KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
ATSIVERTIMAS IR KRIKŠTAS
Terminas „atsivertimas“ labai dažnai sutinkamas Šventajame Rašte. Jis turi ir sinonimų: „atsigręžimas“, „grįžimas“. Senajame Testamente Dievo tauta būdavo raginama atsigręžti nuo stabų garbinimo, nuo nedorybių darymo ir kitų blogybių, tai yra atmesti tuos netinkamus dalykus ir grįžti prie teisingo Dievo garbinimo bei tarnavimo Jam. Naujajame Testamente dažniausia sutinkama to termino forma – „atsivertimas“. Ką jis reiškia mūsų laikų žmonėms? Nuo ko mes esame raginami atsiversti? Kaip tas atsivertimas pasireiškia mūsų gyvenime, krikščioniškoje praktikoje?
Pirmas toks kvietimas atsiversti Naujajame Testamente sutinkamas Evangelijose ir susijęs su Jono Krikštytojo veikla. Jonas kaip antrąjį vardą – Krikštytojas – gavo dėl to, kad jis kvietė žmones atsiversti ir tą atsivertimą paliudyti krikštu panardinant Jordano vandenyje. Kadangi Jonas krikštijo žmones panardindamas juos į vandenį, tas naujasis vardas atspindėjo jo veiklą. Žodis „krikštas“ graikiškai yra „baptizo“ ir reiškia „panardinimas“.
Štai kaip Raštas apibūdina visą šį procesą. „Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: ‘Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė.‘ O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: ‘Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite Jam takus!‘“ (Mato 3, 1–3) Taigi žmonės turėjo pirma atsiversti, o tada krikštytis. Čia parodoma ir žodžio „atsivertimas“ reikšmė – „taisyti Viešpačiui kelią, ištiesinti Jam takus“. Ką tai reiškia?
Jėzus Kristus netrukus turėjo pradėti Savo tarnavimą. Tą faktą Jonas pavadina „dangaus karalystės prisiartinimu“, ypatingu Dievo palankumo laiku. Tačiau Dievo tauta – Izraelis – buvo labai nutolę nuo Dievo kelių ir tuos kelius reikėjo „tiesinti“, „taisyti“. Kad žmogus tai suvokė ir nusiteikė tai atlikti, jis patvirtindavo krikštu. Minios žmonių plūdo pas Joną pasiklausyti jo pamokslų ir daugybė atsivertė į Dievą.
Netrukus tą darbą perėmė pats Jėzus. „Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija‘“ (Morkaus 1, 14–15; Mato 4, 17). Daugybė žmonių jau buvo girdėję iš Jono šią žinią, tad dabar jiems buvo lengviau tai priimti iš Jėzaus.
Taigi, pirmiausia, ką Jėzus ragino daryti, tai atsiversti. Be atsivertimo joks žmogus negali tikėti Evangelijos mokymu ir pakeisti gyvenimo būdą. Nuo ko žmonės turėjo atsiversti? Be abejo, kad nuo to paties, kaip ir Senojo Testamento laikais – nuo neteisingo tarnavimo Dievui ir netinkamo gyvenimo būdo.
Lietuvoje krikščionybė gyvuoja jau šeši šimtai metų. Nejaugi po tiek laiko ir po tiek žmonių kartų mums dar reikia nuo kažko atsiversti? Nejaugi mes darome kažką ne taip, kaip moko Evangelija?
Sąžiningai kalbant, mes kiekvienas suvokiame, kad esame labai toli nuo tų šventų principų. Nors mes daug ką žinome apie Kristaus mokymą, tačiau praktiškai tai ne visada įgyvendiname. Sunkiau sąžiningai vertinti save, daug lengviau tą blogį pastebėti kituose. Nors tai neteisinga, bet kitų elgesį mes labai dažnai pasmerkiame. Aplink mus bujojantis blogis verčia suabejoti žmonių krikščioniškumu. Mes jiems tikrai palinkėtume atsiversti. Bet kai sąžiningai pažvelgiame į save, pamatome, jog ir mes ne „šventieji“, ir mums daug ką reikia keisti. Reiškia – reikia atsiversti.
