O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. (Evangelija pagal Luką 10, 33)
Vienoje iš savo skilčių Ana Landers papasakojo įdomią istoriją. Kartą žmogui sugedo mašina, ir jis 11 valandų prie Vesterno miesto laukė, kol kas nors sustos ir jam padės. Tas žmogus buvo vos per kelis kilometrus nuo miesto, kai užgeso jo automobilio variklis. Jis išlipo iš mašinos ir mėgino stabdyti pravažiuojančius. Tačiau automobiliai lėkė pro šalį 100–120 km/val. greičiu, ir niekas nestojo. Tai buvo siaubingai šalta naktis. Pagaliau pavargęs keleivis prarado viltį. Jis nusprendė nusižudyti ir paliko už priekinio stiklo raštelį: „Aš laukiau 11 ilgų valandų, kad kas nors sustotų. Daugiau nebegaliu kęsti šalčio. Jie paprasčiausiai pro mane pravažiuoja.“ Taip baigėsi jo gyvenimas. Visų mūsų gyvenime būna atvejų, kai atrodo, kad visi praeina pro šalį. Atrodo, niekam mes nerūpim. Jėzus papasakojo vieną istoriją, kad padrąsintų mus, kai jaučiamės beviltiškai vieniši.
Sužalotas, sumuštas, mėlynėmis nusėtas pirklys gulėjo kruvinas prie kelio į Jerichą. Kunigas, grįždamas iš savo šventyklos Jeruzalėje į namus Jeriche, tik dirstelėjo į dejuojantį žmogų ir praėjo pro šalį. Jis buvo per daug šventas, kad padėtų. Prisiartino levitas, kitas religingas žmogus. Levitas dirstelėjo į kenčiantįjį ir įvertino riziką. Vagys, kurie apiplėšė mirštantį žmogų, galėjo apiplėšti ir jį. Jo gyvybei galėjo iškilti pavojus. Taigi ir jis praėjo pro kenčiantį žmogų.
Pagaliau priėjo samarietis, dar kitos klasės žmogus. Šventajame Rašte pasakyta, kad samarietis „užtikęs jį, pasigailėjo“ (Evangelija pagal Luką 10, 33).
Jėzus visada užtinka mus ten, kur mes esame. Jis įžengia į mūsų širdgėlą. Jis supranta mūsų poreikius. Samarietis pasigailėjo žmogaus, sutvarstė jo žaizdas ir nugabeno jį į saugią vietą.
Kai mus ištinka širdgėla, Jėzus prisiartina. Jis apkabina mus Savo rankomis, sutvarsto mūsų žaizdas. Jis rūpinasi mūsų poreikiais. Jis gydo mūsų skaudulius. Jis padaro viską, kad vėl pakiltume ant kojų. Kiti gali pro mus praeiti, tačiau Jis – niekada. Jis girdi mūsų pagalbos šauksmus. Jis mato mūsų skausmą. Jis viską žino, kiek mums tenka iškęsti. O svarbiausia – Jis nepalieka mūsų vienų. Kai mums labiausiai Jo reikia, Jis yra šalia.
Markas Finlis
