III DALIS: LEDINIS FORMALIZMO VĖJAS
Ši tauta šlovina Mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo Manęs. (Evangelija pagal Matą 15, 8)
Jėzus griežtai priekaištavo dėl fariziejų formalizmo. Jis vadino juos „pabaltintais antkapiais, kurie […] viduje pilni numirėlių kaulų“ (Evangelija pagal Matą 23, 27). Pasak Jo, jie yra „veidmainiai“, kurie tik vaidina (Evangelija pagal Matą 15, 7). Jis teigė, kad jie „be nuovokos“ (16 eilutė). Griežtas formalizmas kaip maras persekiojo Dievo tautą pirmajame amžiuje, persekioja jis mus ir dabar.
Elena Vait rašė: „Formalaus garbinimo blogio neįmanoma pavaizduoti pernelyg ryškiai“ („Liudijimai“, t. 9, p. 143); „Mes negauname nė šimtadalio to palaiminimo, kurį turėtume gauti, kai susirenkame šlovinti Dievą“ („Liudijimai“, t. 6, p. 362).
Formalizmas sutelkia dėmesį ne į širdį, o į išorę. Jam svarbiausia ritualai, apeigos, formos ir tradicijos, kurios užgožia iš širdies bei dvasios kylantį šlovinimą. Kai per mūsų gyvenimą švilpia ledinis formalizmo vėjas, mes akcentuojame tai, kas išorėje, ir užmirštame tai, kas viduje. Išorinis elgesys išstumia širdies atsivertimą. Lieka konformizmas be keitimosi, pareiga be pasišventimo, priedermė be užsidegimo. Formalūs krikščionys gali būti išoriškai padorūs, tačiau jų gyvai nevaldo Kristaus Dvasia.
Jėzus siūlo kai ką geriau už šaltą formalizmą, kuris sunkų ir nuobodų darbą bei slegiančią pareigą iškelia aukščiau džiaugsmingų, šlovinančių širdžių. Jėzus siūlo mums mumyse gyvensiančią Dvasią. Jėzus kviečia mus kur kas labiau, negu maldingumo forma, neturinti „maldingumo jėgos“ (Antras laiškas Timotiejui 3, 5). Jis siūlo mums Pats Save.
Aš laukiu, kol Dvasios vėjai padvelks per mūsų bažnyčias. Aš ilgiuosi „tarp mūsų tikro dievotumo prabudimo, kuris yra didžiausias ir svarbiausias mūsų poreikis“ („Rinktiniai raštai“, I knyga, p. 121). Mes negalime tikėtis tikro prabudimo be karštos maldos ir nuoširdžių Biblijos studijų. Dvasia gyvena mūsų širdyje per Žodį. Visi didieji, tikri prabudimai pasaulio istorijoje buvo pagrįsti Žodžiu.
Daugelis žmonių ieško naujų šlovinimo formų, kaip atsakymų į formalizmo reikalavimus. Nors tai gali sukurti laikiną euforiją, jos nieko vertos, jei šlovinimas nekyla iš mūsų širdžių. Svarbiausia ne šlovinimo forma, o šlovintojo širdis. Dievas kviečia mus šlovinti širdimis, kurios kupinos naujo susižavėjimo Juo ir Jo Žodžiu. Kai mūsų širdys sužeistos dėl asmeninių nesėkmių, Kristus pripildys jas Savo atlaidumo. Tada iš mūsų džiugios širdies plūs šlovinimas Atpirkėjui. Jo tiesos kasdien taps vis brangesnės.
Kartu su Jeremiju mes sakysime: „Gavęs Tavo žodžius, juos ryte prarijau; Tavo žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jeremijo pranašystė 15, 16).
Markas Finlis
