Apaštalas Paulius Antrame laiške tesalonikiečiams išpranašavo didelį nuopuolį, kuris įvyks įvedus popiežiaus valdžią. Jis sakė, kad Kristaus diena dar neišaušo, nes „pirmiau turi ateiti atkritimas ir apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu“ (2, 3–4). Be to, apaštalas įspėja savo brolius, kad „nedorybės slėpinys jau veikia“ (2, 7). Jis iš anksto matė atsėlinančius į Bažnyčią paklydimus, kurie paruoš dirvą popiežiaus iškilimui.
Iš pradžių slapta ir tyliai, o po to atviriau, stiprėdamas ir pradėdamas vadovauti žmonių protams, nedorybės slėpinys vykdė savo apgaulingą ir šventvagišką darbą. Beveik nepastebimai pagonybės papročiai rado kelią į krikščioniškąją Bažnyčią. Nuolaidžiavimo ir taikstymosi dvasia buvo apribota tam tikram laikui žiauriais persekiojimais, kuriuos Bažnyčia iškentė vyraujant pagonybei. Kai persekiojimai liovėsi ir krikščionybė įėjo į teismus ir karaliaus rūmus, ji atsisakė Kristaus ir Jo apaštalų kuklumo bei nuolankumo, perėmė dirbtinį pagoniškų žynių ir valdovų iškilmingumą bei išdidumą. Dievo reikalavimus ji pakeitė žmonių priesakais ir padavimais. IV amžiuje tariamai atsivertė imperatorius Konstantinas. Šis įvykis sukėlė didelį džiūgavimą; pasaulis apsigaubęs teisumo skraiste, įėjo į Bažnyčią, kurios nuosmukis jau tuomet sparčiai didėjo. Nors atrodė nuslopinta, bet iš tikrųjų pagonybė tapo nugalėtoja. Jos dvasia valdė Bažnyčią, o jos mokymas, apeigos ir papročiai buvo įtraukti į Kristų išpažįstančių sekėjų tikėjimą ir pamaldas.
Šis kompromisas tarp pagonybės ir krikščionybės pagimdė nedorybės žmogų, išpranašautą kaip prieštarautoją ir sukilusįjį prieš Dievą. Ši milžiniška netikros religijos sistema yra šėtono galios šedevras, ji liudija jo pastangas atsisėsti į sostą ir valdyti žemę pagal savo valią.
Šėtonas kartą jau stengėsi susitarti su Kristumi. Jis atėjo pas Dievo Sūnų, gundė Jį dykumoje ir rodė Jam viso pasaulio karalystes bei jų didybę. Šėtonas siūlė visa tai atiduoti Kristui, jei Jis pripažins tamsos valdovo viršenybę. Kristus sudraudė pernelyg pasitikintį savimi gundytoją ir privertė jį pasitraukti. Tačiau šėtonui sekasi geriau gundyti žmogų. Norėdama išlaikyti turtus ir garbę, Bažnyčia buvo linkusi ieškoti didžiųjų pasaulio žmonių palankumo ir paramos. Atmesdama Kristų, ji buvo priversta sutikti su vasaline šėtono atstovo – Romos vyskupo – priklausomybe.
Viena pagrindinių katalikybės dogmų skelbia, kad popiežius yra matoma visuotinės Kristaus Bažnyčios galva, kurios vyskupams ir kunigams suteikti aukščiausi įgaliojimai visame pasaulyje. Be to, popiežiui buvo suteiktas dieviškumo titulas. Jis buvo pavadintas Viešpats Dievas Popiežius4 ir paskelbtas neklystančiu.5 Jis reikalauja visų žmonių pagarbos. Tai tas pats reikalavimas, kurį šėtonas pateikė Kristui gundydamas dykumoje, jį vis dar kartoja Romos bažnyčia, ir daugelis yra pasirengę dievinti popiežių.
Tačiau tie, kurie bijo Dievo ir garbina Jį, priešinasi akiplėšiškam dangiškosios valdžios pasisavinimui taip, kaip ir Kristus kadaise atmetė gudraus priešo reikalavimus: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ (Luko 4, 8) Dievas niekada savo Žodyje neužsiminė, kad Jis paskyrė kurį nors žmogų Bažnyčios galva. Popiežiaus viršenybės dogma tiesiogiai prieštarauja Šventojo Rašto mokslui. Popiežius negali valdyti Kristaus Bažnyčios, kol jėga neužgrobs valdžios.
