KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
TIKĖJIMAS
Kristaus sekėjai Šventajame Rašte vadinami įvairiausiais vardais. Pradžioje juos vadino tiesiog „mokiniais“, turint omenyje, kad tai Kristaus mokiniai, Jo sekėjai. Labai įdomi žinia užrašyta Apaštalų darbų knygoje. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius ‚krikščionimis“ (Apaštalų darbų 11, 26). Patys apaštalai įtikėjusiuosius į Kristų vadindavo „pašvęstaisiais“, „šventaisiais“, „tikinčiaisiais“, „išrinktaisiais“ ir kitaip. Šiais laikais mūsų, krikščioniškame krašte Jėzaus sekėjai dažniausia vadinami „tikinčiaisiais“, kartais „krikščionimis“. Reikalui esant, pridedamas pavadinimas bažnyčios, kuriai jie priklauso: „katalikai“, „stačiatikiai“, „liuteronai“ ir panašiai. Tačiau dažniausia jie vadinami tiesiog „tikinčiaisiais“.
Šitas bendrinis Jėzaus sekėjų pavadinimas neturėtų būti painiojamas su apskritai kažkuo tikinčiu žmogum, juk, faktiškai, kiekvienas žmogus kažkuo tiki. Mes klausomės radijo, žiūrime televizijos laidas, skaitome laikraščius ir kartais tuo tikime. Bet juk tais pranešimais tikinčių žmonių mes nevadinsime „tikinčiaisiais“? Taigi kas tie „tikintieji“? Kuo turi tikėti žmogus, kad galėtų vadintis šiuo vardu?
Daug nuomonių egzistuoja šiuo klausimu, nes apskritai pasaulyje yra daugiau nei pora milijardų žmonių, kurie vadinami tuo vardu. Ką sako Šventasis Raštas, ar bet kas, turintis kažkokių žinių ar išgyvenimų su Dievu, gali pretenduoti į šį vardą? Ši tema skirta išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra „tikintysis“, kokius reikalavimus ir sąlygas Dievas kelia tokiam žmogui.
Apaštalas Paulius suformulavo krikščioniško tikėjimo apibrėžimą: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“. „Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima“ (Hebrajams 11, 1.3). Labai konkrečiai – tikintysis krikščionis visiškai pasitiki Dievo Žodžiu ir visais jame užrašytais Dievo pasakymais, nors jų nemato ir negali patikrinti. Net tokiu šiais laikais diskutuojamu klausimu – iš kur atsirado Visata ir žmogus.
Ten pat toliau apaštalas teigia, kad tik turintis tokį tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu bei Jo Žodžiu žmogus gali palaikyti tinkamus santykius su Dievu, taigi ir pretenduoti į „tikinčiojo“ statusą. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11, 6). Būtų keista, jei pas kažką vyktume ar kažkam skambintume telefonu, netikėdami, kad toks asmuo apskritai yra. Dar labiau, kaip teigia Paulius, sunku būtų iš tokio neegzistuojančio asmens ko nors tikėtis.
Santykiuose su Dievu taip pat reikalinga neabejojant tikėti, kad Dievas yra – tai pirma. O antra – kad Jis gali man padėti. Priešingu atveju aš netrukdysiu Jam, gal net neegzistuojančiam – savo maldomis ir prašymais. „Tikintysis“ pirmiausia turi tvirtai tikėti Dievo buvimu ir Jo galia suteikti žmogui reikalingą pagalbą. Kitaip mūsų „tikėjimas“ virs tik tradicija, formalumu ar įpročiu. Reikalingas tikras, „gyvas“ tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu.
Apaštalas Paulius buvo labai aukšto išsilavinimo žmogus, bet tai netrukdė jam tikėti Dievą ir Jo Žodžiu. Be to, Paulius Dievo Žodį – Evangeliją pavadina „Dievo galybe išgelbėti“, ir būtent „tikintį ja“. „Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‘Teisusis gyvens tikėjimu‘“ (Romiečiams 1, 16–17). Čia apaštalas labai sukonkretina krikščionį tikintįjį. Jis nurodo, kad „tikintysis“ turi tikėti ne bet kuo – sapnais, horoskopais, burtais, prietarais, bet būtent „Evangelija“ – neklystančiu Dievo Žodžiu.
