KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
DIEVAS
Kas yra Dievas? Iš kur Jis atsirado? Kaip Jis atrodo? Ar apskritai Jis egzistuoja? Ir taip toliau…
Šitie klausimai paliečia kiekvieną žmogų. Ką mes žinome apie Dievą iš prigimties? Ką mokslas gali pasakyti apie Dievą? Nieko! Bet kad yra kažkas aukštesnio, kas tvarko Visatą, tai suvokia daugelis. Kur gauti žinių apie Dievą? O gal mums ir nereikia nieko apie Jį žinoti? Bet jei Dievas veikia mūsų gyvenimą, o mes Jo nepažįstame, kaip galėtume užmegzti ir palaikyti tinkamus santykius su Juo?
Neturėdami konkrečių žinių apie Dievą ir tik nujausdami Jo egzistavimą ir dalyvavimą žmonių gyvenime, žmonės ėmė kurti patys Dievo įvaizdį. Patirdami tiek daug blogio, žmonės ir dievus sukūrė žiaurius, rūsčius, reiklius ir labai jau panašius į žmones, tik, deja, į blogiausius žmones…
Neveltui senovėje Dovydas pasakė: „Panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki“ (Psalmių 115, 8). Žmonių sukurtos religijos siekia dviejų tikslų: numalšinti savo dievų rūstybę ir bent kiek sušvelninti sunkią žmogaus dalią. Tai mes galime pastebėti daugelyje pasaulio religijų. Net krikščionybė laikui bėgant perėmė tuos principus ir savąjį Dievą ėmė vaizduoti kaip rūstų baudėją, kuris tik ir laukia progos pakankinti žmogų. O kai po mirties tas nelaimėlis bus visiškai atiduotas į tokio Dievo rankas, tai jis visą amžinybę kentės pragaro kančiose. Nenuostabu, kad daugybė žmonių atsisakė bendrauti su tokiu Dievu. Jie mieliau pasirenka rytietišką filosofiją, kuri nieko neįpareigoja ir niekuo negrasina. Taip ramiau.
Kaip yra iš tikrųjų? Ar krikščionybė išpažįsta tokį Dievą? Ką Dievas pats pasako apie Save? Juk Biblija – tai vienintelis tikras šaltinis, kuris apibūdina Dievą – Kūrėją ir Valdovą. Kaip jau kalbėjome praeitoje temoje, Biblija yra paties Dievo, Jo Šventosios Dvasios įkvėpta knyga. Tai Jis pats siuntė Savo pasirinktiems asmenims žinią, o šie tik ją surašė.
Taigi Šventajame Rašte, Biblijoje, mes galime rasti ne visą norimą informaciją apie Dievą. Čia mes tartum kelyje susitinkame su Dievu ir imame Jį suvokti . Nedaug rasime konkrečių Dievo apibūdinimų. Dažniausiai mes tiesiog pamatome Jo veikimą.
Tad pažvelkime į Jo Žodį ir pamąstykime apie tai, ką ten rasime.
I. Dievas – bendrąja prasme
Kalbant apie Dievą, Biblijoje randame keistoką matematiką. Dievas lyg ir vienas, lyg ir ne vienas. Gal net trys? Kiek gi iš tikrųjų jų yra?
„Skaičiuojant“ Dievą, dažnai pasinaudojama Pakartoto Įstatymo knygos šešto skyriaus ketvirta eilute: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats“. Kiti vertėjai šį tekstą išvertė taip: „Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!“ Šios minties laikosi dauguma krikščionių ir Biblijos vertėjų. Tačiau yra ir kitaip verčiančių. Jie labiau pabrėžia ne skaičių, o Dievo ypatybę. Pasak jų, Dievas yra vieningas. Apaštalas Paulius Pirmame laiške Timotiejui (1, 17; 6, 15–16) Dievą apibūdina kaip vienintelį, vienatinį.