Romos bažnyčios šalininkai atkakliai kaltino protestantus erezija ir savavališku atsiskyrimu nuo tikrosios Bažnyčios. Tačiau šie kaltinimai labiau tinka jiems patiems. Jie atmetė Kristaus vėliavą ir nukrypo nuo tikėjimo, „vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems“ (Judo 3).
Šėtonas gerai žinojo, kad Šventasis Raštas leis žmonėms atpažinti jo apgavystes ir atsilaikyti prieš jo galią. Net pasaulio Išgelbėtojas atsispyrė savo Žodžiu piktojo puolimui. Prieš kiekvieną puolimą Kristus atstatydavo amžinosios tiesos skydą, sakydamas: „Parašyta.“ Kiekvieną priešo pasiūlymą Jis nurungdavo Žodžio išmintimi ir galia. Kad šėtonas išlaikytų savo įtaką žmonėms ir įvestų popiežiaus valdžią, jis turi padaryti taip, kad jie nepažintų Šventojo Rašto. Biblija išaukština Dievą ir atskleidžia mirtingiems žmonėms tikrąją jų padėtį; todėl jos šventosios tiesos turi būti paslėptos ir užgniaužtos. Šią logiką pritaikė Romos bažnyčia. Šimtmečiais buvo uždrausta platinti Bibliją. Žmonėms buvo uždrausta skaityti ją ar turėti savo namuose, o neprincipingi kunigai ir prelatai aiškino jos mokslą taip, kad sustiprintų savo autoritetą. Taip popiežius tapo beveik visuotinai pripažintas kaip Dievo vietininkas žemėje, gavęs valdžią Bažnyčiai ir valstybei.
Atsikratęs paklydimų žinyno, šėtonas ėmė dirbti pagal savo valią. Pranašystė liudijo, kad popiežiai „užsimos pakeisti švenčių dienas ir Įstatymą“ (Danieliaus 7, 25). Ir ji netrukus ėmė pildytis. Norint padėti naujatikiams formaliai pereiti nuo pagoniškų stabų garbinimo, pamažu į krikščionių tikėjimą buvo įvestas paveikslų ir relikvijų garbinimas. Visuotinio susirinkimo nutarimu6 buvo galutinai įvesta ši stabmeldystės sistema. Norėdama užbaigti šventvagišką darbą, Roma išbraukė iš Dievo Įstatymo antrąjį įsakymą, draudžiantį garbinti stabus, ir padalijo dešimtąjį įsakymą, kad išliktų toks pat įsakymų skaičius.
Nuolaidos pagonybei smukdė Dangaus autoritetą. Šėtonas, remdamasis neatsivertusiais Bažnyčios vadovais, taip pat suklastojo ketvirtąjį įsakymą ir mėgino panaikinti senovinę šabo dieną (sabatą), kurią Dievas pašventino ir palaimino (žr. Pradžios 2, 2–3), o vietoj jos įvedė šventę, švenčiamą pagonių kaip šventą Saulės dieną. Iš pradžių jos nebuvo mėginama keisti atvirai. Pirmaisiais amžiais visi krikščionys laikėsi tikrosios šabo dienos įsakymo. Jie uoliai garbino Dievą ir tikėjo, kad Jo Įstatymas yra nekintamas, stropiai saugojo Jo priesakų šventumą.
Tačiau šėtono tarpininkai dirbo labai gudriai. Kad žmonių dėmesys būtų patrauktas į sekmadienį, jis buvo padarytas švente, pagerbiančia Kristaus prisikėlimą. Tam buvo skirtos religinės pamaldos, ir ji buvo laikoma poilsio diena, nors vis dar buvo švenčiama ir šabo diena.
