Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. (Laiškas kolosiečiams 3, 2)
Yra toks pasakojimas apie šeimą, kuri gyveno dykvietėje, nykioje Naujosios Anglijos pakrantėje. Savo namą jie statėsi patys, baldus gamino savo rankomis. Jie turėjo du suaugusius vaikus. Sūnus, jaunas gydytojas, jau retai tebūdavo namuose – jis lankydavo mažus miestelius bei atokias, palei visą pakrantę išsibarsčiusias gyvenvietes. Maždaug dvidešimtmetė duktė dar buvo netekėjusi.
Kiekvieną vakarą ji slapčia, namiškiams nežinant, išeidavo į netoliese esantį tykų miškelį ir gamtos prieglobstyje viena melsdavosi. Ji visada giedodavo:
Kai tyliai išmuša sutemų valanda,
Ant viržynės ir kalnų, laukų ir vandenų,
Kaip gera apleisti šį rūpesčių pasaulį
Ir pakilti į dangų su savo malda.
Vieną vakarą jai mėgaujantis apmąstymais, kai ji jau buvo baigusi dvi pirmąsias savo giesmelės eilutes, iš už nugaros prislinko kažkoks žmogus, smogė jai per galvą ir pabėgo. Praradusi sąmonę, mergina krito ant žemės. Namuose ant stalo jau laukė vakarienė, tačiau duktė vis negrįžo. Namiškiai ir draugai ėmė desperatiškai jos ieškoti. Pagaliau rado ją gulinčią apalpusią. Ji neatgavo sąmonės kelias dienas. Buvo pakviestas jos brolis gydytojas ir numatyta operacija – reikėjo nuleisti jai nuo smegenų kraują.
Kai mergina pagaliau atsipeikėjo, jos lūpos ėmė judėti, ir ji užbaigė prieš kelias dienas taip netikėtai nutrauktą giesmę: „… kaip gera apleisti šį rūpesčių pasaulį ir pakilti į dangų su savo malda“.
Kai Jėzaus šlovingo sugrįžimo metu iš kapų kelsis Dievo žmonės, jų mintys toliau tekės ta linkme, kuria tekėjo jiems gyvenant žemėje. Apaštalas Paulius kalba apie tuos, kurie „rūpinasi kūno reikalais“ ir tuos, kurie „gyvena pagal dvasią“ (Laiškas romiečiams 8, 5). Paulius rašo: „Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę“ (6 eilutė).
Jei mes puoselėjame dvasingas mintis čia, mūsų protai bus kupini dvasingų minčių ir amžinybėje. Čia prasidėjęs procesas tęsis tenai. Mes negalime tikėtis, kad mąstysime dvasingai danguje, jeigu čia, žemėje, mūsų mintys yra kūniškos. Pasišventusiam krikščioniui mąstymas apie dangiškus dalykus prasideda jau dabar.
Markas Finlis
