KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
SAIKINGAS GYVENIMAS
Ši tema taip pavadinta ne todėl, kad raginama saikingai vartoti netinkamus dalykus, o todėl, kad saikingai gyvenantis krikščionis turi iš viso šalintis netinkamų, kenksmingų dalykų. Visuomenėje yra susiformavusios tradicijos, mityba, gyvenimo būdas, kuris ne visada yra teisingas ir naudingas. Kiekvienas žino, kad neretai vartoja dalykus, kurie nėra būtini žmogui, bet dėl įvairiausių priežasčių vartojami. Tarp tokių dalykų geriausiai žinomi: alkoholis, narkotikai, rūkalai. Kai kurie žmonės to vengia, nes žino, kad tai netinkami dalykai. Tačiau yra ir tokių užslėptų dalykų, kurie tiesiogiai ir iš karto nepadaro kažką neigiamo. Tai gali būti netinkama mityba, nejudrus gyvenimo būdas, blogas oras, kuriuo kvėpuojame, ar nešvarus geriamasis vanduo, netinkamas darbo ir poilsio subalansavimas. Labai dažnai – nors apie tai negalvojama – netinkami santykiai. O šie ypatingai neigiamai veikia žmogaus ne tik savijautą, bet ir sveikatą.
Žmogaus asmenybė – jo organizmas, jausmai, pojūčiai ir poreikiai – yra taip tobulai sudaryti, kad menkiausias neatsakingas veiksmas gali išderinti visą šį nuostabų mechanizmą. Mes jau kalbėjome apie pačioje pradžioje Dievo žmogui duotą „instrukciją“. Iki puolimo ji buvo „trumpa“ – tik vienas reikalavimas: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (Pradžios 2, 17). Bet kai žmogus puolė – įstūmė save į pavojingą aplinką – šios pirmosios „instrukcijos“ nebeužteko. Tų „ragauti pavojingų“ dalykų ratas padidėjo. Tada Dievas davė žmogui daug platesnį sąrašą nurodymų, kaip išlaikyti įmanomai geriausią savo būseną. Daug kas pasikeitė, daug ką reikėjo kitaip tvarkyti ir prižiūrėti.
Pradinis Dievo paskirtas žmogaus maistas buvo nuostabus: „Štai daviau jums visus visoje žemėje sėklą teikiančius augalus ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis; jie bus jums maistas“ (Pradžios 1, 29). Tai buvo vaisiai, riešutai, grūdai. Net daržovių nereikėjo valgyti, tik patį geriausią maistą.
Taip pat buvo duotas ir darbas. Žmogus neturėjo gyventi nejudrų gyvenimą. Prasmingas, malonus ir naudingas darbas teikia žmogui pasigėrėjimą, kūnui tvirtumą, gerą savijautą. „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pradžios 2, 15).
Kas pasikeitė tame žmogui puolus? Pirmiausia – atsirado gedimas. Žmogus tapo mirtingas, sugedo santykiai tiek su Dievu, tiek tarpusavyje, genda viskas aplinkoje, net klimatas pasikeitė. Darbas, kuris turėjo teikti malonumą, dabar virto sunkiu, varginančiu, alinančiu. Dievas pranešė: „Erškėčius ir usnis tau želdins [žemė], maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną“ (Pradžios 3, 18–19).
Gedimas paveikė valgymui vartojamus dalykus. Kai kurie produktai gesdami nebetinka vartojimui, kiti tampa nuodingi. Tačiau kai kurie tampa klastingi. Pirmą kartą Biblijoje randame aprašymą, kaip po didžiojo potvynio – tvano – Nojus patyrė to gedimo klastą. Nojus po tvano užsiėmė žemdirbyste. „Nojus, žemės artojas, pirmas įsiveisė vynuogyną. Jis gėrė vyno, pasigėrė ir gulėjo nuogas palapinėje“ (Pradžios 9, 20–21). Nojų ši būklė, matyt, palietė netikėtai. Raštas aiškiai sako, kad Nojus „pirmas“ tai patyrė. Alkoholio įtaka pasirodė klastinga. Iš karto nepastebima, vėliau ji padaro žmogų nebegalintį kontroliuoti savo veiksmų.