Toliau Paulius nubrėžia Dievo Žodžio kelią į žmogaus širdį, kol šis tampa „tikinčiuoju: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Romiečiams 10, 17). Paulius nurodo net tokio kelio priežastį: „Kaipgi jie šauksis To [Dievo], kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Romiečiams 10, 14) Kelias aiškus – pirmiausia, kad žmogus galėtų tapti krikščioniu tikinčiuoju, jis turi gauti konkrečios informacijos apie krikščionių Dievą. Nepakanka turėti abstraktų tikėjimą. Dievą reikia „pažinti“: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jono 17, 3). Todėl Paulius ir teigia, kad kaip žmogus įtikės tiek, kad galėtų „šauktis“ Dievo, jeigu jam niekas nepadėjo to Dievo pažinti? Dėl tos priežasties šiandieną pasaulyje egzistuoja tiek daug įvairiausių religijų, ir ne tik pagoniškų, kurie apskritai nepažįsta gyvojo Dievo, bet ir daugybė krikščioniškų, kurios skirtingai pažįsta Dievą. Paulius teigia, kad Dievą reikia pažinti iš Rašto, todėl Šventojo Rašto skelbimas reikalingas tą informaciją apie Dievą paskleisti visuomenėje, kad žmonės turėtų teisingą pažinimą ir galėtų palaikyti tinkamus santykius su Dievu – „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir Jo ieškantiems atsilygina“ (Hebrajams 11, 6).
Jokūbas taip pat atskleidžia tiesą, kad kartais tikintieji, neturėdami teisingo supratimo apie krikščionybę, susikuria formalią religiją. Jokūbas teigia, kad krikščionybė nėra tik teorinės žinios, bet žinių sujungimas su gyvenimo praktika. Jis tai paaiškina labai paprastu gyvenimišku pavyzdžiu. „Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: ‘Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus‘. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą. Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. Ar nori žinoti, neišmintingas žmogau, kad tikėjimas be darbų nevaisingas“. „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jokūbo 2, 17–20.26). Kartais galima matyti tokį žmogaus tikėjimą Dievu, kad jis net dreba prieš Dievą. Jokūbas sako, kad tai gerai. Bet tuoj pat jis priduria, kad vien to nepakanka. Tikėjimas turi atsiskleisti tikėjimo darbais. Jeigu mūsų tikėjimas užsibaigia bažnyčios slenksčiu po pamaldų, jeigu jo nesimato gyvenime, jeigu mūsų gyvenime neatsispindi Dievo charakteris – tokį tikėjimą Jokūbas pavadina lavonu.
Kad ryšys tarp tikėjimo ir darbų yra labai svarbus, aiškiai parodyta paskutinėje Šventojo Rašto knygoje – Apreiškime Jonui. Apibūdindamas tikinčiųjų charakteristiką, – tų, kurie gyvens paskutiniais laikais, prieš Kristaus antrąjį atėjimą, tų, kurie bus pakvieti į „Avinėlio vestuvių pokylį“ – angelas pasakė Jonui: „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14, 12) Mintis aiški: „Jėzaus tikėjimas“ nukeliamas į pabaigą. Jis parodytas kaip priežastis viso to, kas paminėta prieš tai. Jėzaus tikėjimas – tai ne tik tikėjimas, kad toks Jėzus kažkada gyveno žemėje. Jėzaus tikėjimas nėra visuomenėje ar bažnyčioje susiformavusios tradicijos, kurias paveldime iš kartos į kartą. Jėzaus tikėjimas reiškia tokį tikėjimą, kokį parodė Jėzus, kaip Jis teorines žinias sujungė su gyvenimo praktika. Paulius teigia: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Efeziečiams 4, 5).
O Jėzaus tikėjimas atvedė Jį prie Dievo įsakymų laikymosi. „Jei laikysitės Mano įsakymų, pasiliksite Mano meilėje, kaip Aš kad vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje“ (Jono 15, 10). Nereikia užmiršti, kad Raštas mus moko laikytis „Dievo įsakymų“, o ne viduramžiais sukurtų puolusios bažnyčios įsakymų rinkinio.
Ir trečia – „ištvermė šventųjų“. Kokių šventųjų? Juk šventaisiais Raštas pavadina įtikėjusius į Dievą žmones. Tačiau angelas sako, kad tiems „šventiesiems“ neužtenka tik tradiciškai tikėti ir formaliai laikytis jiems naudingų įsakymų. Reikia parodyti šventųjų ištvermę. Jeigu jūs pasiryžote tvirtai laikytis Jėzaus palikto tikėjimo, o ne tradicijų, jeigu Dievo įsakymai – visi dešimt – tapo jūsų gyvenimo praktika, jūs neišvengiamai susidūrėte su „šventųjų ištvermės“ poreikiu ir atsakymą turite patys. Ir būtent tai angelas iškėlė į pirmą vietą. Jėzaus tikėjimas, Dievo įsakymų laikymasis pareikalaus iš kiekvieno tikinčiojo šventųjų ištvermės. O tai ir bus paskutiniųjų laikų tikinčiųjų požymis.
