28. Likučio Bažnyčia

KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS

Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija

LIKUČIO BAŽNYČIA

(Atsisiųsti audio failą)

Pats žodis „likutis“ yra gerai suprantamas. Tai yra nedidelė ar net labai maža kažkokio daikto ar medžiagos dalis. Tačiau tas mažasis „likutis“ turi tiksliai atitikti pradinę dalį, nes jis yra jo dalis.

Visų laikų Dievo Bažnyčia yra apibūdinama kaip sudaryta iš dviejų dalių. Didžioji dalis ir likutis. Daug žmonių visais laikais pretendavo į Bažnyčios narystę. Kiek žmonių turėtų būti likutyje? Kokie turi būti likučio požymiai?

Rašte nepasakyta, kiek žmonių kuriuo nors Dievo Bažnyčios laikotarpiu apskritai buvo Bažnyčioje. Tuo labiau nepasakyta, kiek iš jų visumos sudarė likutį. Tad neskubėkime sudarinėti lentelės ir ten sugrupuoti, kas priklauso Bažnyčiai, o kas įeina į likutį. Tai žino tik Dievas, kuris ištiria širdis. Tačiau nurodyti pagrindiniai principai, į kuriuos turėtume orientuotis, siekdami tapti Bažnyčios likučiu.

Biblijoje randame, kad senovės Izraelyje buvo keletas milijonų žmonių. Teoriškai tai buvo Senojo Testamento Dievo Bažnyčia. Kiekvienas šios tautos pilietis tikėjosi esąs Dievo vaikas. Tačiau Raštas teigia ką kita. „Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likučiai bus išgelbėti“ (Romiečiams 9, 27).

Kokią situaciją Dievas mato Naujojo Testamento Bažnyčioje – krikščionybėje? Šiuo metu, skaičiuojant visas krikščioniškas bažnyčias, galima spėti esant apie du milijardus. Lyginant su visais planetos gyventojais, tai tik trečdalis. Būtų džiugu, jeigu jie visi būtų Dievo laikomi tikrais Jo vaikais. Tačiau ir šiuo atveju Raštas kalba liūdnai: „Taip pat ir dabartiniu metu yra malonės išrinktas likutis“ (Romiečiams 11, 5). Be abejo, ir mes patys tai nesunkiai pastebime. Mėgindami nujausti, kas tie žmonės, kurie sudaro Bažnyčios likutį, nespręskime pagal priklausymą kokiai nors krikščioniškai bažnyčiai. Ne bažnyčia duoda išgelbėjimą. Bažnyčios paskirtis – vesti žmones pas Kristų, kuris vienas gali išgelbėti. Tačiau tai nereiškia, kad nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausyti. Apie tai jau esame kalbėję, tyrinėdami Dievo Bažnyčios temą. Bažnyčia privalo griežtai vadovautis visu Rašto mokymu, tada žmogus gali ja pasitikėti ir joje mokytis pažinti Dievą. Bet kaip organizacija, Bažnyčia nesuteikia išgelbėjimo. Narystė bet kurioje bažnyčioje nesuteikia išgelbėjimo vilties. Net geriausioje bažnyčioje galime rasti neatitinkančių to pašaukimo žmonių.

Todėl šioje temoje apžvelgsime Bažnyčios likučio savybes, principus, o taip pat jos atsiradimo laiką, nes kalbėsime apie paskutiniųjų laikų Dievo Bažnyčios likutį.