Norėdamas paruošti dirvą darbui, kurį jis planavo įvykdyti, šėtonas privertė žydus prieš Kristaus atėjimą apsunkinti šabo dieną griežčiausiais reikalavimais, jos laikymąsi paversdamas našta. Dabar, pasinaudodamas klaidinga šviesa, kuria jis apgaubė šabo dieną, piktasis apšaukė ją žydų nuostata. Kai daugelis krikščionių ir toliau šventė sekmadienį kaip džiaugsmingą šventę, šėtonas vertė juos parodyti savo neapykantą judaizmui, padaryti šabo dieną pasninko, liūdesio ir nusiminimo diena.
IV a. pradžioje imperatorius Konstantinas išleido įsakymą, paskelbdamas sekmadienį visuotina švente visoje Romos imperijoje.7 Saulės dieną šventė jo pagoniški pavaldiniai ir krikščionys. Imperatorius stengėsi suvienyti susiduriančius pagonybės ir krikščionybės interesus. Tai daryti jį skatino Bažnyčios vyskupai. Dvasininkai troško garbės ir valdžios, todėl norėjo, kad tos pačios dienos laikytųsi ir krikščionys, ir pagonys, tuomet tariami krikščionys sustiprintų Bažnyčios galią bei garbę. Nors dievobaimingi krikščionys pamažu buvo verčiami gerbti sekmadienį kaip tam tikra prasme šventą dieną, bet jie vis dar laikėsi ketvirtojo įsakymo ir pripažino tikrąją šabo dieną kaip Viešpaties šventąją dieną.
Didysis apgavikas tuo neužbaigė savo darbo. Jis nusprendė surinkti krikščionių pasaulį po savo vėliava ir pasinaudoti savo atstovu – išdidžiuoju Romos popiežiumi, kuris vadino save Kristaus vietininku. Jo tikslą įgyvendino iš dalies atsivertę pagonys, ambicingi prelatai ir pasaulį mylintys dvasininkai. Kartais buvo sušaukiami gausūs Bažnyčios susirinkimai, į kuriuos suvažiuodavo aukšti Bažnyčios dvasininkai iš viso pasaulio. Per kiekvieną susirin45 kimą šabo diena, kurią įvedė Dievas, buvo vis labiau žeminama, o sekmadienis išaukštinamas. Taigi pagoniškoji šventė galiausiai tapo gerbiama kaip dieviškasis nuostatas, o biblinė šabo diena buvo paskelbta judaizmo atgyvena, jos besilaikantys buvo prakeikiami.
Didžiajam atsimetėliui pasisekė iškelti save „virš kiekvieno vadinamojo dievo ar šventenybės, jis atsisėdo Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu“ (2 Tesalonikiečiams 2, 4). Jis išdrįso pakeisti dieviškojo Įstatymo nuostatą, kuris vienintelis aiškiai nurodo visai žmonijai tikrąjį ir gyvąjį Dievą. Ketvirtuoju įsakymu Dievas atsiskleidžia kaip dangaus bei žemės Kūrėjas, taip Jis išsiskiria iš netikrų dievų. Kaip paminklas kūrimo darbui, septintoji diena buvo pašventinta poilsio diena žmogui. Ji buvo skirta išlaikyti gyvąjį Dievą žmonių mintyse kaip būties šaltinį ir garbinimo bei pagarbos objektą. Šėtonas stengiasi atitraukti žmones nuo ištikimybės Dievui ir klusnumo Jo Įstatymui, todėl jis nukreipia savo pastangas prieš tą įsakymą, kuris nurodo Dievą kaip Kūrėją.
Protestantai dabar tvirtina, kad Kristaus prisikėlimas sekmadienį padarė jį krikščionių šabo diena. Tačiau Šventasis Raštas to neteigia. Tai dienai Kristus ir Jo apaštalai nesuteikė jokios garbės. Sekmadienio šventimas kaip krikščioniškasis nuostatas, turi savo pradžią tame „nedorybės slėpinyje“ (2 Tesalonikiečiams 2, 7), kuris pradėjo savo darbą jau apaštalo Pauliaus laikais. Kur ir kada Viešpats išsirinko šį popiežijos rankų produktą? Kokia svari priežastis pakeitė nuostatą, bet nepaliko žymių Šventajame Rašte?