Netrukus žmonės ėmė piktnaudžiauti šia medžiaga, ir visuomenei tai atnešė neapsakomą blogį. Matydamas, kaip žmonės nesugeba susilaikyti nuo alkoholio klastos, Dievas paaiškino žmonėms jo daromą žalą ir uždraudė juo piktnaudžiauti. Kai kuriose gyvenimo srityse alkoholis yra naudingas, kaip pavyzdys – medicina. Tačiau piktnaudžiavimas alkoholiu, geriant jį, žmogaus gyvenime padaro labai daug žalos. Dėl jo išyra šeimos, vaikai lieka našlaičiais, gadinama sveikata, žalojami santykiai, prarandamas darbas, daromi nusikaltimai, iššvaistomi pinigai ir t.t. Apie alkoholio daromą žalą yra parašyta daugybė knygų ir mokslinių straipsnių. Šioje temoje visos informacijos neperteiksiu. Noriu kiek įmanoma trumpiau paliesti Biblijoje duotus pavyzdžius, nurodymus ir reikalavimus, susijusius su alkoholio vartojimu.
Labai vaizdžiai alkoholis apibūdintas Pakartoto Įstatymo knygoje: „Jų vynas – slibinų nuodai, nuožmūs gyvačių apdavai“ (Pakartoto Įstatymo 32, 33). „Vynas išjuokia, stiprusis gėrimas primuša; neišmintingas, kas jais svaiginasi“ (Patarlių 20, 1). Nelabai kas išdrįs paprieštarauti, tiesa? Tad Dievas išmintingai pataria: „Nesusidėk su tais, kurie godžiai geria vyną“ (Patarlių 23, 20). „Kas dūsauja: ‘Deja!‘? Kas šaukia: ‘Vargas man!‘? Kas įsivėlę į vaidus? Kas skundžiasi? Kas žaizdotas be priežasties? Kieno miglotos akys? Tų, kurie ilgai užsisėdi prie vyno, tų, kurie eina tuštinti maišyto vyno. Nežvilgčiok į tą raudoną vyną, kai jis švyti taurėje! Taip švelniai jis teka žemyn, bet galų gale kerta kaip gyvatė ir gelia kaip angis. Tavo akys matys keistus vaizdus ir tavo širdis kalbės kvailus niekus. Tu jausiesi kaip žmogus, miegantis plačioje jūroje, tarsi žmogus, užmigęs burių stiebo viršūnėje. ‘Buvau daužomas, – sakysi, – bet man neskaudėjo; buvau mušamas, bet nejaučiau! Kai tik pabusiu, vėl vyno prašysiu!‘“ (Patarlių 23, 29–35) Gal ne visiems teko tai patirti, bet matė tai tikrai visi. Paskutinėje mintyje atskleista didžiausia klasta – žmogus nebegali atsispirti alkoholio įtakai. Jis tampa priklausomas nuo jo.
Dar kita alkoholio suteikiama blogybė – nebegalėjimas vertinti dvasinių dalykų, tad alkoholio vartojimas galiausiai atveda prie nelaimių, mirties ir pražūties. „Vargas tiems, kurie, keldamiesi ankstų rytą, negali apsieiti be svaigiųjų gėrimų, ir prasėdi iki išnaktų, kol įkaušta nuo vyno. Lyros ir arfos, būgnelio ir fleitos lydimi, jie mėgaujasi pokyliuose vynu, o apie Viešpaties darbus nieko nenuvokia ir nemato Jo rankų užmojo. Todėl, stokodama nuovokos, Mano tauta eina į tremtį, jos didžiūnai miršta badu, o liaudis alpsta nuo troškulio. Todėl šeolas [kapas] plačiai atvers savo ryklę, pražios savo bedugnę burną, ir prasmegs joje tautos didžiūnai ir liaudis, jų ūžavimas ir puotavimas“ (Izaijo 5, 11–14). Tikrai apgailėtinas į Dievo panašumą sukurtas žmogus, kurio gyvenimo tikslas ir prasmė – lėbavimas: „Valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime!“ (Izaijo 22, 13) Šis galingas šūkis jau daugelį šimtmečių veda milijonus žmonių, kurie nemato Dievo meilės, Jo gerumo ir tikslų. Alkoholis užblokuoja žmogaus mąstymą ir užkerta kelią teisingiems sprendimams. „Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno! Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą; kaip šiandien, taip bus ir rytoj, ir net dar smagiau“ (Izaijo 56, 12).