Tačiau, kai sumanome tai daryti, suvokiame, kad nepavyksta. Mūsų prigimtis, įpročiai, aplinka, išskaičiavimai, pareigos visuomenėje ir daugybė kitų dalykų suveikia kaip galingi stabdžiai. Ir galiausiai mes nusprendžiame – tai ne man. Ar tikrai žmogui tai per sudėtinga? Ir taip, ir ne. Išklausę vieno Jėzaus pamokslo, net Jo artimiausi mokiniai nusistebėję paklausė: „Kas tada galės išsigelbėti?“ (Morkaus 10, 26) Jėzus pasakė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“ (Morkaus 10, 27). Jėzus pats reikalauja atsiversti ir pats pasako, kad žmonėms tai neįmanoma. Lyg ir prieštaravimas. Tačiau įsiklausykime į Jėzaus žodžius: „Dievui viskas įmanoma“. Pamąstykime. Jeigu iš prigimties mes esame „nuodėmės [šėtono] vergai“, tai juk šėtonas galingesnis už mus. Kaip tada mes patys galėtume išsivaduoti iš vergavimo jam? Jėzus aiškiai pasakė, kad žmonėms tai neįmanoma. Bet Jis nepasakė, kad žmonės paliekami šėtono savivalei. Dievas gali tai padaryti ir Jis pasirengęs tai įvykdyti. Ko reikia? Reikia tik vieno – mūsų pageidavimo. O tai ir reiškia – atsivertimo.
Žvelgiant toliau, matome Dievo veiksmus žmogaus atsivertimo kelyje. Pirmas žingsnis atsivertimo kelyje – mąstymo pasikeitimas. Dievas tam pasiuntė Jėzaus Vietininką – Šventąją Dvasią. Štai kaip Jėzus apibūdino pirmąją šio Globėjo veiklą: „Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jono 16, 8). Taigi trys klausimai, kuriuos žmonės neteisingai supranta ir dėl kurių reikia keisti savo požiūrį. Pirma – požiūris į nuodėmę. Net krikščioniškame pasaulyje šis požiūris labai įvairuoja. Kas vieniems šventa, kitiems – nereikšminga. Todėl Šventoji Dvasia pirmiausia ir siekia tą požiūrį pakeisti, padėti žmogui į nuodėmę žiūrėti taip, kaip ją mato Dievas. Kol mūsų ir Dievo požiūriai skirsis, mes neatgailausime dėl to, ką Dievas mumyse mato netinkamo. Apaštalas Paulius irgi kalba apie tai. „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12, 2). Tik pasikeitus mąstymui, žmogus gali žengti kitus į atsivertimą vedančius žingsnius.
Antras klausimas, kurį Šventoji Dvasia mumyse nori pakeisti – tai požiūris į teisumą. Teisumas, dorumas, šventumas – daugeliui visiškai nesuvokiami dalykai, kurių net nemėginama siekti. Jėzus Savo žemišku gyvenimu parodė tikro teisumo pavyzdį. Jis gyveno šventą gyvenimą nuodėmingame pasaulyje, nepadaręs nė vienos nuodėmės. Todėl Jėzus ir kvietė: „Mokykitės iš Manęs“ (Mato 11, 29). Paulius irgi ragina: „Žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj Sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Hebrajams 12, 2). Skaitydami Šventąjį Raštą, stebėdami Jėzaus gyvenimo pavyzdžius, Šventosios Dvasios vedami, mes keisimės.
Ir trečias klausimas, kurį Šventoji Dvasia turi pakeisti mūsų supratime – požiūris į Dievo teismą. Mes jau anksčiau kalbėjome apie tai, kad visi turėsime stoti prieš Dievo teismo krasę. Net mirtis tam nesukliudys – būsime prikelti tai dienai. Ir, svarbiausia, kad Dievas mus teis ne pagal mūsų pasiūlytus kriterijus, o pagal Savo šventąjį Įstatymą. Tad atsivertęs žmogus tikrai nesipriešins to Įstatymo vykdymui. Tai jam bus gyvenimo matas.