VI a. popiežija jau visiškai įsitvirtino. Jos sostas įsikūrė imperijos sostinėje, o Romos vyskupas buvo paskelbtas visos bažnyčios galva. Pagonybė užleido vietą popiežijai. „Slibinas atidavė jam [žvėriui] savo galybę, savo sostą ir didelę valdžią.“ (Apreiškimo 13, 2) Prasidėjo 1260 metų8 popiežiaus priespauda, išpranašauta Danieliaus pranašystėje ir Apreiškime Jonui (žr. Danieliaus 7, 25; Apreiškimo 13, 5–7). Krikščionys buvo priversti pasirinkti, arba turėjo paminti savo dorumą ir pripažinti popiežijos apeigas bei dievinti popiežių, arba praleisti savo likusį gyvenimą požemio kalėjimuose, mirti kankinimo suoluose nuo budelio kirvio, būti sudeginti. Išsipildė Jėzaus žodžiai: „Jus išdavinės tėvai, broliai giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl Mano vardo.“ (Luko 21, 16– 17) Tikinčiųjų persekiojimai tapo dar įnirtingesni nei anksčiau, ir pasaulis tapo dideliu kovos lauku. Šimtmečius Kristaus Bažnyčia rado prieglobstį būdama atsiskyrusi ir nežinoma. Tai nusakė pranašas: „Moteris pabėgo į dykumą, kur buvo jai Dievo paruošta būstinė, kad tenai ji būtų maitinama tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.“ (Apreiškimo 12, 6)
Įsitvirtinus Romos bažnyčios valdžiai prasidėjo Tamsieji amžiai. 9 Didėjant jos galiai, tamsa gilėjo. Tikėjimą Kristumi – tikrąjį pagrindą – pakeitė tikėjimas Romos popiežiumi. Užuot pasitikėję Dievo Sūnumi, atleidžiančiu nuodėmes ir teikiančiu amžinąjį išgelbėjimą, žmonės pasitikėjo popiežiumi, kunigais ir prelatais, kuriuos jis įgaliojo. Juos mokė, kad popiežius yra žemiškasis tarpininkas ir į Dievą galima kreiptis tik per jį. Popiežius jiems atstoja Dievą, todėl jam reikia besąlygiškai paklusti. Nukrypimas nuo jo reikalavimų buvo pakankama priežastis nubausti nusikaltusiųjų kūnus ir sielas. Taip žmonių protai atitrūko nuo Dievo ir nukrypo į klaidingus, nusidėjusius ir žiaurius žmones, jie nukreipė savo mintis į šėtoną, kuris veikė šiuos žmones. Nuodėmę užmaskavo šventumo skraistė. Kai Šventasis Raštas buvo uždraustas, o žmogus pradėjo laikyti save aukščiau visko, beliko laukti tik apgavystės, gudrybės ir nedorybės. Žmogus atsisakė Dievo Įstatymo ir, remdamasis tradicija, iškėlė savąjį.
Kristaus Bažnyčiai tai buvo pavojingos dienos. Ištikimųjų vėliavnešių liko nedaug. Nors tiesa neliko be liudytojų, tačiau kartais atrodė, kad paklydimai ir prietaringumas įsivyraus, o tikroji religija bus išvaryta iš žemės. Evangelija buvo atimta iš žmonių, atsirado įvairios religijos formos, o žmonėms buvo užkrauta griežtų reikalavimų našta.
Jie turėjo ne tik priimti popiežių kaip savo tarpininką, bet ir pasitikėti tuo, kad savo darbais galės užsitarnauti nuodėmių atleidimą. Ilgos maldininkų kelionės, bažnytinės bausmės, relikvijų garbinimas, bažnyčių, kapaviečių ir altorių statybos, didžiulės piniginės aukos bažnyčiai – šie ir daugelis panašių dalykų buvo naudojami numalšinti Dievo pyktį ir užsitikrinti Jo palankumą tarsi Dievas kaip žmogus pyktų dėl smulkmenų arba nusiramintų, gavęs dovanų ar atlikus bažnytines bausmes!
