KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
SPIRITIZMAS
Apie mirusiųjų būseną Raštas kalba konkrečiai. „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule“. „Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus šeole [kape], į kurį esi pakeliui“ (Mokytojo 9, 5–6.10).
Po mirties „šiame pasaulyje“ to žmogaus nebėra. Jis kelsis tik „kai dangaus nebebus; tik tada jis bus pažadintas iš miego“ (Jobo 14, 12). Jis „prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jono 11, 24). Jis nieko nebežino, nieko nebemato, niekuo nebegali padėti gyviesiems, ir gyvieji niekuo nebegali jam padėti. Tokia tikrovė.
Būtų aišku, jeigu nebūtų nesuvokiamų dalykų. Mirusieji prisisapnuoja gyviesiems, kartais vaidenasi, gudruoliai net iššaukia mirusiųjų dvasias. Kaip suderinti tai, ką sako Dievo Žodis, ir kas vyksta aplink mus? Ar galėtų Biblija kažką nuslėpti? Gal tikrai mirusieji turi kažkokią galimybę susisiekti su gyvaisiais? Nuomonių yra daugybė. O ar Šventasis Raštas ką nors kalba apie tuos reiškinius? Taip, ir plačiai. Tad reiktų pasirinkti: pasitikėti Dievo Žodžiu ar nesuvokiamais žmonių išgyvenimais.
Raštas sako: „Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius“ (1 Tesalonikiečiams 4, 13). Dievas nori, kad mes žinotume tiesą ir nesiblaškytume nežinioje. Klaidžiodami galime padaryti netinkamų dalykų.
Pirmiausia pažvelkime į pirmąjį konfliktą tarp Dievo pasakytos tiesos ir šėtono iškreipto aiškinimo: „Jis [žaltys] paklausė moterį: ‘Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘“? Moteris atsakė žalčiui: ‘Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: „Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ Bet žaltys tarė moteriai: ‘Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta‘“ (Pradžios 3, 1–5). Kuris buvo teisus: Dievas ar šėtonas? Dievas sakė „mirsite“, šėtonas – „nemirsite, bet būsite kaip Dievas“. Mes jau skaitėme, kad Dievas nemirtingas. Adomui ir Ievai negrėsė mirtis, tad jiems nereikėjo ieškoti išsigelbėjimo iš mirties priemonių. Šėtonas pasiūlė Ievai be Dievo pagalbos, net pasipriešinant Dievo valiai, tapti nemirtingiems, lygiems Dievui. Šėtonas Ievai pasiūlė nemirtingumą per mirtį nešančią priemonę – nepaklusnumą Dievo reikalavimui. Netrukus Ieva laidojo savo mylimą sūnų – šėtonas melavo, suvalgę uždraustojo medžio jie netapo kaip Dievas. Bet šėtono pažadėtą blogį jie gavo pažinti. Pirmoji žmogaus mirtis. Šėtonas – apgavikas.
Tačiau šėtonas taip lengvai nepasiduos. Jam pavyko įtikinti Dievu nepasitikinčius žmones, kad kažkokia žmogaus dalis – siela, dvasia ar dar kažkas – nemiršta. Žmogus dėka tos savo nemirtingos dalies neva galįs toliau bendrauti su gyvaisiais. Visi prisimename M. Valančiaus (vyskupo!) rašinį apie Palangos Juzę, kuris atvyko į vieną vietą, kur vyko mirusio vaiko laidotuvės. Artimieji, aišku, verkė ir sielvartavo. Tačiau Juzė užšoka ant vežimo ir ima porinti: kam čia verkti? Vaikutis jau iš dangaus žiūri į jus ir nenori, kad jūs liūdėtumėt.“ Vyskupas turėjo žinoti, kad „mirusieji nieko nežino“ ir niekur nenukeliauja po mirties, nebent į kapą. O gal žmonėms maloniau melu pridengti sielvartą? Ar tai naudinga?
Šitas melas nuo amžių yra paplitęs pagoniškose religijose. Jų esmė ir yra – mirusiųjų dvasios. Šamanai su jomis bendrauja transo būsenoje, pavartoję narkotinių žolelių. Tačiau liūdniausia, kad Viduramžiais šis melas prasiskverbė ir į krikščionybę. Gąsdinant žmones tariamomis mirusių artimųjų sielų kančiomis „skaistykloje“ ar „pragare“, nesunku buvo išvilioti pinigų iš liūdinčių artimųjų. Šiandieną tradicinė bažnyčia jau paneigė tokią mintį, kad po mirties siela kažkur keliauja ir kažką patiria, tačiau pinigai ir toliau plaukia į kažkieno sąskaitą. Per tai Dievas padaromas kyšininku, kuris toks neteisingas, jog teismą vykdo pagal sumokėtą sumą. Nedaug garbės suteikiame Dievui, mėgindami apeiti Jo teisingumą nesąžiningais būdais.