Raštas sako, kad „Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną [žmogišką mąstymą], bet pagal Dvasią [pagal tai, kaip moko Šventoji Dvasia]. Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais. Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“ (Romiečiams 8, 4–8). Žmogaus kūniška prigimtis yra nuodėminga, blogio paveikta, ir, natūraliai, priešinga Dievo požiūriui. Tokį mastymą turinčiam žmogui amžinas gyvenimas su Dievu Jo karalystėje ir šventoje aplinkoje būtų nepriimtinas. Tai neatitiktų jo siekių ir tikslų. Toks žmogus net nenorėtų gyventi tokioje aplinkoje. Nors kiekvienas krikščionis nuo vaikystės kartoja išmoktus žodžius „teateinie Tavo karalystė“, jis net nesusimąsto, ką tai reiškia. Staiga patekęs į tą „karalystę“, jis jaustųsi labai nusivylęs ir nelaimingas. Todėl Dievas žmogų kviečia susipažinti su Jo karalystės principais ir, jeigu jam tai priimtina, siekti jau čia gyventi pagal juos. Tai ir bus žmogaus atsivertimas.
„Jei gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Romiečiams 8, 13–14). Paulius teigia, kad tuos prigimtinius nedorus darbus turime „marinti“, ir tai padaryti padės Šventoji Dvasia.
Žmogišku požiūriu skaitant Šventąjį Raštą, iškyla esmės nesupratimo problema. Žmogus skaito, bet nieko tame nesuvokia. Ir čia reikalinga Šventosios Dvasios pagalba, nes Šventoji Dvasia yra tos knygos Autorė, ir tik Ji gali padėti mums jį suprasti. Po vieno Jėzaus pasakyto pamokslo daug Jo klausytojų nusiskundė taip ir nesupratę, ką Jis norėjo pasakyti. Jėzus pareiškė, kad problema yra ne Jo pasakyto pamokslo per daug sudėtingos mintys, o jų kūniškas mąstymas. Jėzus pasakė, kad tik Šventoji Dvasia gali atskleisti tas didžiąsias tiesas, kurios glūdi Jo Žodyje. „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Bet kai kurie iš jūsų netiki“ (Jono 6, 63–64). Klausytojų nepakankamas tikėjimas trukdė Šventajai Dvasiai atskleisti tas didžiąsias tiesas. Juk būtent vienas iš Šventosios Dvasios atėjimo tikslų ir yra „vesti į tiesos pilnatvę“ (Jono 16, 13). Jeigu mes tikrai norime suprasti Šventąjį Raštą ir per tai įgyti amžinąjį gyvenimą, neskaitykime Biblijos kaip eilinės knygos. Prieš skaitydami paprašykime Šventosios Dvasios pagalbos tai suprasti. Dievas tikrai padės jums.
Šitaip tyrinėjant dieviškąją Knygą, keisis mūsų mąstymas, požiūris į savo pašaukimą ir Dievo veiklą mūsų gyvenime. Tada pamažu keisis ir mūsų gyvenimas, mūsų santykiai šeimoje, visuomenėje, keisis ir mūsų kalba. Mes jau skaitėme apaštalo Pauliaus žodžius: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12, 2). Ir tai tikra tiesa, tik tada, kai pasikeis mūsų mąstymas, mes galėsime suvokti Dievo veiksmus, aplink mus vykstančius dalykus ir Dievo kelią mus išgelbėti. Neatsivertęs žmogus, kuris mąsto „kūniškai“, pagal žmogišką požiūrį, bando kritikuoti Dievo veiklą, stengiasi Dievą „mokyti“. Tad kalbėti apie Dievo įsakymų vykdymą tiesiog beprasmiška. Paulius sakė: „Kūno rūpesčiai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo Įstatymui ir net negali paklusti. Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui“ (Romiečiams 8, 4–8). Tad pirmiausia, ką žmogus turi padaryti – su Dievo pagalba atsiversti.
Kitoje vietoje Paulius išdetalizuoja atsivertimo pasekmes: „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atnaujinti savo proto dvasią, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4, 22–32). Koks būtų pasaulis, jeigu visi imtųsi gyventi pagal tuos Dievo reikalavimus! Deja, pasaulio pakeisti mes negalime. Bet galime pasikeisti patys! Ar norime to? Ar suvokiame ir siekiame tai įgyvendinti? Ar tie principai mums priimtini ir pageidaujami? Dievas kviečia mus nuspręsti pasikeisti, atgailauti ir imti gyventi naujai. Jis žada suteikti visą reikiamą pagalbą. Jūs nesate vieni. Dievas su jumis.
