Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus, žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį. (Samuelio pirma knyga 16, 7)
Toji naujiena sujaudino visą Izraelį. Tai buvo vienas iš labiausiai stulbinančių archeologinių šių laikų atradimų. Archeologai atkasė akmens fragmentą su užrašu apie karalių Dovydą. Pirmą kartą garsiausio Izraelio karaliaus valdymą patvirtino kitas šaltinis nei Biblija.
Dovydo vardas Senajame ir Naujajame Testamentuose figūruoja daugiau kaip 1000 kartų – dažniau nei bet kurio kito biblinio personažo. Dovydas buvo kerdžius, kareivis, karžygys, muzikantas, poetas, kompozitorius, rašytojas, karalius bei imperijos kūrėjas. Jis ne tik pakeitė Izraelio bei savo meto istoriją, bet visiems laikams paliko savo žymę tautoje. Iš silpnos kovojančios tautos Dovydas sukūrė galingą imperiją.
Dovydas iškilo unikaliu metu. Tai buvo Asirijos ir Egipto karalysčių saulėlydis. Panaudodamas savo karinę patirtį, Dovydas sutelkė izraelitų pajėgas. Jis suorganizavo stiprias, gerai apmokytas armijas ir išplėtė jas iki galingos karinės struktūros. Jam vadovaujant, prasiplėtė tautos žemės, sumažėjo mokesčiai, prasidėjo klestėjimas. Valdant Dovydui, Jeruzalė tapo tautos religine ir politine sostine.
Dovydo psalmės atskleidžia jo begalinį pasišventimą Dievui. Kartais Dovydas pakylėja iki ekstazės aukštumų.
Kartais jis nukrenta į nevilties gelmes. Kartais psalmės atskleidžia, kad jam atleista, o kartais Dovydas jaučia sunkią Dievo pasmerkimo naštą. Būta atvejų, kai Dovydas atleisdavo priešams, ir atvejų, kai jis trokšdavo su jais susidoroti.
Kai pranašas Natanas pasmerkė Dovydą už jo sanguliavimą su Betšeba, Dovydas sušuko: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš Savo gerumo; iš Savo begalinio gailestingumo, sunaikink mano maištingus darbus“ (Psalmynas 51, 3).
Iš Dovydo gyvenimo išryškėja trys didžiosios dvasinės tiesos. Pirma, jis yra skausmingai sąžiningas. Jis tikrai ne veidmainis. Jis nuoširdžiai išreiškia savo jausmus. Jis atviras, išsakydamas abejones, ydas ir emocijas. Antra, Dovydo širdis atitinka Dievo valią. Besikeičiančiose gyvenimo aplinkybėse jis trokšta patikti Dievui. Trečia, Dovydas tiki, kad Dievas visada yra šalia. Jis jaučia Dievo artumą.
Dievas kalba ir mūsų laikais. Jis kviečia mus sąžiningai išreikšti Jam Savo emocijas. Jis drąsina apnuoginti prieš Jį savo sielas, siekiant Jį pažinti. Mes niekada Jo neišgąsdinsim. Dievas ragina mus tikėti, kad Jis visada yra šalia – nes iš tikrųjų taip ir yra!
Nors mumyse virtų prieštaringi jausmai, o aplink mus greitai keistųsi aplinkybės, Dievas išlieka pastovus. Mes galime Juo pasitikėti.
Markas Finlis
