KELIONĖ ŠVENTOJO RAŠTO PUSLAPIAIS
Šventojo Rašto tyrinėjimo temų serija
KRISTAUS ATĖJIMO ŽENKLAI
Kalbėdamas apie Savo antrojo atėjimo laiką, Jėzus ragino stebėti ženklus. Kokie tie ženklai? Ką juose turime išskaityti? Kaip žinoti, kad tai būtent tie, kurie nurodo į Jo atėjimą?
Kalbėdamas su žmonėmis, Jėzus stebėjo jų mąstymą. Ir kai matydavo, jog žmonės pasiruošę apie tai kalbėtis, Jis imdavo aiškinti tam tikrą tiesą.
Pokalbiui apie Savo antrojo atėjimo laiką Jėzus taip pat pasirinko tinkamą metą. Ir štai kada ir kaip tai vyko.
„Jam išeinant iš Šventyklos, vienas mokinys kreipiasi: ’Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!‘“ (Morkaus 13, 1) Šis šūksnis buvo ištartas ne todėl, kad Jėzus nebuvo to matęs. Jeruzalės Šventykla buvo Izraelio pasididžiavimo objektas. Jos puošnumas ir didybė kėlė pasigėrėjimą kiekvienam, pažvelgusiam į ją. Tai buvo nuostabus statinys, kuriame turėjo būti garbinamas didysis Dievas, visos Visatos Kūrėjas. Tačiau tuo metu šventykla buvo išniekinta. Žmonės dažniausiai ten rinkdavosi iš įpročio, visa Dievo nurodytoji apeiginių pamaldų sistema buvo virtusi tradicija. Kunigai savo sukurtais įstatymais nukreipė žmonių dėmesį nuo šventų dalykų prie žmogiškų. Net pačioje Šventykloje vykdavo nešvarūs sandėriai ir buvo išnaudojami žmonės. Du kartus – Savo tarnystės pradžioje ir pabaigoje – Jėzus atėjo į tą šventą vietą ir išvarė ten prekyba bei sukčiavimu užsiimančius žmones. „Artėjant žydų Velykoms [Paschai], Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje Jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, Jis išvijo visus juos iš Šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams Jis pasakė: ‘Pasiimkite savo paukščius ir iš Mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų!‘ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‘Uolumas dėl Tavo Namų sugrauš Mane’“ (Jono 2, 13–17).
Tai Jis pakartojo praėjus trejiems metams. Ir dabar, kai buvo mėginama Jėzaus dėmesį atkreipti į pastatą, gražiai sudėliotus akmenis, Jėzus pasakė, kas laukia šito savo paskirtį praradusio statinio. Jis atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Morkaus 13, 2). Ne tik užklaususiam mokiniui, bet visiems staiga pasidarė įdomu. Ar galėtų būti taip, kad šitas nuostabus statinys bus visiškai sugriautas?
Likę vieni su Jėzumi, mokiniai paklausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mato 24, 3) Dabar mokinių protas tapo atviras Jėzaus mokymui, tad jų klausimai tiesiog pabiro. Jie paklausė iš karto tris klausimus: kada bus sugriauta Jeruzalė ir Šventykla, koks bus Jėzaus atėjimo ženklas ir, trečia, koks bus pasaulio pabaigos ženklas? Skaitant Jėzaus atsakymą, kartais labai sunku atskirti – į kurį iš trijų klausimų Jėzus atsako. O tai todėl, kad tarp visų trijų klausimų – atsakymų yra glaudus ryšys. Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimas yra pasaulio sunaikinimo pabaigos laikais simbolis. O Jėzaus antrasis atėjimas glaudžiai susijęs su pasaulio pabaiga. Tad skaitant Jėzaus atsakymą, reikia kiek plačiau mąstyti ir, kur reikia – išskirti, o kur reikia – susieti įvykius. Tai nėra lengva, nes jie būna persipynę. Tačiau bendrą principą galima atsekti.
