Nes Tavo pažadas mane gaivina. (Psalmynas 119, 50)
Karina Vinterburn (Karen Winterburn) buvo labai neteisingai įsitikinusi, kad viskas, kas yra antgamtiška, turi būti gerai. Paauglystėje ji įdėmiai studijavo Bibliją. Tačiau vėliau Karina pradėjo domėtis okultizmu. Aplinkiniai jau kalbėdavo, kad tai jos dvasinės kelionės dalis. Tai atrodė gana romantiška. Ji pasinėrė į visiškai naują pasaulį.
Ilgainiui Karina tapo profesionalia astrologe. Ji patarinėjo žmonėms, skaitė pranešimus konferencijose. Ji pranašaudavo ateitį, taikė numerologiją, I Ching, būrė taro kortomis. Ji įgijo „transo mediumo“ specialybę.
Parapsichologai net atlikdavo eksperimentus su Karina, kol ji būdavo transo būsenoje. Užhipnotizuota ji galėdavo išsamiai diskutuoti subatominės fizikos ir atsakomosios biologinės reakcijos klausimais – tomis temomis, kurių ji beveik neišmanė. Karina tarsi pereidavo į aukštesnį sąmonės lygį. Ji buvo giliai pasinėrusi į magijos pasaulį.
Ir vis dėlto Karina jautė vidinę tuštumą. Visa jos veikla turėjo priartinti ją prie jos dievo – sąmonės ar bent prie joje gyvenančio dievo pažinimo. Tačiau ji jautė, kad neturi jokio prasmingo ryšio su Dievu. Iš tikrųjų Karina jautėsi atskirta nuo bet kokio tikro dvasinio gyvenimo.
Ji mėgino užpildyti vidinę tuštumą, tačiau pasijusdavo paprasčiausiai besilankstanti virtinei kartu einančių dievų – induistų dievams, graikų dievams, egiptiečių dievams, chaldėjų dievams. Ji nuolat klausdavo: „Ar tu esi tas tikras Dievas?“ Ir jie visi atsakydavo „Taip“. Tačiau kiekvienas palikdavo ją dvasiškai tuščią.
Tai tęsėsi kelerius metus, kol pagaliau Karina pripažino karčią tiesą. Ji rašė: „Man darėsi vis aiškiau, kad, užuot siekusi dvasinio tobulėjimo, aš jo vengiu. Aš tris mėnesius verčiau save tai pripažinti. Per ilgus metus turėjau daug įdomių dvasinių patyrimų, tačiau dvasinio augimo nebuvo. Aš supratau, kad vaikštau ratais ir dabar nesu arčiau tiesos negu tada, kai pradėjau jos ieškoti.“
Egzistuoja svarus dvasinio augimo šaltinis. Tai ne kažkokia paslaptis, o substancija. Ji gali neatrodyti tokia išvaizdi, tačiau yra kur kas pastovesnė. Ji ne tokia jausminga, bet kur kas labiau ugdanti dvasiškai. Dievo Žodžio studijos atveria dvasinės patirties gelmes. Ta pati Šventoji Dvasia, kuri įkvėpė Bibliją, įkvepia ir mus, kai studijuojame Šventąjį Raštą. Kristus, kuris kalbėjo tada, kalba ir dabar. Kalno pamokslas, Jo palyginimai ir stebuklai aidu atsikartoja per šimtmečius. Jis vis dar jaudina mūsų širdis. Jis vis dar transformuoja mūsų gyvenimus. Jis vis dar radikaliai keičia mūsų vidų.
Apaštalas Jokūbas taikliai pasakė: „Priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas“ (Jokūbo laiškas 1, 21). Augimas malonėje per Dievo Žodį reikalauja disciplinos, tačiau ilgainiui jis užtikrina išliekančią dvasinę stiprybę.
Markas Finlis
