KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
PASAULIO ISTORIJA PRANAŠYSTĖJE
Gyvenimas susideda iš trijų etapų: praeities, dabarties ir ateities. Taip yra ir su visos žmonijos gyvenimu. Turime praeitį – istoriją, kurios nebepakeisime, dabartį, kuria gyvename ir galime kai ką keisti, ir ateitį, kurios nežinome. Dabartimi gyvename, rūpinamės, priimame sprendimus ir aktyviai joje dalyvaujame. Labiausiai žmones domina ateitis – ji tokia paslaptinga. Mokame pinigus gudruoliams, kurie žada pasakyti ne tik artimą ateitį, bet net ir tai, kada mirsime. Tik turėkime tam pinigų ir tikėkime jais…
Istorija ne visus domina. Gal kam ir įdomu susikurti savo giminės genealoginį medį, bet ne daugiau.
Tačiau Šventajame Rašte galime rasti informacijos tolimai ateičiai. Tiesa, mūsų dienomis tai jau praeitis, istorija, tačiau tada, kai tai buvo pranešama, žmones labai domino, – juk žinia buvo skirta jų ateičiai.
Ar verta mums šiandieną gilintis į šią temą ir pažvelgti į tuos seniai praėjusius laikus, kurių nebesugrąžinsime? Gal ir nebūtų verta, jei iš to negalėtume nieko pasimokyti, tačiau pranašystėje glūdi žinia, kuri atskleidžia jos Autoriaus išmintį ir visa ko žinojimą. Be to, ji siekia mūsų laikus ir papasakoja kai ką svarbaus, kas susiję su mūsų gyvenimu. Dievui negalioja laiko reikalavimai kaip mums. Jis pats valdo laiką ir įvykius.
Labai paprastais simboliais ir pavyzdžiais didžiulė ir svarbi ateities žinia yra užrašyta Šventojo Rašto pranašo Danieliaus knygoje. Jėzus, gyvenęs praėjus šešiems šimtams metų po to, kai buvo paskelbta toji pranašystė, ragino žmones atidžiai tyrinėti pranašui Danieliui duotą pranašystę: „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje, skaitytojas teįsidėmi“ (Mato 24, 15). Apaštalas Petras taip pat ragina tyrinėti pranašystes, kad galėtume pamatyti kai kuriuos ateities įvykius ir tinkamai jiems pasiruošti. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė“ (2 Petro 1, 19). Apaštalas ragina tyrinėti pranašystes, kad mūsų protuose susiformuotų teisingas supratimas apie Dievą, Jo valdymą, Jo užmojus ir palaimintą planą mūsų gyvenimui, kad mes galėtume ir savo gyvenimo dienas patikėti Jam. Be to, pranašystės yra tarsi laikrodis, parodantis, kuriuo istorijos laikotarpiu, kurią jos „valandą“ gyvename mes.
Viena tokia tolimą ateitį nusakanti pranašystė užrašyta pranašo Danieliaus knygos 2-ame skyriuje. Šeštasis šimtmetis prieš Kristų Izraelio tautai buvo sunkus metas. Kaimynai babiloniečiai užpuolė jų kraštą, išplėšė Šventyklą ir paėmė į nelaisvę daug belaisvių. Iš tų belaisvių Babilono karalius Nebukadnecaras liepė atrinkti „iš karališkos šeimos ir diduomenės – sveikų vaikinų gražios išvaizdos, sumanių visose išminties šakose, apdovanotų pažinimu bei supratimu ir tinkamų tarnauti karaliaus rūmuose, kad jie būtų mokomi chaldėjų raštų ir kalbos“ (Danieliaus 1, 3–4). „Tarp jų buvo iš Judo giminės Danielius, Hananija, Mišaelis ir Azarija. Karalius skyrė jiems kasdien maisto iš karališkų valgių bei vyno, kurį pats gėrė“ (Danieliaus 1, 6. 5). Kaip belaisviams, tai galėjo pasirodyti didžiulis karaliaus palankumas. Bet iš tikrųjų izraelitams tai nebuvo priimtina. Jie buvo pratę valgyti Dievo nurodytą maistą ir nevartoti alkoholinių gėrimų. Taigi tiems jaunuoliams atėjo išbandymų metas.