Tačiau iš daugybės kitų tekstų susidaro vaizdas, kad Dievybė susideda ne iš vieno asmens. Mes netrukus pažvelgsime į tuos įdomius tekstus, kurie leis mums susidaryti kiek platesnį vaizdą apie Dievą. Jų dėka pastebime Dievą, kuris yra trijuose atskiruose, savarankiškuose asmenyse. Vėlesniais laikais buvo net sukurtas terminas – Trejybė. Jie visi trys sudaro vieną Dievą. Kodėl tokia keista matematika? Jėzus, antroji Dievybės asmenybė, atskleidžia, kad tarp šitų trijų atskirų, savarankiškų dieviškų asmenybių yra visiška vienybė, arba sutarimas. Nors Jie turi teisę veikti atskirai, Jie viską sprendžia ir daro kartu, sutartinai, bendrai. Jėzus Savo paskutinėje maldoje meldėsi Savo Tėvui, tai yra pirmajai Dievybės asmenybei: „…kad jie [tikintieji] būtų viena, kaip Mes esame viena“ (Jono 17, 22). Jėzus juk nemanė, kad Jį paseks tik vienas žmogus. Jis kalbėjo apie krikščionių vienybę, tokią vienybę, kokia egzistuoja tarp visų trijų dieviškų asmenų. Jis sako „Mes“, o tai jau ne vienas asmuo.
Kiek gi? Pavesdamas Savo sekėjams tęsti Evangelijos skelbimo darbą, Jėzus įpareigojo ne tik dalytis žinia, bet ir krikštu užtvirtinti įtikėjusių žmonių apsisprendimą tapti Jėzaus sekėjais. Šiuo atveju Jėzus liepė krikštyti žmones „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mato 28, 19). Taigi štai visi trys. Įtikėjęs žmogus krikštu sudaro Sandorą ne su žmonėmis, angelais ar dar kažkuo. Jis šią Sandorą sudaro su pačiu Dievu, su visa Jų šventa Kolegija. Štai čia ir parodomas tikrasis Jų skaičius. Nei daugiau, nei mažiau. Trys. Pirmas, o tai Jėzus ne kartą pabrėžė, yra Dievas Tėvas. Jėzus Save pavadina Sūnumi ir pastato į antrą vietą, o Šventoji Dvasia užbaigia šį derinį. Jie visi vieningi, sutariantys ir sudaro vieną Dievą.
Dabar galime pažvelgti ir galbūt jau lengviau suvokti Jų bendrą veiklą visuose Jų sumanymuose. Imkime pačią pradžią. Taigi Pradžios knygos pirmose eilutėse randame tvirtinimą, kad visko pradžia yra Dievas. (Turbūt dar nespėjome užmiršti, kad Dievas yra trys asmenys.) „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo (kiti vertėjai verčia „Dievo Dvasia“) dvelkė viršum vandenų“ (kiti vertėjai – „gaubė žemę“). „Tuomet Dievas tarė (kam?): ’Padarykime žmogų pagal Mūsų paveikslą ir panašumą‘“ (Pradžios 1, 1–2. 26; kursyvas – šios knygos autoriaus). Aiškiai matome, kad Dievas, be abejo, Dievas Tėvas, kalbasi, tariasi su kažkuo, siūlydamas sukurti būtybę, kuri būtų panaši į Juos. Kai įvyko didžioji tragedija, kai šėtonui pavyko apgauti Adomą ir Ievą, kai žmonija pažino „gera ir pikta“, kai tas pažinimas atnešė kančias, ligas, nelaimes, neteisybę ir mirtį, Dievas ištarė tokius žodžius: „Žmogus tapo kaip vienas iš Mūsų, žinantis gera ir pikta“ (Pradžios 3, 22; kursyvas – šios knygos autoriaus). Vėl daugiskaita.
Dieviškos Trejybės bendravimas atsiskleidžia ne tik pasaulio sukūrime. Tai matoma ir puolusios žmonijos atpirkime. Apaštalas Petras pareiškia: „Išankstiniu Dievo Tėvo numatymu, Dvasios pašventinimu, kad būtų klusnūs ir pašlakstyti Jėzaus Kristaus krauju“ (1 Petro 1, 2).
