JŪS - VERTINGAS

Kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane. (Laiškas galatams 2, 20)

Dabar pat įsivaizduokite Jėzų ant kryžiaus ištiestomis rankomis. Įsivaizduokite žiaurias, surūdijusias, bukas vinis, pervėrusius Jo švelnų kūną. Įsivaizduokite ant kryžiaus maksimaliai ištemptus nervus ir sausgysles. Įsivaizduokite klaikų skausmą, kuris sklido per Jo rankas ir pėdas, Jam kabant tarp dangaus ir žemės. Įsivaizduokite erškėčių vai­niką, susmigusį į Jo galvą, bei tiršto kraujo lašus, kurie ritasi Jo smilkiniais ir kapsi ant barzdos. Pažvelkite į agonijos kupinas Jo akis. Įsiklausykite į Jo dejonę. Išgirskite Jo sielvarto žodžius. Pajuskite skausmą, kuris varsto visą Jo kūną.

Tačiau Jo fizinė kančia, kad ir kokia didžiulė, buvo tik dalis Jo tikrosios kančios. Pasaulio kaltė, kurią Jis prisiėmė ant Savo pečių, atskyrė Jį nuo mylinčio Tėvo. Jis laikomas nusidėjėliu – apleistu, pasmerktu ir kaltinamu. Ant kry­žiaus Jis liko vienas. Jis jaučia, kaip Jo siela plyšta iš skausmo. Atskirtas nuo Savo Tėvo, Jis merdėja agonijoje. Kodėl Jis taip kenčia?

Jis išgyvena skausmą, kurį laikų pabaigoje pajus nusidėjėliai, visiškai atskirti nuo Dievo. Jis jaučia tai, ką išgyvens pražuvėliai. Tomis kančios valandomis ant kryžiaus Jis sugeria į Save visą nuodėmės gėdą, visą nuodėmės sukeltą degradavimą.

Šį tamsos akimirksnį Jėzus nemato Savęs išžengiančio iš kapo. Jis teregi juodą kapo tamsą ir mirties siaubą. Tačiau Jis nori visa tai išgyventi dėl jūsų ir manęs. Golgota mums šaukia: „Jūs esate vertingi! Jūs – Mano kūriniai. Aš jus su­kūriau. Aš jus sugalvojau. Jūs Mano atpirkti. Jūs – daugiau nei oda ir kaulai.“

Golgota atskleidžia, kokia milžiniška Dievo meilė. Man patinka, kaip ją apibūdino vienas poetas:

O žmonių sielos! Kodėl išsiblaškėte

Kaip avys pabūgusios?

Kvailosios širdys, kodėl gi bėgate

Nuo meilės – tikros ir gilios?

Ar kada nors geriausias ganytojas

Buvo bent iš dalies toks mielas ir švelnus,

Kaip Gelbėtojas, kuris trokšta

Prie Savo kojų suburti mus?..

Juk Dievo meilė platesnė,

Nei gali suvokti žmogus,

O Amžinojo širdis –

Nuostabesnė užvis.

Fridrichas Viljamas Faberis (Frederik William Faber), 1862

Jo šilta mylinti širdis suaižo šaltą ir kietą kaip akmuo mano širdį, ir aš klaupiuosi prieš Jį su šlovinimo giesme.

Markas Finlis