Danielius išdrįso kreiptis į savo prižiūrėtoją, prašydamas pakeisti skirtąjį maistą paprastesniu ir sveikesniu. Prižiūrėtojui sunerimus, Danielius pasiūlė išbandymą: „Prašom mėginti savo tarnus dešimt dienų. Tebūna mums duodama vien daržovių valgyti ir tik vandens atsigerti. Po to tebūna palyginta tavo akivaizdoje mūsų išvaizda su išvaizda tų vaikinų, kurie valgo karališkus valgius. Taigi kaip matysi, taip ir pasielgsi su savo tarnais“ (Danieliaus 1, 12–13).
„Praėjus dešimt dienų, jie atrodė geriau ir sveikiau negu tie vaikinai, kurie valgė karališkus valgius… Šiems keturiems vaikinams Viešpats suteikė visų raštų ir išminties pažinimą bei įgūdžius, o Danielius turėjo ir visokių regėjimų bei sapnų aiškinimo dovaną“ (Danieliaus 1, 15. 17).
Atėjus egzaminavimo laikui, karalius pastebėjo šių keturių jaunuolių išskirtinius sugebėjimus. „Kai tik karalius kreipdavosi į juos klausimu, reikalaujančiu išminties ir pažinimo, jis rasdavo juos dešimt kartų pranašesnius už visus karalystės magus ir kerėtojus“ (Danieliaus 1, 20).
Tokia šių jaunuolių istorija.
Toliau pamatysime karaliui Nebukadnecarui kilusią problemą. Karalius ne tik laikė būrį magų ir žynių kaip savo patarėjų, bet jis labai tikėjo ir sapnais. Dievas pasinaudojo jo požiūriu į sapnus ir siuntė jam Savo žinią. Vėliau pamatysime, dėl ko Dievas pasirinko tą valdovą tokiam dalykui.
Nebukadnecaras karaliavo po savo tėvo Nabupolosaro tik antruosius metus, tačiau jo veiksmai buvo sėkmingi. Per trumpą laiką jis užkariavo daug tuometinio pasaulio kraštų. Jis troško naujų užkariavimų ir dėl to neturėjo ramybės. Kartą, gulėdamas savo patale, jis ilgai mąstė apie ateities įvykius, apie savo karalystės ateitį. Jis troško Babiloną padaryti pasauline imperija. Tai jam neblogai sekėsi. Bet ar liks Babilonas amžina imperija? Ar ją pakeis kokia kita karalystė? Kokia? Karalius užmigo paskendęs savo mintyse. Ir tada jis susapnavo sapną. Rytą pabudęs, jis sunkiai beprisiminė sapną, tik atskiras jo nuotrupas. Tačiau tas sapnas jam pasirodė reikšmingas, ir karalius nutarė išsiaiškinti, ką jis galėtų reikšti.
Daug nesvarstydamas, karalius pasikvietė visus savo aiškiaregius, išminčius, sapnų aiškintojus, regėtojus ir kerėtojus. Karaliaus prašymas buvo natūralus – kadangi jie skelbėsi žiną dievų valią, tai jiems nebus sunku padėti karaliui prisiminti visą sapną ir išaiškinti jo reikšmę. Štai kaip vystėsi jų pokalbis ir kaip atsiskleidė jų apgaulė, kai jie visą laiką mulkino karalių savo žiniomis.
Susirinkusiems išminčiams karalius tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį suprasti“. Chaldėjai atsakė karaliui aramėjiškai: „O karaliau! Gyvuok amžinai! Papasakok tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“. Karalius chaldėjams atsakė: „Toks mano įsakas! Jei neatskleisite man šio sapno ir nepaaiškinsite, tai būsite sudraskyti į kąsnelius, o jūsų namai išgriauti. Bet jei atskleisite man šį sapną ir paaiškinsite, tai gausite iš manęs dovanų, atpildą ir didžią garbę“. Jie antrąkart atsakė: „Tepapasakoja pirma karalius tą sapną savo tarnams, tuomet mes galėsime jį paaiškinti“. Atsakydamas karalius tarė: „Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas: jei neatskleisite man sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol nepasikeis aplinkybės. Tad papasakokite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog galite man jį paaiškinti“ (Danieliaus 2, 1–9).