Tą patį pastebime ir tolimesniame Jėzaus įsteigtos Bažnyčios gyvenime. Visi trys vieningai domisi atpirktųjų išgyvenimais. „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Korintiečiams 13, 13)
Kad užtvirtintume mūsų supratimą apie Dievo, Dieviškos Trejybės, bendrystę, pažvelkime dar į kelis Biblijos tekstus. Kai Pilypas paprašė Jėzų parodyti Tėvą, Jėzus taip paaiškino esmę: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14, 9) Taip pat ir jau skaitytas tekstas iš Jono evangelijos 17, 22: „…kad jie [tikintieji] būtų viena, kaip Mes esame viena“.
Dabar jau metas pasidomėti, koks yra Dievas. Žinoma, ne Jo pavidalą, Jis pats pasakė, kad žmogų sukuria pagal Savo panašumą. Mums įdomu žinoti, koks yra Jo charakteris. Ir čia vėl matau reikalą priminti, kad kalbama ne apie kurį vieną iš Jų, o apie Dievą – visą Jų Kolegiją. Vadinamasis mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas šitaip apibūdina Dievą: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4, 8.16). Tai lakoniškas, bet viską pasakantis žodis. Ne taip, kaip savo dievus vaizduoja tautos, net ne taip, kaip viduramžiais Dievą vaizdavo tradicinė krikščionybė, o taip, kaip Jį suvokė Jėzaus sekėjas Jonas. O prieš daugelį šimtmečių Dievas Save apibūdino Mozei, kurį Jis paskyrė būti Izraelio tautos vadu: „Viešpats, Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę“ (Išėjimo 34, 6–7).
Štai dar kai kurios Dievo savybės. Jas iškelia apaštalas Paulius: nemirtingas, neregimas (žr. 1Timotiejui 1, 17). Ten pat Paulius pareiškia, kad pažindamas tokį Dievą, kuris jį sukūrė, atpirko iš nuodėmės, rūpinasi juo ir globoja, be to, žada amžiną gyvenimą atnaujintame pasaulyje, žmogus privalo tinkamai gerbti ir Jam paklusti, nes tik Kūrėjas žino, kas žmogui geriausia. Šitie žmogaus santykiai su Dievu vadinami garbinimu, arba šlovinimu. Bet apie tai kitose temose. Trumpai tik tiek paminėsiu, kad žmogus negali pats pasirinkti Dievo garbinimo būdo ir metodų. Žmogus negali pats pasirinkti net tarpininko. Apaštalas Paulius sako, kad Dievas garbinamas gali būti tik per Jėzų: „Dievas Jį išaukštino ir padovanojo Jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“ (Filipiečiams 2, 9–11)
II. Dievas Tėvas
Turbūt įdomu žinoti, kokį vaidmenį kuris iš Jų trijų atlieka? Ką veikia Dievas Tėvas, Dievo Sūnus Jėzus Kristus ir Dievo Šventoji Dvasia? Ar apskritai įmanoma tą skirtumą pamatyti, jei Jie veikia išvien? Tikrai, dažniausiai nepavyksta atskirti, kuris iš Jų daro tai ar tai. Pirmosios Biblijos dalies, Senojo Testamento, skaitytojai visoje senovės istorijoje įsivaizduoja veikiant Dievą Tėvą. Tuo jie net nesuabejoja. Tad neretai pareiškia, kad Senojo Testamento Dievas labai griežtas ir rūstus, o Naujojo Testamento – geras. Toks požiūris parodo, kad tokį žmogų galima pavadinti Biblijos skaitytoju, bet ne tyrinėtoju. Apaštalas Paulius kategoriškai paneigia tokį supratimą: „Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyse ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus“ (1 Korintiečiams 10, 1–4). Laiške kolosiečiams Paulius pareiškia, kad viskas, kas tik buvo Dievo daroma, buvo daroma per Jėzų: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per Jį ir Jam, Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi. Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kolosiečiams 1, 15–18). Kitas Jėzaus sekėjas, Jonas, rašydamas evangeliją apie Jėzaus veiklą, kalba labai panašiai: „Pradžioje buvo Žodis [Čia Jonas, apibūdindamas Jėzaus asmenybę prieš įsikūnijimą, pavartoja graikišką žodį „Logos“ – Žodis.] Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“ (Jono 1, 1–4). Iš viso to galime susidaryti vaizdą, kad Dievas Tėvas Savo sumanymus įgyvendina per Jėzų. Būtent Jėzus yra Tas, kuris nuo pat pradžios veikia sukurdamas Visatą ir ją palaikydamas, lygiai kaip Senojo Testamento laikais veikė Izraelio tautoje, kaip Jis veikė gelbėdamas žmogų tada, kai buvo priėmęs žmogaus kūną, ir kaip Jis veikia šiuo metu ir veiks amžinai. Taigi, tiek Senojo Testamento laikais, tiek Naujojo Testamento laikais, net iki mūsų dienų, mes bendraujame su tuo pačiu Dievu – Dievo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Jis – mūsų Kūrėjas ir Atpirkėjas.
Tad kokį vaidmenį atlieka Dievas Tėvas? Iš jau skaitytų tekstų matome, kad projektas, arba sumanymas kyla iš Tėvo. Jėzus taip pat ne kartą pabrėžė, kad Jis atėjo vykdyti ne Savo, o Tėvo valios: „Tie darbai, kuriuos Man skyrė nuveikti Tėvas, patys darbai, kuriuos Aš darau, liudija apie Mane, kad Mane yra siuntęs Tėvas“ (Jono 5, 36). Apaštalas Jonas taip pat pareiškia, kad „Dievo [šiuo atveju Dievo Tėvo] niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį atskleidė“ (Jono 1, 18). Taigi nuodėmingas žmogus negali tikėtis pamatyti Dievą Tėvą ir likti gyvas. Jėzus ir nusiėmė Savo dieviškumą, prisiėmė žmogaus kūną, kad galėtų bendraudamas su mumis parodyti, koks apskritai yra Dievas. Todėl ir Pilypui Jis pareiškė: „Kas yra matęs Mane, yra matęs Tėvą“ (Jono 14, 9). Tuo pačiu Jėzus pasakė, kad tarp Jo ir Tėvo nėra jokio skirtumo. Bet tai nereiškia, kad Jie yra vienas asmuo.
Taip pat ir nakties pokalbyje su Nikodemu Jėzus pasakė, kad žmogaus išgelbėjimas iš nuodėmės ir pražūties buvo Tėvo sumanymas, kurį Jis įgyvendino per Jėzų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16).
Atėjęs atpirkti žmonijos, Jėzus tuo pačiu parodė, koks iš tikrųjų yra Dievas: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos Man davei iš pasaulio“ (Jono 17, 6). Turėdami iškreiptą Dievo pažinimą, žmonės negalės sukurti tinkamų santykių su Juo. Tačiau po Savo bendravimo su žmonėmis metų Jėzus galėjo būti tikras ir ramus, kad „dabar jie suprato, jog visa, ką Man esi davęs, iš Tavęs kyla“ (Jono 17, 7). Dėka Biblijos, dėka Jėzaus žemiško gyvenimo pavyzdžių šiandieną mes galime pasitikėti mūsų Dievu, žinodami, kad Jis myli mus, kad mes Jam rūpime, kad Jis nėra abejingas mūsų skausmams ir nelaimėms. Mes galime Juo pasitikėti net tada, kai mus paliečia visos negandos, kurių priežasties mes šiandieną dar negalime paaiškinti ir suprasti. Tačiau dėl to nebekaltiname Dievo, nes Jį pažįstame, žinome, kad ne visada tai mums siunčia Jis.
