Kvailas žmogus įžūlumu sėja vaidus. (Patarlių knyga 13, 10)
Tai nutiko Bostono priemiestyje, 1973 metų rugpjūtį. Jūs galite prisiminti pasakojimą apie prezidento patarėją Čaką Kolsoną (Chuck Colson) ir jo netikėtą susitikimą su Dievu. Jis buvo atėjęs aplankyti draugo, vardu Tomas Filipsas. Kolsonas nežinojo, kad šis jo bendradarbis buvo ką tik atsivertęs. Sėdėdamas gražioje Filipso svetainėje, Kolsonas pradėjo skųstis, kaip neteisingai su juo pasielgė žiniasklaida. Jau buvo bekyląs Vatergeito skandalas.
Kai Kolsonas baigė dėstyti reikalą, Filipsas švelniai atsakė: „Jei būtum tikėjęs, kad esi teisus, viso šito nereikėtų“. Paskui, palinkęs į priekį, jis pridūrė: „Turėjai pamėginti susidoroti su savo priešais. Turėjai juos išnaikinti, nes negali savimi pasitikėti.“
Kolsonas pradėjo šluostytis nuo kaktos prakaitą. Kambary jam pasirodė nepakenčiamai tvanku. Jis mėgino paaiškinti savo draugui, jog politikoje, norėdamas išlikti savo poste, turi atitinkamai elgtis. Filipsas paklausė, ar jis galėtų perskaityti kelis žodžius iš K. S. Levio (C. S. Lewis) knygos „Tiesiog krikščionybė“. Kolsonas atsilošė kėdėje, vis dar pasirengęs gintis.
Filipso perskaityta vieta giliai įstrigo Kolsonui į širdį. „Būtent išdidumas yra pagrindinė kančios priežastis kiekvienoje tautoje ir kiekvienoje šeimoje nuo pasaulio pradžios. […] Išdidumas visada reiškia priešiškumą. […] Išdidumas – dvasinis vėžys; jis suėda net pačią meilės galimybę […]“ Filipsui skaitant, Kolsonui prieš akis praslinko viso jo gyvenimo scenos. Jis pamatė, kaip tapo arogantiškas. Kaip žingsnis po žingsnio atsiribojo nuo meilės.
Vėliau tą vakarą, važiuodamas namo, jis viską suprato. Jis pradėjo nesuvaldomai verkti. Pagaliau visi jo apsauginiai šarvai nukrito. Už pasitikėjimo savimi kaukės Kolsonas išvydo siaubingą tuštumą. Jis pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai pasimeldė. Atsigręžęs į Dievą, jis atsidavė Jo meilei. Vėliau šis žmogus, kuris buvo taip paniręs į savo išdidumą, su didžiausiu džiaugsmu tarnavo kartu su juo kalėjusiems žmonėms.
Išdidumas yra vienas iš didžiausių kalėjimų. Saliamonas pasakė: „Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę“ (Patarlių knyga 16, 18); „Žmogaus puikybė jį pažemins, o nuolankios dvasios žmogus bus pagerbtas“ (Patarlių knyga 29, 23).
Išdidumas – tai pasitenkinimas savimi ir pranašumo jausmas. Išdidus žmogus aukština savo ir menkina kitų pasiekimus.
Dievas kviečia mus nuolankiai ateiti pas Jį, pripažįstant, kad visi mūsų sugebėjimai, visos mūsų galimybės ir visi mūsų talentai kyla iš Jo. Kartu su Čarlzu Kolsonu, tikrąją gyvenimo prasmę mes atrandame nuolankiame paklusnume Dievui, kuris mus sukūrė.
Markas Finlis