Dabar plačiau pažvelkime, kaip pasireiškia tikėjimas. Jau matėme, kad tikėjimo išraiška – tai paklusnumas Dievui. Šitas paklusnumas atsiskleidžia daugeliu savybių. Sudarydamas Sandorą su Izraelio tauta senovėje, Dievas pareiškė, kad paklusnumas apibūdins tikinčiojo priklausymą Dievui. „O dabar, jei paklusite Mano balsui ir laikysitės Mano Sandoros, jūs būsite Mano nuosavybė, brangesnė už visas kitas tautas“ (Išėjimo 19, 5). Ne gimimas krikščionybę išpažįstančioje tautoje, ne formalus laikymasis tradicijų, ne mūsų vaizduotės sukurti geri darbai, o būtent paklusnumas Dievo reikalavimams padaro mus Dievo vaikais.
Kartą Izraelio karalius Saulius savo neteisingą supratimą apie Dievą ir santykius su Dievu mėgino užpildyti formaliu įvykdymu Jo reikalavimo ir aukų aukojimu. Dievo atsiųstas pranašas Samuelis parodė karaliaus kvailystę ir pasmerkė tokį jo požiūrį. „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruvinąją auką, ir atsidavimas – už avinų taukus. Juk nepaklusnumas – ne mažesnė nuodėmė už būrimą, o pasikliovimas savimi – tarsi stabmeldystės blogis“ (1 Samuelio 15, 22–23). Sauliaus aukojamos aukos, mėginant uždengti savo nepaklusnumą Dievo reikalavimui, buvo pasmerktos kaip stabmeldystė ir būrimas. Nereiktų kartoti tokių klaidų.
Išmintingasis Saliamonas yra pasakęs, kad Dievo įsakymų laikymasis privalomas ne tik dvasininkijai ar kažkokiems išskirtiniams žmonėms. Saliamonas sako, kad kiekvienas žmogus turi tai suvokti ir pripažinti – „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją“ (Mokytojo 12, 13). Kiekvienas žmogus, kuris tai suprato ir Dievo įsakymų laikosi ne kaip prievolės, jeigu tai jam teikia džiaugsmą ir pasigėrėjimą, niekada nesakys, kad jo tai neliečia. Juk Jėzus labai aiškiai pasakė, kad įsakymų laikymąsi skatins ne baimė, išskaičiavimai, pareigos suvokimas, paveldėtas požiūris ar dar kažkas. Jėzus mato kitą, ir labai rimtą, priežastį: „Jei Mane mylite, jūs laikysitės Mano įsakymų“ (Jono 14, 15). Dievas yra Meilė; Jo Įstatymas paremtas meilės principais, Dievo meilės skatinamas Jėzus sutiko aukotis už žmoniją. Ar kita priežastis galėtų tikintįjį skatinti laikytis Jo įsakymų? Būtų keista, nes tai atsietų nuo bendrojo meilės principo. Jėzus aiškiai pasakė, kad tik tada žmogus galės nuoširdžiai laikytis Jo įsakymų, jei jis mylės Jėzų. Tai jam bus natūralu.
Atlikęs atpirkimą ir palikdamas mokinius, Jėzus pažadėjo į Savo vietą atsiųsti Šventąją Dvasią. Netrukus po Jėzaus išvykimo, per Sekmines, tikintiesiems Dievas pasiuntė Šventąją Dvasią. Tos pačios Šventosios Dvasios įkvėptas apaštalas Petras pasakė įspūdingą pamokslą apie Jėzaus atliktą atpirkimą. Šventosios Dvasios veikiami žmonės negalėjo pasipriešinti tai žiniai. Apie trys tūkstančiai klausytojų atskubėjo pas apaštalus sunerimę dėl savo likimo. Petras jiems pasakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas…“ (Apaštalų darbų 2, 38). Klausytojai jau matė, kaip Šventoji Dvasia galingai pakeitė bailiuosius apaštalus ir padarė galingais Jėzaus liudytojais. Petras pasakė, kad jiems taip pat yra pažadėta Šventoji Dvasia. Tačiau apaštalai pabrėžė faktą, kad Dievas Šventąją Dvasią nesvaido į kairę ir dešinę. Apaštalai nurodė labai konkrečią sąlygą tai Dievo dovanai gauti. „Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė Jo klausantiems“ (Apaštalų darbų 5, 32). Tam, kad gautume tą išskirtinę Dievo dovaną – Šventąją Dvasią, Dievas nori matyti mumyse nuoširdų paklusnumą Jam. Ką mes darysime su ta Dovana, jei nesame pasiruošę paklusti Jos vedimui? Juk būtent Šventoji Dvasia turės mus vesti „į tiesos pilnatvę“ (Jono 16, 13). Turime būti tam pasiruošę.