Kaip kalbėjome pradžioje, atsivertimą turi lydėti krikštas. Kai kuriuose krikščioniškuose kraštuose yra tokia praktika, kad gimęs kūdikis netrukus būna pakrikštijamas. Paaugus, jam tai pasakoma, ir užaugęs jis žino, kad yra pakrikštytas, taigi ir krikščionis.
Šventajame Rašte nurodytas kiek kitoks kelias į krikščioniškumą. Jono Krikštytojo praktikoje krikštas vykdavo po žmogaus atsivertimo, o ne prieš jį. Jonas nekrikštijo tik ką gimusių kūdikių. Jis net suaugusius ne visus krikštijo. Kai kurie žmonės mėgino apeiti atsivertimą ir pasikrikštyti. Krikšte jie matė didelę prasmę. Tačiau atsivertimas jiems atrodė nereikalingas. Jonas griežtai atsisakė tokius žmones krikštyti, nors šie to norėjo. „Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų [žydų dvasininkija], einančių krikštytis, Jonas juos barė: ‘Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! Ir nemėginkite ramintis: „Juk mūsų tėvas Abraomas“. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Mato 3, 7–10). Jonas tiesiai pareiškia, kad formalus ar tradicinis [mūsų tėvas Abraomas, mūsų tėvai buvo krikščionys] krikštas nesuteikia rezultato, kurio tikimasi. Krikštas turi lydėti tikrą atsivertimą, apie kurį ką tik kalbėjome, ir atsivertimą liudijantis vaisius – pasikeitusį gyvenimą. Kūdikis negali nei atsiversti, nei įtikėti, nei ką nors kito prasmingai atlikti. Tad ir krikštas, kuris atliekamas formaliai, tradiciškai, negali tenkinti žmogaus.
Sekminių dieną Petro pasakytas pamokslas paskatino žmones ieškoti Dievo. Petras labai aiškiai nurodė kelią: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas…“ (Apaštalų darbų 2, 38). Pirma – atsivertimas, tada – krikštas. Rezultatas – nuodėmių atleidimas, Šventosios Dvasios dovana ir visi Dievo pažadai. Krikštas neturi magiškos galios, kad jis suveiktų be kitų nurodytų reikalavimų. Krikštas Šventajame Rašte parodytas kaip sąmoningas žmogaus pasirinkimas, apsisprendimas ir su Dievu sudaroma Sandora. Tokio krikšto tikėtis ir išgyventi jį gali tik pakankamai brandaus amžiaus žmogus, kuris susipažino su Dievo nurodytu keliu, pasiruošė pagal tai gyventi, išgyveno atsivertimą, trokšta nuodėmių atleidimo. Petras taip pat rašo, kad krikštas yra privalomas, siekiant nuodėmių atleidimo ir amžinojo gyvenimo, tačiau krikštas nėra magiškas veiksmas, kuris pats savaime užpildo visus jam keliamus reikalavimus. „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo“ (1 Petro 3, 21). Tik gryna sąžinė, asmeniškas apsisprendimas ir pasikeitęs mąstymas bei gyvenimas rodo, kad žmogus pribrendęs šiai Sandorai su Dievu.
Labai įdomus tas faktas, kad pats Jėzus, kuris nebuvo nusidėjęs, kuris pats įsteigė krikštą, priėmęs žmogišką prigimtį, palikdamas Savo sekėjams pavyzdį, pareikalavo Jono Jį pakrikštyti. „Tuomet Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas Jį atkalbinėjo: ‘Tai aš turėčiau būti Tavo pakrikštytas, o Tu ateini pas mane!‘ Bet Jėzus jam atsakė: ‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui‘. Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga Jam atsivėrė dangus, ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo. O balsas iš dangaus prabilo: ‘Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi‘“ (Mato 3, 13–17). Pirmiausia atkreipkime dėmesį į Jėzaus pareiškimą, kad „taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui“. Tuo Jis parodė, kad krikštas privalomas visiems be išimties siekiant teisumo Dieve. Antra – Jonas Jėzų „pakrikštijo“ (graikiškai – „panardino“). Trečia – po krikšto ant Jėzaus nužengė Šventoji Dvasia, kaip pažadėta, jog per krikštą gauname Šventosios Dvasios dovaną. Be to, pats Dievas Tėvas Jėzų, ir kiekvieną kitą pasikrikštijusį, pavadina Savo mylimu vaiku. Matome, kad krikštas labai svarbus kiekvieno atsivertusio žmogaus išgyvenimas, siekiant amžinojo gyvenimo, ir atsisakydami priimti Jėzaus nurodytą krikštą, žmonės atstumia Dievo sumanymą. „Jį išgirdusi visa tauta, taip pat ir muitininkai [mokesčių rinkėjai], pripažino Dievo teisumą, krikštydamiesi Jono krikštu. Tik fariziejai ir Įstatymo mokytojai, nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs“ (Luko 7, 29–30).