Pasirinkimo nebeliko, ir išminčiams teko prisipažinti visą laiką melavus karaliui. „Chaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: ’Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir koks didis ir galingas, niekada nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago, kerėtojo ar chaldėjo. Dalykas, kurio reikalauja karalius, per daug sunkus, ir niekas kitas negali karaliui jo atskleisti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų‘“ (Danieliaus 2, 10–11).
„Dėl to karalius taip įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius“ (Danieliaus 2, 12). Šitas karaliaus įsakas buvo susijęs ir su Danielium bei jo trimis draugais, kadangi ir jie priklausė tai patarėjų kastai, nors, matyt, dėl jaunumo ir nebuvo pakviesti pas karalių.
Kai įsakas buvo paviešintas rūmuose, Danielius iš karaliaus sargybos vado išsiteiravo to įsako priežastį. Tada pasiprašė nuvedamas pas karalių, nes ketino išaiškinti karaliui jo sapną. Tačiau Danielius paprašė laiko pasiruošti. Grįžęs pas savo draugus, jis drauge su jais kreipėsi į Dievą pagalbos. Tą pačią naktį Dievas parodė Danieliui karaliaus sapnuotąjį sapną ir davė jo reikšmės supratimą. Kitą rytą Danielius padėkojo Dievui už malonę ir pasiprašė nuvedamas pas karalių. Karalius buvo nustebintas jaunuolio drąsos ir paklausė: „Ar tu iš tikro gali papasakoti sapną, kurį aš mačiau, ir jį paaiškinti?“ Danielius atsakė karaliui: „Paslapties, apie kurią karalius klausia, neatskleis nei išminčiai, nei kerėtojai, nei magai, nei spėliotojai. Bet yra danguje Dievas, kuris apreiškia paslaptis, ir Jis atskleidė karaliui Nebukadnecarui, kas įvyks dienų pabaigoje“ (Danieliaus 2, 26–28).
Danielius pradeda ne nuo sapno aiškinimo, kaip siūlėsi išminčiai, net ne nuo sapno. Danielius pradeda nuo sapno priežasties – karaliaus minčių gulint lovoje. Tai turėjo paveikti karalių. „Tau, karaliau, kai gulėjai lovoje, užėjo mintys apie ateities įvykius, ir Tas, kuris apreiškia paslaptis, atskleidė tau, kas įvyks. O man ši paslaptis buvo apreikšta ne dėl to, kad išmintimi viršyčiau bet kokią kitą gyvą būtybę, bet kad būtų karaliui atskleista sapno prasmė ir suprastum savo širdies mintis“ (Danieliaus 2, 29–30).
Dabar karalius jau buvo pasiruošęs klausytis išaiškinimo, nes ėmė pasitikėti Danielium, atskleidusiu tokias asmeniškas aplinkybes.
„Tu, karaliau, matei regėjimą. Štai didžiulė statula. Ši statula milžiniška, nepaprasto spindesio. Ji stovėjo priešais tave, ir jos išvaizda kėlė baimę. Tos statulos galva buvo gryno aukso, krūtinė ir rankos – sidabro, pilvas ir šlaunys – žalvario, kojos – geležies, o pėdos – iš dalies geležies ir iš dalies molio. Tau beregint, buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius. Tuomet geležis, molis, žalvaris, sidabras ir auksas, viskas iš karto subyrėjo į šipulius ir tapo tarsi pelai vasarą klojimuose. Vėjas juos nupūtė, nepalikdamas nė pėdsakų. Bet akmuo, trenkęs į statulą, virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“ (Danieliaus 2, 31–35).