Jeigu šitos mintys išsakytos Senojo Testamento laikais, gal šiais laikais alkoholis nebepavojingas? Gal krikščionims nieko blogo retkarčiais „saikingai“ jį pavartoti? Sunkumas tas, kad Biblijoje vynu vadinama viskas, kas išgaunama iš vynmedžio. Tiek šviežios vynuogių sultys, tiek koncentruotos sultys, tiek surūgusios ir alkoholiu virtusios sultys – viskas vadinama vynu. Todėl dažnas Biblijos skaitytojas, kuriam alkoholio vartojimas priimtinas, mėgina pasinaudoti šia aplinkybe ir pagrįsti savo elgesį tuo bendruoju žodžiu. Juk ir Senojo Testamento šešėlinėse apeigose kartais buvo aukojamas vynas, kaip liejamoji auka. Jėzus pats su Savo mokiniais per Paskutinę Vakarienę gėrė vyną, Jėzus didelį kiekį vandens vestuvėse pavertė vynu, apaštalas Paulius dėl skrandžio negalavimų rekomenduoja savo kolegai pavartoti šiek tiek vyno. Vynu kartais vadinamas Kristaus mokymas. Ištvirkavimo vynu – iškraipytas Kristaus mokymas. Norint išsisukinėti, mėginama viską suplakti į vieną ir atmesti bet kokius perspėjimus dėl alkoholio vartojimo. Jeigu klausimas neaiškus, tai ir neaktualus. Kaip išspręsti reikalą?
Nuoširdžiam Rašto tyrinėtojui nesunku atskirti, kurioje Rašto vietoje apie kokį vyną kalbama. Lengviau tai padaryti skaitantiems Bibliją originalo kalba, ten skirtingam vynui yra skirtingi žodžiai. Tačiau ir mums, kurie skaitome jau Biblijos vertimą, nesunku atskirti, įsigilinant į teksto mintį, nors žodis vienas – vynas. Kalbant apie Viešpaties Vakarienės atvejį, ten Jėzus pavartoja terminą „vynmedžio vaisius“ (Mato 26, 29). Tačiau kitose vietose tiesiog „vynas“.
Ar Dievui patiktų, kad Jo vaikai vartotų tokias medžiagas, kurios jiems kenkia? Pati mintis rodo, kad Biblijoje neveltui iškeliamas alkoholio vartojimas ir pabrėžiama jo teikiama žala. Kur apie vyną kalbama teigiamai, nesunku suvokti, kad tai šviežios vynuogių sultys. Jos rekomenduojamos ir sergant kai kuriomis ligomis, ypač vaikams. Mokslininkai irgi laikosi tokios nuomonės. Tačiau kur vynas parodomas kaip daug blogio atnešantis dalykas, jokie išvedžiojimai nepakeis jo daromos žalos.