Krikščionybė egzistuoja nuo jos įkūrėjo, Jėzaus, laikų ir liks iki Jo sugrįžimo dienos. Per tuos du tūkstančius jos gyvavimo metų Bažnyčia patyrė didžiulius persekiojimus. Jie glaustai aprašyti Apreiškimo 12 skyriuje. Didžiausi persekiojimai vyko per nusakytąjį laikotarpį – „laikotarpis, du laikotarpiai ir pusė laikotarpio“ (Apreiškimo 12, 14). Tai sudaro 1260 metų. Kadangi šitą nuoširdžiųjų Dievo vaikų persekiojimą vykdė  popiežiškoji bažnyčia, tai tas laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo popiežijos galutinio susiformavimo laiko – 538 metų. Pridėjus 1260 metų, gauname 1798 metus. Kaip jau žinome, tais metais popiežius buvo ištremtas, ir tuo užsibaigė baisieji persekiojimai. Nors didžioji Bažnyčios dalis virto tradicijomis besiremiančia sistema, vis dėlto liko ištikimasis likutis, kuris tvirtai laikėsi „vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems tikėjimo“ (Judo 3). Tradicinei bažnyčiai šėtonas pretenzijų neturi, bet jis negali būti ramus, kol yra ištikimasis likutis. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12, 17). Moteris – tai Kristaus Bažnyčios simbolis. Slibinas – be abejo, šėtonas. Na, o likutis pasižymi paklusnumu ir artimais santykiais su Jėzumi.

I. Matome, kad paskutiniųjų laikų likutis atsiranda po 1798 metų. Tai labai konkretus nurodymas, kaip vienas iš pagrindinių likučio požymių.

Be šito, nurodyti ir kiti jo požymiai.

II. Paklusnumas. „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“ (Apreiškimo 14, 12).

III. Pranašystės dvasia. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12, 17). „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“ (Apreiškimo 19, 10).

IV. Skelbia Trijų angelų žinią. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘“

Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‘Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!‘

Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‘Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą‘. Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14, 6–12).

Dabar apie visa tai pakalbėsime smulkiau.

I. Atsiradimo laikas. Kalbant apie paskutinių laikų Bažnyčios likutį, reikia prisiminti, kad likutis būtinai turi atitikti pradinę dalį. Kad galėtume įsivaizduoti ir sugretinti likutį su pradiniais bažnyčios principais, turime žinoti, kokie jie buvo. Štai kaip Raštas apibūdina ankstyvąją Bažnyčią. „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, kad Kristuje Jėzuje Dievas suteikė jums Savo malonę, nes per Jį praturtėjote visu kuo – visokiu žodžiu ir pažinimu, – ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apreiškimo, nestinga jokios malonės dovanos“ (1 Korintiečiams 1, 4–7). Matome, kad ankstyvoji Bažnyčia turėjo aiškų Dievo pažinimą ir patys tikintieji gyveno pagal tuos principus.

Tačiau apaštališkoji Bažnyčia nebuvo paskutiniųjų laikų Bažnyčia. Apreiškimo knygoje visas krikščioniškasis laikotarpis sudalijamas į septynias atskiras dalis, kurių kiekviena atspindi to laikmečio išgyvenimus. „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms Bažnyčioms: į Efezą, į Smirną, į Pergamą, į Tiatyrus, į Sardus, į Filadelfus ir Laodikėją“ (Apreiškimo 1, 11).  Apaštališkoji, arba pirmojo šimtmečio, Bažnyčia, dėl tuo metu vykusių išgyvenimų pavadinta Efezo Bažnyčia, arba laikotarpiu. Jėzus ją apibūdina kaip mieląją, pageidaujamąją. Tačiau iki pabaigos turėjo praeiti dar penki laikotarpiai su savo išgyvenimais ir charakteristika. Ir tik Laodikėjos laikotarpis pasiekia pabaigos laiką. Šitas pavadinimas reiškia teismo laiką. Netrukus turi ateiti Jėzus ir Savo teismu amžiams išspręsti nuodėmės problemą. Taigi Laodikėjos laikotarpį teisėtai galima pavadinti paskutiniųjų laikų Kristaus Bažnyčia. Vieną jos požymį jau apžvelgėme – ji atsiranda po 1798 metų, užsibaigus didiesiems persekiojimams. Kitas jos požymis – Dievo įsakymų laikymasis.