Jono krikštas buvo parengiamasis Jėzaus priėmimui. Juo buvo pakrikštytas Jėzus ir daugybė atsivertusių žmonių. „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas“ (Jono 1, 6). Šis Jonas taip apibūdino savo veiklą: „Aš Jo [Jėzaus] nepažinojau, bet Tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“ (Jono 1, 33).
Po Savo atperkamosios mirties Jėzus pasiuntė Savo sekėjus tęsti Jo pradėtąjį darbą ir atsivertusius žmones Jėzus liepė krikštyti krikštu, panardinant į vandenį, bet tuo pačiu pažymint Sandoros aplinkybes. „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mato 28, 19–20). Tuo parodoma, kad Sandora per krikštą sudaroma su visa Dieviška Trejybe. Paulius paaiškina to reikšmę: „Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Efeziečiams 2, 19). Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ (1 Jono 3, 1) Būtent krikštas padaro mus Dievo vaikais, nes krikštu mes sudarome Sandorą su Dieviškąja Trejybe. Jis imasi mus globoti kaip Savo vaikus.
Raštas liudija, kad ankstyvojoje krikščionybėje buvo praktikuojama tokia krikšto forma, būdas ir sąlygos. „Petras jiems atsakė: ‘Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas“. „Kurie priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius“ (Apaštalų darbų 2, 38–39.41).
Evangelistas Morkus užrašė Jėzaus nurodytą nuoseklų žmogaus kelią į išgelbėjimą. Matysime, kad jis glaudžiai susijęs su krikštu. „Ir Jis tarė jiems: ‘Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas‘“ (Morkaus 16, 15–16). Taigi kelias toks – Evangelijos paskelbimas, tai yra žmonių apmokymas; asmeniškas įtikėjimas; krikštas, o tada – išgelbėjimas. Tuo pačiu pasakoma, kad žmogui neįtikėjus, net jei ir būtų krikštijamas, nesuteikiama išgelbėjimo viltis. Pasmerkimas tokiam asmeniui tebegalioja.
Apaštalas Paulius teigia, kad krikšto metu atliekamas įtikėjusio asmens panardinimas į vandenį simbolizuoja ankstesnio gyvenimo „numarinimą ir palaidojimą“. „Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje? Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje [gr. panardintieji], esame pakrikštyti [gr. panardinti] Jo mirtyje. Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Romiečiams 6, 2–4). Krikšto aktas, kuris apima įtikėjusiojo panardinimą į vandenį ir pakėlimą iš vandens, pavaizduoja naują atgimusio žmogaus gyvenimą su Dievu ir pagal Jo valią. „Mes žinome, jog mūsų senasis „aš“ yra nukryžiuotas kartu su Juo, kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei“ (Romiečiams 6, 6).
Pirmieji krikščionys kūdikių nekrikštijo – tai neturi jokios prasmės. Kūdikių krikštą krikščionybė įvedė vėlesniais amžiais. Kai iš pagonių nebebuvo reikalaujama atsivertimo, gyvenimo pakeitimo, kai tapimas krikščioniu liko tik formali tradicija, ir krikštas suaugusio žmogaus panardinimu prarado prasmę. Tuo pačiu, krikštijant kūdikius, nereikėjo jų mokyti, nereikėjo atsiklausti jų noro ar nenoro, nereikėjo jų asmeniško įtikėjimo. Tokiu krikštu buvo primetama krikščionybė savo nuomonės dar neturinčiam kūdikiui. Šiuo metu skirtingose krikščioniškose tradicinėse bažnyčiose skirtingai atliekamas ir kūdikių krikštas. Vieni kūdikį apšlaksto, kiti kūdikį patepa vandeniu, dar kiti kūdikį pamirko į vandenį. Tačiau Raštas nepalaiko nė vieno tokio krikšto būdo. Apaštalas Paulius rašo, kad krikšto būdas yra vienas, toks, kokį įsteigė pats Jėzus. Tuo pačiu jis teigia, kad krikšto nereikia laikas nuo laiko kartoti, jeigu jis buvo atliktas pagal visus Rašto reikalavimus. „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Efeziečiams 4, 5).