Pamėginkime skaityti ir sudėlioti atsakymus taip, kad gautume bendrą vaizdą.
Pirmiausia trumpai palieskime Jeruzalės ir Šventyklos sunaikinimą. „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas ant stogo, tenelipa žemėn pasiimti iš namų savo daiktų, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. Vargas nėščioms ir žindančioms anomis dienomis! Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar šabo dieną“ (Mato 24, 15–20). Pranašo Danieliaus buvo nusakyta: „Ateinančio vado tauta sunaikins miestą ir šventyklą“ (Danieliaus 9, 26). Tai buvo ta „sunaikinimo pabaisa“ žydams, matant, kaip priešai naikina jų šventenybes. Bet Jėzus pasakė, kad tiems, kurie įsiklauso į Jo žodžius, bus duotas trumputis laikas išsigelbėti iš žūties bėgant iš miesto. Kai romėnų kariai po ilgalaikės apgulties pasitraukė nuo Jeruzalės, krikščionys pasinaudojo ta proga ir pasitraukė iš miesto. Netrukus romėnai grįžo ir nusiaubė miestą, sudegino ir nugriovė Šventyklą, išžudė daugybę žmonių. Neliko akmens ant akmens…
Kalbant apie Jėzaus antrojo atėjimo ir pabaigos ženklus, pirmiausia Jėzus atskleidžia labiausiai pavojingą klastą – apgaulę dvasiniuose dalykuose. „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis prisidengę Mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!‘ – ir daugelį suklaidins“. „Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios“. „Jei tada kas nors jums sakys: ‘Štai čia Mesijas‘, – arba ’Jis tenai!‘ – netikėkite. Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Štai jus apie tai iš anksto įspėjau! Tad jeigu jums sakytų: ‚Štai Jis tyruose!‘ – neikite: ’Štai Jis namų gilumoje!‘ – netikėkite“ (Mato 24, 4–5. 11. 23–26).
Kam neteko susidurti su „pranašais“? Visais laikais buvo žmonių, kurie moka manipuliuoti kitais žmonėmis, pasinaudodami savo sugebėjimais, iškalba, įvykiais. Apaštalas Petras rašė: „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo, ir užsitrauks greitą žlugimą“ (2 Petro 2, 1). Tokie asmenys nėra nuoširdūs, jie leidžia sau lįsti net į šventus dalykus, kad įgytų garbės ar pinigų. Jeigu tai būtų tik pinigai… Neteisingas išgelbėjimo tiesų suvokimas gali palikti žmogų be vilties. Todėl Jėzus pakartotinai perspėjo ir liepė neiti pas tokius ir nepriimti jų mokymo.
Kodėl šiandien Jėzaus įkurta ir palikta viena krikščionybė yra suskilusi į daugybę įvairiausių krypčių ir atšakų? Ar gali būti jie visi teisūs? Ar svarbu, kokiai krypčiai aš pritariu? Žmonės dažnai dėl to net nesusimąsto. „Visi keliai veda pas Dievą!?“ Deja! Klaidingu keliu eidami mes niekada nepasieksime tikslo. Jėzus sakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų!“ Kalbėdamas apie netikrus pranašus ir apsišaukėlius „mesijus“, Jėzus rodė, kad kuo arčiau pabaigos laiko, tuo įžūliau jie veiks. Savo sukurtais galingais stebuklais jie mėgins suklaidinti net tvirtus krikščionis. Nemanykime, kad lengva atskirti melą nuo tiesos.
„Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę“ (Mato 24 , 6–7). Karai vyko vos ne visais laikais. Nuo pirmojo „karo“ tarp pirmųjų žmonijos brolių – Kaino ir Abelio – iki mūsų dienų „bedieviai neturės ramybės“ (Izaijo 48, 22). Tačiau iš Jėzaus žodžių galima suprasti, kad, artėjant pabaigai, karai bus visuotiniai. Ir tikrai, pastarieji du pasauliniai karai nuo anksčiau per visus amžius vykusių karų skyrėsi tuo, kad jie buvo ne tik užkariavimo ir gynimosi karai. Jie tapo naikinančiais. Sukurti masinio naikinimo ginklai. Jų šiuo metu yra daugiau, negu reikia sunaikinti visai žmonijai. Bet Jėzus sako, kad mes neturime pervertinti jų poveikio: „Bet tai dar ne galas“. Žmonija nieko nepasimokė iš karų beprasmiškumo. Šiuo metu daugelyje pasaulio vietų vyksta kariniai susirėmimai, konfliktai arba yra pavojus jiems kilti. Jėzus sako, kad tai tęsis iki pabaigos…
„Vietomis bus badmečių“ (Mato 24 7). Liūdna ir skaudu žiūrėti, kaip buldozeriais maisto produktai suverčiami į jūrą, kai tuo tarpu kas dieną daugybė planetos vaikų miršta iš bado. Tokį žmonių žiaurumą galima suprasti tik pabaigos įvykių kontekste.
„Bus… žemės drebėjimų“ (Mato 24, 7). Nuo neatmenamų laikų vyko žemės drebėjimai. Mokslininkai numatė net teritorijas, kur galima jų tikėtis. Bet tie patys mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jų dažnis ir galia žymiai viršija įprastinius. Ir nors žemės drebėjimai vyks, bet, Jėzus sako, tai nėra esminis Jo atėjimo ženklas. Jis sako, kad „tai – tik kentėjimų pradžia“ (Mato 24, 8).
Kas toliau? „Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl Manęs visų tautų nekenčiami. Daugelis suklups, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti“ (Mato 24, 9–10). Sunku patikėti, kad apskritai tokie dalykai galėtų vykti. Už tikėjimą Kristumi, už gyvenimą pagal Jo šventą pavyzdį žmonės bus persekiojami, kankinami ir žudomi. Jeigu tai nebūtų jau vykę, sunku būtų patikėti Jėzaus pranašystės teisingumu. Tačiau iš istorijos žinome, kad pirmiausia krikščionis persekioti ėmėsi judaizmo išpažinėjai – žydų dvasininkija. Kai krikščionybė paplito visoje Romos imperijoje, Romos imperatoriai ne tik žudė krikščionis, bet tai darė žiauriausiais būdais, kad sukeltų baimę ir kitiems. Krikščionys buvo metami žvėrims sudraskyti, o žiūrovai rinkdavosi stebėti tą kraupų reginį. Naktimis jie būdavo pririšami prie parko medžių ir uždegami, kad lyg gyvi fakelai apšviestų kelią imperatoriui su žmonele ir palyda vaikštant po parką…
Tačiau, nepaisant visko, krikščionybė neišnyko, o plėtėsi. Galiausiai ji tapo vyraujanti Romos pasaulyje. Tada – ar įmanoma patikėti!? – pati krikščionybė stojo į kovą su krikščionimis. Tam reikėjo aplinkybių. Apaštalas Paulius buvo nusakęs: „Nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu! Pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu. Ar neprisimenate, jog tai sakiau jums, tebebūdamas tarp jūsų? Jūs gi žinote, kas dabar jį sulaiko, kad jis apsireikštų tik savo metu. Nedorybės slėpinys jau veikia, bet dar turi pasitraukti tasai, kuris ją varžo; tada jau apsireikš Nedorėlis, o Viešpats Jėzus sunaikins jį Savo burnos kvėpimu ir sutriuškins Savo didingu atėjimu“ (2 Tesalonikiečiams 2, 2–8). „Žinau, kad, man pasitraukus, įsibraus pas jus žiaurių vilkų, kurie nepagailės kaimenės. Net iš jūsų atsiras tokių, kurie klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20, 29–30).
