KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
APEIGOS
Senojo Testamento šešėlinėse pamaldose buvo daugybė simbolių, apeigų, tarnysčių. Pati šventykla buvo simbolinė, kunigai – simboliniai, aukos – simbolinės, apeigos ir šventės – dažnai simbolinės. Beveik visos pamaldos buvo pagrįstos simboliniais tikrovės pavaizdavimais. „Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykus – geresnėmis aukomis negu šitos. Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“ (Hebrajams 9, 23–24). Apaštalas Paulius teigia, kad visi tie dalykai buvo tik šešėliniai, simboliniai. Jie buvo tik tikrovės atvaizdas. Pati tikrovė – Kristus ir Jo tarnavimas. Kitoje vietoje Paulius rašo: „Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė priklauso Kristui“ (Kolosiečiams 2, 17).
Tačiau ir Naujojo Testamento pamaldose, kai Kristus užėmė simbolių vietą, randame kai kurių simbolinių apeigų. Šitoje temoje kai kurias jų aptarsime. Vieną – krikštą – jau aptarėme praeitoje temoje. Matėme, kad krikštas, panardinant įtikėjusįjį į vandenį, simbolizuoja Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą. Tuo pačiu jis simbolizuoja mūsų ankstesnio, nuodėmingo gyvenimo pabaigą ir naujo gyvenimo Kristuje pradžią. Krikštas taip pat yra įsijungimo į Kristaus Bažnyčią vaizdinys. O jau Bažnyčios gyvenime randame keletą simbolinių apeigų. Apžvelgsime kelias iš jų.
Svarbiausia iš jų ir reikšmingiausia yra skirta Jėzaus Kristaus aukos paminėjimui. Ji vadinama Paskutine Vakariene, Viešpaties Vakariene, Šventa Vakariene. Šią apeigą, kad ji galiotų, Viešpats norėjo įvesti dar prieš mirdamas. Paulius rašo: „Kur tik yra testamentas, ten būtina įrodyti testatoriaus mirtį. Testamentas įgyja galią, mirus jo sudarytojui, o prie jo gyvos galvos testamentas negalioja“ (Hebrajams 9, 16–17). Viską, ką Jėzus norėjo įvesti Jo sekėjų tikėjime ir praktikoje, reikėjo padaryti iki Jo mirties. Po mirties į testamentą nieko nebegalima įrašyti ar keisti: „Broliai, aš kalbu, kaip įprasta žmonėse: net žmogaus teisėto testamento niekas negali atmesti ar papildyti!“ (Galatams 3, 15) Tai turint omenyje, pagalvokime, ko verti teigimai, kad apaštalai ar kiti bažnyčios atstovai vėliau kai ką pakeitė ir tai turi būti pripažįstama galiojančiu. Jėzus taip nemanė. Jėzus Savo mirtimi parašė “testamentą“, tai yra pareiškė Savo valią – žmonijos išgelbėjimą. Testamente išreikšta testatoriaus valia privaloma vykdyti.
Jėzaus žemiškojo gyvenimo ir tarnavimo laikas artėjo į pabaigą, liko trumpos valandos, tačiau Jo sekėjai dar nebuvo pasirengę perimti Jo misiją. Jie dar daug ko buvo nesupratę. Net eidami į paskirtą vietą, kur turėjo atšvęsti Paschos vakarienę, jie sugebėjo susiginčyti. „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausias“ (Luko 22, 24). Dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje reikalauja tinkamų santykių ir gyvenimo. Ar galėjo Jėzus leisti jiems dalyvauti šitoje šventoje apeigoje, kai jų širdyse buvo konkurencija, nesantaika? Buvo galima juos sugėdinti ar bent išbarti. Bet Jėzus pasirinko kitą būdą. „Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono sūnaus Judo Iskarijoto širdin sumanymą išduoti Jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į Jo rankas, kad Jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip Jis prieina prie Simono Petro. Šis Jam sako: ‘Viešpatie, nejau Tu mazgosi man kojas!‘ Jėzus jam atsakė: ‘Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi.‘ Petras atsiliepė: ‘Tu nemazgosi man kojų per amžius!‘ Jėzus jam sako: ‘Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su Manimi.‘ Tada Simonas Petras sušuko: ‘Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!‘ Jėzus į tai atsakė: ‘Kas išsimaudęs tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi.‘ Jis mat žinojo apie Savo išdavėją ir todėl pasakė: ‘Jūs ne visi švarūs‘. Numazgojęs mokiniams kojas, Jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: ‘Ar suprantate, ką jums padariau“ Jūs vadinate Mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu. Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti, taip elgdamiesi‘“ (Jono 13, 2–17).