Raštas teigia, kad pakrikštytas Jėzus „tuoj išbrido iš vandens“ (Mato 3, 16). Jonas krikštijo kur „buvo daug vandens“ (Jono 3, 23). Apšlakstymui ar patepimui daug vandens nereikia. Dar vienas krikšto atvejis aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Pilypas paskelbė etiopui apie Jėzų. Šis įtikėjo, ir jam kilo klausimas: „Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Pilypas tarė: „Jei tiki iš visos širdies, tai galima“. Tas atsakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus“. Jis paliepė sustabdyti vežimą, ir jie abudu – Pilypas ir eunuchas – įbrido į vandenį. Pilypas jį pakrikštijo [gr. panardino]. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliais“ (Apaštalų darbų 8, 36–39).
Dar viena simbolinė krikšto reikšmė – dvasinis atgimimas. Kartą, naktį, pas Jėzų apsilankė senas žydų didžiūnas Nikodemas. Jis neplanavo tapti Jėzaus mokiniu. Jis norėjo tik padiskutuoti su Jėzumi jį dominančiais klausimais. Tačiau Jėzus žinojo tikrąją Nikodemo būklę, tad iš karto nurodė pastarojo poreikį: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“. Nikodemas tai priėmė tiesiogine prasme, ir tai jam pasirodė absurdiška. „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus dar kartą jam pakartojo tą tiesą, tačiau kiek plačiau atskleisdamas dvasinę atgimimo prasmę. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: ‘kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau: jums reikia atgimti iš aukštybės‘“ (Jono 3, 3–7). Gimimas iš aukštybės, iš Dvasios, iš vandens – turi gilią simbolinę ir tiesioginę reikšmę. Tai rodo, kad šis išgyvenimas ateina iš Dievo, per Šventosios Dvasios veikimą. Vanduo Rašte dažnai simbolizuoja Šventąją Dvasią, Dievo Žodį, bet tuo pačiu ir nusako tiesiogiai krikšto vandenį. Visa tai išgyvenęs žmogus Jėzaus pavadinamas atgimusiu, arba dvasiniu žmogum. Tik toks žmogus gali „regėti“, t.y. suvokti Dievo karalystę ir įeiti į ją.
Dar viena krikšto reikšmė – įsijungimas į Kristaus Bažnyčią. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną; visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Korintiečiams 12, 13). Kristaus kūnu simboliškai pavaizduojama Jo įkurtoji Bažnyčia. Jis – tos Bažnyčios Galva, Vadovas. Tuo pavaizduojamas tas glaudus ryšys, kuris sukuriamas krikštu.
Apibendrinant apie šią apeigą galima taip pasakyti. Svarbiausia – tai atsivertusio žmogaus asmeniško apsisprendimo viešas paliudijimas. Tuo pačiu tai yra Sandora su Dieviškąja Trejybe. Krikštu įsiliejame į Kristaus Bažnyčią. Krikštytis gali tik sąmoningo amžiaus asmuo, kuris suvokė krikščionybės esmę, atgailavo, pasirinko gyventi pagal Dievo įsakymus. Šios Sandoros dėka atleidžiamos atgailaujančio žmogaus nuodėmės, Šventoji Dvasia imasi globoti naujai gimusį Dievo vaiką, kaip dieviškos šeimos narį. Tada žmogus turi ramybę savo širdyje dėl savo dabarties ir amžinosios ateities.
Jeigu jums tai aktualu, jei pavargote kovoti su savimi ir aplinka, jeigu norite gyvenimą pradėti iš naujo, reikia tiek nedaug – Dievo Žodis kviečia: „Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis Jo vardo!“ (Apaštalų darbų 22, 16)
