VI DALIS: ABEJONIŲ DULKIŲ AUDROS
Silpnatiki, ko suabejojai?! (Evangelija pagal Matą 14, 31)
Dulkių audros gali atnešti pražūtį – jos mus apakina. Kai važiuodamas išdžiūvusiais Teksaso slėniais patenku į dulkių vėtrą, kartais vienintelis išmintingas dalykas būna pasitraukti į kelkraštį ir sustoti.
Viena iš šėtono apgaulių yra jo sukelta abejonių dulkių audra. Abejones šėtonas sukėlė žmogui jau Edeno sode. Jis paklausė: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“ (Pradžios knyga 3, 1). Šėtono klausimo tikslas buvo sukelti abejonę. Jo taktika nepasikeitė ir šiandien. Privertęs mus suabejoti Dievo meile, Dievo tiesa ar skeptiškai žiūrėti į Dievo Bažnyčios organizaciją, jis jau yra tikras, jog mes esame pakeliui į dvasinę nelaimę. Skiriamasis dvidešimt pirmojo amžiaus mąstysenos bruožas yra atvirumas. Taip, žinoma, yra laikas, skirtas tyrinėjimams, klausimams ir atvirumui. Tačiau yra metas ir užsidaryti. Aš žinau, kad Dievas mane myli. Aš žinau, kad Jo Žodis yra tiesa. Aš priėmiau Jo mokymą apie biblinę sabatą. Aš tikiu, kad jo Bažnyčia triumfuos. Šios didžiosios amžinosios tiesos yra uždarytos mano prote. Man nereikia kiekvieną rytą atsikelti ir galvoti, ar Dievas mane myli; man nereikia kasdien abejoti savo įsitikinimais.
Rašydamas Teofiliui, daktaras Lukas troško, kad jis įsitikintų „tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas“ (Evangelija pagal Luką 1, 4). Kai kurie dalykai turi giliai įstrigti mums į širdis.
Jei mūsų protas bus pilnas abejonių, nebebūsime tikri. Jei leisimės į klausimus, tapsime skeptikais. Ne į kiekvieną klausimą bus atsakyta šioje amžinybės pusėje. Pagrindinis klausimas yra šis: „Ar aš turiu pakankamai įrodymų, kad patikėčiau?“ Kai į šį klausimą atsakyta, ateina metas uždaryti savo protą abejonėms.
Elena Vait turėjo įsimintiną patirtį, bendraudama su D. M. Kenraitu (Canright). Pastorius Kenraitas išėjo iš Septintosios dienos adventistų bažnyčios. Jis parašė Elenai Vait apie savo abejones. Ji jam atrašė: „Nenoriu apie tai nė girdėti. Abejonės alsavimas, nusiskundimai ir netikėjimas yra užkrečiami; jei mano protas taps nešvarios versmės, sūkuringo, užteršto iš šėtono fontano tekančio vandens kanalu, jame gali užsilikti tam tikrų nuosėdų ir jį užteršti. Jeigu velnio pasiūlymai padarė tau tokią įtaką, kad iškeitei pirmagimio teisę į viralo dubenį – draugystę su Viešpaties priešais, daugiau nenoriu nieko girdėti apie tavo abejones ir, tikiuosi, būsi saugomas, kad neužterštum kitų protų; juk pati atmosfera, kuri supa žmogų, kalbantį taip, kaip tu, yra nuodingos miazmos“ („Rinktiniai raštai“, II knyga, p. 166).
Velnio sukeltos abejonių audros gali nuvesti jus tik į amžinąją pražūtį. Pripildykite savo protą Dievo Žodžiu. Pasotinkite savo sielą Dievo tiesa. Leiskite jai įsišaknyti jūsų širdyje. Dievas jus myli. Jo tiesa galiausiai laimės.
Markas Finlis