Kodėl tad sapnuojame savo mirusiuosius ir kodėl kartais vaidenasi po jų mirties? Kaip mirusiųjų iššaukėjai iššaukia tai, ko nėra? Klausimai rimti ir atsakymą turime rasti Biblijoje. Įvairiausi burtai, būrimai, ateities pranašavimai, sapnų ir ženklų aiškinimas, magiškas gydymas užkalbėjimu, horoskopai, mirusiųjų klausinėjimas ir daugybė kitų tokios veiklos formų vadinama vienu žodžiu – spiritizmas. „Spiritus – lotyniškai „dvasia“. Spiritizmu vadinama viskas, kas susiję su įtartinomis, paslaptingomis dvasiomis. Kokios tos dvasios ir kodėl jos tai daro?
Dvasia Šventajame Rašte daug kas vadinama. Pirmiausia – trečioji Dieviškosios Trejybės asmenybė – Šventoji Dvasia. Ši tikrai nieko tokio nedarytų, kas prieštarauja Jos pačios įkvėptai Biblijai. Dar dvasiomis vadinami Dievo pasiuntiniai – angelai. „Argi jie nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?“ (Hebrajams 1, 14) Nevykęs būtų jų tarnavimas Dievo vaikams, skleidžiant melą apie Dievą.
Kartais Rašte „dvasia“ vadinama gyvybė (bet ne siela!). Dar sakoma „gyvybės dvasia“, „alsavimas“ ir panašiai. Jau kalbėjome, kad gyvybės dvasia, arba alsavimas negali atstovauti žmogui ir krėsti kažkokius pokštus po jo mirties.
Dar vienas „dvasios“ termino pavartojimas – apie žmogaus požiūrį, mąstymą, charakterį. Štai kaip apie tai rašo Paulius: „Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia?“ (1 Korintiečiams 2, 11). Aišku, niekas kitas nepažįsta žmogaus geriau už jį patį.
Bet dar Rašte minima „piktoji dvasia“. Kas ji? Tai angelai, kurie patikėjo savo vadovo Liuciferio melu ir susivienijo su juo kovoje prieš Dievą. Štai šitas puolęs angelas Liuciferis – „didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas velniu ir šėtonu“ (Apreiškimo 12, 9) – „suvedžioja visą pasaulį“ (ten pat). Jam nesunkiai pavyko apgauti nepatyrusius žemės gyventojus. O kai žmonija buvo paveikta jo įtakos, dabar jam nesunku ja manipuliuoti. Jis taip ištobulino savo veiklą, kad šiuo metu matome daugybę įvairiausių spiritizmo atmainų – nuo primityviausių genčių šamanų, prietarų iki šiuolaikinio bendravimo su mirusiųjų dvasiomis. Tačiau jie visi, kartu sudėjus, neverti sudilusio skatiko. Mes turime šventą Dievo Žodį, kuriuo galime pasitikėti. Pažvelkime į keletą Rašte atskleistų pavyzdžių, kaip šėtonas veikia.
Izraelio karalius Ahabas vedė stabmeldiško Sidono karalaitę Jezabelę. Ši kaip „kraitį“ parsivedė keturis šimtus penkiasdešimt Baalo pranašų. Jezabelė buvo labai valdinga ir netrukus paveikė karalių Ahabą. Jezabelės įsakymu buvo išžudyti visi Dievo pranašai Izraelyje. Dievas negalėjo būti abejingas tokiam įžūlumui – Jis nusprendė nubausti Ahabą. Dievas nusprendė pasiųsti Izraelio karalių Ahabą į karą, kur šis turėtų žūti. Ir štai kaip aprašomas šis įvykis. „Viešpats paklausė: ‘Kas sugundys Ahabą žygiuoti ir žūti prie Ramot Gileado?‘ Tada viena dvasia pasisiūlė: ‘Aš jį sugundysiu. Išeisiu ir būsiu melagė dvasia visų jo pranašų lūpose‘“ (1 Karalių 22, 20–22). „Taigi štai Viešpats įdėjo melagę dvasią į visų tavo pranašų lūpas, nes iš tikrųjų Viešpats kalbėjo tau apie nelaimę“ (1 Karalių 22, 23). Kai žmogus atmeta Dievą, jis atsiduria šėtono naguose: „Atiduokite tokį šėtonui“, – sako apaštalas Paulius (1 Korintiečiams 5, 5). Ko kito buvo galima tikėtis iš keturių šimtų penkiasdešimties Baalo pranašų, kai juos užvaldė „melo dvasia“? Tad nestebina, jog Ahabas išėjo į mūšį ir ten žuvo.
