Bet Danielius apsisprendė nesuteršti savęs. (Danieliaus knyga 1, 8)
Danieliaus istorija apima dvi pasaulines imperijas. Ji prasideda, kai Babilono karalius Nebukadnecaras 605 metais prieš Kristų išsivarė iš Jeruzalės į tremtį žydų belaisvius. Ji tęsiasi per Kyro laikus Persijos imperijoje. Danieliaus gyvenimas demonstruoja tą ištikimybę Dievui, kuri atneša sėkmę net sunkiausiomis aplinkybėmis.
Būdamas belaisvis svetimoje šalyje, Danielius dar ankstyvoje jaunystėje apsisprendė būti ištikimas Dievui. Patekęs į prabangią Babilono karaliaus menę, jis atsisakė pagarbinti karaliaus stabus, gerti karaliaus vyną ir valgyti nešvarius karaliaus skanėstus. Tačiau jis padarė tai su tokia malone, kad ilgainiui laimėjo savo užgrobėjų palankumą.
Danieliaus dvasinis pastovumas išliko visą jo gyvenimą. Jau įpusėjęs aštuntąją dešimtį, jis išgyveno kone didžiausią išbandymą. Prieš jį susimokė jo bendradarbiai. Jie slapčia įkalbėjo karalių išleisti įsakymą, draudžiantį 30 dienų garbinti bet kurį kitą dievą, išskyrus jį patį. Danielius, suprantama, šio įsakymo vykdyti negalėjo. O nepaklusnumo kaina buvo didelė.
Pranašas priėmė sprendimą, vadovaudamasis ne savo veiksmų pasekmėmis. Jis taip apsisprendė, vadovaudamasis ištikimybe Dievo Žodžiui. Jeigu jis būtų galvojęs apie pasekmes, mirtį liūtų duobėje, jis galbūt būtų nusileidęs. Būti sudraskytam po gabalą įnirtusių, kraujo ištroškusių žvėrių – ne pati maloniausia mintis. Kiekvieną kartą, kai mūsų apsisprendimo pasekmės tampa varomąja to apsisprendimo jėga, labai tikėtina, kad mes pasiduosime.
Vienas iš sėkmingiausių trenerių profesionalaus futbolo istorijoje buvo Vincentas Lombardis (Vince Lombardi), vadovavęs „Green Bay Packers“. Kartą žurnalistas paklausė, kodėl jie taip aukojasi kiekvieną sekmadienį. Jis pasidomėjo: „Kodėl jūsų komanda taip išsiskiria iš kitų? Kodėl futbolo lauke jūs užmirštate viską pasaulyje?“ Žaidėjai atsakė: „Mes žaidžiame ne miniai stadione ar milijonams žiūrovų prie televizoriaus ekranų. Mums nelabai rūpi, ką pasakys naujienų tarnybos. Mes žaidžiame dėl vienintelio dalyko – savo trenerio akių. Kai pirmadienio rytais peržiūrime rungtynių vaizdo įrašus, mes norime būti tikri, kad treneris Lombardis liko patenkintas.“
Danielius nežaidė dėl minios. Jis gyveno taip, kad patiktų savo dangiškajam Tėvui. Jis žaidė dėl „Tėvo akių“.
Kai rodomi paskutinieji filmai apie gyvenimą, svarbiausia yra gyventi taip, kaip patinka Dievui. Dėl šio tikslo gyveno visi didieji tikėjimo didvyriai. Jie buvo aukščiau masių. Jie žvelgė į gyvenimą iš kitokios perspektyvos. Jie gyveno ne tam, kad patiktų sau ar miniai. Svarbiausias jų gyvenimo tikslas buvo patikti Dievui. Priėmęs šį esminį sprendimą, Danielius nugyveno į vieną tikslą sukoncentruotą gyvenimą. Dieviškoji tikros ramybės ir išliekančios sėkmės formulė šiandien vis dar ta pati.
Markas Finlis