Gimę iš nuodėmingų tėvų, kurie, savo ruožtu, gimė iš tokių pat savųjų ir taip toliau, mes visi esame neteisūs Dievo akyse. Mus nuo Dievo skiria mūsų nuodėmės. Tokie mes ir liktume, tokie ir amžiams žūtume, jeigu per Jėzų Dievas nebūtų paruošęs mums kelio atgauti prarastąjį teisumą. Jėzus Kristus yra vienintelis mūsų teisumas. Mes negalime to teisumo nusipelnyti, užsidirbti, nusipirkti ar paveldėti. Dievo pripažįstamą teisumą gali mums suteikti tik Dievas, ir tai Jis daro per Jėzų Kristų, per Jo pasiaukojančią mirtį už mūsų nuodėmes. Mes privalome patikėti šia Dievo išgelbėjimo priemone ir tada galime tikėtis, kad Jis mus paskelbs teisiais. Tačiau ir čia Dievas nori matyti mūsų bendradarbiavimą su Juo per mūsų parodomą troškimą paklusti teisumo reikalavimams. Apaštalas Paulius labai trumpais apibūdinimais parodo mūsų beviltišką praeitį, kai mes gyvenome be Dievo, ir dabartį, kai pasirinkome kelią su Dievu. Apaštalas sako, kad šitas pasikeitimas turi būti ryškus, o ne formalus perėjimas iš „vieno tikėjimo į kitą“, kaip kartais žmonės teigia. Jis tai palygina su vergove. Gyvendami be Dievo, mes buvome lyg kad „nuodėmės vergai“, tai yra, bejėgiai pasipriešinti įgimtam nuodėmingumui. Tikėjimu priėmus Kristų, mes esame raginami tapti Dievo „vergais“. „Ačiū Dievui, kad, buvę nuodėmės vergais, jūs iš širdies paklusote tam mokslo pavyzdžiui, kuriam buvote pavesti, ir, išvaduoti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais“ (Romiečiams 6, 17–18). Gera „vergauti“ tokiam šeimininkui, kurio namuose gali jaustis saugus, mylimas ir laimingas. Tik visiškai pasitikint Dievu ir visiškai atsisakius nuodėmingo gyvenimo galime būti teisūs Dievo akyse.
Taigi tikras tikėjimas nepasitenkina formaliu pareiškimu, kad „aš tikiu Dievą, ir to pakanka, kad būčiau išgelbėtas“. Tikras tikėjimas reikalauja parodyti jį paklusnumo darbais. Tai ne nusipelnymas teisumo, bet sąlyga teisumui gauti. Raštas sako, kad amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų pasiekiamas yra visiems, kurie pasiruošę paklusti Jam. „Pasidaręs tobulas, visiems, kurie Jo [Jėzaus] klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi“ (Hebrajams 5, 9).
Paulius teigia, kad Dievas ne tik sudomintas mūsų paklusnumu, bet ir pats skatina tai mumyse bei padeda įgyvendinti. „Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Filipiečiams 2, 13) Be Dievo pagalbos nė vienas žmogus nepajėgtų įgyvendinti tų aukštų Jo reikalavimų, todėl Dievas, būdamas sudomintas mūsų santykiais su Juo, visada pasiruošęs suteikti visą reikalingą pagalbą. Be Dievo pagalbos Jėzaus mirtis negalėtų pasiekti savo tikslo – mes savo pastangomis taip ir liktume vergauti nuodėmei. Jonas užrašė Šventosios Dvasios įkvėptus žodžius: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą“ (Jono 1, 12).