Štai Naujajame Testamente duoti nurodymai dėl alkoholio vartojimo pasekmių. „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Korintiečiams 6, 9–11). Suprantama, jeigu toks Dievo požiūris į alkoholio vartojimą, tai ir per Paskutinę Vakarienę Jėzus nevartojo alkoholinio vyno. Vieną aplinkybę mes jau minėjome – Jėzus tą gėrimą pavadina „vynmedžio vaisiumi“. Kita – tai vyko Neraugintosios duonos šventės metu, kai izraelitų namuose nebūdavo jokio rauginto produkto. Trečia – Jėzus gyveno nenuodėmingą gyvenimą, o raugas Rašte simbolizuoja sugedimą. Tai kaip Jėzaus kraują simbolizuojanti medžiaga galėtų būti ne tik su raugu, bet ir su alkoholiu? Alkoholis Jėzaus kraujyje?! Tai jau savaime Jėzų padarytų nuodėmingą. Todėl ir kalbant apie krikščionis, parodyta, kad alkoholis ir Šventoji Dvasia – du nesuderinami dalykai. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo Kūnu!“ (1 Korintiečiams 6, 19–20) Jau skaitėme, kad alkoholio įtakoje esantis žmogus negali mąstyti apie dvasinius dalykus, kad jo „širdis kalbės kvailus niekus“. Nedaug Dievui šlovės būtų iš tokio žmogaus elgesio ir kalbų. Tad ir pasekmės lydės alkoholį įsimylėjusį žmogų. „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Korintiečiams 3, 16–17)
Jeigu žmogus toks atsakingas už savo kūną, kuris yra Šventosios Dvasios šventykla, tad nenuostabu, jog Rašte randame ir daugiau dalykų, kurių vartojimas krikščioniui nepriimtinas. Tokie dalykai, kaip narkotikai, aiškiai suvokiami, nes jų daroma žala labai aiški. Sunkiau su rūkalais. Rūkymas žmogui nėra būtinas. Tabako dūmuose yra ne tik narkotinių medžiagų, bet ir labai pavojingų sveikatai. Tuo pačiu tabako dūmai kenkia aplinkiniams ne mažiau, skleidžia nemalonų kvapą, išplėšia nemažus pinigus, kuriuos būtų galima panaudoti daug svarbesniems reikalams.
Ir dar. Net kai kurie valgiai gali būti mums nepriimtini, nors kai kuriuose pasaulio kraštuose yra labai įprasti ir pamėgti. Šiuo metu žmonės mėgaujasi tokiais „valgiais“, kurių ankstesnės kartos per prievartą nebūtų suvalgiusios. Dauguma netinkamų dalykų imta valgyti dėl badmečių, karų ir kitų atsiradusių sunkumų. Laikui bėgant prie jų priprasta ir tapo tautos valgiu. Mes jau skaitėme, kad pačioje pradžioje, kol žemė nebuvo paveikta nuodėmės prakeikimo, Dievas žmogui paskyrė patį geriausią, rinktinį maistą. Kai žmogus nusidėjo ir žemė nebegalėjo aprūpinti šio geraisiais produktais, Dievas leido valgyti daržoves – „laukų augalus“ (Pradžios 3, 18). Ilgai užsitęsęs tvano vanduo sunaikino sodus, tad potvaninei žmonių kartai teko valgyti nuo tvano laive išsaugotų kai kurių gyvūnų mėsą. Dievas tai buvo numatęs, todėl ir į Nojaus pastatytą laivą liepė paimti „švariųjų“ gyvulių po septynetą, o „nešvariųjų“, kurie netiks valgiui – po porelę – rūšiai išlaikyti (Pradžios 7, 1–4). Kaip mėsos valgymas atsiliepė žmonių sveikatai? Stebėtina, bet pirmieji žmonės, kurie valgė vegetarišką maistą, gyveno neįtikėtinai ilgai: Adomas gyveno devynis šimtus trisdešimt metų; jo sūnus Setas – devynis šimtus dvylika metų; Kenanas – aštuonis šimtus keturiasdešimt metų. Ilgiausiai gyveno Metušelachas – devynis šimtus šešiasdešimt devynerius metus (Pradžios 5, 5.8.14.27).
Po tvano, kai buvo pradėta valgyti mėsa, žmonių amžius ėmė staigiai trumpėti. Semas – vienas iš Nojaus sūnų – gyveno penkis šimtus metų; Arpachšadas – keturis šimtus trejus metus; Pelegas – du šimtus septynerius metus; Nahoras – šimtą devyniolika metų. Dovydo laikais gyvenimas pasiekė mūsų amžiaus ribą. „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias“ (Psalmių 90, 10). Tai tik kūdikystės amžius, palyginti su prieštvaniniais žmonėmis.