Tiek Jėzus, tiek apaštalai kalba apie tą patį: krikščionybė patirs tragediją. Po to, kai pasitrauks iš gyvenimo gyvieji liudytojai, net iš krikščionių atsiras asmenų, kurie ims „tobulinti“ Jėzaus paliktą mokymą. Tada Bažnyčioje įvyks skilimas: dalis dėl patogumo priims iškreiptą mokymą, dalis – nesutiks ir už tai patirs žiaurų persekiojimą. Jau trečias šimtmetis po Kristaus pasižymėjo ryžtingais, nukreiptais prieš gryną Kristaus mokymą veiksmais. Tačiau lemtingiausias buvo šeštas šimtmetis. Prie Bažnyčios „vairo“ atsisėdo žmogus, kuris pasiskelbė „šventuoju tėvu“. Pamažu susikūrė nauja religinė sistema. Dabar tradicijos ir žmogiška filosofija užėmė šventų tiesų vietą. Dešimtys milijonų tikrų tikinčiųjų padėjo galvas už Evangelijos tiesą. Ilgus šimtmečius „šventoji inkvizicija“ persekiojo, kankino ir žiauriausiais būdais žudė Dievo vaikus. Vien 1572 metų rugpjūčio 24 naktį, prieš šv. Baltramiejaus dieną, Prancūzijoje buvo išskersta nuo 10000 iki 50000 hugenotų (Kalvino sekėjų), kurie buvo žymiai geresni krikščionys už savo žudikus. Popiežius Grigalius XIII, sužinojęs apie tai, atlaikė Padėkos mišias ir įsakė nukaldinti Baltramiejaus nakties skerdynių atminimo medalį. Apie tą laiką Jėzus buvo pasakęs: „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus“ (Mato 24, 21). Atrodė, kad greitai tradicinė bažnyčia visiškai sunaikins Kristaus mokymą kartu su Jo sekėjais. Jėzus taip ir nusakė: „Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos“ (Mato 24. 22).
„Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mato 24, 12). Teisybė, teisingumas. Daug apie tai kalbama, bet per mažai daroma. Būdami neteisybės veikiami, politikai žada įgyvendinti teisingumą visuomenėje, jeigu ši jais patikės. Bet visi pažadai užmirštami, kai tik jie išrenkami į tuos postus… Tai kartojasi iš kartos į kartą. Dar visai neseniai bujojo sistema, kuri deklaravo labai aukštus principus: „Partija – žmonijos sąžinė, garbė ir protas!“ Daugybė žmonių patikėjo, nes visi buvo pavargę nuo teisybės stokos. Tačiau pažadėtųjų dalykų taip ir neišvydo. Nebuvo ten nei sąžinės, nei garbės, nei proto. Eilinis nusivylimas.
Sudėtinga situacija visuomenėje susiformuos paskutiniaisiais laikais. Paulius rašė: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs gimdytojams, nedėkingi, nedorėliai, nemeilūs, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, storžieviai, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, pramuštgalviai, pasipūtėliai. Labiau linkę į malonumus negu į Dievą, dedąsi maldingi[!], bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių!“ (2 Timotiejui 3, 1–5) Jei tai matome, galime bent nujausti, kokiomis dienomis gyvename. Daug žmonių susirenka į įvairiausias bažnyčias, bet kur jie dingsta, grįžę iš bažnyčių?
„Meilė atšals“. Bet kodėl meilė neišlaikė egzamino, kodėl ji nusivilia siautėjančia neteisybe ir pati „sudeda ginklus“? Nelengva mylėti pykčio ir neapykantos pilname pasaulyje. Šeimos yra, naujagimiai išmetami į šiukšlių konteinerius, vaikai žudo tėvus, mokiniai iššaudo klasę ir dėstytojus… Šį sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Tačiau faktas tikras – meilė atšalo. Nebėra jos šeimose, bažnyčiose, visuomenėje, tarp tautų…
Jėzus sako, kad Jo sekėjams teks daug kartų nusivilti žmonėmis, bet jie niekada neturi nusivilti Jėzumi. „O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas“ (Mato 24, 13). Apibūdindamas visų laikų Bažnyčios likutį (ištikimuosius), Jėzus nurodė vieną jų savybę: „ištvermė šventųjų“ (Apreiškimo 14, 12). Iki pat žiauraus pasaulio pabaigos bus žmonių, kurie išsaugos pasitikėjimą Dievu ir bus kantrūs bei ištvermingi visuose sunkumuose.