Nepaisant to, kad nedorybės vyravo net tarp Romos bažnyčios vadovų, jos įtaka nuolat didėjo. VIII a. pabaigoje Romos bažnyčios atstovai iškėlė mintį, kad pirmaisiais bažnyčios amžiais Romos vyskupai turėjo tą pačią dvasinę galią, kuri egzistuoja dabar. Norint įrodyti šią prielaidą, reikėjo panaudoti tam tikras priemones, kad būtų įgytas autoritetas. Išeitį pasiūlė melo tėvas. Vienuoliai suklastojo senovinius rankraščius. Buvo atrasti anksčiau negirdėti dekretai, kurie skelbė visapusišką popiežiaus aukščiausiąją valdžią nuo ankstyviausių laikų. Atmetusi tiesą, bažnyčia iškart pripažino šias melagystes.10
Nedaugelis ištikimų statytojų, stačiusių ant tikrojo pamato (žr. 1 Korintiečiams 3, 10–11), buvo sunerimę ir sumišę, kai klaidingo mokslo šiukšlės sutrukdė darbą. Kaip ir Nehemijo laikų Jeruzalės sienos statytojai, jie buvo pasirengę sakyti: „Nešėjų jėgos nusilpo, o šiukšlių labai daug; mes patys nepajėgsime sienos atstatyti.“ (žr. Nehemijo 4, 4) Išvarginti nuolatinių persekiojimų, apgavysčių, blogio ir visų kitų kliūčių, kurias statė šėtonas, kad kliudytų jų pažangai, kai kurie ištikimi statytojai buvo prislėgti.
Besirūpindama ramybe, savo gyvybe ir turto saugumu dalis nusisuko nuo tikrųjų pamatų. Kiti, atvirkščiai, nepabūgę savo priešų puolimų, be baimės sakė: „Nebijokite jų! Atsiminkite Viešpatį, didingą ir šiurpą keliantį“ (žr. Nehemijo 4, 8), ir jie tęsė savo darbą, kiekvienas su kalaviju prie šono (plg. Efeziečiams 6, 17).
Kiekviename šimtmetyje ta pati neapykantos ir priešiškumo tiesai dvasia įkvėpdavo Dievo priešus, budrumo bei ištikimybės buvo reikalaujama iš Jo tarnų. Kristaus žodžiai, ištarti pirmiesiems mokiniams, taikomi Jo sekėjams ir laikų pabaigoje: „Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Morkaus 13, 37)
Atrodė, kad tamsa vis tirštėja. Stabų garbinimas išplito. Jiems buvo uždegamos žvakės ir meldžiamasi. Įsigalėjo absurdiški ir prietaringi papročiai. Žmonių protus užvaldė prietarai, atrodė, jog protas visiškai prarado savo galią. Kunigai ir vyskupai mėgo malonumus, buvo geidulingi ir sugedę, todėl ir žmonės, kurie žvelgė į juos kaip į savo vadovus, paskendo neišmanyme ir nedorybėse.
Kitas popiežiaus valdžios žingsnis buvo žengtas XI a., kai Grigalius VII paskelbė Romos bažnyčios nepriekaištingumą. Vienas iš jo tvirtinimų skelbė, kad, anot Šventojo Rašto, bažnyčia niekada neklydo ir niekada neklys. Tačiau Biblija įrodo šių teiginių nepagrįstumą. Išdidusis popiežius teigė, kad gali nuversti imperatorius. Jis tvirtino, kad nė vienas jo įsakymas negali būti pakeistas, o jis turi išimtinę teisę keisti kitų sprendimus.11
Puikiai neklystamumo gynėjo, šio tironiško diktatoriaus charakterį atskleidžia jo elgesys su Vokietijos imperatoriumi Henriku IV. Leidęs sau nekreipti dėmesio į popiežiaus valdžią monarchas buvo ekskomunikuotas ir nuverstas nuo sosto. Išsigandęs savo kunigaikščių, kuriuos maištui skatino popiežius, dezertyravimo ir grasinimų, Henrikas nutarė susitaikyti su Roma. Lydimas žmonos ir ištikimo tarno, jis viduržiemį perkirto Alpes, kad nusižemintų prieš popiežių. Pasiekęs pilį, kurioje tuo metu gyveno Grigalius, jis be palydovų buvo nuvestas į išorinį kiemą ir ten žiemos speige vienplaukis, basas, vilkėdamas elgetos drabužiais laukė popiežiaus leidimo pasirodyti. Tik po trijų pasninko ir išpažinčių dienų popiežius teikėsi jam atleisti. Karališkosios valdžios ženklai ir regalijos buvo atgautos tik su popiežiaus sankcija. Grigalius, padrąsintas savo pergalės, gyrėsi, kad jo pareiga pažeminti karalių išdidumą.