II. Vykdo visus Dešimt Dievo įsakymų. Per amžius tai buvo žinoma, kad Dievo įsakymų laikymasis atspindi žmonijos santykius su Dievu. „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas kiekvieną pašauks atsakyti už darbą, net slaptą – ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12, 13–14). Paprastai visi krikščionys su tuo sutinka ir tvirtina, jog jie laikosi Dešimties Dievo įsakymų. Tačiau paanalizavus konkrečiai, paaiškėja, kad skirtingos bažnyčios atsirenka, kuriuos įsakymus vykdyti, o kuriuos ignoruoti. Likučio bažnyčią apibūdina visų Dievo įsakymų laikymasis, neatsirenkant, kurie priimtini, o kurie ne tokie svarbūs. „Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo“ (Apreiškimo 14, 12).

Jokūbas labai aiškiai pasako, kad visų dešimties įsakymų autorius yra tas pats asmuo – Dievas, tad žmogui nesuteikiama teisė svarstyti, kuris iš jų svarbus, o kurį gali ir apeiti. Tuo labiau, sako Jokūbas, kad teisiami būsime ne pagal mūsų atsirinktus įsakymus, o pagal dieviškąjį originalą. „Jeigu tik vykdote karališkąjį Įstatymą, kaip Raštas reikalauja: Mylėk savo artimą, kaip save patį, jūs gerai darote, bet, jeigu pataikaujate atskiriems asmenims, darote nuodėmę ir esate Įstatymo kaltinami kaip nusižengėliai. Mat, kas laikosi viso Įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų. Juk Tasai, kuris yra pasakęs: Nesvetimauk! – taip pat yra pasakęs: Nežudyk! Jei nesvetimauji, bet žudai, vis tiek esi Įstatymo laužytojas. Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“ (Jokūbo 2, 8–12).

Apaštalas Paulius taip pat parodo, kad Dievo Dešimties įsakymų Įstatymo vykdymas atskleidžia tikinčiojo požiūrį į teisumą, kaip tai vertina Dievas. „Teisūs Dievo akyse juk ne Įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti Įstatymo vykdytojai“ (Romiečiams 2, 13). „Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Dievo įsakymų laikymasis – viskas“ (1 Korintiečiams 7, 19). Todėl suprantama, kodėl, apibūdindamas paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčią, Dievas vienu iš požymių nurodė Dievo įsakymų laikymąsi.

III. Pranašystės dvasia. Pranašas, pranašystė kilę iš žodžio pranešti. Šitie pranašai, arba pranešėjai yra nevienodi. Vieni buvo Dievo pašaukti ypatingam tarnavimui – pranešti apie Dievo planus ar veiksmus ateičiai. „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams“ (Amoso 3, 7). Nemažai Biblijos knygų yra parašyta būtent šitų pranašysčių pagrindu.

Tačiau yra ir kitokių pranašų. Jau senovėje buvo įsteigta taip vadinama „Pranašų mokykla“. Ateities pranašautoju nepadarysi jokioje mokykloje. Tai ypatingas Dievo pašaukimas. Tačiau šitie pranašai nieko nepranašavo į ateitį. Jie tose mokyklose buvo apmokomi Rašto, kad galėtų mokyti eilinius piliečius. Jie tik pranešdavo Dievo valią žmonėms.

Naujajame Testamente taip pat randame dviejų rūšių pranašus. „Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atvyko pranašų. Vienas jų, Agabas, Dvasios įkvėptas, išpranašavo didelį badą, ištiksiantį visą pasaulį. Badas iš tiesų atėjo, Klaudijui valdant“ (Apaštalų darbų 11, 27).

Kiti pranašai tiktai mokė žmones Dievo tiesų. „O kas pranašauja, tas sako žmonėms pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius“ (1 Korintiečiams 14, 3). 