III. Dievas Sūnus – Jėzus Kristus
Žengus šį mažą žingsnelį Dievo pažinimo link, mums lengviau suvokti Dievo Sūnaus vaidmenį. Jau skaitėme, kaip Jonas pristato Jėzų: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“ (Jono 1, 1–4). Vardas „Žodis“ (Logos) buvo Jėzaus vardas nuo amžinybės laikų iki žmogaus kūno priėmimo. Vėliau, rašydamas padrąsinimo laišką tikintiesiems, Jonas Jėzų pavadina „Tikruoju Dievu“: „Dar mes žinome, kad Dievo Sūnus yra atėjęs ir suteikęs mums nuovokos, kad pažintume Tikrąjį. Ir mes esame Tikrajame – Jo Sūnuje Jėzuje Kristuje. Šitas yra tikrasis Dievas ir amžinasis gyvenimas“ (1 Jono 5, 20). Galima nujausti, kad Jono laikais buvo krikščionių, kurie abejojo Jėzaus dieviškumu. Po tokio pareiškimo abejonėms vietos nebelieka.
Tačiau Jėzaus titulai nesibaigia Jo dieviškumu. Jau skaitėme, kad Jis pristatomas kaip viso Kūrėjas: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė“ (Jono 1, 1–4).
Toliau randame, kad po įsikūnijimo Jis gauna ir kitus vardus, arba titulus. „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jono 1, 14). Angelo Gabrieliaus nurodymu Juozapas Jam suteikė Jėzaus vardą, kas reiškia Gelbėtojas, Atpirkėjas: „Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės Savo tautą iš nuodėmių“ (Mato 1, 22). Ten pat angelas primena senovinę pranašystę – Dievo pažadą: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir Jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: ‘Dievas su mumis‘“ (23 eilutė). Septynis šimtus metų prieš tam įvykstant Dievas buvo pranešęs Izraeliui, jog Jis nori būti su žmonėmis visuose jų išgyvenimuose – Dievas su mumis, o ne prieš mus. Tai turėtų įkvėpti mums pasitikėjimą Dievu net tada, kada ne viską galime suvokti ir paaiškinti. Toje senojoje pranašystėje vardais buvo nusakoma Jėzaus veikla Jo įsikūnijimo plane: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ’Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis‘. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius“ (Izaijo 9, 5–6).
Jėzus į šį pasaulį atėjo ne pasižiūrėti, kaip mes kenčiame. Jis atėjo amžiams išspręsti blogio problemą ir įgyvendinti Savo teisumą. Tėvo sumanymu, Jėzus tapo vienintele mūsų išgelbėjimo ir vilties priežastimi.
Patekę blogio jėgų įtakon, žmonės ieško būdų, kaip ištrūkti. Nepažindami Dievo planų, išdėstytų Šventajame Rašte, žmonės susikūrė savo kelius ir būdus. Net krikščionybėje žmonės nepasitenkina ar nepasitiki Jėzaus atpirkimu, tad susikuria kitų atpirkėjų ir užtarėjų sąrašą. Ne taip kalba Biblija. Joje labai aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kas yra mūsų Atpirkėjas ir Užtarėjas. Pažvelkime į keletą tekstų. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3, 16). „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apaštalų darbų 4, 12). Taigi vėl Jėzus, ir tik Jis vienintelis.
Apaštalas Paulius teigia, kad Jėzus yra krikščionių Bažnyčios įkūrėjas ir Vadovas – Galva: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, tai yra Jėzus Kristus“ (1 Korintiečiams 3, 11). „Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais Tame, kuris yra galva, – Kristuje“ (Efeziečiams 4, 15). „Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“ (Kolosiečiams 1, 18).
Ir dar. Laiške hebrajams Paulius teigia: „Todėl Jis [Dievas] per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį [Jėzų] eina prie Dievo. Jis [Jėzus] amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Hebrajams 7, 25).