Kaip skiriasi šis išpuikęs valdingas popiežius nuo romaus ir švelnaus Kristaus, kuris maldauja prie širdies durų, kad žmogus Jį įsileistų ir priimtų Jo atneštą ramybę ir atleidimą. Kristus mokė savo mokinius: „[…] kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.“ (Mato 20, 27)
Slenkant amžiams, Romos skelbiamose doktrinose daugėjo paklydimų. Dar prieš popiežijos įsigalėjimą bažnyčią veikė pagoniškų filosofų mokslas. Neseniai atsivertę pagonys vis dar laikėsi savo filosofijos doktrinų ir ne tik studijavo ją patys, bet ir ragino tai daryti kitus, skelbdami, kad taip bus išplėsta naujo tikėjimo įtaka tarp stabmeldžių. Taip krikščioniškame tikėjime atsirado rimti klydimai. Didžiausias jų buvo tikėjimas įgimtu sielos nemirtingumu ir jos sąmoningumu po mirties. Šis mokslas padėjo pagrindus, ant kurių Roma sukūrė šventųjų globos ir mergelės Marijos garbinimo dogmas. Panašiai atsirado ir amžinųjų kančių erezija, kuri netrukus perėjo į katalikų tikėjimą.
Taip buvo paruoštas kelias įvesti dar vieną pagonybės išradimą, kurį Roma pavadino skaistykla ir ja gąsdino lengvai apgaunamas ir prietaringas minias. Ši erezija tvirtina esant kančių vietą, kurioje sielos nenusipelniusiųjų amžinojo prakeikimo turi kęsti bausmes už savo nuodėmes, apsivaliusios, jos įleidžiamos į dangų.12
Naudodamasi savo sekėjų baime ir nedorybėmis, Roma sugalvojo dar vieną klastą. Tai – indulgencijų mokslas. Visiems, kurie dalyvaus popiežiaus karuose, kad išplėstų bažnytines valdas, nubaus jo priešus ar išnaikins tuos, kurie drįso neigti jo dvasinę viršenybę, buvo pažadėta visiškai atleisti nuo kančių ir bausmių už buvusias, esamas ir būsimas nuodėmes. Žmonėms taip pat buvo teigiama, kad, mokėdami pinigus bažnyčiai, jie gali išsilaisvinti iš nuodėmių ir palengvinti mirusiųjų draugų, įkalintų kankinančiose liepsnose, sielų kančias. Tokiomis priemonėmis Roma pildė savo iždą, skendėjo prabangoje ir grimzdo į nedorybių bei paleistuvystės liūną, apsimetusi esanti atstove To, kuris neturėjo kur galvos priglausti.13
Šventojo Rašto Viešpaties Vakarienė buvo pakeista stabmeldiška mišių auka. Popiežiaus kunigai šiomis apeigomis tikėjosi paversti paprastą duoną ir vyną tikruoju Kristaus krauju ir kūnu.* Šventvagiškai pasitikėdami savimi jie atvirai tvirtino, kad gali sukurti Dievą, visų dalykų Kūrėją. Iš krikščionių, grasinant mirties bausme, buvo reikalaujama atvirai išpažinti šią baisią Dangų įžeidžiančią ereziją. Daugelis, kurie atsisakė tai daryti, buvo atiduoti liepsnoms.14
XIII a. buvo įkurtas baisiausias popiežiaus įrankis – inkvizicija. 15 Tamsos kunigaikštis veikė kartu su popiežiaus hierarchijos vadovais. Jų uždaruose susirinkimuose šėtonas ir jo angelai vadovavo nuodėmingų žmonių protams, o tarp jų nematomas stovėjo Dievo angelas, fiksuodamas neteisėtus dekretus ir užrašinėdamas neteisėtus poelgius, kad apie juos sužinotų žmonės. Didžioji Babelė buvo girta nuo šventųjų kraujo. Milijonai sužalotų kankinių šaukė Dievo keršto atsimetėliams.