Kas ta melo dvasia, kuri pražudė Ahabą, ir ne tik jį? Jėzus pasakė: „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jono 8, 44). Jeigu Jėzus taip atvirai ir tvirtai pareiškė tokį dalyką, manau, išmintinga būtų suklusti. O tokių tvirtinimų Rašte randame ir daugiau.
Štai vienas atvejis, kai burtininkas tiesiai pavadinamas „velnio vaiku“. Apaštalas Paulius su savo bendražygiais atkeliavo į Pafo salą. Salos prokonsulas Sergijus susidomėjo Pauliaus skelbiama Evangelija. Tačiau valdininkas buvo burtininko Barjėzaus įtakoje. Šis „stengėsi atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. Tada Paulius ‘įdėmiai pažvelgė į jį ir prabilo: „Ak tu, velnio vaike! Tu, visokių klastų bei suktybių pilnas teisumo prieše! Ar dar nesiliausi kraipęs tiesių Viešpaties kelių?‘“ (Apaštalų darbų 13, 4–12) Toliau sakoma, kad prokonsulas įtikėjo. Aiškiai pasakyta, kad burtininkai bendradarbiauja su piktosiomis dvasiomis – velniais.
Kitas atvejis – kai dėl įžūlaus nepaklusnumo Izraelio karalius Saulius prarado Dievo palankumą. Saulius buvo fiziškai tvirtas vyras, bet charakteris jo buvo silpnas. Jis bijojo žmonių ir dėl to nuolaidžiavo jiems. Po ilgų mėginimų padėti Sauliui, galiausiai Dievas jį atmetė. Sauliaus, kaip ir Ahabo, laukė bausmė. Prieš Izraelį susitelkė kaimyninių filistinų kariuomenė. Sauliui kilo nerimas. Dabar jis suprato atpuolimo nuo Dievo tragizmą, tad mėgino šauktis Dievo pagalbos. Dievas nebebendravo su juo. Kas dar labiau apsunkino padėtį – pranašas Samuelis taip pat neseniai buvo miręs. Tada Saulius En Dore susirado burtininkę – vėlių iššaukėją.
Savo karaliavimo pradžioje, kol tebebuvo ištikimas Dievui, Saulius buvo pašalinęs iš Izraelio visus burtininkus, žynius ir vėlių iššaukėjus, bet, kai pačiam prireikė pagalbos, tokią pavyko susirasti. Atėjęs pas ją nakčia ir persirengęs, kad ši jo nepažintų ir nebijotų su juo bendrauti, Saulius paprašė iššaukti mirusio pranašo Samuelio vėlę. Ir tada žynė ėmė pasakoti: „Matau dvasią, kylančią iš žemės.“ Saulius paklausė: „Kokia jos išvaizda?“ „Išeina senas vyras, – atsakė ji, – jis apsigaubęs skraiste.“ „Tada Saulius pažino, kad tai Samuelis. Žemai nusilenkdamas, jis puolė kniūbsčias“.
„Samuelis tarė Sauliui: ‘Kodėl sudrumstei man ramybę, mane iššaukdamas‘? ‘Man gresia didelis pavojus, – atsakė Saulius, – filistinai kariauja prieš mane, o Dievas pasitraukė nuo manęs… Užtat ir iššaukiau tave, kad pasakytum, ką turėčiau daryti.‘ Samuelis atsakė: ‘Kodėl klausi manęs? Juk Viešpats pasitraukė nuo tavęs ir tapo tavo priešu! Viešpats padarė tau, kaip Jis kalbėjo per mane. Viešpats išplėšė karalystę iš tavo rankos ir atidavė tavo artimui – Dovydui. Kadangi nepaklausei Viešpaties balso ir neįvykdei Jo degančio pykčio ant Amaleko, Viešpats ir padarė tau tai šiandien. Be to, Viešpats įduos Izraelį drauge su tavimi į rankas filistinams. Rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi‘“ (1 Samuelio 28, 4–19).