Apžvelgę tikėjimo pasireiškimą per paklusnumą, dabar šiek tiek pakalbėkime apie su tikėjimu susijusius sunkumus. Didelis tikinčiojo išbandymas yra tai, kad mes nematome viso to, kuo tikime. Ir vis dėlto tai neturi būti kliūtimi siekti paklusnumo ir teisumo. Paulius rašo: „Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu“ (2 Korintiečiams 5, 7). Daug paprasčiau būtų eiti tikėjimo keliu, jei matytume tai, kas priešais mus ir kas laukia ateityje. Bet tada nebereiktų tikėjimo. O visa tai daryti nematant, reikalauja neeilinio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu bei Jo Žodžiu. Kartais galima išgirsti sakant: „Va, jeigu žinočiau, kad tikrai būsiu išgelbėtas, tada visa tai daryčiau“. Šitoks pasakymas gali atrodyti logiškas, tačiau jis neteisingas, nes parodo, jog žmogus nepasirengęs atsiduoti Dievui vardan tiesos, o tik su išskaičiavimu – „jeigu“. Dievo Žodis duoda mums pakankamą pagrindą turėti viltį į išgelbėjimą. Problema yra ne ta, kad aš nežinau galutinio rezultato. Problema yra mano nepasitikėjimas Dievo paruoštu išgelbėjimo keliu.
Sunkumų ir išbandymų savo gyvenime sutinkame kiekvieną dieną. Mes su tuo apsipratę ir žinome, kaip įveikti. Kitas reikalas, kai sunkumai mus ištinka dėl mūsų tikėjimo. Tada jie pasirodo kaip nepelnyti ir kaip didelis išmėginimas. Taip įvykus, skubame apkaltinti Dievą, kodėl Jis mums tai leido. Imame galvoti, kad, galbūt, Jis mūsų nemyli, mes neverti Jo malonės, mes padarėme kažką negero, mes gimėme po tokia žvaigžde ir taip toliau. Kokia yra tikroji mūsų sunkumų dėl tikėjimo priežastis? Kartais sunku ar net neįmanoma atsekti. Tačiau kai kurių minčių Rašte galime rasti. Štai kaip Jokūbas vertina mūsų su tikėjimu susijusius sunkumus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė tesubręsta darbu, kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokojantys“ (Jokūbo 1, 2–4). Kai išgirstame Dievo Žodžio tiesą ir ją su džiaugsmu priimame, mes manome, jog mūsų tikėjimo kelias bus rožėmis nuklotas. Mūsų supratimas ir patirtis dar nesubrendę. Mes esame lyg kūdikiai. Šėtonas pasirengęs tuo pasinaudoti ir sužlugdyti tą švelnų mūsų tikėjimo daigelį. Apie tai kalbėjo ir Jėzus: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!“ (Luko 22, 31) Dievas žino, kad šėtonas nenurims siekdamas sugriauti mūsų tikėjimą. Jeigu ne Kristaus užtariamoji malda už mus, šėtonas greitai mus sunaikintų. Jo antpuoliai nuolat stiprėja. Todėl Jokūbas sako, jog mūsų tikėjimą reikia stiprinti, grūdinti, kad būtume pasiruošę sutikti ir įveikti juos. Tokia prasme mes turime džiaugtis, kad, užklupus išbandymams, mes su Dievo pagalba išėjome nugalėtojais. Tada, kai pasiekta pergalė, mes pasirengę sutikti ir sunkesnius išbandymus.
Šitoje nuožmioje kovoje su blogio jėgomis mes turime Dievo paruoštas dvasines priemones – ginklus. Tarp visų kitų „ginklų“, Pauliaus išvardytų Laiške efeziečiams, paminėtas ir tikėjimas. „Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles“ (Efeziečiams 6, 16). Apaštalas Jonas rašo: „Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį, ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!“ (1 Jono 5, 4) Petras rašo: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ (1 Petro 5, 8–9).
Matome, kad visus su tikėjimu susijusius sunkumus mums primeta ne Dievas, o šėtonas. Tai jis stengiasi atskirti mus nuo Dievo, kad suabejotume Jo meile. Tam jis naudoja įvairiausias priemones, kurios mus paliečia kaip tikėjimo išmėginimas. Tačiau Raštas labai aiškiai pasako, kad mūsų tvirtas tikėjimas lengvai įveikia visus tuos išmėginimus. Ta prasme tie išmėginimai sustiprina mūsų tikėjimą Dievu ir išugdo pasitikėjimą. Taip mes esame paruošiami gyventi su Dievu Jo paruoštoje amžinybėje.
„Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; tikėdami Jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Petro 1, 8–9). Galutinis tikėjimo tikslas – ateityje. Šiandieną mes gyvename ta viltimi ir tikėjimu įveikiame visus sutinkamus sunkumus. Parodykime tikėjimą Dievu savo paklusnumo Jo valiai gyvenimu. Laukime ir tikėkimės – Dievas nenuvils.