Katalikų bažnyčia tapo pasaulio despotu. Karaliai ir imperatoriai paklusdavo Romos popiežiaus įsakymams. Atrodė, kad žemiškasis ir amžinasis žmonių likimas priklausė nuo jos. Šimtmečius Romos mokymas buvo plačiai ir besąlygiškai priimamas, jos apeigos atliekamos pagarbiai, jos šventės visuotinai švenčiamos. Jos dvasininkija buvo gerbiama ir dosniai remiama. Niekada dar Romos bažnyčia nebuvo pasiekusi didesnio šlovingumo, didybės ir galios.
Tačiau popiežijos galybės vidudienis tapo pasaulio vidurnakčiu.* Šventojo Rašto beveik niekas nežinojo – nei liaudis, nei kunigai. Kaip ir senovės fariziejai, popiežijos vadovai neapkentė šviesos, kuri atskleistų jų nuodėmes. Pašalinę Dievo Įstatymą, teisumo matą, jie valdė be apribojimų ir nevaržomi vykdė nedorybes, vyravo apgavystės, ištvirkavimas ir godumas. Žmonės nesibodėjo jokių nusikaltimų, kuriais galėdavo įsigyti turtą ir padėtį. Popiežių ir prelatų rūmai buvo niekšiškiausio ištvirkavimo vieta. Kai kurie valdantys popiežiai buvo įvykdę daug baisių nusikaltimų. Pasaulietiniai valdovai kartais netgi stengėsi nuversti šiuos tironus, nes jų niekšiškas elgesys peržengė visas tolerancijos ribas. Per amžius Europa nepažengė į priekį nei švietimo, nei meno, nei kultūros srityje. Krikščionybė buvo moraliai ir intelektualiai paralyžiuota.
Pasaulio padėtis valdant Romai parodė, kad išsipildė pranašo Ozėjo žodžiai: „Mano tauta naikinama, nes jai stinga pažinimo; kadangi tu atmetei pažinimą, atmesiu tave […]; kadangi tu užmiršai savo Dievo mokymą, užmiršiu ir Aš tavo vaikus. Dorumo, ištikimos meilės ir Dievo pažinimo nėra! Kreiva priesaika, melagystė, žmogžudystė, vagystė ir svetimavimas įsigalėjo, kraujo praliejimas po kraujo praliejimo.“ (žr. Ozėjo 4, 6. 1–2) Tokius vaisius subrandino atkritusieji nuo Dievo Žodžio.
Didžioji Kova
Pratarmė
1. Jeruzalės sugriovimas
2. Persekiojimai pirmaisiais amžiais
3. Dvasinės tamsos epocha
4. Valdiečiai
5. Džonas Viklifas
6. Husas ir Jeronimas
7. Martyno Liuterio atskyrimas nuo Romos bažnyčios
8. Martynas Liuteris prieš seimą
9. Šveicarų reformatorius
10. Reformacijos pažanga Vokietijoje
11. Kunigaikščių protestas
12. Reformacija Prancūzijoje
13. Reformacija Nyderlanduose ir Skandinavijoje
14. Vėlyvojo laikotarpio anglų reformatoriai
15. Biblija ir Prancūzijos revoliucija
16. Kolonistai Amerikoje
17. Ryto šaukliai
18. Amerikos reformatorius
19. Šviesa pro tamsą
20. Didysis religinis prabudimas
21. Atmestasis įspėjimas
22. Pranašysčių išsipildymas
23. Kas yra šventykla?
24. Šventų švenčiausioje
25. Nekintamas Dievo Įstatymas
26. Reformos darbas
27. Mūsų laikų atgimimai
28. Gyvenimo knyga
29. Blogio kilmė
30. Šėtono ir žmogaus priešiškumas
31. Piktųjų dvasių veikla
32. Šėtono pinklės.
33. Pirmoji didžioji apgavystė
34. Ar gali mirusieji kalbėtis su mumis
35. Grėsmė sąžinės laisvei
36. Artėjanti kova
37. Biblija – patikima apsauga.
38. Paskutinis perspėjimas
39. Nelaimės metas
40. Dievo tauta išvaduota
41. Žemės nuniokojimas
42. Kovos pabaiga
Pastabos
