„Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.“ (Galatams 2, 19–20)
Mes sutverti geriems darbams
Vieno Austrijos teologijos fakulteto studentas, vardu Zsoltas, buvo nusivylęs. Jis buvo pakviestas surengti evangelinį renginį Kenijoje, tačiau per pirmąją renginio savaitę į vakarinius susitikimus ateidavo tik trisdešimt žmonių. Zsoltas tikėjosi matyti gerokai daugiau lankytojų. Nusiminęs jis užsidarydavo savo kambarėlyje ir kelias valandas melsdavosi. Jis liejo Dievui visą neviltį, bet išliko nuolankus ir kantriai laukė… Nors nerimas ir baimė kankino Zsoltą, jis pasitikėjo, kad Dievas išklausys jo maldas. Pagaliau atėjo tas vakaras, kai Dievo malonės dėka į renginį susirinko šeši šimtai žmonių! Kitą vakarą jų jau buvo septyni šimtai, o vėliau ir visas tūkstantis! Besibaigiant renginiui, trisdešimt devyni lankytojai nusprendė sudaryti sandorą su Dievu.Taigi visuomet, kai atliekame svarbią tarnystę Dievui, mums iškyla esminis klausimas: ar aš tarnauju Dievui panaudodamas savo žmogiškuosius gebėjimus, ar Dievas veikia per mane, panaudodamas savo dieviškąsias galimybes?
Biblija byloja, kad slėpinys, kuriuo Visagalis Dievas atlieka savo darbą per silpnus žmones – tai mes: „Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Efeziečiams 2, 10) Čia kalbama apie dviejų krypčių darbus. Pirma, Dievas „sutvėrė mus Kristuje Jėzuje“. Antra, Dievas per mus atlieka kitą darbą, „gerus darbus, kuriuos mes privalome atlikti“. Kaip mes turėtume gyventi, kad Dievas mumyse ir per mus atliktų gerus darbus?
- Gyvenkite Šventąja Dvasia: „Kol jie negaus Šventosios Dvasios, nesupras, ką Dievas gali per juos padaryti.“ (Elena Vait. „Ye Shall Receive Power“ p. 286)
- Gyvenkite visiškai atsidavę Kristui: „Tą, kuris visiškai atsiduoda Dievui, ves Dievo ranka. …jeigu [jis] mylinčia, pasitikinčia širdimi paklus kiekvienam Dievo valios reikalavimui, …jam bus patikėta ypatinga užduotis.“ (Elena Vait. „Apaštalų darbai“ p. 211)
Atlikdami Dievo mums patikėtus darbus, mes augame tikėjimu, o mūsų dvasinės ir protinės galimybės vystosi. Netgi mūsų nesėkmės ir klaidos bus mums gera pamoka, nes suvoksime, kad jokios žmogiškos pastangos negali garantuoti sėkmės, jeigu už viso to nebus Dievo. „Žodžio skelbimas būtų nenaudingas be nuolatinio Šventosios Dvasios artumo ir pagalbos.“ (Elena Vait. „Su meile iš Dangaus“ p. 624)
Ne galybe, ne jėga
Pamokslininkai ir dvasinės literatūros rašytojai turi semtis įkvėpimo iš Šventosios Dvasios: „Jeigu Dievas dovanoja išgelbėjimą laikraščio straipsnio autoriui, tai kokią dvasią jaus skaitytojas?.. Bet jeigu straipsnio autorius visapusiškai nėra pasišventęs Dievui ir Jo šlovei, angelai su liūdesiu jaus to pasišventimo stoką. Jie nusigręš, o straipsnis neįkvėps skaitytojo. Tokiame straipsnyje nebus Dievo ir Jo Dvasios. Žodžiai būna geri, bet jiems trūksta palaimingos Dievo Dvasios.“ (Elena Vait. „Letters and Manuscripts“ t. 1, p. 532)
Šis principas galioja visoms užduotims, nesvarbu, ar tai būtų tarnystė, mokymas, vadovavimas misijos projektui, vaiko mokymas ar bet kas kita. „Sėkmingą darbą padaro ne žmonių jėga, bet galingas dangiškojo Proto veikimas, kuris, susijungdamas su darbininkais, padaro tą darbą tobulą.“ (Elena Vait. „Christian Service“ p. 260)
Netgi Jėzus iš Nazareto, gyvendamas žemėje, kiekvieną dieną pasitikėjo tik ryšiu su Dangumi. Kartą Jis paklausė vieną iš savo mokinių: „Nejau tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas yra Manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus.“ (Jono 14, 10) Pažvelkite į apaštalą Paulių. Kaipgi jis pats vienas galėjo atlikti sava apimtimi neįmanomą evangelinę tarnystę? Štai jo atsakymas: „Aš Įstatymu numiriau Įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“ (Galatams 2, 19–20) Paulius atsisakė pritekliaus, asmeninės laisvės, leido Kristui vadovauti jo gyvenimui. Jis tai paaiškino taip: „Juk nedrįsčiau ko nors pasakoti, ko Kristus nebūtų per mane nuveikęs, kad pagonys paklustų, žodžiu ir darbu, ženklų bei stebuklų galia ir Dievo Dvasios galybe.“ (Romiečiams 15, 18–19) Visų svarbiausia – išlikti Kristuje!
Ir šiandien Dievas trokšta mums padaryti neįtikėtinų dalykų. Jo planai daug galingesni už mūsų žmogiškąsias galimybes. Ir tiktai turėdami nuolatinį ryšį per maldą su Juo, mes galėsime įvykdyti Jo paruoštas užduotis. Viešpats kviečią kiekvieną iš mūsų: „Šaukis Manęs, ir Aš atsiliepsiu! Pasakysiu tau nuostabių dalykų, paslapčių, kurių nežinojai.“ (Jeremijo 33, 3)
Malda Dievo Žodžiu
Žmogaus galimybių dėka galime pasiekti tiktai žmogiškų rezultatų.
„Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais… Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato… Jis, Dievas išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje.“ (Apaštalų darbų, 7, 22. 25. 36)
Brangus Tėve, padaryk mus nuolankius, kaip padarei nuolankų Mozę po daugelio metų, praleistų ganant avis. Mes žinome, kad per mus Tu gali daryti ženklus ir stebuklus, jei mumyse yra Šventoji Dvasia. Pripildyk mus troškimu eiti ten, kur vedi Tu. Dėkojame Tau už Tavo dangiškąją jėgą.
Mes sutverti geriems darbams.
„Mes esame Jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“ (Efeziečiams 2, 10)
Viešpatie, padaryk mus Tavo įrankiais, gelbstinčiais ir laiminančiais mūsų artimuosius. Mes žinome, kad Evangelijos skelbimas priklauso nuo to, ar aš dirbu Dievui, naudodamasis savo žmogiškomis pastangomis, ar būtent Dievas veikia per mane, panaudodamas savo dieviškas galimybes? Mokyk mus tarnauti ne tik pasitikint savo jėgomis. Mes dėkojame Tau už pažadus panaudoti mus Tavo darbui. Laimink mūsų rankų vaisių.