Kaip turėjo jaustis apaštalai po šitokio Jėzaus patarnavimo? Tai buvo švelnus, pilnas meilės priekaištas. Petro nuolankus mėginimas atsisakyti šio patarnavimo parodė, kad tai ne rytietiškas paprotys įeinant į patalpą nusiplauti kojas. Jie jau vakarieniavo, tad kojas buvo nusiplovę. Be to, jei tai būtų tik paprotys, jie būtų supratę to tarnavimo prasmę, o Jėzus pasakė, kad „tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi“. Jėzus pasakė, kad šito patarnavimo ignoravimas bus kliūtis turėti „dalies su Manimi“. Po šitokio pareiškimo Petras staiga pakeitė savo nuomonę. Dabar jis mėgina Jėzui nurodyti, kad reikia daugiau – „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus pasakė, kad viso kūno nuplovimą pasimbolizavo krikštas ir jo kartoti nereikia. Tačiau kojų mazgojimas parodo, kad ir po krikšto prie mūsų dar prilimpa dulkelių – nežymių, tačiau negerų dalykėlių, pasireiškiančių santykiuose. Jų ginčas kelyje būtent tai ir rodė. Dabar buvo tinkamas laikas nuplauti tas prilipusias jų netikusių santykių dulkeles. O kadangi jie to nesuvokė, tai už juos padarė Jėzus. Tačiau po to Jis pasakė: „Jei tad Aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau“.
Dabar, kai apaštalai buvo supratę savo klaidą ir atgailavę, Jėzus galėjo įvesti Savo aukos atminimo apeigą. Šita apeiga simboliais sujungė dvi Sandoras, arba testamentus – šešėliais pagrįstą tarnavimą Kristaus tikru pasiaukojimu. Štai kaip įspūdingai buvo pereita prie Naujojo Testamento tikrovės.
Būsimąją Jėzaus Kristaus auką ilgus šimtmečius simbolizavo Paschos avinėlio paaukojimas ir valgymas. Jonas Krikštytojas tikruoju Dievo Avinėliu nurodė Jėzų. „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1, 29) Jėzus Savo mirtimi turėjo įkūnyti tą simbolį – Jis pats turėjo tapti tuo Avinėliu, kuriuo buvo simbolizuojama Jo auka. Ir štai dabar turėjo užsibaigti Senojo Testamento simbolika ir įsigalioti Jėzaus tikrovė.
Luko evangelijoje rašoma: „Taip atėjo Neraugintosios duonos diena, kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį“ (Luko 22, 7). „Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė: ‘Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol Aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“ (Luko 22, 14–16). Susirinkę jie pirmiausia valgė Paschos (Velykų) vakarienę – avinėlį su neraugintais produktais – duona, vynas ir kita. Šita Vakarienė liudijo apie būsiančią Dievo Avinėlio auką.
Baigus valgyti Paschos vakarienę, „Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: ‘Imkite ir valgykite: tai yra Mano kūnas‘. Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra Mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mato 26, 26–28).
Grįžkime prie pradžios. Jėzus su mokiniais susirenka aukštutinėje svetainėje valgyti apeiginės Paschos vakarienės. Kadangi Paschos šventė sutapo su Neraugintosios duonos švente, tai visą tos šventės savaitę nė vieno žydo namuose nebuvo jokio rauginto produkto. Duona buvo iš neraugintos tešlos, net „vynas“ buvo šviežios, neraugintos, be alkoholio vynuogių sultys. Jėzus taip jas ir pavadino – „vynmedžio vaisius“ (Mato 26, 29). Baigus valgyti Paschos vakarienę, Jėzus paima tuos pačius produktus, kurie iki to momento simbolizavo būsiančią Jo auką ir už kuriuos jau buvo padėkota, iš naujo paprašė Tėvo palaiminimo ir davė mokiniams juos valgyti, suteikdamas jiems dabar jau kitą prasmę – „Mano kūnas“ ir „Mano kraujas“ – Naujosios Sandoros simboliai, kurie nuo šio momento simbolizuos Jėzaus paaukotą auką. Taip Senojo Testamento šešėlinės apeigos atliko savo paskirtį, prasidėjo Naujojo Testamento tikrovė. Dar reikia pastebėti, kad Jėzus, duodamas mokiniams vynuogių sulčių taurę, pasakė: „Gerkite iš jos visi“. Ne „visi kunigai“, o visi Kristaus aukos priėmėjai.
Kodėl tie produktai – ar tai simbolizuojantys Jėzaus būsimąją auką, ar jau įvykusią – turėjo būti nerauginti? Raugas Šventajame Rašte dažnai simbolizuoja sugedimą, nuodėmę. Kadangi Jėzus nepadarė nė vienos nuodėmės, tai ir Jo simboliai neturėjo turėti savyje raugo, ar, dar blogiau – alkoholio. Paulius tą raugo simboliką taiko ir tikinčiųjų gyvenimui apibūdinti. „Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (1 Korintiečiams 5, 7–8).
