyčios puolimui nesurasi. Jonas sako: „Ją matydamas, aš labai stebėjausi“. „Girta nuo šventųjų ir Jėzaus liudytojų kraujo“ – patvirtino istorija, kai popiežija pati, vėliau įkūrusi „šventąją inkviziciją“, nukankino ir nužudė dešimtis ar šimtus milijonų ištikimųjų Dievo vaikų. Jonui buvo dėl ko stebėtis.
Netruko išsipildyti apaštalų žodžiai. Pirmieji žingsniai traukiantis nuo Šventojo Rašto mokymo padrąsino popiežiją žengti kitus žingsnius. Pakeitus šventą dieną sabatą į pirmąją savaitės dieną – saulės dieną, imta keisti ir kitus įsakymus, o nepaklūstančiuosius pati popiežija ima persekioti ir žudyti.
Šiandieną krikščionybę matome visiškai nebe tokią, kokią ją paliko Jėzus, ir kokią Jis nori matyti sugrįžęs į žemę. Kad ir kaip mes būtume pamilę tą bažnyčią, kad ir kokie saitai mus sietų su ja, jeigu tai nėra Kristaus tiesa besivadovaujanti bažnyčia, ar verta rizikuoti savo amžina ateitimi „dėl kompanijos“? Ar verta niekinti Dievą žmonių sukurtų įstatymų ir tradicijų vykdymu?
Jėzus sako: „Veltui jie Mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mato 15, 9).