Kodėl turime atleisti (Arūnas Čerkesas)

Turbūt kartais pasakote arba dažnai girdite kitus sakant: „Aš atleisiu, bet aš neužmiršiu.” Ar mes turime užmiršti taip pat, kaip ir atleisti? Ar užmiršti nebūtų kvaila?
“Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.” (Šventasis Raštas, Naujasis Testamentas, Mato 5, 43-45). Pats Viešpats kviečia mylėti net savo priešus. Ir yra` kantrus su visais. Ar tai lengva? Pripažinkime, kad nelengva mylėti priešus, nes daugelis esame linkę geriau atkeršyti ar panašiai. Leiskite man prisiminti žodžius: „…ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.” Šie žodžiai yra iš mums visiems gerai žinomos maldos „Tėve mūsų.“ Jeigu mes nemokame atleisti, ar mums bus atleista?
Keletas praktinių žingsnių padėtų atrasti kelią į geresnius santykius ir ramybę savyje:
1 žingsnis: Kodėl jūs esate piktas ant šio asmens? Jūs nepatikėtumėte, kiek žmonių yra pikti dėl kažko ir net neatsimena kodėl. Išsitraukite popieriaus lapą ir užrašykite, kodėl jūs esate supykęs. Tai gali būti viena priežastis arba visas jų sąrašas. Užsirašykite visa tai.
2 žingsnis: Geri dalykai. Ant kitos popieriaus dalies rašykite visus gerus dalykus, kuriuos žmogus, ant kurio pykstate, yra jums padaręs. Būkite tikri, kad tai – „gerų atsiminimų” sąrašas.
3 žingsnis: Kaip aš prisidėjau prie to? Ant trečios popieriaus dalies rašykite, kaip jūs galbūt prisidėjote prie šio konflikto. Rašydami būkite dori ir sąžiningi.
4 žingsnis: Pamąstykite… Žvelgdami į visas tris lapo dalis pagalvokite: galbūt tas žmogus su jumis taip elgėsi dėl baimės, kančios ar dar kažko. Pagalvokite, kaip gerai jaučiatės, kai jums atleidžia arba jūs atleidžiate kitiems. Neatleisdami mes labiausiai kenkiame sau patiems. Pripažinkite, kad atleidę visko iš karto nepamiršite, nes esate ne kompiuteris, kad paspaudus “delete” klavišą viskas dingsta. Atleisti ir pamiršti nėra lengva, bet bent jau priimkime sprendimą atleisti.
5 žingsnis: Dar kartą pakartosiu: atleisdami kitiems, mes atveriame kelią patys patirti atleidimą. Mes galime kitiems atleisti tik patys suprasdami, kiek mums daug yra atleista. Ką pasėsi, tą ir pjausi – ši taisyklė veikia ir šiuose santykiuose…
To galbūt jums neužtenka? Galbūt reikėtų susirasti knygų šia tema. Man atrodo, kad viena iš geriausių knygų būtų Šventasis Raštas. Istorijos, esančios jame, moko apie Dievo kantrumą su mumis ir iš Jo galime mokytis, kaip būti kantriems bei atlaidiems. Pirmiausia mums reikia suprasti, kad neatleisdami ar keršydami mes pakenksime sau patiems ir tik po to kitiems. Neapykanta, neatleidimas, nerimas, pyktis, kerštas, pavydas griauna mūsų emocinę, dvasinę, psichologinę ir fizinę sveikatą.
Ar mylime priešus, ar lengvai atleidžiame tiems, kas sukelia pyktį ir kerštą? Kviečiu pagalvoti, kur nuves mūsų požiūris į šiuos klausimus. Nuoširdžiai linkiu daugiau atlaidumo, šypsenų, gerumo, kantrumo vieni kitiems.