Jeigu Paschos šventė būdavo švenčiama vieną kartą per metus konkrečiu laiku, tai Viešpaties Vakarienei nenurodytas laikas. Labiau pabrėžiama žmogaus dvasinė būsena. „Aš gavau iš Viešpaties, – rašo Paulius, – ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: ‘Tai yra Mano kūnas už jus. Tai darykite Mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai Mano atminimui.‘ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis. Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Korintiečiams 11, 23–29). Tad nenuostabu, kad pirmieji krikščionys Šventą Vakarienę švęsdavo kiekvieną dieną. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną“ (Apaštalų darbų 2, 46).
Duona turi simbolizuoti Kristaus kūną, o vynas – Jo kraują. Jėzus visą Save atidavė už žmoniją. Tačiau Paulius primena, kad, jeigu žmogaus gyvenimas nesiderina su Kristaus mirties principais, jeigu žmogus nevengia nuodėmės, tai jis tampa smerktinas Dievo akyse. Taigi Viešpaties Vakarienė nėra nuodėmių atleidimo sakramentas. Ateiti į Šventą Vakarienę reikia jau išsisprendus nuodėmės problemas. Ir tai turi padaryti ne kas kitas, o „pats žmogus teištiria save“. Apie tą taisyklę Jėzus buvo kalbėjęs ir anksčiau. „Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikyti su broliu ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną“ (Mato 5, 23–24). Kas yra mano dovana, arba auka? Tai gali būti mano malda, pasninkas, dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje ir panašiai. Jėzus sako, kad turint santykių su kitais žmonėmis problemų, mūsų dalyvavimas apeigose Dievui nebus priimtinas. Pirma reikia išsispręsti savo problemas, tik tada Dievas priims mūsų tarnavimą.
Pasak Pauliaus, Viešpaties Vakarienė yra Jėzaus aukos atminimas, paminėjimas, bet ne pakartojimas. Jeigu Kristaus vienkartinės aukos neužtektų, tuomet „Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar Jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad Save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hebrajams 9, 26). Tad sakymas, kad Viešpaties Vakarienė yra Jo aukos pakartojimas „nekruvinuoju būdu“, tai yra ta duonelė ryjant kažkurioje vietoje virsta Jėzaus mėsa, iškelia abejojimą Jėzaus vienkartinės mirties galia, kaip skaitėme. Ir dar, tuo mes pasidarytume žmogėdromis, nes žmogaus mėsos Dievas nepaskyrė žmogui maistui.
Dalyvaudami Šventoje Vakarienėje, mes tuo paliudijame, kad tikime Jėzaus auka už mūsų nuodėmes, ir tai suvalgydami parodome, kad mes tikėjimu Jo mirties pasiekimą priimame į save. Tuo pačiu Raštas sako, kad tuo dalyvavimu mes „skelbiame Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“. Tai yra, šios apeigos bus laikomasi iki pat Jėzaus sugrįžimo.
Šventajame Rašte randame ir kitų simboliais atliekamų apeigų. Štai Jokūbas rašo apie sergančius, už kuriuos ragina melstis. Jokūbas teigia, kad malda gali būti sustiprinta simboliu. „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista. Tad išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą. Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jokūbo 5, 14–16). Truputį aptarkime šią apeigą. Pirmiausia Jokūbas kalba apie eilinę tikinčiojo ligą, o ne apie „paskutinį patepimą“ prieš mirtį, lyg kad paruošiant sergantįjį mirčiai. Ligonis turi teisę pasikviesti Bažnyčios tarnautojus, kad pasimelstų už jo sveikatą. Tačiau Jokūbas teigia, kad pirmiausia „išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus“. Ne sergantysis tarnautojui, o „vieni kitiems“, tai yra, kuris yra kažką negerai padaręs kitam, tam jis turi išsipažinti ir gauti jo atleidimą. Mes jau kalbėjome apie Jėzaus nurodymą, kad Dievas nepriims mūsų aukos, šiuo atveju maldos, jeigu mūsų sąžinę slėgs kaltės jausmas. Tik po to, kai sergantysis išsisprendė savo dvasines problemas, bažnyčios tarnautojas gali melstis už jį, patepdamas aliejumi. Aliejus šiuo atveju neturi magiškos galios. Šventajame Rašte aliejumi dažnai simbolizuojama Šventoji Dvasia. Jeigu Šventoji Dvasia yra Jėzaus Vietininkė, kuri yra mūsų Globėja, tai melsdamiesi patepant sergantįjį aliejumi, parodome šio visišką atsidavimą Šventajai Dvasiai. Jokūbas aiškiai sako, kad ne aliejaus magiška galia padės, bet „daug gali karšta teisiojo malda“. Aliejumi patepama „Viešpaties vardu“, tai yra, pasimbolizuojant sergančiojo atsidavimą Šventajai Dvasiai.