Raštas sako, kad pranašavimo dovana lydės Bažnyčią iki pat laikų pabaigos (žr. 1 Korintiečiams 12, 8–11). Per įspūdingąjį Sekminių pamokslą apaštalas Petras pasakė: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – Aš kiekvienam kūnui išliesiu Savosios Dvasios“ (Apaštalų darbų 2, 17). Kaip jau kalbėjome, apaštalų laikai nebuvo paskutinieji. Bažnyčia turėjo nueiti ilgą kelią iki Jėzaus sugrįžimo. Tačiau pranašystės dvasia turės ją lydėti šioje kelionėje. Tai reiškia, bažnyčia turės 1) gerai suprasti Dievo Žodį ir 2) suvokti laiką, kuriuo gyvena.

Kaip ir visais laikais, šėtonas pasiunčia savo agentus, kurie labai sėkmingai sudomina žmones ir nukreipia jų dėmesį nuo esminių dalykų, o pritraukia prie menkaverčių. Per tokius „pranašus“ Viduramžių Bažnyčia nusirito iki „Babelės“ lygio. Likučio misijos dėka Bažnyčia turėjo būti sugrąžinta į pradinę, apaštališkąją būseną. Todėl apaštalai perspėjo apie klastingų pranašų mėginimą sukliudyti tam. „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jono 4, 1). „Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (2 Tesalonikiečiams 5, 20–21)

Kaip ištirti pranašo tikrumą? Juk jie dažniausiai būna labai iškalbingi ir moka manipuliuoti Raštu. Priemonė yra viena – gerai žinoti Šventąjį Raštą. Ta pati priemonė buvo siūloma ir Senojo Testamento laikais. „O jei žmonės jums sakys: ‘Kreipkitės į vėles ir būrėjus, kurie šnabžda ir dūsauja! Argi neturėtų tauta atsiklausti savo dievų, tartis su mirusiaisiais dėl gyvųjų mokymo ir liudijimo?‘ – be abejo, taip kalbantieji neregės aušros!“ (Izaijo 8, 19–20) Apaštalas Paulius atkartoja: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi“ (2 Timotiejui 3, 14–15). Tiktai geras Rašto žinojimas galės apsaugoti mus nuo netikrų pranašų klastos.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios likutis pasižymi pranašystės dvasios turėjimu. „Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“ (Apreiškimo 12, 17). „Jėzaus liudijimas yra pranašystės dvasia“ (Apreiškimo 19, 10). Kokius pranašus turės ši Bažnyčia: ateitį nusakančius ar mokančius žmones Dievo tiesų? Terminas „pranašystės dvasia“ neišskiria šių dviejų grupių. Reiškia, likučio Bažnyčia turės ir vienus, ir kitus.

Taigi, pradedant devynioliktu šimtmečiu, paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčia turėjo galimybę įvertinti „Babelės kritimą“, tai yra supasaulėjimą, ir sukurti likutį – Dievo nurodytais principais besivadovaujančią Bažnyčią. Kristus sugrįžęs į žemę turi rasti Savo Bažnyčią „neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Efeziečiams 5, 27). Ji turi atitikti tą būklę, kokia buvo Kristui ją paliekant žemėje. Likutis turi atitikti pradinę dalį.

Devynioliktam amžiui Dievas buvo paruošęs visas reikalingas sąlygas susikurti likučio Bažnyčiai. Užsibaigė daug šimtmečių trukęs tikinčiųjų persekiojimas. Dabar žmonės galėjo laisvai tyrinėti Raštą ir jo laikytis. Antra, tam laikui buvo sukurti ir ištobulinti knygų spausdinimo įrengimai. Kūrėsi Biblijos draugijos, kurios vertė, spausdino ir platino Biblijas visomis pasaulio kalbomis. Devynioliktas amžius pasižymi labai dideliu susidomėjimu Biblija. Vyko plataus masto Biblijos tyrinėjimo susibūrimai, diskusijos, vertinimai.

