„Kad galėtumėte suvokti … koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą.“ (Efeziečiams 3, 18–19)
Gauti Šventosios Dvasios dovaną, atsiduoti Dievo valiai ir augti tikėjimu
Kaip pažinti Dievo meilės pilnybę? Paskaitykime, ką apie tai kalba apaštalas Paulius Laiške efeziečiams (3, 14–21):
- Pirma, mes turime gauti Šventosios Dvasios dovaną. „Kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės Jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų.“ (eil. 16)
- Antra, savo gyvenime mes turime visiškai atsiduoti Kristui ir palaikyti su Juo artimą, nuolatinį bendravimą, kad Jis galėtų „per tikėjimą gyventi mūsų širdyse.“ (eil. 17)
- Trečia, galiausiai mūsų tikėjimas augs ir taps brandus per Kristų ir mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią. Mes būsime „įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje.“ (eil. 18)
- O visa tai vainikuos pažinimas – mes pažinsime Dievo meilės pilnatvę. Dievas duos mums jėgų „suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę.“ (eil.18–19)
Dievo meilė ištveria visus išbandymus
Apžvelkime palyginimą apie sūnų palaidūną, pateiktą Luko 15, 11–32. Kartą jaunesnysis sūnus atėjo pas tėvą (kuris simbolizuoja Dievą) ir pareiškė, kad nori palikti namus ir gyventi savarankiškai. Matyt, jo netenkino tėvo namuose įvestos taisyklės (Dievo įsakymai). Jis pareikalavo duoti jam dalį nuosavybės, į kurią tuo metu dar neturėjo teisių. Tėvas padalijo turtą, suteikdamas sūnui visišką veikimo laisvę, nes mylėjo jį ir gerbė jo pasirinkimą (taip ir Dievas elgiasi su mumis).
Netrukus sūnus iškeliavo į tolimą šalį ir ten iššvaistė savo turtą palaidai gyvendamas. Tirpstant pinigams, „draugų“ ratas siaurėjo, ir galiausiai jis liko vienas.
Negana to, šalyje, kur jis gyveno, kilo baisus badas. Žūtbūt stengdamasis išgyventi, jis ėmė ieškotis darbo, tačiau viskas, ką jam pasiūlė, – tai ganyti kiaules. Jis kentė alkį, bet jam neleido maitintis net kiaulių jovalu.
Kaip dažnai atsitinka užklupus skurdui ir išbandymams, sūnus susimąstė apie gyvenimą. Jis galvojo apie tai, kad visi jo tėvo samdiniai apsčiai turi duonos, tuo tarpu jam tenka badauti. Todėl jis apsisprendė grįžti pas tėvą ir pasakyti: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!“ (eil. 18–19)
Sūnus iškeliavo į savo namus sujauktais jausmais, bet tėvas jau laukė jo. Pilnas atjautos tėvas išbėgo sūnaus pasitikti, susigraudino, puolė jam ant kaklo ir pabučiavo, nors sūnus greičiausia buvo purvinas ir dvokiantis. Dar nebaigus sūnui savo kalbos, tėvas liepė tarnams atnešti geriausius drabužius ir aprėdyti grįžusį sūnų bei iškelti puotą. Jis, be abejo, mylėjo savo sūnų kaip ir anksčiau. Šitame palyginime girdimas visas išganymo planas: nusidėjėlio atgaila ir išpažintis, Tėvo nekantraujantis laukimas ir džiaugsmingas priėmimas sugrįžusiojo į namus. Dievas mus myli pasiaukojančia meile. Tačiau mes turime ateiti pas Jį, kaip tai padarė sūnus palaidūnas, grįžęs pas savo tėvą. Dievo meilė ištveria visus išbandymus. Jis nedels svetingai priimti ir mus.
Tik sūnui grįžus tėvas galėjo išlieti jam visą savo meilę. Tai buvo galima tik tada, kada sūnus buvo pasirengęs priimti visa, ką tėvas norėjo jam pasiūlyti. Pagaliau niekas nekliudė jų artimiems giminystės santykiams, todėl sūnus galėjo patirti tobulą tėvo gerumą, kuris niekada nenustojo jo laukti.
Dabar grįžkime prie klausimo, kaip pažinti Dievo meilės pilnybę? Tai įmanoma, jei kiekvieną dieną visiškai paklūstame Kristui per Šventąją Dvasią. Ir kai Dievo meilė pripildys mūsų gyvenimą, mes tapsime Jo meilės laidininkais kitiems žmonėms. Juo daugiau atiduosime, tuo daugiau gausime. Elena Vait pastebi: „Jums reikia kasdienio meilės krikšto, meilės, kuri kadaise vienijo apaštalus vieningoje visumoje.“ („Liudijimai Bažnyčiai‚, t. 8, p. 191)
O kodėl taip svarbu suprasti Dievo meilės pobūdį? „Paulius suprato, jog tam, kad žmogus pamiltų Kristų ar tikėjimo akimis pažvelgtų į kryžių, jis pirmiau turi suprasti Kristaus charakterį. Čia turi prasidėti tas gilinimasis, kuris taps atpirktųjų mokslu ir giesme per visą amžinybę.“ (Elena Vait. „Apaštalų darbai“‚ p. 203) Kaip džiugu suvokti neprilygstamą, daugialypę Gelbėtojo meilę! Ar jūs nenuspręsite jau šiandien nukreipti akis į Jėzų?
Malda Dievo Žodžiu
Kuris įsakymas didžiausias?
„Jėzus jam atsakė: ‚Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu… Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.‘“(Mato 22, 37. 39)
Ačiū, Tėve, kad myli mane. Padėk, kad aš mylėčiau Tave visa širdimi, visa siela ir visu protu. Ačiū, kad Tu jau atsakai į šitą maldą pagal savo valią. Aš noriu mylėti savo artimuosius, padėk man! Padaryk mane savo meilės laidininku!