Labai jau panašu į tiesą, jei nežinotume šėtono veikimo metodų. Dievas buvo griežtai perspėjęs. „Kai būsi įėjęs į kraštą, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau duoda, nesimokysi pamėgdžioti tų tautų bjaurių darbų. Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį arba užsiima būrimu, arba žynys, ar burtininkas, ar raganius, ar kerėtojas, arba tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis, arba teiraujasi mirusiųjų. Juk kas tik tokius dalykus daro, tas pasibjaurėtinas Viešpačiui; už tokius bjaurius darbus Viešpats pašalina tautas tau iš kelio. Tad tu turi būti nuoširdžiai ištikimas Viešpačiui, savo Dievui. Nors tos tautos, kurias tu eini išvaryti, iš tikrųjų klauso žynių ir užsiimančių būrimu, Viešpats, tavo Dievas, tau to daryti neleis“ (Pakartoto Įstatymo 18, 9–14). Ar Saulius to nežinojo? Tikrai žinojo ir pradžioje kovojo prieš tokius dalykus. Tačiau, kai patį palietė nerimas, jis viską užmiršo ir nusilenkė prieš šėtoną iki žemės. Pranašą Samuelį vaizduojanti piktoji dvasia buvo bejėgė ką nors pakeisti Dievo planuose. „Samuelis“ tik pakartojo anksčiau tikrojo Samuelio pasakytą karaliaus likimą – „rytoj tu ir tavo sūnūs būsite su manimi“. Bet ir čia neapsieita be melo. Nedorasis karalius negalėjo po mirties būti ten, kur buvo ištikimasis Dievo pranašas. Tačiau tiesa ta, kad Samuelis buvo kape, ten rytoj turėjo atkeliauti ir Saulius.
Tai klasikinis spiritizmo atvejis. Nors ir įvairiausiais pavidalais bei formomis, tačiau principas tas pats – mirusieji neva kažkur gyvena ir su jais galima bendrauti. Per pranašą Izaiją Dievas pasakė: „O jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?‘ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Izaijo 8, 19–20). Saulius ne tik atmetė Dievo valią, jis dar kreipėsi į vėlių iššaukėją. Žinoma, už tokį elgesį jis negalėjo tikėtis kitko – pranašystė išsipildė – kitą dieną jis ir jo sūnūs žuvo mūšyje.
Raštas sako, kad šėtono veikla per spiritizmą reikšis iki pat laikų pabaigos, tačiau pačioje pabaigoje šėtonas panaudos visą savo galią. „Jis daro didžius stebuklus, net žmonėms matant nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę“ (Apreiškimo 13, 13). Sunku šiandieną spėlioti, kaip tai pasireikš, bet tiems, kas mėgsta tokius antgamtinius ženklus, bus sunku nepatikėti jais ir nepalaikyti Dievo ženklais. Kad ir kokie didingi, įspūdingi, viliojantys ir paslaptingi tie stebuklai būtų, Dievas nori, kad Jo vaikai laikytųsi toliau nuo jų. Negalima tikėtis Dievo palankumo, jei mes atvirai susidedame su tiesos priešu ir naudojamės jo melu. Dievas sako: „O bailiams, neištikimiesiems, nešvankėliams, žudikams, ištvirkėliams, burtininkams, stabmeldžiams ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apreiškimo 21, 8).
Žmonės visais laikais siekė sužinoti ateitį. Retas kuris ir šiais laikais nėra įsipainiojęs į kokią nors spiritizmo formą. Gal tai paprasčiausias „žaidimas“ adata, staliuko kilnojimas, lėkštės sukimas, horoskopų skaitymas ir tikėjimas jais, būrimas per Sekmines, Jonines ar Kalėdų naktį, gal kortavimas ar būrimas iš delno. Gal kas nuėjo tiek toli, kad susigundė kreiptis į ekstrasensus ar mirusiųjų iššaukėjus. Jei taip įvyko, dar galime atsisakyti viso to ir prašyti Dievo atleidimo. Mūsų troškimas žinoti ateitį neturi ribų. Tačiau Dievas nepasako mums visko į priekį. Daug kas mums būtų net nenaudinga ar pavojinga. Svarbiausia, kad mūsų gyvenimas – dabartis ir ateitis – būtų atiduota į Dievo rankas. Tada mes nebijosime rytojaus ir neieškosime pagalbos pas šėtono tarnus. Štai kaip apie tai kalba Raštas: „Tai, kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių“ (Pakartoto Įstatymo 29, 28). Svarbu ne viską žinoti į priekį. Daug svarbiau, kad visam tam vadovautų Dievas.
Dievas ragina ir kviečia: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, – sako Viešpats, – ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite Man sūnūs ir dukterys, – taip sako visagalis Viešpats“ (2 Korintiečiams 6, 17–18).
