KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
MIRTIS IR GYVENIMAS
Mes esame taip pripratę prie mirties fakto, kad giliau nesusimąstome apie ją, kol tai nepaliečia mūsų pačių ar mūsų artimųjų. Tada kyla klausimai: kodėl žmogus turi mirti, kas bus po mirties? Taigi, ar Dievas sukūrė mirtingą žmogų? Nors apie tai jau esame kalbėję, grįžkime ir prisiminkime, kaip žmogus buvo sukurtas.
„Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pradžios 2, 7). Gyva būtybė – reiškia nemirštanti. Žmogus toks nemirštantis ir turėjo likti per visus tolimesnius amžius.
Žmogų Dievas sukūrė skirtingai nuo visų kitų žemės kūrinių – asmeniškai. Medžiaga buvo panaudota žemės elementai – dulkės. Gyvybę Dievas įkvėpė taip pat asmeniškai – į šnerves įkvėpė Savo gyvybės alsavimą. Šitas kūno ir gyvybės junginys pavadinamas „gyva būtybe“. Senesniuose Biblijos vertimuose tas vardas skamba „siela“, „gyva siela“, „asmenybė“. Bet niekur nesakoma, kad žmogus „gavo“ ar „įgijo sielą“. Jis tapo gyva būtybe, asmenybe, siela. Ne kuri nors žmogaus dalis yra siela, o kūno bei gyvybės junginys. Tad sielos atskirti nuo žmogaus negalima. Tokios atskiros dalies nėra. Visuma vadinama „siela“, šiuolaikine kalba „gyva būtybe“.
Šita žmogiška gyva būtybė turėjo gyventi amžinai. Dievas nesukūrė mirties ar mirtingo žmogaus. Vienoje iš pirmųjų temų mes apie tai jau kalbėjome. Mirtis žmogų palietė per šėtono klastą.
Prisimenu, dar būdamas paauglys, stebėjau, kaip žmogus parduotuvėje pirko motociklą „Kovrovec“. Stovėjau netoliese ir varvinau seilę – kaip norėjosi turėti tokį motociklą. Šiais laikais tai prilygtų vidutinės klasės automobiliui. Kai jau susimokėjo už pirkinį, pirkėjas pardavėjo paprašė motociklo konstrukcijos. Pardavėjas parodė į motociklą ir tarė: „Konstrukciją jūs jau turite. Aš jums duosiu motociklo instrukciją“. Suprantama, pirkėjas supainiojo terminus, jis iš tikrųjų prašė motociklo instrukcijos, kur nurodyta, kaip saugiai eksploatuoti įsigytą daiktą.
Žmogus, kaip gyva būtybė, yra „konstrukcija“, tai iš žemės dulkių sukurtas kūnas ir gyvybės alsavimas. Sukūręs žmogų, Dievas jam davė saugaus naudojimo instrukciją. Sąlyga saugiam naudojimui buvo viena: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2, 16–17). Viską vartoti saugu, valgyti nuo uždraustojo medžio – laukia mirtis. Prisimename, kas vyko toliau. Pirmieji žmonės nesunkiai pasidavė šėtono apgaulei ir paragavo uždraustojo medžio vaisiaus. Tada Dievas pasakė žmogui: „Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“ (Pradžios 3, 19).
Įdomu tai, kad mirtis palietė ne tik žmogų, bet visus gyvus mūsų planetos kūrinius. Visa, kas gyva, patiria nuopuolio pasekmes. Visi tapo mirtingi. „Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą“ (Mokytojo 3, 19).
Tačiau tarp šitų kūrinių yra ir skirtumas. Paulius sako, kad „kūnai nevienodi. Žmogaus kūnas vienoks, gyvulių kitoks, dar kitoks kūnas paukščių ir vėl kitoks žuvų. Taip pat yra dangaus kūnai ir žemės kūnai“ (1 Korintiečiams 15, 39–40). Kalbėdamas apie Dievo prigimtį, Paulius taip apibūdina: „Vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje“. „Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius!“ (1 Timotiejui 6, 16; 1 Timotiejui 1, 17)
Nors žmogus sukurtas panašus į Dievą, jo prigimtis skiriasi nuo dieviškosios. Dievas turi Savyje savybę amžinai gyventi ir yra nepriklausomas nuo kitų. Jis gyvybę gali suteikti Savo sukurtoms būtybėms. Žmogus gyvybę gavo iš Dievo. Jis yra priklausomas. Taigi galimybę amžinai gyventi žmogus prarado nepaklusnumu Dievo įsakymui, kas pasireiškė uždraustojo vaisiaus paragavimu. Žmogus tapo mirtingas. Taigi faktas, kad visi mirsime, neginčijamas. Klausimas lieka – kas su žmogum vyksta jam mirus?