Dar atkreipkime dėmesį į tai, kad ir šiuo metu, tai yra po to, kai Jėzus mirdamas ant kryžiaus atliko žmonijos išgelbėjimą, Jis ir dabar tarpininkauja už Savo sekėjus, arba užtaria juos. Apaštalas Paulius teigia, kad Jis vienintelis yra tikinčiųjų Užtarėjas. „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė Save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“ (1Timotiejui 2, 5–6).
Net klausimas, kas paveldės amžinąjį gyvenimą, o kas bus atmestas, paliktas spręsti Jėzui. Tik Tas, kuris mus sukūrė, kuris mus atpirko, gali nuspręsti, kam Jis patikės amžinybę kaip patikimiems asmenims. „Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui“ (Jono 5, 22). Tik Jėzaus paskutinis teismas patvirtins teisiesiems amžiną paveldą, o nedorėliams – sunaikinimą.
IV. Dievas Šventoji Dvasia
Apie trečiąją Dievo Asmenybę – Dievą Šventąją Dvasią – Jėzus yra suteikęs nemažai žinių. Norint pažinti visą Dievybę, įdomu susipažinti ir su Šia, kiek paslaptinga, Asmenybe.
Pirmiausia Raštas byloja, kad Ji yra viena ir Dieviškosios Trejybės, vadinasi, Ji yra Dievas. „Dievas yra dvasia, ir Jo garbintojai turi šlovinti Jį dvasia ir tiesa“ (Jono 4, 24). Taip pat, kalbėdamas apie Dievo rūpinimąsi Bažnyčia, apaštalas Paulius Šventąją Dvasią pamini tarp kitų Trejybės asmenų: „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Korintiečiams 13, 13)
Šventoji Dvasia paminėta ir kalbant apie laiką, kai Dievas kūrė pasaulį: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo (kiti vertėjai verčia „Dievo Dvasia“) dvelkė viršum vandenų“ (kiti vertėjai – „gaubė žemę“) (Pradžios 1, 1–2).
Raštas tvirtina, kad šios Knygos Autorius yra Dievas Šventoji Dvasia. Tai labai tiesiogiai pasako tiek apaštalas Petras, tiek Dovydas, tiek kiti Biblijos rašytojai. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės Aušrinė. Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu“ (2 Petro 1, 19–20). „Štai paskutiniai Dovydo žodžiai: ‘Dovydo, Jesės sūnaus, ištarmė, ištarmė Dievo išaukštinto vyro, Jokūbo Dievo pateptojo, Izraelio tvirtovės numylėtinio. Per mane kalba Viešpaties Dvasia, ant mano liežuvio Jo žodis‘“ (2 Samuelio 23, 1–2).
Išskirtinė yra ir ta aplinkybė, kad Jėzaus persikūnijimą – iš Dievo į žmogų – įvykdė būtent Šventoji Dvasia. „Angelas jai [Marijai] atsakė: ’Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave Savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1, 35).
Kai, įvykdęs atpirkimą, Jėzus rengėsi grįžti pas Savo Tėvą, ten, iš kur Jis buvo atėjęs, Jėzus davė mokiniams pažadą, kad Jo įkurtąją Bažnyčią Jis palieka Šventosios Dvasios globai. Jėzus pareiškė, kad Šventoji Dvasia taps Jėzaus Vietininku. „Aš prašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra pas jus ir bus jumyse“. „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį Mano vardu Tėvas atsiųs, – Jis išmokys jus visko ir viską priims, ką esu jums pasakęs“ (Jono 14, 16–17. 26).
Dar plačiau apie Šventosios Dvasios veiklą ir reikšmę Bažnyčiai Jėzus pasakė vėliau, tai užrašyta Jono evangelijos 16-ame skyriuje: „Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad Aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs Aš Jį jums atsiųsiu. Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo… Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš Savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti“ (Jono 16, 7–13).