Karalius nieko neklausinėjo, jam ir nereikėjo klausinėti, nes Danielius pats viską dėstė iš eilės, ir karalius vis aiškiau prisiminė regėtąjį sapną. Baigęs pasakoti sapną, Danielius perėjo prie sapno aiškinimo.
„Toks buvo sapnas. Dabar jį paaiškinsime karaliui. Tu, o karaliau, karalių karaliau, kuriam dangaus Dievas davė karalystę, galybę, jėgą, garbę, į kurio rankas Jis atidavė žmones, kad ir kur jie gyventų, laukų žvėris ir padangių paukščius ir kurį Jis padarė visų jų valdovu, tu esi ta aukso galva“ (Danieliaus 2, 36–38). Danielius aiškina, kad karaliaus matytos statulos aukso galva simbolizuoja Babilono imperiją, kuri viešpatavo nuo 604 m. iki 538 m. pr. Kristų. (Papildomai apie tai skaitykite Jeremijo 27, 6–7 ir Izaijo 13, 17–22.)
Danielius tęsia antrojo simbolio – sidabro krūtinės – aiškinimą. „Po tavęs iškils kita karalystė, menkesnė už tavo“ (Danieliaus 2, 39). Istoriškai tai jungtinė Medų Persų imperija, kuri nugalėjo Babiloną ir užėmė jo valdytas karalystes. Jos viešpatavimo laikas nuo 538 m. iki 331 m. pr. Kristų.
„O paskui ir trečia – žalvario karalystė, kuri užvaldys visą žemę“ (Danieliaus 2, 39). Žalvario liemeniu Dievas pavaizdavo Aleksandro Makedoniečio laikų Graikiją. Jos viešpatavimo laikas nuo 331 m. iki 146 m. pr. Kristų.
Galiausiai Danielius prieina prie geležies kojų simbolizuojamos karalystės. „Ketvirtoji karalystė bus stipri lyg geležis; kaip geležis triuškina ir griauna visa, taip ji sutriuškins ir sugriaus anas visas“ (Danieliaus 2, 40). Tai Romos imperija (146 m. pr. Kristų – 476 m. po Kristaus). Istoriškai Romos imperija buvo paskutinė pasaulinė imperija šioje pranašystės karalysčių grandinėje.
Karalius Nebukadnecaras tolimesnę istorijos eigą matė valdžių mišinyje – pėdos, kurios sudarytos iš geležies bei molio mišinio. „Kojos ir pirštai, kaip regėjai, buvo iš dalies iš puodžiaus molio ir iš dalies iš geležies, o tai reiškia, kad ji bus suskilusi karalystė, tačiau turės šiek tiek geležies tvirtumo, nes, kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu. Kaip kojų pirštai buvo iš dalies geležiniai ir iš dalies moliniai, taip ir karalystė bus iš dalies tvirta ir iš dalies trapi. Kaip regėjai, geležis buvo sumaišyta su paprastu moliu, o tai reiškia, kad jie maišysis vedybomis vieni su kitais, tačiau nebus vieningi, lygiai kaip geležis nesimaišo su moliu“ (Danieliaus 2, 41–43). Nors ir ilgą laiką viešpatavusi, Romos imperija pamažu ėmė silpti, plūstant gentims iš Azijos, kol galiausiai 476 metais po Kristaus galutinai baigė savo viešpatavimą. Žlugus Romos imperijai, iš jos griuvėsių susikūrė atskiros Europos valstybės. Dešimt kojų pirštų galbūt simboliškai parodo tas pagrindines Europos valstybes, kurios susikūrė Europoje. Daug mėginimų buvo išlaikyti Romos imperiją arba iš naujo sukurti panašią sistemą. Žinomi tokie istoriniai asmenys, kaip Karolis Didysis, Napoleonas, Hitleris ir kiti, kurie mėgino užkariauti ir suvienyti Europą. Negelbėjo ir santuokos tarp skirtingų karalysčių karalių sūnų ir dukterų. Dievo nusakymo niekas negalėjo pakeisti. „Geležis su moliu nesulimpa“. Europoje susikūrė naujos jėgos: alemanai, heruliai, rytų gotai, vakarų gotai, frankai, vandalai, saksai, lombardai, burgundai, svebai (Istorikai kartais šių karalysčių pavadinimus rašo skirtingai, bet esmės tai nekeičia). Iš jų šiuo metu žinomos Prancūzija, Anglija, Šveicarija, Vokietija, Austrija, Ispanija, Italija. Kelios išnyko, atsirado kai kurios naujos.