Būtent šituo metu Dievas iškėlė paskutiniųjų laikų likučio Bažnyčią, kuri Apreiškimo knygoje pavadinta Laodikėja. Tyrinėdami Šventyklos valymo temą pastebėjome, kad Laodikėjos – teismo laiko Bažnyčia turės apsivalyti nuo žmogiškų tradicijų, mokymų, filosofijų. Kristaus Bažnyčios likutis turi būti tinkamai pasiruošęs sutikti savo Jaunikį. „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai“ (Apreiškimo 19, 7–8). Tuo parodoma likučio Bažnyčios būklė, dėl ko tas laikotarpis pavadintas teismo laiku. Bažnyčia tyra, jos narių gyvenimas atitinka Dievo reikalavimus. Bažnyčia pasiruošusi pasitikti sugrįžtantį Jėzų, nes ji atitinka apaštalų laikų Bažnyčią.  

Išsilaisvinti iš per amžius į Bažnyčią įneštų neteisingų mokymų yra sunki užduotis. Net turint Šventąjį Raštą, nelengva susiorientuoti ir ryžtis žengti tą žingsnį. Tuo metu Dievas pašaukė jauną tikinčią mergaitę ir per ją nukreipė Rašto tyrinėtojus prie Biblijos tiesų. Žingsnis po žingsnio Bažnyčia laisvinosi iš viduramžiškos tamsos, apgaubusios Kristaus Bažnyčią. Dievas davė tai jaunai mergaitei vis naujas žinias ir pamokymus, kurių pagalba atsiskleidė užmirštosios Biblijos tiesos. Tai buvo Elena Harmon (1827–1915), kuri ištekėjusi tapo Elena Vait. Dievas davė jai daugybę regėjimų, per kuriuos atskleidė tas gilias Kristaus mokymo grynumo tiesas. Nors Elenos Vait raštai yra labai populiarūs dėl paprastai ir aiškiai perduotų tiesų, tačiau ji nėra Biblijos pranašė. Niekada jos raštai nebuvo gretinami su Biblija ar laikomi aukščiau Biblijos. Tai buvo tik pagalbinė priemonė, padedanti lengviau suprasti Bibliją.

Tuo išsipildė Dievo pažadas paskutiniųjų laikų Bažnyčiai suteikti pranašystės dvasios dovaną. Kaip matome, tai pasireiškė ir tiesioginio pranašo atsiuntimu, ir Rašto teisingu mokymu. 

IV. Skelbia Trijų angelų žinią. „Ir aš pamačiau kitą angelą, lekiantį dangaus viduriu, turintį paskelbti žemės gyventojams, visoms tautoms, gentims, kalboms ir žmonėms amžinąją Evangeliją. Jis šaukė galingu balsu: ‘Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda; nuolankiai pašlovinkite dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sutvėrėją!‘

Paskui jį skrido antras angelas, kuris šaukė: ‘Krito, krito didžioji Babelė, kuri savo paleistuvingo įniršio vynu apgirdė visas tautas!‘

Ir dar trečias angelas lydėjo juos, šaukdamas skardžiu balsu: ‘Kas garbina žvėrį ir jo atvaizdą ir priima ant savo kaktos ar ant rankos jo ženklą, tas turės gerti Dievo įniršio vyno, įpilto ir neatmiešto Jo rūstybės taurėje, ir bus kankinamas ugnimi ir siera šventųjų angelų ir Avinėlio akyse. Jų kentėjimų dūmai rūks per amžių amžius, ir jie neturės atilsio nei dieną, nei naktį – tie, kurie garbina žvėrį bei jo atvaizdą ir ima jo vardo ženklą‘. Čia pasirodo ištvermė šventųjų, kurie laikosi Dievo įsakymų ir Jėzaus tikėjimo!“ (Apreiškimo 14, 6–12).

Ši iš trijų dalių susidedanti žinia negalėjo būti paskelbta anksčiau, negu atėjo pabaigos laikas. Apaštalų laikų Bažnyčios nereikėjo raginti skelbti amžinosios Evangelijos. Ji tai ir darė. Tuo metu Bažnyčia dar nebuvo puolusi, kad būtų pavadinta Babele. Ji tebebuvo tyra. Ir, galiausiai, asmeniškas žmogaus pasirinkimas tarp Kristaus ir tradicijų, kad pasiruoštų sutikti sugrįžtantį Jėzų, taip pat buvo aktualu tik paskutinių laikų Bažnyčiai. Tad Trijų angelų žinia skirta konkrečiai paskutiniesiems laikams.

