Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs! (Pirmas laiškas korintiečiams 16, 13)
Buvusios Sovietų Sąjungos ministras pirmininkas Nikita Chruščiovas priešais Aukščiausiąją tarybą Maskvoje perskaitė svarbų pranešimą apie padėtį šalyje. Jo kalba, kurioje jis atvirai išdėstė stalinistinės eros žiaurumus, padėjo naują pamatą. Chruščiovui pasisakant, kažkas iš salės atsiuntė kandų raštelį: „Ministre pirmininke, o kur jūs buvote tada, kai Stalinas darė visus šiuos nusikaltimus?“
Chruščiovas piktai sušuko: „Kas atsiuntė šį raštelį?“
Niekas neatsiliepė.
„Duosiu tam žmogui vieną minutę pasisakyti“, – prižadėjo Chruščiovas.
Sekundės bėgo. Niekas nė nekrustelėjo.
„Gerai, atsakysiu, ką aš tuo metu veikiau, – vėl prabilo Chruščiovas. – Aš dariau būtent tai, ką dabar daro šio raštelio autorius, – visiškai nieko! Aš bijojau prisiimti atsakomybę.“
Baimė prisiimti atsakomybę. Baimė užimti poziciją. Baimė išlikti garbingam. Man atrodo, kad, jeigu pasaulio istorijoje ir buvo metas, kai Dievas ragino mus atvirai išsakyti savo poziciją, tai yra dabar.
Kiekvienas garsus tikėjimo didvyris aiškiai išreikšdavo savo pažiūras. Mozė stojo prieš faraono armijas. Elijas stojo prieš Baalo pranašus. Paulius pasisakė prieš griežtą Įstatymo raidės laikymąsi. Jonas pasipriešino imperatoriaus garbinimui. O drąsiausiai Savo poziciją ant kruvinojo kryžiaus išreiškė Jėzus.
Meilė visada reikalauja pasišventimo. Jos kaina – tai visiškai Viešpačiui atsidavusi širdis, noras užimti tam tikrą poziciją. Jei mes nenorime ginti to, kas teisinga, mes nuklysime neteisingu keliu. Jei mums trūksta drąsos apginti sąžinės principus, mūsų širdys surambės nuo kompromisų. Kaip Piloto, Judo ir karaliaus Agripos, mūsų sielos bus skurdžios. Yra geresnis kelias. Per Kristaus malonę laikykitės savo sąžinės įsitikinimų. Ir jūs būsite patenkinti savo elgesiu.
Markas Finlis