Būna dar ir kitų apeigų, kurios nesusijusios su simboliais. Tai kūdikių laiminimas (ne krikštas!), dvasiniam tarnavimui Bažnyčioje skiriamų asmenų įšventinimas, jaunavedžių jungtuvės, laidotuvės, Maldos namų įšventinimas ir kt.
Be apeigų, norėtųsi truputį pakalbėti apie tikinčiųjų tarpusavio santykius bei santykius su aplinkiniais. Svarbu suprasti, kad tikinčiu žmogus tampa atsiversdamas ir atlikdamas Rašte nurodytus reikalavimus. Tačiau ne visada toks atsivertęs žmogus iš karto tampa tobulu. Greičiau, šiame gyvenime tobulais net netampame. Tikintieji siekia tobulumo, bet tokie bus tik tada, kai Jėzus sugrįš ir pakeis jų kūnus. Paulius rašo: „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Romiečiams 3, 23). Bet tai nereiškia, kad, tapę Bažnyčios nariais, mes galime toliau gyventi nuodėmingą gyvenimą ir išlaikyti išgelbėjimo viltį. Kartais tikinčiojo gyvenime pasitaikančios nuodėmės yra tik kaip mažytės „prie kojų prilimpančios dulkelės“. Kartais tikintysis įklimpsta į didesnes nuodėmes. Jėzus apibūdino tarp tikinčiųjų iškylančių keblumų tvarkymo procesą. „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums; ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mato 18, 15–18).
Procesas rimtas ir konkretus. Aptarkime. Pirmiausia Jėzus sako, kad įvykus nesusipratimui tarp Bažnyčios narių, reikia eiti ir asmeniškai mėginti išsispręsti problemą. Nereikia kažkam kitam apie tai pasakoti. Jeigu išsiaiškinta ir sutarta, meldžiamasi vienas už kitą, o taip pat Dievo, kad galutinai būtų užbaigtas reikalas.
Jeigu kaltasis nepripažįsta savo kaltės ir neatsiprašo, tada Jėzus liepia pasikviesti dar vieną ar du nusimanančius tikinčiuosius ir mėginti drauge spręsti problemą. Išsprendus reikalą, jo negalima toliau skleisti. Tačiau, jeigu kaltasis ir su jais nesutinka, tada turi būti informuojama visa bendruomenė ir visi tikintieji susirinkę kartu turi nuspręsti, kas kaltas. Jeigu kaltasis nesutinka su sprendimu ir toliau žada taip elgtis, jis nebegali likti Bažnyčios nariu. Jėzus sako: „O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“. Apaštalas Paulius tokį Bažnyčios sprendimą pavadina „atiduokite tokį šėtonui“ (1 Korintiečiams 5, 5). Toks asmuo, kuris nori toliau gyventi nuodėmingą gyvenimą, negali vadintis Kristaus Bažnyčios nariu, kurią Jėzus “pašventino, nuplaudamas valančiu vandeniu per Žodį“ (Efeziečiams 5, 26). Toks žmogus vėl grįžta tarnauti šėtonui.
Reikia pastebėti, kad atskyrimą nuo bažnyčios arba žmogaus nuodėmių atleidimą sprendžia ne bažnyčios tarnautojas, o visa bendruomenė. Jėzus tokį bendruomenės sprendimą laiko galiojančiu ne tik žemėje, bet ir danguje. „Iš tiesų sakau jums; ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mato 18, 18). Paulius taip pat laikėsi tos tvarkos. Kai Korinto bendruomenėje kilo sunkumų, Paulius, negalėdamas pats dalyvauti šitame bendruomenės posėdyje, mokė, kaip jie turi tai daryti. Bet jis pasakė, kad savo „dvasia“ bus su jais, tai yra, kad jis pritaria jų sprendimui. „Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, atiduokite tokį šėtonui“ (1 Korintiečiams 5, 4–5). Bažnyčia negali ignoruoti daromų nuodėmių, bet taip pat Jėzus nepavedė jokiam tarnautojui vienam pačiam atleidinėti svetimų nuodėmių. Sakydamas „kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“, Jėzus nurodė į Bažnyčios įgaliojimus, bet nuodėmių sprendimo procesą mes jau aptarėme iš Jėzaus anksčiau duoto nurodymo.
Kita vertus, mes turime būti atlaidūs kitų silpnumui, žinodami, kad ir patys esame silpni. Jėzus mokė: „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu gailisi, atleisk jam“ (Luko 17, 3). Mokydamas melstis, Jėzus mokė ne tik prašyti Dievo atleisti mūsų asmeniškas nuodėmes, bet būti atlaidiems ir kitų silpnybėms. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mato 6, 12.14).