Pažvelkime į keletą Rašto vietų, kuriose kalbama apie žmogaus būseną jam mirus. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Jobo 14, 1–2). Saliamonas rašo: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole [kape], į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9, 5–6.10).
Svarbu pastebėti: gyvieji žino, mirusieji nieko nebežino. Gyvieji gali kažką daryti, mirusieji – nieko nebegali daryti. Todėl Raštas ragina „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole [kape], į kurį esi pakeliui“.
Jeigu mirusieji „nieko nebežino ir nieko nebegali veikti“, kaip tad jie galėtų po mirties mėgautis palaima rojuje ar kęsti kančias „pragare“ ar „skaistykloje“? Dovydas išsklaido tokias mintis. „Ne mirusieji šlovina Viešpatį, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę. Mes, gyvieji, garbinsime Tave dabar ir per amžius“ (Psalmių 115, 17–18). Jeigu mirusieji to negali padaryti, tai gyvieji turi galimybę tai daryti dvigubai – šiame gyvenime ir po prisikėlimo! Mirties laikas – pauzė tiek darbams, tiek garbinimui, „nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole [kape], į kurį esi pakeliui“. Ta pati mintis užrašyta ir kitoje Biblijos knygoje: „Juk šeole [kape] niekas Tau nedėkoja, nė mirtis Tavęs nešlovina; kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki Tavo gerumo. Gyvasis, tiktai gyvasis Tau dėkoja, kaip šiandien darau aš“ (Izaijo 38, 18–19). Kuo tada pagrįsti sielos kančias žmogui mirus? Kiek už tokį melą jūs pasiruošę sumokėti?
Šita mirties pauzė Šventajame Rašte dažnai vadinama miegu. Ši mirtis nėra galutinė. Dievas žada pažadinti Savo žmones tolimesniam gyvenimui. Kartą, kai po sunkios ligos mirė vienas iš Jėzaus artimiausių draugų, Jėzus tai pavadino miegu. Jis pasakė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo, bet Aš eisiu jo pažadinti“. Pamatęs, kad Jo mokiniai Jėzaus žodžius priėmė tiesiogiai – Lozorius užmigo, reiškia jam jau geriau ir jis pasveiks, – Jėzus paaiškino: „Lozorius mirė“ (Jono 11, 11–12). Jėzus rengėsi prikelti Lozorių iš mirties miego.
Netrukus tai ir įvyko. Jėzus atėjo prie Lozoriaus kapo, kur pastarasis jau praleido keturias dienas, ir iškvietė Lozorių gyvenimui. Kadangi Lozorius buvo Jėzaus draugas, be abejo, po mirties jis turėjo būti rojuje. Lozorius būtų tikrai pareiškęs nepasitenkinimą dėl sugrąžinimo į šį „ašarų slėnį“. Lozorius tyli. Jeigu vis dėlto Lozorius nebuvo „šventasis“ ir keturias dienas jau spirgėjo skaistykloje, jis būtų puolęs Jėzui po kojų ir dėkojęs už išlaisvinimą. Bet Lozorius tyli. Jis niekur nebuvo. Jis ramiai miegojo kape, kaip ir tikėjosi jo seserys Marija ir Morta. „Aš žinau, – pareiškė Morta, – jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jono 11, 24). Štai kuo tikėjo Jėzaus mokiniai. Štai kuo tikėjo ir mirdamas Lozorius. Tačiau Jėzus Lozoriaus prikėlimu norėjo kai ką daugiau pasakyti. Jėzus tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki Mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki Mane, neragaus mirties per amžius“ (Jono 11, 25).