Norėdamas bent kiek sustabdyti tą baisųjį amžiaus trukmės kritimą, Dievas Savo tautai davė nurodymus, kokių dalykų jie turėtų apskritai vengti valgyti. Konkretūs nurodymai šiuo klausimu duoti Kunigų knygoje.
„Iš visų keturkojų žemėje šiuos galite valgyti. Kiekvieną gyvulį, kuris yra skeltanagis ir atrajoja, galite valgyti. Tačiau iš tų, kurie arba tik atrajoja, arba tik yra skeltanagiai, nevalgysite šių: kupranugario, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir yra jums nešvarus, urvinio opšraus, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi ir jis jums nešvarus, kiškio, nes jis, nors ir atrajoja, bet skeltų nagų neturi, kiaulės, nes ji, nors ir yra skeltanagė, bet neatrajoja ir yra jums nešvari. Nei jų mėsos valgysite, nei jų dvėsenos liesite; jie jums nešvarūs.
Štai ką galite valgyti iš visų vandens gyvūnų. Kas vandenyse – jūroje ar upėje – turi pelekus ir žvynus, tokius galite valgyti. Bet kas neturi pelekų ir žvynų jūroje ar upėje – iš visų rėpliojančių gyvūnų vandenyje ir iš visų kitų gyvūnų, esančių vandenyje, – tokius laikysite pasibjaurėtinais. Laikysite juos pasibjaurėtinais, nevalgysite jų mėsos, bjaurėsitės jų dvėsena. Visa, kas neturi pelekų ir žvynų, jums pasibjaurėtina.
Iš paukščių laikysite pasibjaurėtinais – jie nebus valgomi, nes pasibjaurėtini – šiuos: erelį, avėdrą, jūrų erelį, sakalą, įvairių rūšių grifus, visų rūšių varnas, strutį, pelėdą, žuvėdrą, įvairių rūšių vanagus, apuoką, kormoraną, ūbaujančią pelėdą, baltąją pelėdą, pelikaną, palšąjį grifą, gandrą, įvairių rūšių garnius, kukutį ir šikšnosparnį“ (Kunigų 11, 1–19). Apie kitus smulkesnius gyvūnus skaitykite Kunigų knygos vienuolikto skyriaus nuo 20 iki 30 eilutės.
Dar vienas draudimas, kuris galiojo ir dėl leistų švariųjų gyvulių valgymo. Tai kraujas ir taukai. Dievas nepasakė, kodėl net švarių gyvulių kraujas ir ant žarnų esantys taukai neturi būti valgomi, bet mokslas šiandieną išsiaiškino, kad šiose kūno dalyse kaupiasi organizmo kenksmingosios medžiagos. Aukoti sudeginimu šias dalis buvo galima, o valgyti – ne.
„Jei kas nors iš Izraelio namų ar iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, valgytų bet kokį kraują, Aš atgręšiu Savo veidą į kraują valgantį žmogų ir pašalinsiu tą žmogų iš jo tautos, nes gyvūno gyvybė yra kraujyje. Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę; kraujas atlieka permaldavimą, nes jis yra gyvybė. Todėl Aš sakiau izraelitams: nė vienas iš jūsų nevalgys kraujo, net nė vienas iš ateivių, gyvenančių tarp jūsų, nevalgys kraujo. Jei kas iš izraelitų ar ateivių, gyvenančių tarp jūsų, sumedžiotų gyvulį ar paukštį, kurį leista valgyti, turi išlieti jo kraują ir užkasti jį į žemę“ (Kunigų 17, 10–13; Kunigų 3, 14–17). „Kalbėk izraelitams ir sakyk: nevalgysite jokių taukų nei jaučio, nei avies, nei ožkos… Jei kas nors valgytų taukų gyvulio, iš kurio gali būti atnašauta ugninė Viešpačiui skirta auka, tas asmuo bus pašalintas iš savo giminės“ (Kunigų 7, 23–25).