Aišku, kai pasaulis tampa tokia neramia ir nesaugia vieta, žmonės nesijaus saugūs ir ramūs. Jėzus sakė: „Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos“ (Luko 21, 26).
Be visuomeninių ženklų, Jėzus nurodė kai kuriuos antgamtinius ženklus, kurie turės įvykti prieš Jo atėjimą. „Netrukus po tų nelaimių dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos“ (Mato 24, 29). Suprantama, kad Jėzus kalbėjo ne apie eilinius, mums įprastus gamtos reiškinius. Jie dažnai kartojasi, nors kartais įvaro žmonėms baimės. Jėzus kalbėjo apie išskirtinius reiškinius, kurių mokslas iki šiol negali paaiškinti.
Saulės užtemimas. Išskirtinis, žmonijos atmintyje išlikęs saulės užtemimas įvyko 1780 m. gegužės 19 d. Tą rytą saulė patekėjo kaip įprasta. Netrukus ji ėmė temti ir po kurio laiko diena virto naktimi. Tokia ji išsilaikė iki vakaro. Jėzaus žodžius prisiminę žmonės galvojo, kad tai pasaulio pabaiga. Jėzus buvo pasakęs, kad tai įvyks po nelaimių (priespaudos) dienų.
Tą pačią naktį mėnulis taip pat buvo lyg prigesęs, tamsiai raudonos spalvos.
Neeilinis žvaigždžių kritimas buvo pastebėtas 1833 m. lapkričio 12–13 d. naktį. Liudytojai rašo, kad žvaigždės (meteoritai) krito lyg stipriai sningant. Naktį buvo galima skaityti laikraštį.
Šitie ženklai jau įvyko ir nebesikartos.
Minėdamas pabaigos laikų ženklus, Jėzus pasakydavo, kad „tai turi įvykti“, „tai – tik kentėjimų pradžia“. Vadinasi, jie nėra esminiai. Tačiau paminėjęs vieną ženklą, Jis pasakė: „Ir tada ateis galas“. Koks tas ženklas? Ar jis jau įvyko? Jeigu pabaiga dar neatėjo, vadinasi, tas ženklas dar neįvyko. Tai gal jis vyksta šiuo metu? Štai Jėzaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24, 14). Paliudyti, tačiau tai nereiškia, kad visi įtikės. Veikiau tai reiškia, kad visi bus su Evangelija supažindinti. Praėjo Tamsiųjų viduramžių laikai, kai už Šventojo Rašto skaitymą galėjai būti žiauriausiu būdu nukankintas. Tradicijomis besiremianti bažnyčia nebepajėgia suvaldyti žmonių troškimo skaityti ir gyventi pagal Evangelijos mokymą. Milijonai Biblijų ar jų dalių kasmet spausdinama visame pasaulyje. Biblija – Dievo Žodis, tapo prieinama kiekvienam žmogui. Vos ne kiekviename knygyne rasime ją. Į pagalbą skuba spartusis internetas. Sėdėdamas patogiai savo šiltame kambaryje gali vartyti Bibliją ir ją skaityti. Yra visos sąlygos pažinti Kristaus mokymą ir rinktis Jo kelią. Dar niekada istorijos eigoje žmonija neturėjo tokių galimybių.
Ar daug liko, kad išsipildytų Kristaus žodžiai: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“? Sunku pamatuoti, bet tikrai nedaug. Kas po to? Galas! Koks jis, kaip jis palies kiekvieną žemės gyventoją, apie tai – artimiausiose temose.
Užbaigti noriu primindamas Jėzaus žodžius: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“ (Mato 24, 32–33).
Ar matome?