Būtent dabar, kai Bažnyčia po 1798 metų išsilaisvino iš žmogiškų tradicijų ir grįžo prie tyro Rašto mokymo, buvo galima skelbti amžinąją Evangeliją. Tik dabar buvo laikas perspėti žmones apie įvykusį Bažnyčios atpuolimą ir virtimą Babele, tik dabar buvo galima pakviesti žmones įsijungti į paskutiniųjų laikų Kristaus Bažnyčios likutį, nes toks jau egzistuoja. O tai yra labai svarbu. Kaip tik tuo metu, pagal Danieliaus pranašystę apie 2300 vakarų ir rytmečių, Dievo sukeltas Rašto tyrinėjimo judėjimas išlaisvino Bažnyčią iš žmogiškų prietarų, apvalė ją ir paruošė paskutiniųjų laikų misijai – paruošti žmoniją Kristaus antrajam atėjimui. 1844 metų įvykiai, sukrėtę krikščioniškąjį pasaulį žinia apie greitą Kristaus atėjimą ir po to sekęs nusivylimas, kai tai neįvyko, paruošė kelią nuodugniam Biblijos pranašysčių tyrinėjimui. Tuo laikotarpiu vyko judėjimas, kuris netrukus  susiformavo kaip atskira bažnyčia. 1863 metais JAV, Betl Kryke įvyko steigiamasis suvažiavimas, kurio metu buvo įkurta Septintosios dienos adventistų bažnyčia. Šiuo pavadinimu buvo iškeltos dvi svarbios šios bažnyčios mokymo tiesos: septintoji savaitės diena, kaip Viešpaties sabata; ir ruošimasis Kristaus antrajam atėjimui (nuo lot. adventus – laukimas).

Jonui buvo parodyta didžiulė minia žmonių prie Dievo sosto. Ir šita grupė parodyta kaip atsisakiusi „žvėries ženklo“. Nepaisant sunkumų ir aplinkinių nepritarimo, jie pasirinko Kristų ir Jo tiesą. Jie išgirdo Kristaus kvietimą „Išeik iš Babelės, Mano tauta“, paliko netikrąsias bažnyčias ir prisijungė prie ištikimosios likučio Bažnyčios. Jonas taip aprašo šį nuostabų regin. „Aš pamačiau danguje dar vieną didį ir nuostabų ženklą: septynis angelus, turinčius septynias paskutines negandas, nes jomis išsibaigia Dievo rūstybė. Aš išvydau tarsi stiklo jūrą, sumaišytą su ugnimi ir žmones, kurie buvo pergalėję žvėrį, jo atvaizdą ir jo vardo skaičių, stovinčius su Dievo arfomis ant stiklo jūros. Jie giedojo Dievo tarno Mozės giesmę ir Avinėlio giesmę: ‘Didingi ir nuostabūs Tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! Juk Tu vienas šventas! Visos tautos ateis ir šlovindamos puls veidu prieš Tave, nes paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai‘“ (Apreiškimo 15, 1–4).

Mozės giesme vaizduojami Senojo Testamento laikų, o Avinėlio giesme – Naujojo Testamento laikų tikintieji.

Pagaliau pergalė pasiekta, pagaliau įrodytas Dievo teisumas ir teisingumas! Pagaliau Dievo žmonės išgelbėti ir jiems nebegresia jokie pavojai. Jie džiaugiasi ir šlovina Dievą už išgelbėjimą!

Ar matote save tame išgelbėtųjų pulke? Ar norite ten būti? Šiandieną dar laikas. Jėzus jus kviečia: „Ateikite pas Mane visi!“ (Mato 11, 28)