Kadangi šie nurodymai dėl valgių neįeina į šešėlinių apeigų skaičių, su Kristaus mirtimi jie neprarado savo prasmės. Kristus Savo mirtimi apvalė žmogaus nuodėmes, jo sąžinę, bet ne nešvarių gyvulių mėsą. Todėl apaštalas Paulius labai aiškiai pareiškia: „Kiekvienas Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, nes tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!“ (1Timotiejui 4, 4–5) Nereikia manyti, kad pasimeldus viskas tampa švaru ir tinkama valgyti. Čia pasakyta priešingai – pirma pasitikrinti, ar tai leidžiama Dievo Žodyje, o tik tada padėkojus valgyti.
Tačiau vadinamame krikščioniškame pasaulyje šitie Dievo nurodymai, kaip ir daugelis kitų – yra užmiršti. Niekas to nebemoko, niekas to nebereikalauja. O ar Dievas patenkintas tokiu krikščionių elgesiu? Apaštalas Paulius išsako apgailestavimą dėl kai kurių tikinčiųjų elgesio. Jis taip pat pasako, koks jų laukia galas. „Daugelis – apie juos ne kartą esu jums kalbėjęs ir dabar su ašaromis kalbu – elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus“ (Filipiečiams 3, 18–19).
Matome, kad pataikavimas savo įpročiams, savo apetitui gali turėti liūdnas pasekmes. Dar senovėje Dievas skundėsi dėl Savo žmonių netyrumo. „Nuolatos tiesiau Savo rankas į maištingąją tautą, blogu keliu einančią su savo užmačiomis, tautą, kuri akiplėšiškai be perstojo pykdo Mane. Jie aukoja kruvinas atnašas alkuose ir degina smilkalus ant plytų. Jie sėdi kapų nišose, naktis praleidžia olose, valgo kiaulieną su dvėsenos viralu savo induose“ (Izaijo 65, 2–4). „Štai ateis Viešpats kaip ugnis, o Jo vežimai bus tarsi viesulas, kad išlietų Savo pyktį deginančia kaitra, Savo bausmę – ugnies liepsnomis. Ugnimi ir kalaviju Viešpats teis žmoniją; daug bus Viešpaties aukų. ‘Visi, kas pasišvenčia ir apsivalo, eidami į alkus kaip stabo sekėjai, kas valgo kiaulieną, roplius ir peles, pražus drauge su savo darbais ir užmojais‘,– tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 66, 15–17). Turbūt keistai skambėtų tokia mintis, jei Dievas vieną dieną – Senojo Testamento laikais – už šių pasibjaurėtinų dalykų valgymą grasintų sunaikinimu, o jau kitą dieną – Naujojo Testamento dienomis – sakytų, kad tai priimtina. Dievas paprastai taip nesielgia.
Valgis ir gėrimas daro didelę įtaką žmogaus sveikatai ir mąstymui. Kai keturiems žydų jaunuoliams, kurie pateko į Babelės karaliaus rūmus kaip belaisviai, buvo pasiūlytas karališkas valgis – nešvari mėsa ir alkoholinis gėrimas – šie jaunuoliai atsisakė tokio maisto ir paprašė: „Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti“. Kai atėjo egzaminavimo metas, šie keturi jaunuoliai parodė savo išskirtinį nuovokumą. „Karalius, pasikalbėjęs su jais, nerado tarp jų visų nė vieno, kuris prilygtų Danieliui, Hananijai, Mišaeliui ir Azarijai, todėl jie buvo paimti į karaliaus tarnybą. Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“ (Danieliaus 1, 12.19–20).
Dievas mus pakvietė šventam reikalui. Jis mus padarė Savo atstovais tarp aplinkinių žmonių. Dievas nori mus matyti visada blaivius, sveikus ir tyrus. Jo nurodymai teisingi ir išmintingi. Jeigu mūsų kūnas yra „Dievo šventykla“, tai gyvenkime taip, kad Dievo šventykla nebūtų suteršta mūsų netinkamais valgiais ar gėrimais. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10, 31).