Atsisveikindamas su Savo sekėjais, Jėzus suteikė jiems svarbų pažadą – Šventosios Dvasios įgalinimą įvykdyti Bažnyčios pašaukimą, arba misiją. „Bet kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite Jos galybės ir tapsite Mano liudytojais Jeruzalėje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1, 8). Praėjus keliems šimtmečiams, Bažnyčia patyrė skaudų Šventosios Dvasios jėgos praradimą. Kai Bažnyčia atsisakė Kristaus tiesų ir jas pakeitė tradicijomis, Šventoji Dvasia nebegalėjo globoti tokio požiūrio. Tada Viduramžių Bažnyčia nusmuko taip žemai, kad net milijonai jos nukankintų nekaltų Kristaus sekėjų tapo to nelemto pasirinkimo liudytojais. Be Šventosios Dvasios galios krikščionybė virto žmogiškąja organizacija.
Sugretinus Jėzaus persikūnijimo patyrimą su tuo, ką turi išgyventi kiekvienas, norintis tapti Jėzaus sekėju, matome, kad pokalbyje su Nikodemu Jėzus palygino Savo patyrimą su mūsų patyrimu. Kaip Jėzaus dievišką prigimtį Šventoji Dvasia pakeitė žmogiškąja, taip ir mūsų nuodėminga prigimtis gali būti pakeista tik veikiant Šventajai Dvasiai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jono 3, 5–6). Tai permaina, kuri turi įvykti žmoguje, kurią Jėzus pavadina gimimu iš naujo, tačiau Jėzus labai aiškiai pasakė, kad žmogus pats to padaryti negali. Tai gali įvykdyti tik Šventoji Dvasia. Taigi aišku, kad kiekvieno mūsų išgelbėjimas galimas tik dėka Jėzaus Kristaus Vietininko, Šventosios Dvasios.
Natūraliai kyla mintis, kad kiekvieno mūsų santykiai su Šventąja Dvasia yra labai reikšmingi, dažnai labiau, negu mes manėme iki šiol. Štai ką rašo apaštalas Paulius: „Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai“ (Efeziečiams 4, 30). „Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią!“ (Hebrajams 10, 29) Kaip Dieviška Asmenybė, kaip Jėzaus Kristaus Vietininkė, kaip Kristaus Bažnyčios Globėja, Šventoji Dvasia daro viską, kad pasitarnautų žmogaus išgelbėjimui. Apaštalo Pauliaus retorinis klausimas skatina pagalvoti: jeigu mums to per maža, jeigu mes paniekiname visas mūsų išgelbėjimui Dievo suteiktas priemones, kuo tada pasitikime, kas mus išgelbės paskutinio teismo dieną? Juk būtent Šventajai Dvasiai Jėzus patikėjo tęsti Jo atliktą atpirkimo darbą. Ji paskirta globoti Dievo vaikus iki pat Jėzaus sugrįžimo dienos. „Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Korintiečiams 13, 13)
Nors Biblijoje nuodėmės nerūšiuojamos, bendru principu nuodėmės atlygis yra mirtis (žr. Romiečiams 6, 23), bet kartais iškeliami kai kurie akcentai. Jėzus mirė už visas pasaulio nuodėmes. Atgailaudami mes galime tikėtis atleidimo dėl visko, ką esame padarę. Tačiau kodėl Jėzus pamini kažkokią nuodėmę, kuriai nėra atleidimo? „Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (Mato 12, 31–32). Nelabai aišku, apie ką Jėzus kalba. Gal aiškiau taps perskaičius Pauliaus komentarą šiuo klausimu. „Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato Jį paniekai“ (Hebrajams 6, 4–6). Dabar turbūt aiškiau. Apaštalas sako, kad žmogus, kuris gavo iš Dievo viską aiškiai ir suprantamai, kuris tai asmeniškai išgyveno ir patyrė, bet pasirinko nuodėmingą gyvenimą, – tai ir pavadinta neatleistina nuodėme. Žmogus tai padarė ne dėl žinių trūkumo, bet savo asmenišku sprendimu atmetė visas Dievo siūlomas išgelbėjimo priemones. Ar galėtume kaltinti Dievą dėl to, kad žmogus pats pasirinko… pražūtį? Pamąstykime.