Tačiau Europos karalysčių susiformavimu nesibaigia karaliaus regėjimas. „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai, kaip tavo regėtasis akmuo, atkirstas nuo kalno ne žmogaus rankomis, sutrupino į šipulius geležį, žalvarį, molį, sidabrą ir auksą. Didysis Dievas parodė karaliui, kas įvyks ateityje. Sapnas yra tikras, ir jo aiškinimas tikras“ (Danieliaus 2, 44–45).
Karaliaus reakcija atitiko jo savijautą. Karalius sužinojo tokius dalykus, kokius nedaug kam tenka sužinoti. Jis pajuto Dievo artumą, Jo bendravimą su juo. Dabar jis nusileido iš savo didybės – pasijuto labai menkas. „Tuomet karalius Nebukadnecaras puolė kniūbsčias ant žemės, išreiškė Danieliui pagarbą ir įsakė aukoti jam atnašą ir smilkalų auką. Kreipdamasis į Danielių, karalius tarė: ’Iš tikrųjų jūsų Dievas yra dievų Dievas, karalių Viešpats ir paslapčių apreiškėjas, nes tik Jis įgalino tave atskleisti šią paslaptį’“ (Danieliaus 2, 46–47).
Kas tas akmuo ir kokią karalystę jis simbolizuoja? Šiandieną tai nesunku nustatyti. Šiuolaikinės Europos valstybės liudija Dievo apibūdintą būklę. Tarp jų yra stiprių, kitos – „iš molio“. Vienybės niekaip nepavyksta pasiekti. Nieko tvirtesnio Dievas nėra pažadėjęs. Tačiau yra pažadas, kuris vertas dėmesio: „O anų karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“. Šį pažadą randame pakartotą daugelyje kitų Rašto vietų. Tai – Kristaus karalystė. Tai Jo amžina taikos ir ramybės karalystė. Apaštalas Petras Sekminių pamoksle išsakė tokią svarbią, pamatinę tiesą: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu“ (Apaštalų darbų 4, 11).
Mokydamas Savo mokinius melstis, Jėzus į tą pavyzdinę maldą įtraukė tokius žodžius: „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6, 10). Kita ir vienintelė karalystė po šiuolaikinės susiskaldžiusios Europos Dievo yra pažadėta Kristaus karalystė. Jėzus užtikrino: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28, 18). Išsiskirdamas su Savo mokiniais, Jėzus pasakė: „…Einu jums vietos paruošti… Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jono 14, 2–3).
Taigi visos prieš pustrečio tūkstančio metų Dievo nusakytos karalystės buvo ir jau išnyko. Mes gyvename tuo laikotarpiu, kai Jėzus bet kuriuo metu gali ateiti perimti šios Žemės Savo žinion. Liko tik vienas neišsipildęs pažadas. Jeigu išsipildė visa, kas buvo išpranašauta, o tai patvirtina istorija, argi neišsipildys ir paskutinioji dalis? Bet ar mes esame pasiruošę?
Keturios pasaulinės imperijos:
- Babilonas – liūtas – aukso galva – 605-538 m. m. pr. Kristų
- Medo Persija – meška – sidabro krūtinė – 538-331 m. m. pr. Kristų.
- Graikija – leopardas – žalvario liemuo – 331-146 m. m. pr. Kristų.
- Roma – baisusis žvėris – geležies kojos – 146 m. m. pr. Kristų – 476 m. m. po Kristaus.
- Šiuolaikinė Europa – pėdos – geležies ir molio mišinys.