Tokią viltį – prisikėlimą pasaulio pabaigos metu – turėjo visų amžių Dievo žmonės. Dar gilioje senovėje Jobas rašė: „Juk aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas; galų gale Jis pakils kaip liudytojas žemėje. Net kai liga jau bus suėdusi mano odą, savo kūnu matysiu Dievą. Matysiu Jį savo, o ne kieno kito akimis! To trokšta širdis mano krūtinėje!“ (Jobo 19, 25–27) Ar šiandieniniai krikščionys laukia prikėlimo dienos? Deja, ne visi. Dauguma susirūpinę dėl savo „sielos“ ir jos kančių, geriausiu atveju, „skaistykloje“, kurios apskritai nėra! „Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis; kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą, kur jis tada? Kaip vanduo išgaruoja iš ežero, kaip upė nusenka ir išdžiūsta, taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia. Jis pabus tik kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego“ (Jobo 14, 10–12). Prisikėlimas pažadėtas ne šioje nuodėmingoje žemėje, kad toliau tęstųsi kančios. Prikelti Dievo žmonės bus tik tada, kai ši žemė bus išlaisvinta iš nuodėmės prakeikimo, kai mūsų planeta ir atmosfera – „dangus“ bus apvalyta.
Kadangi Dievas nesukūrė mirties, Jam į Jo panašumą sukurto žmogaus mirtis taip pat neteikia malonumo. Dievas kiekvienam žmogui per Kristų yra pažadėjęs amžinąjį gyvenimą su Juo po prikėlimo.
Ankstesnėse temose mes jau kalbėjome, kad prisikėlimai pažadėti du. Viena žmonių grupė kelsis Kristaus antrojo atėjimo metu. Jie keliasi amžinajam gyvenimui. Kita grupė keliasi vėliau – po tūkstančio metų. Jų laukia amžino sunaikinimo bausmė. Žmogui palikta teisė rinktis, kuriame prisikėlime jis norėtų keltis ir kokio likimo jis norėtų. Dievas trokšta, kad nė vienas žmogus nežūtų. Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Timotiejui 2, 4). „Aš netrokštu nė vieno mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis. – Grįžkite ir būkite gyvi“ (Ezechielio 18, 32).
Apaštalas Paulius sako: „Man gyvenimas – Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Filipiečiams 1, 21). Apaštalas teigia, kad tikinčiam žmogui mirtis nėra pats baisiausias išgyvenimas. Kartais tai net išlaisvinimas iš nepakeliamų kančių. Baisiausia yra mirti be vilties, be Kristaus. „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“ (1 Tesalonikiečiams 4, 13–18). Apaštalas Paulius labai konkrečiai ir smulkiai išaiškina mirties klausimą ir prisikėlimo gyvenimui galimybę. Tikinčio žmogaus mirtis, pasak Pauliaus, neturėtų per daug sukrėsti artimųjų. Taip sielvartingai tai turėtų išgyventi tie, kurių artimasis miršta be Kristaus, be vilties keltis teisiųjų prisikėlime. Jų laukia „antroji“, amžinoji mirtis, iš kurios niekada nebus prikelti gyvenimui. „O bailiams, neištikimiesiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apreiškimo 21, 8).
Tikinčiųjų paguoda – laukia susitikimas su mirusiais artimaisiais šlovingąją prisikėlimo dieną.
Dievas neprašo mūsų pinigų už artimųjų išlaisvinimą iš „pomirtinių kančių skaistykloje“. Mes patys šiame gyvename renkamės ateitį. Paulius rašo: „Neapsigaukite! Dievas nesiduoda išjuokiamas. Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“ (Galatams 6, 7–8).
Kam brangūs tik šio gyvenimo nuodėmingi malonumai, neturėtų tikėtis „apgauti“ Dievo ar papirkti ir kažkaip prasmukti į amžinąjį gyvenimą. Amžinasis gyvenimas – ne mūsų nuopelnas. Dievas pats yra šios minties autorius ir iniciatorius. Mums reikia tik apsispręsti priimti Jo siūlomą gyvenimą. Ir tada nereiks sielvartauti savo ar artimųjų mirties dieną!
„O liudijimas toks: Dievas mums suteikė amžinąjį gyvenimą, ir tas gyvenimas yra Jo Sūnuje. Kas turi Sūnų, tas turi gyvenimą. Kas neturi Dievo Sūnaus, tas neturi gyvenimo. Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą“ (1 Jono 5, 11–13).
